Po 3 mėnesių tylos [pavasaris]

 

(Iš Pinterest)

Man visada patiko skaičius trys. Bet ne dėl to naują įrašą nusprendžiau parašyti praėjus 3 mėnesiams. O todėl, kad esu ypač nuo nuotaikos, oro, metų laiko, savaitės dienos, paros meto, mėnulio fazės, tuo momentu mėgstamos dainos melodijos, pietų meniu ir kitų panašių dalykų priklausomas žmogus.

Šaltasis metų laikas man buvo labai sunkus periodas. Iš šono žiūrint gal niekas to ir nepasakytų, bet taip jau nutiko, kad dažniausiai rugpjūtį pasireiškiančia „depresija“ šiemet aš „susirgau“ gruodį. Ir ji tęsėsi itin ilgai. Tai tokia visokeriopa apatija, kai paprasčiausiai nieko nesinori. Nieko, išskyrus miegą. O kai nemiegi – serialų žiūrėjimą ir tinklaraščių skaitymą. Paprasčiausiai nekantraudavau atlikti įvairias prievoles (darbą, sportą, valgį, skalbinių lankstymą, kambarių tvarkymą ir t.t.) ir sėdus prie kompo „atsijungti“. Jei ne A, bene vienintelis žmogus, su kuriuo tą laiką bendravau, buvau, kažkur ėjau ir kažką veikiau, tai niekas manęs nebūtų matęs ir, tikėtina, būtų paskelbę dingusia be žinios. Dingusia iš virtualios ir tikros socialinės erdvės.

Dar tuo metu nutiko visokių dalykų, nuo kurių taip pat priklausė mano nuotaika ir miego poreikis. Vienas iš jų – neskirtas viešinti, nes tai ne mano, o artimo žmogaus istorija. Kitas dalykas – darbas. Metų pradžia man buvo labai sunki. Viena iš priežasčių – stiprus mano imunitetas, nes kol vasarį vieni sirgo ir „mėgavosi“ ligos patalu namie, aš dirbau. Darbe, po darbo valandų, kartais iš namų ir net savaitgaliais tekdavo prisėsti vieną kitą skubų dalyką padaryti. Tada kovo viduryje aš palūžau. Dėl visko. Išsiverkiau miške ašarom laistydama samanas ir viską vėl pradėjau iš pradžių – po truputį, pamažu, ne įkyriai ir ne iš karto norėti: žmonių, pokalbių, gamtos, muzikos, saulės, gatvės, vėlyvų vakarų, skaitymo, rašymo. Veikimo.

Bandžiau atsibusti Naujų metų proga, „naują pradžią“ pradėti atėjus gimtadieniui, po to – pavasariui. Galų gale – Velykų prisikėlimui. Bet rašydama šį blogą buvau sau pasakiusi, tad tai nebus prievarta – kai pati tema ateis, tada bus ir įrašas. Bet užšalusiais keliais ir tamsoj temos nevaikšto. Reikėjo sulaukti pavasario... Ne kalendorinio ar astronominio, o, matyt, Kino pavasario...

Kodėl gerai (?), kad į miestą Kalėdos ateina vis anksčiau

 (Pinterest)

Ankstesniais metais su visais noriai bambėdavau ir skųsdavausi, kad visiška nesąmonė, jog Kalėdoms puoštis ir ruoštis visi kasmet pradeda vis anksčiau. Pritariamai linksėdavau, kad reikėtų sulaukti bent jau gruodžio.

O šiemet aš pakeičiau savo nuomonę ir tam yra labai aiški priežastis – aš suvokiau vieną dalyką.

