2015 m. gruodžio 20 d., sekmadienis

Kodėl gerai (?), kad į miestą Kalėdos ateina vis anksčiau




 (Pinterest)

Ankstesniais metais su visais noriai bambėdavau ir skųsdavausi, kad visiška nesąmonė, jog Kalėdoms puoštis ir ruoštis visi kasmet pradeda vis anksčiau. Pritariamai linksėdavau, kad reikėtų sulaukti bent jau gruodžio.

O šiemet aš pakeičiau savo nuomonę ir tam yra labai aiški priežastis – aš suvokiau vieną dalyką.


Nesvarbu, kad per mėnesį vos kokius 2–3 vakarus po darbo važiuoju tiesiai namo ir nieko neveikiu. Nesvarbu, kaip diena užsibaigia, svarbu, kad pirmoji, ir didžiausia, jos dalis, nuo 6:20 iki 16.45 – išlieka tokia pati, tad, norint to ar ne, įsisuka rutinos mašina. Kai nuo pirmadienio 8:00 iki penktadienio 15.30 turi padaryti milijonus dalykų, nepastebi, kada lemputes ant lango įžiebia kaimynas, kada girliandom pasipuošia vaistinės laiptų turėklai, o ant RIMI vėl nutupia Kalėdų senelio rogės (šiemet jos vėl ten? O gal ne? Sorry, nepastebėjau...).

Dėl to nebepykstu, kad girliandom, kalėdine muzika ir kūčiukais bandoma lįsti į akis nuo lapkričio ar spalio, kaip šiemet padarė JYSK'as... Nes po kasdienybės darbų ir rūpesčių rūką ne taip lengva ir paprasta prasibrauti. Tik užaugusi (yeah, right, kaip sako A) ir su visais ryte stovėdama kamštyje pakeliui į darbą supratau, kad Kalėdas ĮMANOMA pražiopsoti: įmanoma pamiršti pakabinti girliandas, suprantama neturėti laiko planuoti ir iš anksto pirkti dovanas, tikėtina nerasti, kada iškepti bei padekoruoti kalėdinių meduolių, pažiūrėti lengvų šventinių filmų, išgerti kakavos su kūčiukais...


Na, aš bent jau turiu žmones, kurie mane priverčia pajusti Kalėdinę dvasią – šaunius kolegas, kurie papuošia kabinetą lemputėm, organizuoja kalėdinių žaisliukų dirbtuves bei vaišina kava su riešutų sirupu ir zefyriukais bei artimuosius (čia priskiriu ir draugus), kurie degina namie cinamono ir obuolių kvapo žvakes, išsiveda mane išgerti karšto vyno, kviečia šventinių pietų ir atakuoja klausimas, ko norėsiu Kalėdoms dovanų.

Jūs esat mano Kalėdos.

Net tada, kai aš būnu Jūsų Grinčas. ;)

2015 m. lapkričio 21 d., šeštadienis

Kas vagia Jūsų laiką? Atsakymas nustebins


(Pinterest)

Jaučiate tą salsvą Delfi antraštės motyvo kvapelį? Pajutote smilkstelint norą sužinoti, kas vagia tą laiką, o dar labiau – kodėl tas atsakymas turėtų jus nustebinti? Jei taip – pliusas man. Ne – dar geriau, gal tai reiškia, kad jūs jau išsiugdėte imunitetą šlamštui.

Bet kokiu atveju, kaip dažnai nutinka, toliau skaitydami jūs nesužinosite atsakymo į klausimą, kurį žadėjo antraštė. Viso labo paskaitysite apie mane, kas vagia mano laiką. Jei jūs tikrai neturite svarbesnių reikalų – skaitykite toliau, gal mes turime šį tą bendro ir mano patirtys padės jums susimąstyti. Jei neįdomu ir jaučiatės apgautas – eikite pažiūrėti serialo, pascroll'inti Feisbuko ar parašyti pikto komentaro ir negaiškite čia savo brangaus laiko. Nenoriu jo iš Jūsų vogti.


Taigi...

