Apie gyvenimą Šiaurės miestelyje

 Prikaupiau daug juodraščių, kuriems jau seniai buvo laikas atsidurti čia, bet vis kažkaip pritrūkdavo valandų toj dienoj... Vienas iš jų – apie tai, kur ir kaip gyvenu. :)

(Iš Pinterest)

Aš gyvenu Šiaurės miestelyje ir tuoj papasakosiu, kodėl man ten patinka.

Šiaurės miestelyje gyventi gerai, nes nuo ten viskas sąlyginai netoli: centras, senamiestis, dalis VU ir VGTU pastatų, „Akropolis“ (pfff...), Bernardinų sodas ir Kalnų parkas. Ką jau bekalbėti apie strategiškai puikiai išsidėsčiusias paprastam mirtingajam reikalingas vietas, kurios Šiaurės miestelyje pasiekiamos pėsčiomis – RIMI, Senukai, Swedbank, McDonalds, Mados angaras, Alaus studija, upė, dviračių takas...

Šiaurės miestelyje (ar konkrečiau ten, kur gyvenu aš) yra nemažai kačių: jos tave palydi grįžtančią vėlai vakare namo, abejingai sekioja akimis didingai žvelgdamos iš (antro) aukšto, apšnypščia ryte pasisveikindamos, ar perbėga visos tokios juodos per kelią taip, kad visai dienai susimąstytum, geras tai ženklas ar nelabai.

Šiaurės miestelyje nutinka visokių keistų dalykų. Iki šiol maniau, kad keistenybės vyksta tik Užupyje, bet pasirodo – ne. Vieną rytą eidama į darbą mačiau į medį atremtas baltas duris. Tiesiog. Jokių remonto pėdsakų aplink, jokių žmonių. Tiesiog baltos durys į medį – gal vedančios į Triušio olą, o gal Narniją (gi durys gali būti ir spintos). Būčiau išbandžiusi, bet vėlavau į troleibusą.

Šiaurės miestelyje po nakties dingsta arba atsiranda pastatai. Išaušus vienam rytui pasigedau daržovėmis prekiavusio kioskelio. Tiesa, netrukus šiek tiek tolėliau po kitos nakties išdygo naujoviška ir didesnė beveik parduotuvėlė, į kurią ir persikėlė daržovės. O ką gi daugiau daryti vargšei pardavėjai – ateini ryte su tašėm pomidorų ir kopūstų, žiū, kiosko nebėr. Kaip naglai jį kažkas per naktį pasisavino, taip naglai imi ir įsikraustai į tą naują stiklinę vitrininę mini parduotuvėlę.

Naujausias update‘as – po nakties iš rugpjūčio 17 d. į 18 d. paslaptingai dingo Šiaurės miestelio stotelė. Kadangi asmeniškai išgyvenau šią netektį, kai ketinau ryte nuo vėjo prisiglausti po ne itin jaukiu jos stogu, bet pastarojo neradau, kreipiuosi ieškodama ką nors žinančių ar mačiusių, kas jai nutiko. Stotelė gana įprasta – maždaug 2 m aukščio, kokių 3 m pločio, mėlyna, su stogeliu, paskutinį kartą ant dešinės sienos turėjo „Išvirkščio pasaulio“ filmo reklamą. Šiaurės miestelio Rytinių kelionių į darbą klubas ir pasišiaušęs balandis, kuris pastarąjį mėnesį ten gyveno – labai liūdi ir išgyvena nerimą optimistiškai tikėdamiesi, kad ji dar sugrįš.

Šiaurės miestelyje liūdna nebūna. Taip, kaip kad nebūna rūšiavimui skirtų konteinerių patogiose vietose.

Ir kaip gi įrašas be dainos...

...dainos, kurią nushazam'inau nuo Bernardinų sodo fontano.