Nesvarbu, kad per mėnesį vos kokius 2–3 vakarus po darbo važiuoju tiesiai namo ir nieko neveikiu. Nesvarbu, kaip diena užsibaigia, svarbu, kad pirmoji, ir didžiausia, jos dalis, nuo 6:20 iki 16.45 – išlieka tokia pati, tad, norint to ar ne, įsisuka rutinos mašina. Kai nuo pirmadienio 8:00 iki penktadienio 15.30 turi padaryti milijonus dalykų, nepastebi, kada lemputes ant lango įžiebia kaimynas, kada girliandom pasipuošia vaistinės laiptų turėklai, o ant RIMI vėl nutupia Kalėdų senelio rogės (šiemet jos vėl ten? O gal ne? Sorry, nepastebėjau...).

Dėl to nebepykstu, kad girliandom, kalėdine muzika ir kūčiukais bandoma lįsti į akis nuo lapkričio ar spalio, kaip šiemet padarė JYSK'as... Nes po kasdienybės darbų ir rūpesčių rūką ne taip lengva ir paprasta prasibrauti. Tik užaugusi (yeah, right, kaip sako A) ir su visais ryte stovėdama kamštyje pakeliui į darbą supratau, kad Kalėdas ĮMANOMA pražiopsoti: įmanoma pamiršti pakabinti girliandas, suprantama neturėti laiko planuoti ir iš anksto pirkti dovanas, tikėtina nerasti, kada iškepti bei padekoruoti kalėdinių meduolių, pažiūrėti lengvų šventinių filmų, išgerti kakavos su kūčiukais...

Na, aš bent jau turiu žmones, kurie mane priverčia pajusti Kalėdinę dvasią – šaunius kolegas, kurie papuošia kabinetą lemputėm, organizuoja kalėdinių žaisliukų dirbtuves bei vaišina kava su riešutų sirupu ir zefyriukais bei artimuosius (čia priskiriu ir draugus), kurie degina namie cinamono ir obuolių kvapo žvakes, išsiveda mane išgerti karšto vyno, kviečia šventinių pietų ir atakuoja klausimas, ko norėsiu Kalėdoms dovanų.

Jūs esat mano Kalėdos.

Net tada, kai aš būnu Jūsų Grinčas. ;)

Kas vagia Jūsų laiką? Atsakymas nustebins

(Pinterest)

Jaučiate tą salsvą Delfi antraštės motyvo kvapelį? Pajutote smilkstelint norą sužinoti, kas vagia tą laiką, o dar labiau – kodėl tas atsakymas turėtų jus nustebinti? Jei taip – pliusas man. Ne – dar geriau, gal tai reiškia, kad jūs jau išsiugdėte imunitetą šlamštui.

Bet kokiu atveju, kaip dažnai nutinka, toliau skaitydami jūs nesužinosite atsakymo į klausimą, kurį žadėjo antraštė. Viso labo paskaitysite apie mane, kas vagia mano laiką. Jei jūs tikrai neturite svarbesnių reikalų – skaitykite toliau, gal mes turime šį tą bendro ir mano patirtys padės jums susimąstyti. Jei neįdomu ir jaučiatės apgautas – eikite pažiūrėti serialo, pascroll'inti Feisbuko ar parašyti pikto komentaro ir negaiškite čia savo brangaus laiko. Nenoriu jo iš Jūsų vogti.

Taigi...

Jau kuris laikas iš manęs niekas neišgirsta nusiskundimų, kaip įkyriai slenka savaitė, koks ilgas pirmadienis ir koks nepakenčiamai lėtas antradienis. Tikrai. Laikas tiesiog lekia – darbo dienas matuoju važiavimais iš darbo ir į jį, savaites – savaitgalio rytais, kuriuos pramiegu, mėnesius – veiklos ataskaitomis darbe, metų laikus – rūbų sluoksnių skaičiumi. Kelionė į darbą, kelionė iš darbo, kelionė į darbą... Rugsėjo ataskaita, spalio ataskaita, lapkričio ataskaita... maikė, megztinis, liemenė, paltas, striukė... Taip ir bėga mano dienos.