Jau kuris laikas iš manęs niekas neišgirsta nusiskundimų, kaip įkyriai slenka savaitė, koks ilgas pirmadienis ir koks nepakenčiamai lėtas antradienis. Tikrai. Laikas tiesiog lekia – darbo dienas matuoju važiavimais iš darbo ir į jį, savaites – savaitgalio rytais, kuriuos pramiegu, mėnesius – veiklos ataskaitomis darbe, metų laikus – rūbų sluoksnių skaičiumi. Kelionė į darbą, kelionė iš darbo, kelionė į darbą... Rugsėjo ataskaita, spalio ataskaita, lapkričio ataskaita... maikė, megztinis, liemenė, paltas, striukė... Taip ir bėga mano dienos.

Iš savęs pavogusi šiek tiek laiko prisėdau ir surašiau papunkčiui, kas yra tie manojo laiko grobikai:

Rutina. Tais tamsiais dabartiniais rytais viską darau taip automatiškai, kad slinkdama į stotelę kaskart turiu gerokai pasukti galvą ir prisiminti, ką suvalgiau pusryčiams, pasitikslinti, ar neišėjau su šlepetėmis ir pasitikrinti, ar tušu padailinau abi akis. Laimei, rutina ties tuo ir baigiasi...

Žmonės, blogąja prasme. Čia tie, per kuriuos vėluoja troleibusai, kurie zuikiauja, bet kontrolės tempiami lauk nenori išlipti, kurie nekelia savo telefono ragelių, kai jiems skambinu darbo reikalais, kurie lagina ir neatsiunčia galutinio teksto varianto, kurie suformuoja eiles „Arkoje“ per pietų pertrauką, kurie daug kalba, bet taip nieko ir nepasako...

Žmonės, gerąja prasme. Tie, su kuriais kad ir ką veiktum (ar nieko neveiktum), kad ir kur būtum laikas pralekia akimirksniu – valanda, vakaras, para – buvo ir nebėr.

Aš pati. Ilgiau pamiegot, pažiūrėt serialą arba du-tris, pascroll'inti Feisbuką, paskaitinėt tinklaraščius, papinterestint, painstagramint...


Bet iš esmės – kam man to laiko reikia? Ir šiaip, kas yra tas laikas, kurio tėkmę norisi pajusti? Atsakymą aš žinau. Man žiauriai patinka tos buvimo akimirkos. Tos suvokimo, kad esi čia ir dabar, minutės. Kas keisčiausia, tas jausmas aplanko ne tada, kai vyksta kas nors žiauriai cool, bet tada, kai sustoji ir nieko nedarai: spoksai pro langą važiuojančiame troleibuse, lauki žalio šviesoforo signalo, stypsai parduotuvėje prie kasos, sėdi poliklinikos koridoriuje, eini pėsčiom naktį iš kur nors, kai jau nebevažiuoja troleibusai, stabteli prie laiptinės ir neskubi eiti vidun, o pakeli galvą aukštyn ir pastebi, kaip neįtikėtinai žemai ir labai greitai plaukia lengvi balti debesys, pro kurių properšas pasirodo žvaigždės.

Kartais tos akimirkos gąsdina. Gąsdina elementariais egzistenciniais klausimais ir suvokimais, kad tu esi čia ir dabar, kad dalykai, kurių lauki/bijai/vengi, yra tokie nesvarbūs, nes ateis diena, kai tavęs nebebus, kai nieko nebebus ir tiek tau, tiek visiems kitiems bus elementariai dzin – nes gyvenimas tęsiasi, tik tu esi toks laikinas ir kažkoks pasimetęs, aukštesnės prasmės ieškantis šitoj gyvenimo skylėj, kur viskas iš tikro taip paprasta. Ir kur žaidimo taisyklės labai elementarios – gali mesti kauliuką, bėgti laukeliais ir siekti laimėti arba gali vaikščioti skersai po žaidimo lentą, sustoti kur ir kada nori ir tiesiog būti laimingas. Laimėti arba būti laimingam. Šaknis tai žodžio panaši, bet, oj, kaip prasmės skiriasi.

2015 m. lapkričio 8 d., sekmadienis

Apie žmogiškus santykius ir dar šį bei tą



(Pinterest)

Aš tikrai nesu iš tų, kuriems BŪTINAI reikia kitų žmonių. Na, žinote, yra tipas personų, kurios niekaip negali būti vienos. Jos geriau visur tamposi kartu savo dalbajobą berną arba vištą paną, slapta kenčia, nes nemyli ir yra nemylimi, ir už tai išgėrę duoda porą niuksų į galvą – tarsi tikėdamiesi tokiu būdu proto įkrėsti, kad kita pusė susivoktų ir juos paliktų. Nes patys neįstengia. Nes už viską labiau bijo likti vieni.