Kai randi save ne ten, kur palikai

Kiekvienas naujas dalykas atneša naujų dalykiukų. Pastaruoju metu daugiausia dalykiukų man atnešė „Granatos“: pradedant dar viena rožine apyranke ir nauja muzika playlist‘e ir baigiant naujais pažįstamais ir naujom patirtim. Dėl rožinės apyrankės viskas aišku. Kokia nauja muzika? Dalis jos bus pamėtyta šitam įraše, va tokiu būdu:

Kalbant apie naujus pažįstamus... Jų kiekis buvo atvirkščiai proporcingas pokalbių, kuriuos mes apturėjome ilgiui. Ir šitoje visai ne matematinėje, o granatinėje lygtyje beveik visada figūravo nežinomieji. Nes klausti vardo – taip nuvalkiota ir nebūtina. Kur kas įdomiau (ir čia jau pereinama prie naujų patirčių) iškart apsikabinti, užsiropšti ant pečių ir toosinti grojant Beissoul, pogintis per Ba., žiūrėti į (rudas) akis grojant DJ pusę 6 ryto, nešti svetimą megztinį, nupirkti kažkam sidro, apžiūrinėti tattoo, diskutuoti apie gyvenimą, atiduoti paskutinį tualetinį popierių tam, kuriam jo labiau reikia... :) :) :) Ir visą tai smulkmenos. Bet tokios, dėl kurių smagu, kad jos buvo.

„Granatos“ buvo visiška „Bliuzų“ priešingybė. Jei „Bliuzai“ buvo chill‘as, tai Granatos – nesibaigiantis toosas, prasidėjęs dar neperėjus bilietų tikrinimo punkto; jei „Bliuzai“ buvo vasaros karštis, tai „Granatų“ metu išgyvenom visus metų laikus (nuo deginimosi pievoje šalia palapinės, iki vilnonių kojinių miegant, nuo saulėto, bet šaltoko ryto, iki lietpalčių reikalaujančios darganos); jei „Bliuzai“ buvo maudynės ežere, tai „Granatos“ buvo plaukų plovimas ant kalno naudojant 1,5 l bambeliukus; jei „Bliuzai“ buvo patogus ir ilgas miegas miškelyje, tai „Granatos“ – kelių valandų pogulis kalno šlaite, nuolat slystant žemyn ir truputį į kairę. O visa kita – muzikamuzikamuzika.

...ir...

Apie plastmasę akyje ir laimingus pirmadienius

Būna, kai kažkas krenta į akį. Geriausiu atveju – koks vaikinas/vyras. Mano atveju – baltas plastmasės gabalėlis. Kančios abiem atvejais panašios – tikėtina, kad bus ašarų, pykčio ir nemalonių jausmų. Ir ta laimė pabaigoj, kai jo atsikratai! ...čia aš apie akies svetimkūnį, o ne vyrą. 

Žodžiu, eilinį kartą įsitikinau, kaip per mažai vertinu savo – kad ir kaip neestetiškai skambėtų – organus ir kaip vaizdžiai nesidžiaugiu tada, kai jie sveiki, neturi įstrigusių plastmasės gabalų ir gerai funkcionuoja. Naudodamasi proga norėčiau tarti padėkos žodį akims, ausims, dantims, nosiai ir tiems, kurių taip dažnai nematau ir visai netrokštu kada pamatyti, pvz.: Jums, vidaus organai, nervai ir smegenys.

 (Labai graži daina, kurios pavadinimą man pasakė "Mano kiemo" DJ, kol padavėjas aiškinosi, kodėl kažkokie žmonės valgo MANO Tex Mex bulvytes.)

Atradimai, kuriuos padariau savaitę gyvendama su svetimkūniu akyje:

1) Norint iškrapštyti svetimkūnį, patekusį po akies voku nepadeda: jokie akių lašai, akies trynimas, akies plovimas vandeniu ar ramunėlių nuoviru, ramunėlių žiedų kompresai, mirksėjimas po vandeniu, vandens srovelės pylimas į akies kampą, vieno voko užkėlimas ant kito, bandymas iškrapštyti kažką po akies voku naudojant sušlapintą ausų krapštuką... Ko tik aš neišbandžiau. Visos procedūros nemalonios, graužia akį ir dar labiau tave suerzina, kai pabandžius dar vieną interneto išminčiaus receptą supranti, kad nė velnio niekas neveikia ir kad lengva ten jiems su savo sveikom akim patarimus žarstyti. Užtad dabar žinau, kas garantuotai padeda – apsilankymas pas akių gydytoją, gudriau tariant, oftalmologą;

2) Kontaktiniai akių lęšiai kartais gali būti pats didžiausias išsigelbėjimas, nes gali tapti skydu, apsaugančiu nuo svetimkūnio ir akies kontakto. Vien dėl lęšių dienos metu manęs nevargino vienas įkyriausių jausmų ever – „kažkas įkrito į akį“;

