Apie spintos turinį, muziką ir jos ekspertus

 (Iš Pinterest)

Jei kas nors paprašytų manęs įvardinti mano aprangos stilių – paprastai to padaryti negalėčiau. Tai toks sudėtingas klausimas, dėl kurio galima valandai susimąstyti, paskui užvesti aršią diskusiją (su pačia savimi), susiparinti, trenkti durimis (žinoma, spintos) ir amžinai išeiti (už šios temos ribų).

Niekad nelaikiau savęs madinga ar turinčia stilių. Trendinių rūbų neįperku, be to, mane jie erzina. Stilius yra nuoseklus dalykas, o ko jau ko, bet nuoseklumo mano aprangoje yra mažiausiai. Rūbų spintose pas mane kaip parduotuvėje – galima rasti visko: romantiškų gėlėtų suknelių, oficialių kostiumėlių ir marškinukų tiek pat kiek odinių, juodų ir kniedėmis puoštų dalykų. Batų lentynos – ne išimtis. Yra visko nuo rožinių balerinų iki Dr. Martens kerzų, nuo inkariukų iki raudonų aukštakulnių. Man patinka rengtis skirtingų stilių rūbais: tiek juos maišyti ir derinti tarpusavyje, tiek įsijausti į tam tikrą vaidmenį išlaikant vieno kažkurio stiliaus taisykles. Rūbai man visada buvo žaidimas, o jų derinimas – savotiška kūryba.

 (Iš Pinterest)

Panašiai yra ir su muzika. Toli gražu negaliu sakyti, kad klausau visko. Bet man visada sunku įvardinti grupes, kurias mėgstu. Mano playliste karaliauja grupių pavadinimai ir atlikėjų vardai, apie kuriuos nieko nežinau, tik konkrečią vieną dainą. Visada mėgau muziką, bet tik paauglystėje man buvo svarbu viską žinoti apie kažkokį atlikėją. Dabar leidžiu muzikai kalbėti už save. Ir naujus albumus siunčiuosi gana retai. Tegul pačios dainos mane susiranda. Ir tai labai dažnai įvyksta filmų, serialų, Spotify ir M1+ (arba MAXIMA, Piano Man, Bernardinų fontano...) pagalba. Yra žmonių, kurie kartais atsiunčia man neblogų dainų. :) :) :)

Man patinka atrasti naujas dainas, klausyti jas kelias savaites, o po to, kai nebegaliu pakęsti įgrisusio skambesio, uždaryti į 2015 m. atitinkamo mėnesio aplanką. Ir tiek.

Žinoma, turiu keletą dainų, kurios nuo paauglystės yra pačios mėgstamiausios ir jų niekas negali išmesti iš topo (ne eilės tvarka):

Top 8 forever and ever. Nesikeičia nuo kokių 15–16 metų, kai jas atradau. Gal dėl to ir nesikeičia, kad per daug atsiminimų...

Ir tik 1 grupę iš čia minimų galėčiau pripažinti kaip šiuo metu vieną iš savo mėgstamiausių.

Dėl to mane erzina, kai žmonės klausia, kokias grupes klausau. Neklausau aš grupių, aš dainas klausau. Jei po filmo „I Origins“ negaliu atsiklausyti Radiohead „Motion Picture Soundtrack“, bet nežinau nei vieno jų albumo pavadinimo? Jei kažkada perklausiau visus The Smashing Pumpkins ir The Cure albumus, bet negaliu išvardinti šių grupių narių vardų? Jei telefone turiu seną Papa Roach albumą, bet neturiu žalio supratimo, ką jie veikia ir kuria dabar? Tai klausau aš šių grupių, ar ne?

