Apie darymą, ką nori, kai nežinai, kas tai

(Pinterest)

Aš esu iš tų žmonių, kurie yra labai išradingi galvodami sau pasiteisinimus, kai nenori kažko daryti. Esu pasiekusi tokį levelį, kad kartais pavyksta apgauti net sąžinę – taip nusiteikti, kad net ji patiki, kad mes čia viską žiauriai gerai darom, t. y. nedarom.

Mano pasiteisinimai prasideda nuo tipinių „Jau šiandien padariau tą ir aną tai galiu kitko nedaryti...“ ir baigiasi „Blogas ženklas ryte nerasti vienodų kojinių (taip, tai nutinka ne tik vyrams) – šiandien nieko naujo/svarbaus/rimto negaliu daryti...“. Šita pasiteisinimų sistema tobulai veikia vakarais ir savaitgaliais. Pats populiariausias pasiteisinimas yra „Darbe visą dieną kalbėjau/rašiau/skaičiau, esu pavargusi, tad ištižimas lovoj prie kompo – daugiau nei pateisinama, tai – privaloma“. Taip nebūna visada, bet šaltuoju (tamsiuoju) metų laiku tai tampa opia problema.

Viso šito esmė tokia, kad dažniau darau ką noriu (arba nedarau nieko prasmingo), o ne ką reikėtų (pvz.: pasigaminti rytojui pietus, susitvarkyti namus, išsiskalbti, parašyti pažadėtą straipsnį, išsirinkti naujus akinius ir t.t.). Bet daryti „ką nori“ irgi yra žiauriai sunku, kai dažnai nežinai kas tai. :)

Apie moteris vyrai dažnai sako, kad jos pačios nežino ko nori. Už visas kalbėti negaliu – bet mano atveju tai visiška tiesa. Ir jei vyrai mano, kad čia jiems sunku su tokiom moterim, tai jie net neįsivaizduoja, kaip pačios moterys turi jaustis. Įsivaizduok – tiesiog nežinai ko nori. Tragedija.

Visa laimė, kad aš bent jau žinau, ko nenoriu. Tą tai pajaučiu net plaukų šaknimis ir savęs negaliu apgauti. Viskas užsiblokuoja, nieko negaliu padaryti. Čia kaip su razinom varškės apkepe – geriau kantriai medituosiu su šakute išrankiodama ir kraudama jas į bokštą lėkštės pakrašty nei suvalgysiu bent vieną. Negaliu, nenoriu, nedarysiu, fe. Net nežinau, iš kur atsiranda many tiek kvailo užsispyrimo, nes paprastai nesinaudoju tuo žemaitišku genu – kam būti užsispyrusiai ir kažką daryti, jei gali sugalvoti pasiteisinimą ir to nedaryti (žr. įrašo pradžią).

Gana dažnai aš apsimetu, kad žinau, ko noriu, ir veikiu ekspromtu – darau/sakau tai, kas tuo momentu šauna į galvą. Nors po to persigalvoju ar suprantu, kokia nesąmonė įvyko, užsispyrusi laikausi savo – neva, taip turėjo būti, nes to norėjau.

Iš tikro manau, kad nesu beviltiška. Kažkaip tikiu, kad suvokimas ko noriu kažkur giliai manyje slypi, tik turiu išmokti jį atrasti. Kartais vėl grįžtu prie tų minčių, kurios buvo aplankiusios pavasarį, kai daugkasbuvoblogai. Tuos visokius transcendentinius shit. Nes, nu, pasitaiko, kai atsibundu kažkur, tarkim, minioj vidury konco ir būna tas wtf momentas: ką aš čia – šitam bare, mieste, šitoj planetoj – darau? WTF, ar aš tikrai to noriu?

Pavasarį, kai dariau turą po bažnyčias ir šiaip daugiau laiko praleisdavau su savo mintimis, buvau pasiekusi tą trumpą nušvitimą – savęs supratimą ir užtikrintumą savo poelgiais. Gal kokią savaitę. Bet baigėsi magistras, atsirado darbas, vasara, pramogos ir aš su užsidegimu įsisukau į tą sūkurį ir su palengvėjimu atsidusau, kai nebeliko laiko tai savianalizei, nes laisvą laiką skyriau koncertams, susitikimams, žmonėms, ekskursijoms, kultūrai ir visokiems kitokiems nemąstymams. Galų gale – miegui. Po ilgo laiko suvokiau jo vertę ir svarbą.

Vienas žmogus, kuris feisbuke nuolat dalijasi išminties perlais, buvo pasipostinęs tokią frazę: „Nė vienas iš tikrųjų save pažinęs neapsidžiaugė“. Hm. Gal išties savianalizė yra dalinai saviapgaulė. Tu tikiesi, kad save atrasi, suprasi ir viskas bus geriau. Bet niekada negali būti garantuotas, kas dar savaime iškils į paviršių.

...nes ne viskam galima sugalvoti pasiteisinimą.