2015 m. rugsėjo 3 d., ketvirtadienis

Apie užkietėjusio tinginio vargus pradėjus auginti raumenį

(Pinterest lobynai)

Ilgai lavinusi savo protą nusprendžiau, kad atėjo laikas palavinti ir kūną. Nors esu sulaukusi  komentarų, kad atrodau gana sportiškai, toli gražu taip nesijaučiu. Su kojom viskas tvarkoj – galiu valandų valandas, kilometrų kilometrus nupėdinti ir vakare nejausiu maudimo. Bet su visom likusiom raumenų grupėm – nekažką. Ypač su rankom. Pagal pajėgumą jos yra maždaug virtų spagečių kategorijos.

Mano gyvenimas kol kas puikiai einasi pagal planą: mokykla -> universitetas -> dar universiteto -> darbas. Ties paskutine, darbo kategorija, sau prisirašiau visokių punkčiukų ir metinių tikslų, kuriuos turėčiau įgyvendinti. Vienas iš jų – nuo rudens pradėti sportuoti arba šokti. Kad maža nepasirodytų, tą „arba“ pakeičiau į „ir“, tad pirmą rugsėjo savaitę nupėdinau į nemokamus „City dance“ užsiėmimus.

Sako, kad sportas – tai sveikata. Po pirmų dienų sporto mažų mažiausiai jaučiuosi sveika. Antradienį Kalanetikoje prigąsdino, kad kitą rytą galim neišlipti iš lovos. Bet visai nieko. Jaučiau nestiprų maudimą kažkur viduje – lyg dieną prieš tai tampymo pratimus būtų atlikę mano plaučiai, kepenys, inkstai, griaučiai ar nervų galūnėlės. Bet judėjau puikiai ir be jokio skausmo.

Užtad „Show dance“ mokytojas nieko nesakė, tad pirmąsias kūno kultūros pamokas po vasaros atostogų primenantys raumenų skausmai užklupo netikėtai. Kaip „netikėtai“ tai gali užklupti „šokėją“, nešokusią maždaug 10 metų. Naktį, pabusdama nuo kiekvieno apsivertimo ant kito šono, pagalvojau, kad, ko gero, panašiai jaučiasi žmonės, kuriuos prieš tai primušė ir šonus apspardė gauja negerų dėdžių.




Išvada po pirmos savaitės: matyt sveikata sporte slypi taip pat giliai, kaip ir saldūs vaisiai – moksle. Anyway, žiauriai smagu būti visišku moliu ir ištižėliu sporto/šokių salėje, juoktis nugriuvus ar bumbėti po nosim, kai 15 kartą kartojant judesį vis tiek nesigauna. Kodėl smagu? Nes kuo blogesnė yra pradžia, tuo smagiau būna vėliau – kai tau pradeda kažkas gautis, pavykti, išeiti ar net sektis.

Nors anksčiau buvau žmogus, kuris kažkam nepavykus skubėdavo viską mesti, dabar – kiekvieną „man nesigauna“ priimu kaip iššūkį. Ne visi gali būti sportininkais, ne visi gimsta šokėjais. Bet kai The Killers savo dainoje klausia „Are we human(s) or are we dancer(s)?“, tai aš visad žinau, kad širdy esu „dancer“. Dabar šitai įrodyti reikia ir kitais organais bei galūnėm. :)

(Šitą pažiūrėti verta vien dėl šokių ir kostiumų...)