3) Pasirodo, aš nepersirašiau į „Saulėtekio“ kliniką, nors ten ir ėjau privalomos sveikatos patikros prieš įsidarbinant. Pasirodo, aš vis dar priklausau tai ligoninei, kurią maloni „Saulėtekio“ klinikos registratūros darbuotoja įvardijo kaip „ten Antakalnio gale“;

4) Kad ir kaip sovietmečiu atsiduotų „tos ligoninės Antakalnio gale“ interjeras ir didžioji dalis seselių, tačiau tai yra bene mažiausiai mane nuvylusi poliklinika-ligoninė ever. Jau antrą kartą ateinu su ekstra atveju ir mane priima reikiami gydytojai max po 2 val. O man net nieko neskauda ir net nereikia grasinti, kad mirsiu čia pat, tiesiai po registratūros langeliu;

5) Šiandien jau yra geriausia šios savaitės diena, o dar tik pirmadienis. :)

Apie praradimus ir atradimus

(O, kad vietoj ataugančių plaukų šaknų ant galvos būtų katinas. Visiška šiza. Taip jau būna.)

Nutiko vienas dalykas, dėl kurio šis tinklaraštis prarado veną įrašą. O istorija buvo tokia: kai darbe kurpiau straipsnį apie patarimus abiturientams, ką daryti ir ko ne, renkantis studijas, dar iki kalbinant pašnekovą į vieną, gal pusantro puslapio buvau išliejusi visas savo mintis – labai asmeniškas patirtis po 6 studijų metų.Tai sritis, kurią kažkiek išmanau. 

Po 12-os klasės egzaminų tikrai neįsivaizdavau kur atsidursiu – buvau viena iš tų, kurie susižavėjo skambiais studijų programų pavadinimais ir smegenis plaunančiais jų aprašymais. Mano paraiškoje buvo visko – nuo lietuvių filologijos iki archeologijos. Net nežiūrėjau studijų dalykų: naiviai svajojau, kaip pabaigusi filologiją rašysiu knygas arba po archeologijos kasinėsiu mumijas Egipte.

Neįstojau į savo pirmą pasirinkimą, bet mane paėmė VU KF. Dėl to vėliau nesigailėjau. Nė karto. Magistro metu pakeičiau studijų kryptį – leidybai iš manęs nepavyko padaryti verslininkės, ėjau link savo pašaukimo – rašymo – ir atsidūriau žurnalistikoje. Taigi, buvau viena iš tų abiturientų, kurie aklai šaudė. Laimei, pataikiau tobulai. Dukart.

Dabar savęs neįsivaizduoju jokioje kitoje srityje, tik komunikacijoje: žurnalistikoje, RsV, marketinge (nes marketingas – ne tik ekonomika). O kai iš istorijos gavau 100-uką ir visai neblogai pasisekė su kitais egzaminais, buvo tokių išminčių, kurie man prognozavo teisininkės ateitį. Galiu pasakyti tik tiek, kad su savo balu būčiau įstojusi į teisės vf, bet jau nebe tie laikai, kai visi gerai besimokantys stoja į teisę arba mediciną tik todėl, kad jų balai geri. Dabar egzistuoja ir tokie dalykas kaip laisva valia, teisė rinktis ir noras. :)

Grįžtam prie esmės. Tai va, 6 metus maliausi akademiniam pasauly kaip studentė, dabar maluosi kaip darbuotoja ir patirties kažkiek tikrai turiu. Visą tą patirtį buvau savam stiliuj išliejus į word‘o puslapį, kuris, mano nelaimei, kažkur dingo. Ištryniau? Arba elementariai pasiklydo tarp kompiuterių, prie kurių dirbau, kai IT eilinį kartą tvarkė kokią nors mano kompo problemą. Dievaži, dirbu dar tik mėnesį, o IT pas mane lankėsi kokius 20 kartų. Tiesa tokia, kad technologijos su manim nesutaria, o aš su jom irgi nelabai draugauju. Arba gal esu kokia radioaktyvi? Man esant netoliese stringa kompiuterių valdymai, spausdintuvai vietoje raidžių spausdina kvadratukus...