Dar yra tipas žmonių, kurie tiesiog negali būti vieni – negali vieni sėdėti prie staliuko kavinėje, bare, valgykloje, negali eiti į renginius, kiną, teatrą, pasivaikščioti, net po parduotuves, jei iš paskos niekas nesekioja. Tas „niekas“ gali bumbėti, nuolat nusišnekėti – vis vien, svarbiausia, kad kažkokia kompanija.


Aš ne tokia. Man patinka būti vienai. Mielai ir į renginius einu viena. Kartais net tyčia renkuosi taip daryti, kad išvengčiau visokių nemalonumų, kurių gali pridaryti kompanija: vėluos, pames bilietus, ne ten ateis, nepatiks renginys, burbės nepatenkintas dėl kažko ir t. t. Nesuprantu žmonių, kurie skundžiasi, kad kažkur nenuėjo, nes nerado su kuo. Mėgstu ir kompaniją, bet betkokia man netinka.

Dar būna tokių, kurie paniškai bijo būti vieni su savimi. Aš tikrai nežinau, kodėl taip būna. Jie bijo minčių, kurios jiems lenda į galvą vienumoje? Kokios tai mintys? Nejaukios? Baugios? Liūdnos? Savidestrukcinės? Aš net neįsivaizduoju...

Kiek save atsimenu, norėjau ir mėgau būti viena. Niekad nebuvau antisociali, atsiskyrėlė ar weirdo, man nepavykdavo tokiai būti net savo noru. Vienaip ar kitaip vis atsirasdavo bent vienas žmogus, rodantis iniciatyvą bendrauti. Nežinau, gal aš atrodau draugiška, patikima ar...? Ką aš žinau.

Gerai atsimenu, kai man buvo gal 16 metų, porą savaičių praleidau Kauno klinikų ligoninėje. Pamenu, kad labai nenorėjau su niekuo susidraugauti. Tiesiog. Norėjau gyventi ramiai – eiti pusryčiauti, po to į visokias procedūras, pratimus ir pan. viena, su niekuo nekalbėti, kad iš mandagumo netektų domėtis kito žmogaus, kurį matau pirmą ir paskutinį kartą, gyvenimu. Nepavyko.

Manau, kad man lengva būti su savimi, nes aš savimi pasitikiu. Ne ta prasme, kaip apie žmogų, būna, kad sako „o, šitas savimi pasitiki“, nea, gal teisingiau būtų išsireikšti – aš savimi pasikliauju. Mano mintys, jausmai, idėjos gali būti tik mano, galiu jomis pasidalinti su kitais – priklauso nuo noro, tačiau, kad ir kokios jos būtų – priimu, bandau suprasti, kas ir kodėl, kaip. Puikiai sugebu save motyvuoti, atleisti, suprasti, paguosti, įkvėpti. Kai taip kalbu, gal truputį kvepia šizofrenija, bet...



Anyway, manau, kad prie to labai prisidėjo rašymas.

Rašymas bet kokia forma – dienoraščio, eilėraščių, miniatiūrų, laiškų – padeda susidėlioti mintis, tai tarsi bendravimas su savimi, net jei tas tekstas paskui keliauja pas kitus. Rašytinė minčių išraiška jas materializuoja ir pasąmonėje. Nes prieš parašydamas mintį, turi rasti ją išreiškiančius žodžius. Juos atrinkdamas tarsi savaime sutinki su tuo, pripažįsti tai, ką rašai. Susitaikai, priimi, supranti. Nes už tave paskui kalba tekstas, todėl turi būti atsakingas jį dėliodamas. Atsakingas prieš save. Turi savimi pasikliauti.

Man rašymas suteikia vidinę ramybę, harmoniją. Kaip kiti ją pasiekia medituodami ar melsdamiesi, aš pasiekiu rašydama. Vos tik pradedu jausti galvoje chaosą – žinau, ką reikia daryti. Rašytirašytirašyti.

Todėl ir rašau.