Iš savęs pavogusi šiek tiek laiko prisėdau ir surašiau papunkčiui, kas yra tie manojo laiko grobikai:

Rutina. Tais tamsiais dabartiniais rytais viską darau taip automatiškai, kad slinkdama į stotelę kaskart turiu gerokai pasukti galvą ir prisiminti, ką suvalgiau pusryčiams, pasitikslinti, ar neišėjau su šlepetėmis ir pasitikrinti, ar tušu padailinau abi akis. Laimei, rutina ties tuo ir baigiasi...

Žmonės, blogąja prasme. Čia tie, per kuriuos vėluoja troleibusai, kurie zuikiauja, bet kontrolės tempiami lauk nenori išlipti, kurie nekelia savo telefono ragelių, kai jiems skambinu darbo reikalais, kurie lagina ir neatsiunčia galutinio teksto varianto, kurie suformuoja eiles „Arkoje“ per pietų pertrauką, kurie daug kalba, bet taip nieko ir nepasako...

Žmonės, gerąja prasme. Tie, su kuriais kad ir ką veiktum (ar nieko neveiktum), kad ir kur būtum laikas pralekia akimirksniu – valanda, vakaras, para – buvo ir nebėr.

Aš pati. Ilgiau pamiegot, pažiūrėt serialą arba du-tris, pascroll'inti Feisbuką, paskaitinėt tinklaraščius, papinterestint, painstagramint...

Bet iš esmės – kam man to laiko reikia? Ir šiaip, kas yra tas laikas, kurio tėkmę norisi pajusti? Atsakymą aš žinau. Man žiauriai patinka tos buvimo akimirkos. Tos suvokimo, kad esi čia ir dabar, minutės. Kas keisčiausia, tas jausmas aplanko ne tada, kai vyksta kas nors žiauriai cool, bet tada, kai sustoji ir nieko nedarai: spoksai pro langą važiuojančiame troleibuse, lauki žalio šviesoforo signalo, stypsai parduotuvėje prie kasos, sėdi poliklinikos koridoriuje, eini pėsčiom naktį iš kur nors, kai jau nebevažiuoja troleibusai, stabteli prie laiptinės ir neskubi eiti vidun, o pakeli galvą aukštyn ir pastebi, kaip neįtikėtinai žemai ir labai greitai plaukia lengvi balti debesys, pro kurių properšas pasirodo žvaigždės.

Kartais tos akimirkos gąsdina. Gąsdina elementariais egzistenciniais klausimais ir suvokimais, kad tu esi čia ir dabar, kad dalykai, kurių lauki/bijai/vengi, yra tokie nesvarbūs, nes ateis diena, kai tavęs nebebus, kai nieko nebebus ir tiek tau, tiek visiems kitiems bus elementariai dzin – nes gyvenimas tęsiasi, tik tu esi toks laikinas ir kažkoks pasimetęs, aukštesnės prasmės ieškantis šitoj gyvenimo skylėj, kur viskas iš tikro taip paprasta. Ir kur žaidimo taisyklės labai elementarios – gali mesti kauliuką, bėgti laukeliais ir siekti laimėti arba gali vaikščioti skersai po žaidimo lentą, sustoti kur ir kada nori ir tiesiog būti laimingas. Laimėti arba būti laimingam. Šaknis tai žodžio panaši, bet, oj, kaip prasmės skiriasi.

Apie žmogiškus santykius ir dar šį bei tą

(Pinterest)

Aš tikrai nesu iš tų, kuriems BŪTINAI reikia kitų žmonių. Na, žinote, yra tipas personų, kurios niekaip negali būti vienos. Jos geriau visur tamposi kartu savo dalbajobą berną arba vištą paną, slapta kenčia, nes nemyli ir yra nemylimi, ir už tai išgėrę duoda porą niuksų į galvą – tarsi tikėdamiesi tokiu būdu proto įkrėsti, kad kita pusė susivoktų ir juos paliktų. Nes patys neįstengia. Nes už viską labiau bijo likti vieni.