Žodžiu, nebus patarimų abiturientams. Bus 2 dalykai: nuogąstavimas ir pasitaisymas.

Nuogąstavimas. Pavasario pradžioje išgyvenau labai gerą laiką. Čia tas etapas, kuris sekė po to blogojo, kai diagnozavau sau psichologinių problemyčių rinkinėlį. Po tos diagnozės sekė savigyda – buvo labai geras laikas – toks savęs suvokimo, supratimo, susitaikymo. Permainos (kad ir kokios jos geros bebūtų), išmušė mane iš tų vėžių. Vėl nebesuprantu, ką darau, kodėl sakau tai, ko nenoriu, kodėl grįžtu prie tų kvailų minčių, įsitikinimu ir įvertinimų. Kažkokios paaugliškos simpatijos ir situacijos, kuriose, jei rūkyčiau, eičiau parūkyti. Kažkoks perspaustas iš nulio sukurtas stresas. Netvarka kambaryje, spintoje ir galvoje. Negerai. Ir nors dabar mano laimės baterija yra įkrauta maždaug iki 85–90 proc., tie likę procentai yra labai svarbūs. Reikia grįžti į vėžias. Ir mažiau miegoti, nes pramiegu DALYKUS.

(Graži daina, kuria tikiu.)

Pasitaisymas. Kaip visada pabaigai – nelabai rimtai. Anksčiau jau buvau rašiusi, kaip nustojau sekti A. Užkalnio blogą. Tai va, prieš kelias savaites „unfollow“ paspaudžiau ir A. Račui. Bet kai susidūrėm RIMI daržovių skyriuj prie pomidorų, trumpai pasigrūmėm dėl to paties plastikinio maišelio ir jis man tą maišelį atidavė, beigi, labai maloniai nusišypsojo, aš pasijaučiau kažkaip kalta ir pradėjau vėl sekti jo blogą.

...ir toliau 14-ta mėnesio diena man yra kažkoks chaosas. Ir toliau tarp rimto ir saldaus renkuosi daug cukraus. Ir toliau vietoj buvimo suaugusiu žmogumi renkuosi tą užsilikusį vidinį kompleksuotą paauglį... O vietoj harmoningos melodijos – roką.

D‘oh, kaip pasakytų Houmeris. Irnekitaip.

Rožiniai Bliuzai, SESE, SU GIMTADIENIU ir linkėjimai ieškantiems betmeno

 (Iš Pinterest. Nevogiau, tik pasiskolinau.)

Ši savaitė man buvo rožinė. Totally PINK. Savaitės tematiką padiktavo Bliuzo naktų apyrankė.

((Offtopic'as: labai norėjau pamatyti didelį, piktai atrodantį ir oda (tikiuosi, kad ne kito kokio metalisto) apsitempusį baikerį su ta rožine Bliuznakčių apyranke. Mačiau atskirą aikštelę motociklams, net mačiau ir pačių motociklų, bet baikerių – ne. Įtariu, su jų nematomumu kažkaip susijusi apyrankių spalva...)

Taigi. Antradienį nusidažiau nagus rožine spalva. Kad prie apyrankės tiktų (nes tokia jau tradicija mano – kaupti festų apyrankes visą vasarą ir nusiimti paskutinę rugpjūčio dieną). Trečiadienį užsidėjau marškinius su rožinėm gėlėm ir net rožinius batelius apsiaviau. Ketvirtadienį pabudau su galvoje skambančia PINK daina:

 (Toks sick klipas... <3)

That‘s REALLY weird. Eidama į darbą ją net užsileidau paklausyti. Apskritai manau, kad jei galvoje skamba kažkokia daina, tai čia yra organizmo reakcija į poreikį. Na, kaip troškulys ar alkis. O poreikius reikia tenkinti. Dar kyla klausimas „kodėl“? TODĖL. 

P. s. dar keisčiau, kad būtent TĄ dainą grojo, kai grįžusi iš darbo įsijungiau M1+ (WTF??? Tokie sutapimai kartais mane gąsdina – gi negaliu visada suprasti likimo siunčiamų ženklų...).