Kai klausia „ką klausau?“ dar nėra taip baisu, jei klausimas neskamba iš muzikos eksperto lūpų. Nes tie ekspertai turi labai jau didelį polinkį būti vieno žanro, siauros jo srities ir vos kelių grupių, kurių jie klauso, išmanytojai. Esmė tame, kad jie žino, kas yra geriausia pasaulio muzika, o tu ne. Jie būtinai pasakys pavadinimus grupių, kurių tu nežinai ir tuo didžiuosis. O jei tu netyčia išvardinsi grupes, apie kurias nėra girdėję jie – reiškia, kad klausai nesąmonių, kurių niekas nežino. Net neketinu veltis į diskusijas su tokiais išmanėliais. Tokiems dažniausiai pasakau poros grupių, kurias jie yra girdėję, pavadinimus, jie iškart gali mane pasmerkti, nurašyti mano muzikinį skonį, pasipuikuoti savuoju ir DONE. Galim judėti tolyn, prie kitos temos.

Taip padarykim ir šįkart. 

Apie praradimus ir atradimus

(O, kad vietoj ataugančių plaukų šaknų ant galvos būtų katinas. Visiška šiza. Taip jau būna.)

Nutiko vienas dalykas, dėl kurio šis tinklaraštis prarado veną įrašą. O istorija buvo tokia: kai darbe kurpiau straipsnį apie patarimus abiturientams, ką daryti ir ko ne, renkantis studijas, dar iki kalbinant pašnekovą į vieną, gal pusantro puslapio buvau išliejusi visas savo mintis – labai asmeniškas patirtis po 6 studijų metų.Tai sritis, kurią kažkiek išmanau. 

Po 12-os klasės egzaminų tikrai neįsivaizdavau kur atsidursiu – buvau viena iš tų, kurie susižavėjo skambiais studijų programų pavadinimais ir smegenis plaunančiais jų aprašymais. Mano paraiškoje buvo visko – nuo lietuvių filologijos iki archeologijos. Net nežiūrėjau studijų dalykų: naiviai svajojau, kaip pabaigusi filologiją rašysiu knygas arba po archeologijos kasinėsiu mumijas Egipte.

Neįstojau į savo pirmą pasirinkimą, bet mane paėmė VU KF. Dėl to vėliau nesigailėjau. Nė karto. Magistro metu pakeičiau studijų kryptį – leidybai iš manęs nepavyko padaryti verslininkės, ėjau link savo pašaukimo – rašymo – ir atsidūriau žurnalistikoje. Taigi, buvau viena iš tų abiturientų, kurie aklai šaudė. Laimei, pataikiau tobulai. Dukart.

Dabar savęs neįsivaizduoju jokioje kitoje srityje, tik komunikacijoje: žurnalistikoje, RsV, marketinge (nes marketingas – ne tik ekonomika). O kai iš istorijos gavau 100-uką ir visai neblogai pasisekė su kitais egzaminais, buvo tokių išminčių, kurie man prognozavo teisininkės ateitį. Galiu pasakyti tik tiek, kad su savo balu būčiau įstojusi į teisės vf, bet jau nebe tie laikai, kai visi gerai besimokantys stoja į teisę arba mediciną tik todėl, kad jų balai geri. Dabar egzistuoja ir tokie dalykas kaip laisva valia, teisė rinktis ir noras. :)

Grįžtam prie esmės. Tai va, 6 metus maliausi akademiniam pasauly kaip studentė, dabar maluosi kaip darbuotoja ir patirties kažkiek tikrai turiu. Visą tą patirtį buvau savam stiliuj išliejus į word‘o puslapį, kuris, mano nelaimei, kažkur dingo. Ištryniau? Arba elementariai pasiklydo tarp kompiuterių, prie kurių dirbau, kai IT eilinį kartą tvarkė kokią nors mano kompo problemą. Dievaži, dirbu dar tik mėnesį, o IT pas mane lankėsi kokius 20 kartų. Tiesa tokia, kad technologijos su manim nesutaria, o aš su jom irgi nelabai draugauju. Arba gal esu kokia radioaktyvi? Man esant netoliese stringa kompiuterių valdymai, spausdintuvai vietoje raidžių spausdina kvadratukus...

Žodžiu, nebus patarimų abiturientams. Bus 2 dalykai: nuogąstavimas ir pasitaisymas.

