Pankroko dienos mano palėpėje

(Pinterest)

 

Aš nebetikiu įkvėpimais. Tikiu minčių perkrova, kai reikia jas išlieti. Bet tai nėra įkvėpimas. Tad negaliu teisintis jo nebuvimu dėl to, kad kurį laiką buvau nutolusi nuo tinklaraščio rašymo.

Blogo temas iki šiol man pavyzdingai diktavo kasdienybė – dalykai, nutikimai mano aplinkoje. Kartais – visiškos smulkmenos. Tad ta pauzė paprasčiausiai reiškė, kad aš užsimerkiau akivaizdiems nutikimams arba tiesiog miegojau veikiama vaistų ir peršalimo iššauktos temperatūros, kurios buvimo negaliu įrodyti, mat neturiu termometro. 

Bet sirgau. Sirgau nerašymu. Kas mane kankino ne mažiau už kosulį. Tokį kosulį, kai ryte iškosėji į saują savo grūdėtą varškę su braškėmis. Arba sėdi kino teatre užsimerkusi, burnoje – trys skirtingos mėtinės pastilės ir vis tiek taip kutena gerklę, kad ašaros tiesiog pliaupia skruostais.

Dėl nerašymo dar galėčiau apkaltinti žmones, kurie iš manęs laukia naujų įrašų, klausdami, apie ką bus kitas. Bet jei neklaustų – irgi negerai būtų. Jie mano spaudėjai ir motyvatoriai tuo pačiu metu. Jie kelia mano įrašams kartelę, lygina, kuria lūkesčius, kuriuos aš, matyt, turėčiau pateisinti. Hm. Turbūt reikėtų su tuo susitaikyti –  kaip viešo įrašų publikavimo pasekme. 

Žodžiu, dalykai, kurie pastaruoju metu vyksta aplink mane, verčia mane susimąstyti giliau nei įprasta. Ko aš visiškai nenoriu daryti. Todėl įsijungiu serialą, išeinu į mišką arba tiesiog užsimetu seną gerą paauglystės punkrock‘ą, kad ir The Offspring – „Self esteem“, for example. Arba kažką ir Sum 41. Nes taip jau man yra – kai ausyse kažkas rėkia, aš galiu ramiai apie nieką negalvoti.

Dar pastaruoju metu jaučiu itin didelį poreikį tvarkyti(s) – tas užgriozdintas pakampes po lova, dėžučių prifarširuotas pastales, spintą. Galvą. Pastarojoje daugiausia šlamšto. Kartais taip norėtųsi, kad ten „siaustų“ rudeninių spalvotų lapų vėtros, šviestų pavakario saulė, tokia, kokia šviečia man važiuojant iš darbo, ir grotų The Killers – „My List“. Pastaruoju metu tai yra tobuliausia būsena, kurią galiu pasiekti. Mano asmeninė meditacija.

Kadangi šis įrašas jau tapo minčių kratiniu, pratęsiu tai aptardama dar vieną nesusijusią temą. Visai neseniai ne tik sau, bet ir garsiai aplinkiniams pripažinau naują faktą – aš ne nemėgstu žmonių, aš jų bijau. Anksčiau sakydavau, kad nemėgstu. Paskui taip sakyti pasidarė kažkodėl labai populiaru. Hipster shit. Tad dabar aš teigiu, kad žmonių bijau. Nea, bijau visai ne taip isteriškai, kaip bekojų kirmėlių ir ne taip paniškai, kaip būti užrakinta metaliniame narve ir pusiau užkasta į žemę kažkur krūmuose. Bijau to, kaip tie žmonės gali mane paveikti ir pakeisti.

Aš galiu bendrauti su bet kokiais žmonėmis. Esu mandagi, paslaugi ir galiu neblogai susitvardyti net kalbėdama su visiškais debilais. Kažkurią dieną kolegei darbe išdėsčiau savo „asmeninių pergalių“ filosofiją. Kai sugebu nuraminti agresyvų žmogų – laikau tai „asmenine pergale“, komunikacijos triumfu, muahahaha. Kai po nepasitenkinimu pradėto pokalbio priverčiu pašnekovą man padėkoti ir palinkėti geros dienos – laikau asmenine pergale. Kai išsirėkęs jis kartu su manim nusijuokia – asmeninė pergalė – check. Labai tikėtina, kad nuėjęs tolėliau/padėjęs telefono ragelį jis mane išvadins pačiais mieliausiais keiksmažodžiais. Aš jį suprantu, nes mintyse jam atsakysiu tuo pačiu. :) 

Aišku, visi atvejai nesibaigia asmeninėmis pergalėmis. Kai kurie baigiasi drebančiomis rankomis ir tvirtai suspaustais kumščiais, kad suvaldyčiau veiksmus, už kuriuos po to tektų valgyti pusryčius už grotų. 

Taigi, aš galiu bendrauti su daug kuo. Bet žmones arti prisileidžiu itin retai. Bent jau emociškai. Su tuo labai susijusi jų baimė. Čia pasitelkim tokią metaforą – jei mano vidinis pasaulis būtų namas, tai žmonės aplink mane būtų svečiai, kurie gali įeiti į labai skirtingas patalpas ir padėti ten daiktus.

Vieniems leidžiama tik pastovėti ant laiptų – tų aš nebijau. Man vienodai, kas stovi mano kieme, jiems vienodai, kur stovėti. Kiti gali užeiti į koridorių. Jų aš irgi nebijau. Tie, kas užeina į namo (namo/mano – gražus raidžių žaismas) vidų – jau kita situacija. Jie gali atnešti kažkokias praktines dovanas – praskaidrinti mano kasdienybę, aplinką, man padėti, mokyti, pralinksminti. Jų ir jų daiktų aš galiu pasigesti laikinai, nes jie pakeičiami naujais gan nesunkiai. Užeinantys į pagrindinius kambarius yra labai skirtingi žmonės. Tokios pat skirtingos yra ir jų dovanos. Jie gali teikti man jaukumą, šilumą, draugystę, vidinę ramybę, paramą, pasitikėjimą. Jų dovanos – kaip kažkas to, ko labai seniai norėjai ir tau žūtbūt reikėjo. Kai toks žmogus sugalvoja išeiti ir išsineša savo dovaną – būna sunku, nes jo pamainą rasti nelengva. Arba neįmanoma.

Ir dar yra antras namo aukštas. Ta palėpė, kurioj visokių dalykų užgrūsta. Ten užeiti nėra lengva: laiptai aplūžę, nestabilūs, reikia raktų nuo daugybės spynų. Be to, ten nėra įdomu kiekvienam, tad reikia turėti ir išskirtinio noro ten patekti. Ten daug voratinklių, gyvena keletas šikšnosparnių, raišas katinas, pora vaiduoklių. Sako, galima rasti ir vieną kitą skeletą spintoje. Ten svečių itin mažai, bet jie tokie, kuriuos savanaudiškai norisi užrakinti ir neišleisti. Kai tokie svečiai nori išeiti – skauda fiziškai. Ir nieko negali padaryti. Jie išsineša ne tik tai, ką atnešė, jie išsineša ir daiktus iš palėpės. Mano daiktus.

Čia yra labai aiški iliustracija, kodėl aš bijau žmonių. Ir kodėl tiek daug iš jų taip ir lieka stovėti prieangy.