Dar yra tipas žmonių, kurie tiesiog negali būti vieni – negali vieni sėdėti prie staliuko kavinėje, bare, valgykloje, negali eiti į renginius, kiną, teatrą, pasivaikščioti, net po parduotuves, jei iš paskos niekas nesekioja. Tas „niekas“ gali bumbėti, nuolat nusišnekėti – vis vien, svarbiausia, kad kažkokia kompanija.

Aš ne tokia. Man patinka būti vienai. Mielai ir į renginius einu viena. Kartais net tyčia renkuosi taip daryti, kad išvengčiau visokių nemalonumų, kurių gali pridaryti kompanija: vėluos, pames bilietus, ne ten ateis, nepatiks renginys, burbės nepatenkintas dėl kažko ir t. t. Nesuprantu žmonių, kurie skundžiasi, kad kažkur nenuėjo, nes nerado su kuo. Mėgstu ir kompaniją, bet betkokia man netinka.

Dar būna tokių, kurie paniškai bijo būti vieni su savimi. Aš tikrai nežinau, kodėl taip būna. Jie bijo minčių, kurios jiems lenda į galvą vienumoje? Kokios tai mintys? Nejaukios? Baugios? Liūdnos? Savidestrukcinės? Aš net neįsivaizduoju...

Kiek save atsimenu, norėjau ir mėgau būti viena. Niekad nebuvau antisociali, atsiskyrėlė ar weirdo, man nepavykdavo tokiai būti net savo noru. Vienaip ar kitaip vis atsirasdavo bent vienas žmogus, rodantis iniciatyvą bendrauti. Nežinau, gal aš atrodau draugiška, patikima ar...? Ką aš žinau.

Gerai atsimenu, kai man buvo gal 16 metų, porą savaičių praleidau Kauno klinikų ligoninėje. Pamenu, kad labai nenorėjau su niekuo susidraugauti. Tiesiog. Norėjau gyventi ramiai – eiti pusryčiauti, po to į visokias procedūras, pratimus ir pan. viena, su niekuo nekalbėti, kad iš mandagumo netektų domėtis kito žmogaus, kurį matau pirmą ir paskutinį kartą, gyvenimu. Nepavyko.

Manau, kad man lengva būti su savimi, nes aš savimi pasitikiu. Ne ta prasme, kaip apie žmogų, būna, kad sako „o, šitas savimi pasitiki“, nea, gal teisingiau būtų išsireikšti – aš savimi pasikliauju. Mano mintys, jausmai, idėjos gali būti tik mano, galiu jomis pasidalinti su kitais – priklauso nuo noro, tačiau, kad ir kokios jos būtų – priimu, bandau suprasti, kas ir kodėl, kaip. Puikiai sugebu save motyvuoti, atleisti, suprasti, paguosti, įkvėpti. Kai taip kalbu, gal truputį kvepia šizofrenija, bet...

Anyway, manau, kad prie to labai prisidėjo rašymas.

Rašymas bet kokia forma – dienoraščio, eilėraščių, miniatiūrų, laiškų – padeda susidėlioti mintis, tai tarsi bendravimas su savimi, net jei tas tekstas paskui keliauja pas kitus. Rašytinė minčių išraiška jas materializuoja ir pasąmonėje. Nes prieš parašydamas mintį, turi rasti ją išreiškiančius žodžius. Juos atrinkdamas tarsi savaime sutinki su tuo, pripažįsti tai, ką rašai. Susitaikai, priimi, supranti. Nes už tave paskui kalba tekstas, todėl turi būti atsakingas jį dėliodamas. Atsakingas prieš save. Turi savimi pasikliauti.

Man rašymas suteikia vidinę ramybę, harmoniją. Kaip kiti ją pasiekia medituodami ar melsdamiesi, aš pasiekiu rašydama. Vos tik pradedu jausti galvoje chaosą – žinau, ką reikia daryti. Rašytirašytirašyti.

Todėl ir rašau.

Pankroko dienos mano palėpėje

(Pinterest)

 

Aš nebetikiu įkvėpimais. Tikiu minčių perkrova, kai reikia jas išlieti. Bet tai nėra įkvėpimas. Tad negaliu teisintis jo nebuvimu dėl to, kad kurį laiką buvau nutolusi nuo tinklaraščio rašymo.