Nuogąstavimas. Pavasario pradžioje išgyvenau labai gerą laiką. Čia tas etapas, kuris sekė po to blogojo, kai diagnozavau sau psichologinių problemyčių rinkinėlį. Po tos diagnozės sekė savigyda – buvo labai geras laikas – toks savęs suvokimo, supratimo, susitaikymo. Permainos (kad ir kokios jos geros bebūtų), išmušė mane iš tų vėžių. Vėl nebesuprantu, ką darau, kodėl sakau tai, ko nenoriu, kodėl grįžtu prie tų kvailų minčių, įsitikinimu ir įvertinimų. Kažkokios paaugliškos simpatijos ir situacijos, kuriose, jei rūkyčiau, eičiau parūkyti. Kažkoks perspaustas iš nulio sukurtas stresas. Netvarka kambaryje, spintoje ir galvoje. Negerai. Ir nors dabar mano laimės baterija yra įkrauta maždaug iki 85–90 proc., tie likę procentai yra labai svarbūs. Reikia grįžti į vėžias. Ir mažiau miegoti, nes pramiegu DALYKUS.

(Graži daina, kuria tikiu.)

Pasitaisymas. Kaip visada pabaigai – nelabai rimtai. Anksčiau jau buvau rašiusi, kaip nustojau sekti A. Užkalnio blogą. Tai va, prieš kelias savaites „unfollow“ paspaudžiau ir A. Račui. Bet kai susidūrėm RIMI daržovių skyriuj prie pomidorų, trumpai pasigrūmėm dėl to paties plastikinio maišelio ir jis man tą maišelį atidavė, beigi, labai maloniai nusišypsojo, aš pasijaučiau kažkaip kalta ir pradėjau vėl sekti jo blogą.

...ir toliau 14-ta mėnesio diena man yra kažkoks chaosas. Ir toliau tarp rimto ir saldaus renkuosi daug cukraus. Ir toliau vietoj buvimo suaugusiu žmogumi renkuosi tą užsilikusį vidinį kompleksuotą paauglį... O vietoj harmoningos melodijos – roką.

D‘oh, kaip pasakytų Houmeris. Irnekitaip.

Apie mano gyvenimo žmones arba save, kaip antisocialią

 (Pasiskolinta geram tikslui iš Pinterest)

Labai dažnai galvoju apie žmones. Apie visokius: matytus prasilenkiant gatvėje ar sėdint bare, tuos, su kuriais kalbėjau ar tylėjau, kol jie kalbėjo. Arba tylėjo. Tuos, su kuriais daugiau nesusitikau. Tyčia, kad nesugadinčiau prisiminimų. Arba netyčia, nes nebuvo viskas taip, kaip filmuose. Tuos, kurių nemačiau metus, du, penkis ar daugiau. Brangius sau ir širdžiai artimus, kurie nutolo fiziškai. Arba emociškai. Gal ir dvasiškai. Žmones, kuriuos buvau seniai pamiršusi, tik netyčia jų veidus ar vardus  užmačiau senose nuotraukose ar draugės draugo facebook‘uose. Tuos, kurių pasiilgau, bet jie niekad to nesužinos. Tuos, kurie iš mano gyvenimo išėjo dramatiškai ir tuos, kurie išbluko atminty pamažu, po truputį. Tuos, kuriuos turiu drauguose socialiniuose tinkluose ir retkarčiais pasidairau jų anketose tam, kad sužinočiau, kaip jiems sekasi. Bet neparašau. Beveik niekada neparašau.

Aš labai sunkiai ištrinu žmones iš prisiminimų, man nesiseka paprastai nutraukti emocinių ryšių. Bet užtad lengvai pavyksta atsiriboti nuo jų sutraukant komunikacinį ar (kaip tai taisyklingiau ir aiškiau įvardyti?), fizinį (?) (ne, kažkas ne taip) ryšį. Žodžiu, man labai lengva nebendrauti, bet labai sunku negalvoti.