2015 m. lapkričio 3 d., antradienis

Apie tai, koks geras vadybininkas yra mano angelas-sargas

(Pinterest)

Šiaip nesigiriant, o labiau dėkojant dievams, karmai, likimui, žvaigždėms ar man gimstant įdomiai išsidėsčiusioms planetoms, galiu pasakyti, kad man sekasi. Ne tokia sėkme, kaip įspūdingos pergalės, laimėjimai loterijose ar gerų temų ištraukimas egzamino metu. Labiau ta prasme, kad aš gyvenu gyvenimą, pilną tokios ramybės, kurios linki kunigas per mišias ir laimingi parapijonys vienas kitam, kai jiems suteikiama legali proga pagaliau pasižvalgyti po bažnyčią ir atsisukus atgal pažiūrėti, kas atėjo. Ši ramybė susijusi su didelių sukrėtimų, tiek vidinių (emocinių), tiek išorinių (karai, marai, nelaimės), išvengimu.

Kartais man sekasi ir tose kitose sėkmėse. Esu laimėjusi visokių CD diskų, knygų, papuošalų, bilietų į koncus, esu radusi pinigų 
ne tik lietuviškų, bet ir švediškų, kartais atsiduriu laiku ir vietoje. Pvz., išlipu iš automobilio Rygos vidury ir randu po kojom sidabrinę apyrankę ar auskarą laiptinėje – nesiginu, būna. Būna ir nematerialių sėkmių. 

Bet tuo per daug nepiktnaudžiauju ir nesinaudoju – stengiuosi, jei įmanoma, tą sėkmę sukaupti ir pasitelkti tada, kai tikrai labai noriu laimėti. Ir, kadangi retai tą sėkmę naudoju, atvejai, kai kasdienybėje man nepasiseka, sukelia mini šoką (ar mikroinfarktą, kaip pasakytų A). Tokį natūralų ir nesuvaidintą nustebimą – kaip tai suprasti




Idėją šiam susimąstymui, o kartu ir įrašui, iššaukė labai konkretus atsitikimas. Prieš porą savaičių vyko LUX kino dienos ir FC Vingy vyko nemokamos filmų, kurie varžosi dėl Europos Parlamento LUX kino apdovanojimo, peržiūros. Pirmadienį patyriau konkretų sėkmės pavyzdį – atvažiavau į Vingį anksčiau, bet nežinojau, kad įėjimui reikalingi bilietai. Tik jau pradėjus įleidinėti žmones į salę pastebėjau šį dalyką. Bet bilietą gavau, nors daug žmonių taip ir liko už durų. 


Užtad į filmą, į kurį dar labiau norėjau patekti ir jau žinojau „žaidimo taisykles“, kitą dieną neliko vietų. Tą akimirką, kai prieš mane eilėje stovinčios merginos ėmė įkalbinėti apsauginį, kad leistų pasėdėti salėje ant laiptukų ir man atėjo supratimas, kad bilietų nebėra, pajutau keistą jausmą, dėl kurio pačiai pasidarė gėda – „kaip tai nėra bilietų MAN?“. Susierzinau. Labiausiai dėl to, kad supratau save suvokianti kaip kažką išskirtino, kam visada turi užtekti bilietų, vietos, prizų ir kitų gerų dalykų net nesistengiant.

Žodžiu, šis visiškai elementarus įvykis, kuris nutiko dar masei žmonių, atėjusių vėliau, mane paveikė išskirtinai netikėtai. Ir esmė tokia, kad aš šis nutikimas mane pamokė ne to, kad „va, būna, kad ir tau nesiseka“, bet to, kad „why the hell tu manai, kad esi geresnė už kitus?“. Ir tai dar ne viskas... Tada pyst, kaip man būna tokiais atvejais, kitos dienos lryte.lt pasirodo skaitalas apie „5 visiškai nepakenčiamus Zodiako ženklus“. Sąrašo antroje pozicijoje puikuojasi Vandeniai su faktu, kad „daugelis negali pakęsti Vandenių už tai, kad jie apie save pernelyg geros nuomonės [...] jie visada save laiko truputėlį geresniais už kitus“. Kaip su pirštu į nosį (išsireiškimas „su pirštu į akį“ man visad atrodė labai žiaurus ir skausmingas). Jau kažkada rašiau apie atsitiktinumus ir ženklų stebėjimus savo gyvenime. Še, prašau, dar vienas pavyzdys. 