Blogo temas iki šiol man pavyzdingai diktavo kasdienybė – dalykai, nutikimai mano aplinkoje. Kartais – visiškos smulkmenos. Tad ta pauzė paprasčiausiai reiškė, kad aš užsimerkiau akivaizdiems nutikimams arba tiesiog miegojau veikiama vaistų ir peršalimo iššauktos temperatūros, kurios buvimo negaliu įrodyti, mat neturiu termometro. 

Bet sirgau. Sirgau nerašymu. Kas mane kankino ne mažiau už kosulį. Tokį kosulį, kai ryte iškosėji į saują savo grūdėtą varškę su braškėmis. Arba sėdi kino teatre užsimerkusi, burnoje – trys skirtingos mėtinės pastilės ir vis tiek taip kutena gerklę, kad ašaros tiesiog pliaupia skruostais.

Dėl nerašymo dar galėčiau apkaltinti žmones, kurie iš manęs laukia naujų įrašų, klausdami, apie ką bus kitas. Bet jei neklaustų – irgi negerai būtų. Jie mano spaudėjai ir motyvatoriai tuo pačiu metu. Jie kelia mano įrašams kartelę, lygina, kuria lūkesčius, kuriuos aš, matyt, turėčiau pateisinti. Hm. Turbūt reikėtų su tuo susitaikyti –  kaip viešo įrašų publikavimo pasekme. 

Žodžiu, dalykai, kurie pastaruoju metu vyksta aplink mane, verčia mane susimąstyti giliau nei įprasta. Ko aš visiškai nenoriu daryti. Todėl įsijungiu serialą, išeinu į mišką arba tiesiog užsimetu seną gerą paauglystės punkrock‘ą, kad ir The Offspring – „Self esteem“, for example. Arba kažką ir Sum 41. Nes taip jau man yra – kai ausyse kažkas rėkia, aš galiu ramiai apie nieką negalvoti.

Dar pastaruoju metu jaučiu itin didelį poreikį tvarkyti(s) – tas užgriozdintas pakampes po lova, dėžučių prifarširuotas pastales, spintą. Galvą. Pastarojoje daugiausia šlamšto. Kartais taip norėtųsi, kad ten „siaustų“ rudeninių spalvotų lapų vėtros, šviestų pavakario saulė, tokia, kokia šviečia man važiuojant iš darbo, ir grotų The Killers – „My List“. Pastaruoju metu tai yra tobuliausia būsena, kurią galiu pasiekti. Mano asmeninė meditacija.

Kadangi šis įrašas jau tapo minčių kratiniu, pratęsiu tai aptardama dar vieną nesusijusią temą. Visai neseniai ne tik sau, bet ir garsiai aplinkiniams pripažinau naują faktą – aš ne nemėgstu žmonių, aš jų bijau. Anksčiau sakydavau, kad nemėgstu. Paskui taip sakyti pasidarė kažkodėl labai populiaru. Hipster shit. Tad dabar aš teigiu, kad žmonių bijau. Nea, bijau visai ne taip isteriškai, kaip bekojų kirmėlių ir ne taip paniškai, kaip būti užrakinta metaliniame narve ir pusiau užkasta į žemę kažkur krūmuose. Bijau to, kaip tie žmonės gali mane paveikti ir pakeisti.