Esu iš tų, kurie vadovaujasi žiauriai paviršutiniška mintimi – „nerašysiu pirma, jei norės – patys parašys“. Taip elgiuosi ne vedama kokių nors kvailų principų, o veikiau jausdamasi tam tikra prasme nereikalinga, nes atitolusi. Tarkim yra žmogus, draugas ar draugė, su kuriuo seniau labai fainai bendravom, bet tada nutiko gyvenimas – skirtingi miestai, gal net šalys, skirtingos aplinkos, veiklos, žmonės... Kas iš to, kad dabar parašysiu, paklausiu, kaip sekasi? Juk žinau, kad sulauksiu mandagaus ir paviršutiniško atsakymo – tokio, kokį parašyčiau pati. Nesvarbu, kaip gerai ar artimai bendravom – daug laiko praėjo, daug žmonių po manęs atėjo ir išėjo, daug bendrų prisiminimų išbluko. Galų gale – suaugom abu/abi. Ar bent paaugom. Nebe tas.

„Labas. Kaip sekasi? Šimtas metų! Kaip gyvuoji? Kas naujo???“.

„Labas! Tikrai šimtas metų! Aj nieko, va dirbu po truputį. O kaip tu? Kaip tau sekasi?“.

„Aj ir aš nieko. Va, mokslus pasibaigiau.“

Dar pora mandagių frazių. Muilo, oro ir kiti burbulai, kiekvienam pagal skonį. Apie nieką. Niekaip. Kažkelintas priminimas sau, kodėl nemėgstu rašyti seniai gyvai nesutiktiems žmonėms.

Dar aš esu labai senamadiškas žmogus – nemalu telefonu, lengvai išgyvenu vakarą (ar net dienų dienas) ne tik nepasitikrinusi facebook'o, bet ir nepažiūrėjusi į telefoną (jei tik turiu kitos formos laikrodį). Nemėgstu susirašinėti jokiomis formomis – sms, el. laiškais, facebook'o žinutėmis. Skype jau seniai nenaudoju, net slaptažodžio neprisimenu. Galiu prisiversti naudotis internetine bendravimo forma tik labai ribotą laiką. Tie, kas mane gerai pažįsta, žino, kad galiu neatrašyti dieną, savaitę, mėnesį, pusę metų, niekad. Galiu atsakyti į laišką gyvai, kai susitinkame. Arba ne, jei galų gale taip ir nesusimatome. 

Gyvas bendravimas man yra viskas. Jei nėra galimybės bendrauti gyvai – tada ir nutinka dalykai, apie kuriuos rašiau pradžioje. Žmogus lieka mano mintyse, facebook'o draugo ar telefono numerio pavidalu internete, mano prietaisuose. Man žmonių reikia čia ir dabar. Ne socialiniame tinkle, ne telefone, ne skype, ne forume, youtube, tinklaraštyje, komentare, like paspaudime. ČIA. Ir dabar. Blogiausiu atveju rytoj ar kitą savaitę. Bet gyvo. Kitaip – sunkiai kas gausis.

Šitą įrašą labiausiai norėčiau paskirti žmonėms, kurie bent kartą yra pagalvoję, kodėl jiems neparašau. Arba neatrašau. Gal po to seka mintys, kad juos pamiršau, kad jie man nerūpi, nes aš nepasivarginu paspausti kelių kompiuterio klavišų ir sukurpti jiems žinutės. Sorry, negaliu, nes man sunku pūsti tuščių plepalų oro/muilo burbulus. Man reikia tikrų dalykų ir gyvų pokalbių, o ne kelių mandagybių, apsikeitimo formaliomis frazėmis.