Kas nutiko po to? Ogi susimąsčiau, koks geras vadybininkas yra mano angelas-sargas, kadangi jis nerealiai suvadybina man tokias gyvenimo situacijas, kuriose lengvai praslystu, išsisuku iš dalykų, atsiduriu laiku ir vietoje, išvengiu nemalonumų per daug nieko nedarydama. Nu nerealus jis, nu! Ir negaliu pykti, kai retkarčiais kas nors nesigauna, kaip noriu. Gi jam irgi reikia laisvadienių. :)



2015 m. spalio 23 d., penktadienis

Apie darymą, ką nori, kai nežinai, kas tai



(Pinterest)


Aš esu iš tų žmonių, kurie yra labai išradingi galvodami sau pasiteisinimus, kai nenori kažko daryti. Esu pasiekusi tokį levelį, kad kartais pavyksta apgauti net sąžinę – taip nusiteikti, kad net ji patiki, kad mes čia viską žiauriai gerai darom, t. y. nedarom.

Mano pasiteisinimai prasideda nuo tipinių „Jau šiandien padariau tą ir aną tai galiu kitko nedaryti...“ ir baigiasi „Blogas ženklas ryte nerasti vienodų kojinių (taip, tai nutinka ne tik vyrams) – šiandien nieko naujo/svarbaus/rimto negaliu daryti...“. Šita pasiteisinimų sistema tobulai veikia vakarais ir savaitgaliais. Pats populiariausias pasiteisinimas yra „Darbe visą dieną kalbėjau/rašiau/skaičiau, esu pavargusi, tad ištižimas lovoj prie kompo – daugiau nei pateisinama, tai – privaloma“. Taip nebūna visada, bet šaltuoju (tamsiuoju) metų laiku tai tampa opia problema.

Viso šito esmė tokia, kad dažniau darau ką noriu (arba nedarau nieko prasmingo), o ne ką reikėtų (pvz.: pasigaminti rytojui pietus, susitvarkyti namus, išsiskalbti, parašyti pažadėtą straipsnį, išsirinkti naujus akinius ir t.t.). Bet daryti „ką nori“ irgi yra žiauriai sunku, kai dažnai nežinai kas tai. :)



Apie moteris vyrai dažnai sako, kad jos pačios nežino ko nori. Už visas kalbėti negaliu – bet mano atveju tai visiška tiesa. Ir jei vyrai mano, kad čia jiems sunku su tokiom moterim, tai jie net neįsivaizduoja, kaip pačios moterys turi jaustis. Įsivaizduok – tiesiog nežinai ko nori. Tragedija.

Visa laimė, kad aš bent jau žinau, ko nenoriu. Tą tai pajaučiu net plaukų šaknimis ir savęs negaliu apgauti. Viskas užsiblokuoja, nieko negaliu padaryti. Čia kaip su razinom varškės apkepe – geriau kantriai medituosiu su šakute išrankiodama ir kraudama jas į bokštą lėkštės pakrašty nei suvalgysiu bent vieną. Negaliu, nenoriu, nedarysiu, fe. Net nežinau, iš kur atsiranda many tiek kvailo užsispyrimo, nes paprastai nesinaudoju tuo žemaitišku genu – kam būti užsispyrusiai ir kažką daryti, jei gali sugalvoti pasiteisinimą ir to nedaryti (žr. įrašo pradžią).

Gana dažnai aš apsimetu, kad žinau, ko noriu, ir veikiu ekspromtu – darau/sakau tai, kas tuo momentu šauna į galvą. Nors po to persigalvoju ar suprantu, kokia nesąmonė įvyko, užsispyrusi laikausi savo – neva, taip turėjo būti, nes to norėjau.

Iš tikro manau, kad nesu beviltiška. Kažkaip tikiu, kad suvokimas ko noriu kažkur giliai manyje slypi, tik turiu išmokti jį atrasti. Kartais vėl grįžtu prie tų minčių, kurios buvo aplankiusios pavasarį, kai daugkasbuvoblogai. Tuos visokius transcendentinius shit. Nes, nu, pasitaiko, kai atsibundu kažkur, tarkim, minioj vidury konco ir būna tas wtf momentas: ką aš čia – šitam bare, mieste, šitoj planetoj – darau? WTF, ar aš tikrai to noriu?