Aš galiu bendrauti su bet kokiais žmonėmis. Esu mandagi, paslaugi ir galiu neblogai susitvardyti net kalbėdama su visiškais debilais. Kažkurią dieną kolegei darbe išdėsčiau savo „asmeninių pergalių“ filosofiją. Kai sugebu nuraminti agresyvų žmogų – laikau tai „asmenine pergale“, komunikacijos triumfu, muahahaha. Kai po nepasitenkinimu pradėto pokalbio priverčiu pašnekovą man padėkoti ir palinkėti geros dienos – laikau asmenine pergale. Kai išsirėkęs jis kartu su manim nusijuokia – asmeninė pergalė – check. Labai tikėtina, kad nuėjęs tolėliau/padėjęs telefono ragelį jis mane išvadins pačiais mieliausiais keiksmažodžiais. Aš jį suprantu, nes mintyse jam atsakysiu tuo pačiu. :) 

Aišku, visi atvejai nesibaigia asmeninėmis pergalėmis. Kai kurie baigiasi drebančiomis rankomis ir tvirtai suspaustais kumščiais, kad suvaldyčiau veiksmus, už kuriuos po to tektų valgyti pusryčius už grotų. 

Taigi, aš galiu bendrauti su daug kuo. Bet žmones arti prisileidžiu itin retai. Bent jau emociškai. Su tuo labai susijusi jų baimė. Čia pasitelkim tokią metaforą – jei mano vidinis pasaulis būtų namas, tai žmonės aplink mane būtų svečiai, kurie gali įeiti į labai skirtingas patalpas ir padėti ten daiktus.

Vieniems leidžiama tik pastovėti ant laiptų – tų aš nebijau. Man vienodai, kas stovi mano kieme, jiems vienodai, kur stovėti. Kiti gali užeiti į koridorių. Jų aš irgi nebijau. Tie, kas užeina į namo (namo/mano – gražus raidžių žaismas) vidų – jau kita situacija. Jie gali atnešti kažkokias praktines dovanas – praskaidrinti mano kasdienybę, aplinką, man padėti, mokyti, pralinksminti. Jų ir jų daiktų aš galiu pasigesti laikinai, nes jie pakeičiami naujais gan nesunkiai. Užeinantys į pagrindinius kambarius yra labai skirtingi žmonės. Tokios pat skirtingos yra ir jų dovanos. Jie gali teikti man jaukumą, šilumą, draugystę, vidinę ramybę, paramą, pasitikėjimą. Jų dovanos – kaip kažkas to, ko labai seniai norėjai ir tau žūtbūt reikėjo. Kai toks žmogus sugalvoja išeiti ir išsineša savo dovaną – būna sunku, nes jo pamainą rasti nelengva. Arba neįmanoma.

Ir dar yra antras namo aukštas. Ta palėpė, kurioj visokių dalykų užgrūsta. Ten užeiti nėra lengva: laiptai aplūžę, nestabilūs, reikia raktų nuo daugybės spynų. Be to, ten nėra įdomu kiekvienam, tad reikia turėti ir išskirtinio noro ten patekti. Ten daug voratinklių, gyvena keletas šikšnosparnių, raišas katinas, pora vaiduoklių. Sako, galima rasti ir vieną kitą skeletą spintoje. Ten svečių itin mažai, bet jie tokie, kuriuos savanaudiškai norisi užrakinti ir neišleisti. Kai tokie svečiai nori išeiti – skauda fiziškai. Ir nieko negali padaryti. Jie išsineša ne tik tai, ką atnešė, jie išsineša ir daiktus iš palėpės. Mano daiktus.

Čia yra labai aiški iliustracija, kodėl aš bijau žmonių. Ir kodėl tiek daug iš jų taip ir lieka stovėti prieangy.

Apie spintos turinį, muziką ir jos ekspertus

 (Iš Pinterest)

Jei kas nors paprašytų manęs įvardinti mano aprangos stilių – paprastai to padaryti negalėčiau. Tai toks sudėtingas klausimas, dėl kurio galima valandai susimąstyti, paskui užvesti aršią diskusiją (su pačia savimi), susiparinti, trenkti durimis (žinoma, spintos) ir amžinai išeiti (už šios temos ribų).