Skiriu šį įrašą tiems anksčiau minėtiems žmonėms, bet ne todėl, kad pasiaiškinčiau. Ne, noriu jiems pasakyti tokį dalyką: kai sėdžiu šiuolaikiškų žmonių kompanijoj, kurie iš rankų neišleidžia smartfounų, jiems panirus į ekrano šviesą aš nustoju kalbėti. Tiesiog nutylu. Nematau reikalo kalbėti su žmogumi, kuris tuo metu bendrauja su kažkuo kitu. Aš kantriai ir be priekaištų palaukiu, kol jie grįš į mūsų pokalbį. O tuo metu, kol tyliu, aš galvoju apie jus – apie visus tuos kada nors savo sutiktus žmones. Ypač apie tuos, kurių žiauriai pasiilgau, bet nebebendrauju. Tuos, su kuriais augau ir kieme žaidžiau „Robiną Hudą“, ėjau į mokyklą ar po pamokų namo, su kuriais lankiau būrelius, važiavau į ekskursijas/varžybas/olimpiadas, sėdėjau koridoriuje ir laukiau gitaros pamokos/šokių būrelio/poezijos pavasario/karnavalo pasirodymo repeticijos, su kuriais kūrėm ir filmavom savo filmukus, ėjom prie ežero/į parką/pas mane į namus arbatos, su kuriais ėjau į paskaitas, reguliariai važiavau troleibusu, kartu gyvenau, lankiau bendrus foto ar kitus klubus, sėdėjau kavinėje/lauke/koridoriuje/valgykloje per laisvas paskaitas, su kuriais dirbau ir vadovei nematant plepėjau apie serialus, dalykus ir gyvenimą, su kuriais dalinausi pietumis, taxu ar kelione pėsčiomis namo... Apie tuos, kartą matytus gatvėje, troleibuse, universitete, bare; tuos, su kuriais kalbėjau ar tylėjau, kol jie kalbėjo. Arba tylėjo. Tuos, su kuriais daugiau nesusitikau. Ar neparašiau. Beveik arba niekada neparašiau.

 (Ir kaip gi be muzikos...?)

 

Jei ne „per barus“, tai „per... bažnyčias“

(Pažiūrėkit ir paklausykit, kas nematę/negirdėję)

Taip jau nutiko, kad šiais metais ne tik dariau gimtadienio datos paslėpimo eksperimentą, kurio išvadas išsamiai aprašiau Facebooke, bet ir nusprendžiau pasidaryti visai kitokią, asmeniškai sau special day – atsikėliau (savo noru ir niekieno neverčiama) ankstų rytą (reikia turėti omeny, kad tai buvo sekmadienis), susiruošiau ir išėjau į bažnyčią. Tiesa tokia, kad per 6 gyvenimo Vilniuje metus bažnyčioje nebuvau nė karto (ne ekskursiniais ar smalsumo sumetimais). Tokiu savo bažnyčios lankomumu išstatau save ne pagyroms ar pasmerkimui. 

Praleidžiant populiarius ir jau nuvalkiotais tapusius paistalus apie „savo atskirą sugalvotą religiją“, „tikėjimą dievu, o ne bažnyčia“ ir pan. einu prie reikalo – visada laikiau save krikščione katalike. Ne dėl to, kad visokeriopai sutinku su visais skelbiamais religiniais kanonais, o dėl to, kad man patinka Jėzus. Jei raštai nemeluoja, jis buvo geras ir įdomus, gal kiek kontraversiškas ir į kraštutinumus linkęs žmogus (40 dienų pasninko dykumoj – really?). Dar man patinka, kad ši religija (kaip ir kelios kitos) neva nori puoselėti meilę ir gėrį žmonėms, sulaiko nuo keršto, už blogą skatina atsilyginti geru (čia jau truputį tricky, kiek iš tikro to nuolankumo ir nuoširdaus kito skruosto atsukimo, nes mes visi žinom, kaip pasiutusius, besiputojančius ir kumščiais besišvaistančius žmones erzina, kai kitas išlieka ramus ir taikus).

Dar man žiauriai patinka bažnyčios kaip seni, skirtingų architektūrinių stilių statiniai. Man, pilių, dvarų ir senų kapinių gerbėjai, bažnyčios nėra išimtis.

Su krikščionybe susiję ir nemažai man žiauriai mielų atsiminimų iš vaikystės/paauglystės laikų: giedojimas bažnyčios chore (nors neturiu aš balso, tikrai, ėjau dėl nerealių žmonių ir pačios idėjos – maldos giesmės forma), ėjimas patarnauti mišioms apsitaisius baltais rūbais (repeticijos bažnyčios šventoriuje, gėlių „barstymai“, šnibždėjimasis per mišias susėdus palei altorių. O dar ir saldainių už tai duodavo!), išvykos į jaunimo dienas (masinės mišios su keliais tūkstančių jaunimo, budėjimai bažnyčioje per naktį, šlovinimai, kalnų vaikščiojimai su žvakėmis ir deglais (net jei netyčia padegi sau plaukus – true story), piligriminiai žygiai pėsčiomis svilinant vasaros saulei, krikščioniškos stovyklos su amerikiečiais...). Daug labai labai gerų dalykų. Dėl jų buvau labai pamėgusi lankytis bažnyčioje. Kartais tiesiog paprastą vakarą ten nueidavau, kartais su drauge užsukdavom turėdamos labai savanaudiškų paskatų – pvz.: paprašyti gerų pažymių už 10 klasės egzaminus. :)