Pavasarį, kai dariau turą po bažnyčias ir šiaip daugiau laiko praleisdavau su savo mintimis, buvau pasiekusi tą trumpą nušvitimą – savęs supratimą ir užtikrintumą savo poelgiais. Gal kokią savaitę. Bet baigėsi magistras, atsirado darbas, vasara, pramogos ir aš su užsidegimu įsisukau į tą sūkurį ir su palengvėjimu atsidusau, kai nebeliko laiko tai savianalizei, nes laisvą laiką skyriau koncertams, susitikimams, žmonėms, ekskursijoms, kultūrai ir visokiems kitokiems nemąstymams. Galų gale – miegui. Po ilgo laiko suvokiau jo vertę ir svarbą.

Vienas žmogus, kuris feisbuke nuolat dalijasi išminties perlais, buvo pasipostinęs tokią frazę: „Nė vienas iš tikrųjų save pažinęs neapsidžiaugė“. Hm. Gal išties savianalizė yra dalinai saviapgaulė. Tu tikiesi, kad save atrasi, suprasi ir viskas bus geriau. Bet niekada negali būti garantuotas, kas dar savaime iškils į paviršių.

...nes ne viskam galima sugalvoti pasiteisinimą.





2015 m. spalio 15 d., ketvirtadienis

Pankroko dienos mano palėpėje

(Pinterest)
 

Aš nebetikiu įkvėpimais. Tikiu minčių perkrova, kai reikia jas išlieti. Bet tai nėra įkvėpimas. Tad negaliu teisintis jo nebuvimu dėl to, kad kurį laiką buvau nutolusi nuo tinklaraščio rašymo.

Blogo temas iki šiol man pavyzdingai diktavo kasdienybė – dalykai, nutikimai mano aplinkoje. Kartais – visiškos smulkmenos. Tad ta pauzė paprasčiausiai reiškė, kad aš užsimerkiau akivaizdiems nutikimams arba tiesiog miegojau veikiama vaistų ir peršalimo iššauktos temperatūros, kurios buvimo negaliu įrodyti, mat neturiu termometro. 



Bet sirgau. Sirgau nerašymu. Kas mane kankino ne mažiau už kosulį. Tokį kosulį, kai ryte iškosėji į saują savo grūdėtą varškę su braškėmis. Arba sėdi kino teatre užsimerkusi, burnoje – trys skirtingos mėtinės pastilės ir vis tiek taip kutena gerklę, kad ašaros tiesiog pliaupia skruostais.

Dėl nerašymo dar galėčiau apkaltinti žmones, kurie iš manęs laukia naujų įrašų, klausdami, apie ką bus kitas. Bet jei neklaustų – irgi negerai būtų. Jie mano spaudėjai ir motyvatoriai tuo pačiu metu. Jie kelia mano įrašams kartelę, lygina, kuria lūkesčius, kuriuos aš, matyt, turėčiau pateisinti. Hm. Turbūt reikėtų su tuo susitaikyti –  kaip viešo įrašų publikavimo pasekme. 

Žodžiu, dalykai, kurie pastaruoju metu vyksta aplink mane, verčia mane susimąstyti giliau nei įprasta. Ko aš visiškai nenoriu daryti. Todėl įsijungiu serialą, išeinu į mišką arba tiesiog užsimetu seną gerą paauglystės punkrock‘ą, kad ir The Offspring – „Self esteem“, for example. Arba kažką ir Sum 41. Nes taip jau man yra – kai ausyse kažkas rėkia, aš galiu ramiai apie nieką negalvoti.

Dar pastaruoju metu jaučiu itin didelį poreikį tvarkyti(s) – tas užgriozdintas pakampes po lova, dėžučių prifarširuotas pastales, spintą. Galvą. Pastarojoje daugiausia šlamšto. Kartais taip norėtųsi, kad ten „siaustų“ rudeninių spalvotų lapų vėtros, šviestų pavakario saulė, tokia, kokia šviečia man važiuojant iš darbo, ir grotų The Killers – „My List“. Pastaruoju metu tai yra tobuliausia būsena, kurią galiu pasiekti. Mano asmeninė meditacija.