O grįžtant prie Bliuzų temos... Tiek man, tiek I. ir G., su kuriais keliavom, šie Bliuzai buvo pirmas kartas. Ir sakyčiau, kad labai vykęs. Prisvilęs tik nuo saulės nudegusios nugaros pavidalu. O šiaip Bliuzai man pasirodė:

Chill out‘o festivalis. Turbūt pirmą kartą buvau tokiam atsipūtusiam festivaly (arba buvau tokia atsipūtusi festivaly) – nuostabus oras, kuris vertė pirmą šeštadienio pusę vartytis prie ežero ir nesuskaičiuojamai kartų minti takelį ežeras-pledas-ežeras-pledas-ežeras-ežeras-pledas, muzika, draugai, per pirmą naktį išsikrovęs telefonas – viskas, ko reikia tobulam atsijungimui nuo išorinio pasaulio. Tokia chill out‘o ir laimės oazė...

No pressure festivalis. Koncertai? Viena scena – no pressure kažkur spėti, vėluoti, praleisti, neišgirsti. Vietos daug – nori sėdėk tolėliau ant pleduko ir gurkšnok... kažką, ką nori gurkšnoti..., nori stovėk antroj daly minios, kur kiti stovikai stovi, eik į vidurį ir siūbuok arba grūskis į priekį ir tūsink. Vietos daug, galimybių daug – vėl – no pressure.

Don‘t care festivalis. Gerąja prasme. Mes abi su I. tą dvasią greit pajutom. Čia tau ne Karklė, kai turi dėvėti mėnesį planuotus outfit'us, prieš tai tobulai apkepti soliariume ir iš palapinės išlįsti TIK su tobulu makiažu ir nepriekaištingai suveltų plaukų aka „ką tik atsikėliau, oj ne, tikrai ne valandą rišausi plaukus“ šukuosena.

Festivalis su žmonėmis-priedais. Žmonėmis-festivalių priedais aš laikau tokius individus, be kurių negali įvykti joks festivalis (na, gali, bet jie vis tiek visada būna): apsirengę pliušinių žaislų kombinezonais (net kai lauke +33C), kokiu nors būdu išsipurvinę (dažniausiai tai būna išsivolioję purve po lietaus, bet šiemet buvo balti... dažai?), aukštalipių (čia tos, kur sėdi savo bičams ant sprando – visom prasmėm – ir užstoja vaizdą į sceną), miegalių (miegančių rytą, dieną, vakare; palapinėje, pusiau palapinėje, šalia palapinės, pakrantėje, miške, šalia miško, mašinoje (pvz.: kojomis aukštyn)), draugą pametusių (– Rokai, kur tu, Rokaiiii??? Balsas iš kitos pusės: – Nėr čia burokų...), žmonės su šunimis arba wanna-have-dog žmonės, kurie tempia ką nors prisirišę prie virvutės. Na, pvz. kolos bambalį...

 (Šitie nučiuožę vyrukai grojo Bliuzuose!!!)

Batų festivalis. Palikti batai, pamesti batai, rasti batai, atnešti batai, skraidantys batai...

Intelektualių pokalbių festivalis.  – O kokia merginos dalis svarbiausia: kojos, papai ar užpakalis? arba – Kokio skonio tabakas geriausias? (iš šito paryčiais nugirsto pokalbio sužinojau, kad vyšninis tabakas kvepia tik šalia esantiems, o juodųjų serbentų ne tik kvepia, bet ir rūkant skonis jaučiasi).

Baisiausio smėlio festivalis. Smėlis prie Lūksto ežero yra toks, koks neturi būti smėlis – juodas, karštas ir labai labai šiurkštus.

Bet šiaip iš esmės Bliuzai buvo osom. Visas savaitgalis toks buvo, nes po festo sekė jūra, dar daugiau saulės, serbentai naktį, ežeras, aršios žuvytės, lietus ir truputis žaibų. Tą superinį laiką visą savaitę dar primena henna ant rankos. Tokia truputį netobula, apgadinta, bet nereali. Nes netobuli, bet mieli dalykai ir būna nerealiausi. :)

O pabaigai... SESE, SU GIMTADIENIU. TU PATI FAINIAUSIA!

(Specialiai TAU, sese)

P.S. Vaikinuk, kuris buvai prie manęs priėjęs Bliuzuose ir klausei, ar ne aš pernai vilkėjau Betmeno kostiumą – linkiu tau surasti savąją betmenę. ;)

Papildyta: atėjo penktadienis ir aš supratau likimo siunčiamą ženklą.