Anyway. Paskui tiesiog nustojau ten vaikščioti. Mama spėja, kad šitą norą išmušė priverstiniai dalyvavimai mišiose ir visokios papildomos pamokėlės ruošiantis sutvirtinimo sakramentui – juk į tai, kas privaloma, normalus paauglys sureaguoja atmetimo principu. Bet aš galvoju, kad dėl visko kaltos aplinkybės, dėl kurių pasikeitė mūsų parapijos kunigas, išsiskirstė choras, jaunimas nustojo dalyvauti Jaunimo dienose... Iš visų gerų dalykų liko tik jaukūs vakarai senoje medinėje bažnyčioje, per kurios vitražus besileidžianti saulė nutiesia spalvotas juostas išilgai senų ir n-kartų dažytų klauptų. To reginio ir jausmo negalėjau išsivežti į Vilnių tad taip viskas ir baigėsi.

O iš naujo prasidėjo (gal?) šiais metais. Tad per gimtadienį apsilankiau Petro ir Povilo bažnyčioje – didelėje, barokinėje ir prigrūstoje žmonių. Bendras vaizdas? Jei bažnyčios būtų muzika, tai šita būtų popsas – akinamai ryšku, prigrūsta tiek žmonių, tiek interjero detalių (ok ok, gi barokas). Nenuostabu, kad vidury mišių man ėmė svaigti galva – turėjau išeiti į vasario rytą ir pasėdėti ant apšalusių laiptų. Į tas mišias grįžau, bet į kitas sekantį savaitgalį – ne.

Kurį laiką padariusi pertrauką, Motinos dienos proga sugalvojau bažnyčioje apsilankyti vėl. Šįkart ieškojau ko nors naujo. Buvau girdėjusi, kad fainos mišios vyksta Bernardinų parapijoje. Ten ir nuėjau. Bendras įspūdis – poprokas: interjeras skurdus, bet nepalyginamai jaukesnis. Žmonių vėl labai daug. Kiek neįprasta, kad giesmės giedamos lotyniškai. Verdiktas – variantas neblogas, bet ieškom toliau.

Šį savaitgalį buvau šv. Onos bažnyčioje. Ji iš išorės tokia didelė man atrodė, o viduje – mažutė. Maniau, ar labiau tikėjausi, kad ji bus panašesnė į Švėkšnos bažnyčią, kuri taip pat neogotikinė, bet tokia visa paslaptinga, skendinti prietemoje... na, tokia gotiška. O ši, pasirodo, maža, šviesi, neperkrautai daili ir visai jauki. Ir žmonių ne per daugiausia. Tik jų amžiaus vidurkis – virš 60. Bet ne į žmones ėjau pažiūrėti. Jauna moteris žiauriai gražiai grojo vargonais, o labiausiai nustebino tai, kad išgirdau net 2 giesmes, kurias patys giedodavom. Kažkaip nostalgiškai ir gerai nuteikė, pasijaučiau kažkokia sava. Žodžiu, verdiktas – alternatyvus rokas. Kas yra šiaip žiauriai cool. Bet paieškas dar tęsiu, vien smalsumo vedama.

Žodžiu, kol vieni savaitgaliais vaikšto „per barus“ (iš patirties sakau, vis tiek visi keliai veda į „Piano Man“), aš vaikštau po bažnyčias. Tarp mūsų bendra tai, kad visi ieškom mums jaukios, „savos“ aplinkos, geros muzikos ir tinkamos publikos. O gal ieškom savęs. Ar kažko, ko tuo metu labai reikia...