Kadangi šis įrašas jau tapo minčių kratiniu, pratęsiu tai aptardama dar vieną nesusijusią temą. Visai neseniai ne tik sau, bet ir garsiai aplinkiniams pripažinau naują faktą – aš ne nemėgstu žmonių, aš jų bijau. Anksčiau sakydavau, kad nemėgstu. Paskui taip sakyti pasidarė kažkodėl labai populiaru. Hipster shit. Tad dabar aš teigiu, kad žmonių bijau. Nea, bijau visai ne taip isteriškai, kaip bekojų kirmėlių ir ne taip paniškai, kaip būti užrakinta metaliniame narve ir pusiau užkasta į žemę kažkur krūmuose. Bijau to, kaip tie žmonės gali mane paveikti ir pakeisti.

Aš galiu bendrauti su bet kokiais žmonėmis. Esu mandagi, paslaugi ir galiu neblogai susitvardyti net kalbėdama su visiškais debilais. Kažkurią dieną kolegei darbe išdėsčiau savo „asmeninių pergalių“ filosofiją. Kai sugebu nuraminti agresyvų žmogų – laikau tai „asmenine pergale“, komunikacijos triumfu, muahahaha. Kai po nepasitenkinimu pradėto pokalbio priverčiu pašnekovą man padėkoti ir palinkėti geros dienos – laikau asmenine pergale. Kai išsirėkęs jis kartu su manim nusijuokia – asmeninė pergalė – check. Labai tikėtina, kad nuėjęs tolėliau/padėjęs telefono ragelį jis mane išvadins pačiais mieliausiais keiksmažodžiais. Aš jį suprantu, nes mintyse jam atsakysiu tuo pačiu. :) 

Aišku, visi atvejai nesibaigia asmeninėmis pergalėmis. Kai kurie baigiasi drebančiomis rankomis ir tvirtai suspaustais kumščiais, kad suvaldyčiau veiksmus, už kuriuos po to tektų valgyti pusryčius už grotų. 

Taigi, aš galiu bendrauti su daug kuo. Bet žmones arti prisileidžiu itin retai. Bent jau emociškai. Su tuo labai susijusi jų baimė. Čia pasitelkim tokią metaforą – jei mano vidinis pasaulis būtų namas, tai žmonės aplink mane būtų svečiai, kurie gali įeiti į labai skirtingas patalpas ir padėti ten daiktus.

Vieniems leidžiama tik pastovėti ant laiptų – tų aš nebijau. Man vienodai, kas stovi mano kieme, jiems vienodai, kur stovėti. Kiti gali užeiti į koridorių. Jų aš irgi nebijau. Tie, kas užeina į namo (namo/mano  gražus raidžių žaismas) vidų – jau kita situacija. Jie gali atnešti kažkokias praktines dovanas – praskaidrinti mano kasdienybę, aplinką, man padėti, mokyti, pralinksminti. Jų ir jų daiktų aš galiu pasigesti laikinai, nes jie pakeičiami naujais gan nesunkiai. Užeinantys į pagrindinius kambarius yra labai skirtingi žmonės. Tokios pat skirtingos yra ir jų dovanos. Jie gali teikti man jaukumą, šilumą, draugystę, vidinę ramybę, paramą, pasitikėjimą. Jų dovanos – kaip kažkas to, ko labai seniai norėjai ir tau žūtbūt reikėjo. Kai toks žmogus sugalvoja išeiti ir išsineša savo dovaną – būna sunku, nes jo pamainą rasti nelengva. Arba neįmanoma.

Ir dar yra antras namo aukštas. Ta palėpė, kurioj visokių dalykų užgrūsta. Ten užeiti nėra lengva: laiptai aplūžę, nestabilūs, reikia raktų nuo daugybės spynų. Be to, ten nėra įdomu kiekvienam, tad reikia turėti ir išskirtinio noro ten patekti. Ten daug voratinklių, gyvena keletas šikšnosparnių, raišas katinas, pora vaiduoklių. Sako, galima rasti ir vieną kitą skeletą spintoje. Ten svečių itin mažai, bet jie tokie, kuriuos savanaudiškai norisi užrakinti ir neišleisti. Kai tokie svečiai nori išeiti – skauda fiziškai. Ir nieko negali padaryti. Jie išsineša ne tik tai, ką atnešė, jie išsineša ir daiktus iš palėpės. Mano daiktus.

Čia yra labai aiški iliustracija, kodėl aš bijau žmonių. Ir kodėl tiek daug iš jų taip ir lieka stovėti prieangy.