Niekad nelaikiau savęs madinga ar turinčia stilių. Trendinių rūbų neįperku, be to, mane jie erzina. Stilius yra nuoseklus dalykas, o ko jau ko, bet nuoseklumo mano aprangoje yra mažiausiai. Rūbų spintose pas mane kaip parduotuvėje – galima rasti visko: romantiškų gėlėtų suknelių, oficialių kostiumėlių ir marškinukų tiek pat kiek odinių, juodų ir kniedėmis puoštų dalykų. Batų lentynos – ne išimtis. Yra visko nuo rožinių balerinų iki Dr. Martens kerzų, nuo inkariukų iki raudonų aukštakulnių. Man patinka rengtis skirtingų stilių rūbais: tiek juos maišyti ir derinti tarpusavyje, tiek įsijausti į tam tikrą vaidmenį išlaikant vieno kažkurio stiliaus taisykles. Rūbai man visada buvo žaidimas, o jų derinimas – savotiška kūryba.

 (Iš Pinterest)

Panašiai yra ir su muzika. Toli gražu negaliu sakyti, kad klausau visko. Bet man visada sunku įvardinti grupes, kurias mėgstu. Mano playliste karaliauja grupių pavadinimai ir atlikėjų vardai, apie kuriuos nieko nežinau, tik konkrečią vieną dainą. Visada mėgau muziką, bet tik paauglystėje man buvo svarbu viską žinoti apie kažkokį atlikėją. Dabar leidžiu muzikai kalbėti už save. Ir naujus albumus siunčiuosi gana retai. Tegul pačios dainos mane susiranda. Ir tai labai dažnai įvyksta filmų, serialų, Spotify ir M1+ (arba MAXIMA, Piano Man, Bernardinų fontano...) pagalba. Yra žmonių, kurie kartais atsiunčia man neblogų dainų. :) :) :)

Man patinka atrasti naujas dainas, klausyti jas kelias savaites, o po to, kai nebegaliu pakęsti įgrisusio skambesio, uždaryti į 2015 m. atitinkamo mėnesio aplanką. Ir tiek.

Žinoma, turiu keletą dainų, kurios nuo paauglystės yra pačios mėgstamiausios ir jų niekas negali išmesti iš topo (ne eilės tvarka):

Top 8 forever and ever. Nesikeičia nuo kokių 15–16 metų, kai jas atradau. Gal dėl to ir nesikeičia, kad per daug atsiminimų...

Ir tik 1 grupę iš čia minimų galėčiau pripažinti kaip šiuo metu vieną iš savo mėgstamiausių.

Dėl to mane erzina, kai žmonės klausia, kokias grupes klausau. Neklausau aš grupių, aš dainas klausau. Jei po filmo „I Origins“ negaliu atsiklausyti Radiohead „Motion Picture Soundtrack“, bet nežinau nei vieno jų albumo pavadinimo? Jei kažkada perklausiau visus The Smashing Pumpkins ir The Cure albumus, bet negaliu išvardinti šių grupių narių vardų? Jei telefone turiu seną Papa Roach albumą, bet neturiu žalio supratimo, ką jie veikia ir kuria dabar? Tai klausau aš šių grupių, ar ne?

Kai klausia „ką klausau?“ dar nėra taip baisu, jei klausimas neskamba iš muzikos eksperto lūpų. Nes tie ekspertai turi labai jau didelį polinkį būti vieno žanro, siauros jo srities ir vos kelių grupių, kurių jie klauso, išmanytojai. Esmė tame, kad jie žino, kas yra geriausia pasaulio muzika, o tu ne. Jie būtinai pasakys pavadinimus grupių, kurių tu nežinai ir tuo didžiuosis. O jei tu netyčia išvardinsi grupes, apie kurias nėra girdėję jie – reiškia, kad klausai nesąmonių, kurių niekas nežino. Net neketinu veltis į diskusijas su tokiais išmanėliais. Tokiems dažniausiai pasakau poros grupių, kurias jie yra girdėję, pavadinimus, jie iškart gali mane pasmerkti, nurašyti mano muzikinį skonį, pasipuikuoti savuoju ir DONE. Galim judėti tolyn, prie kitos temos.

Taip padarykim ir šįkart.