2016 m. balandžio 16 d., šeštadienis

Metas vienam metui



(Iš Pinterest)

Žinau, kad posakis „vienas metas“ realiai neegzistuoja. O jei ir egzistuoja – tai yra baisiai netaisyklingas išsireiškimas. Bet kuriuo atveju šiandien mano tinklaraščio gimtadienis ir jam sukanka būtent vienas metas.

Per gimtadienį žmonės gali būti savanaudžiai, nes tai jų šventė, jų diena. Tai mano blogo šventė, jo diena, tai apie jį ir pakalbėkim.

Per savo neilgą amžių – vieną metą – mano blogas ir aš paskelbėm 27 įrašus (po 2,25 įrašo per mėnesį). Buvo geresnių mėnesių (gegužė – 5 įrašai), buvo ir blogų (sausis, vasaris, kovas – 0 įrašų). Iš viso Juoda katė kosmose sulaukė 1834 puslapio peržiūrų. Populiariausias įrašas – Kvailėjimo fobija arba „o ką veikti dabar?“.

Kažkokiu būdu į mano tinklaraštį atklydo skaitytojai iš JAV, Rusijos, Norvegijos, Didžiosios Britanijos, Švedijos, Nyderlandų, Portugalijos, net Japonijos ir Indonezijos (???).

Turiu net 2 sekėjus! Bet žinau, kad nuolatinių skaitytojų yra daugiau. Gi pagrindinis jų srautas ateina iš Facebook'o. Ten ir sulaukiu daugiausia komentarų, asmeninių žinučių, padrąsinimų ar klausimų, kodėl neberašau, kai įvyksta didesnė pauzė. Išgirstu ir kritikos, kad kažkurie įrašai ne tokie smagūs ar įdomūs, kaip kiti. Viską priimu, vertinu ir labai džiaugiuosi.

Negaliu sakyti, kad ši statistika kažkokia WOW. Bet visas šis reikalas ir neskirtas visuomeninėms problemoms ar politinėms aktualijos spręsti, populiarumui auginti ir reklaminiams plotams parduoti. Nesitikiu, kad asmeniški mano pamąstymai bus įdomūs masėms. Kad apie tavo pirstelėjimą norėtų sužinoti visi, pirma turi ištekėti už Zvonkaus, įkurti silikoninių papų popgrupę arba apsikvailinti dirbant Seime. Bet man kol kas nereikia nei vieno iš jų. :)



Siekis judėti į priekį reikalauja ir kažkokių tikslų, ateities vizijos, planų. Aš tiesiog labai džiaugčiausi, jei galėčiau po metų vis dar čia užsukti ir pasidžiaugti bent jau padvigubėjusiais rezultatais – man daug nereikia. Erdvę mintims turiu – o kiek akių nori sneak'inti mano dalykus – jau nuo jūsų, mieli skaitytojai, priklauso. Tad ačiū, kad skaitot, komentuojat ir like'inat. Galėčiau sakyti, kad „gi rašau dėl savęs“, tai tiesa, bet nemeluosiu, man smagu, kai jūs paskaitot. O dar smagiau bus, jei ir kitą kartą užsuksit.

P. s. Jums nesivaidena, gimtadienis yra puikus laikas mažytėms permainoms. :)



2016 m. balandžio 10 d., sekmadienis

Nevėluok į kiną, ^%^^*&!



(Iš Pinterest)

Kinas. Kino. Kiną. Bet šįkart ne apie kiniečius – apie ekrane judančius paveikslėlius.

Startavo (jau ir įpusėjo) „Kino pavasaris“. Mano laukiamiausias kino festivalis, kuriam meilę, iš tikro, pajutau visai neseniai – vos pieš 3 metus, kai man, mokantis žurnalistikos magistre, užpildžius paraišką pavyko gauti studentišką akreditaciją. Į VISUS filmus. Tad daugiau nei savaitę kasdien po/prieš/vietoj paskaitų keliavau į „Vingį“. Ten, kaip niekur kitur, geriausiai jautėsi festivalio dvasia – galybė savanorių ir žiūrovų, keliolika veikiančių salių, kavos ir užkandžių barai, sėdmaišiai ir juose snaudžiantys n-tojo tądien filmo laukiantieji... Tada iš tikro pamilau šį kino teatrą – tuščią bei saulės užlietą dienos metu ir užtvindytą nekantrių žiūrovų sutemus. Nuo tada pamėgau eiti į kiną viena ir, pagal galimybes, dienos metu.

Šiemet su A iš anksto nusipirkome bilietus į 7 kino filmus. Iš jų jau spėjome pažiūrėti  4 – du „Vingyje“ bei po vieną „Pasakoje“ ir „Skalvijoje“. Be įdomių ir savotiškai išskirtinių filmų, šios peržiūros taip pat turėjo ir vieną ne tokį fainą bendrą dalyką – vėluojančius žiūrovus. Nors pati nepritariu ir dar vienam žiūrovų įpročiui – užkandžių triauškinimui ir kolos siurbčiojimui festivalių filmų peržiūros metu, bet dėl šito niekam negalėčiau priekaištauti. Užkandžius aš mėgstu, ir dar kaip, bet tik tada, kai žiūriu kokią popsinę komediją ar holivudinę veiksmo dramą.

Bet vėluojantys žiūrovai – visai kas kitą. Nevadinu vėluojančiais tų, kurie ateina reklamų peržiūros metu ir pakelia ant kojų visą sėdinčiųjų eilę. Viskas ok. Bet tie, kurie įsibrauna pro uždarytas duris ir užtrauktas užuolaidas praėjus 10 min. filmo, slenka per žmones iki savo vietų, kurios, kaip tyčia, būna salės viduryje, paskui ginčijasi, kad kažkas sėdi/laiko sudėtus daiktus jų vietose, pakelia dar kelis žmones, kurie turi persėsti į kitas vietas... Trūksta žodžių. O dar kai viskas vyksta eilėje prieš mane ekrane tuo metu veikėjams kalbant turkų kalba ir aš kažko nepamatau/neišgirstu – noriu juos aprėkti ir išvadinti gėdos neturinčiais, filmo kūrėjų bei žiūrovų negerbiančiais ^%^^*&.

Anksčiau kituose festivaliuose niekada nebuvau susidūrusi su tokia problema. Gal čia kažkokia nauja mada, apie kurią nežinau ir į peržiūras senamadiškai ateinu bent 15 min. anksčiau?

Bet kokiu atveju, skaitytojau, jei esi vienas iš tokių vėluojančių, tai žinok, kad mano akys tave budriai seką, o jei tau braunantis tarp sėdinčių žiūrovų kažkas skaudžiai spirs į koją, žinok, tai aš. Ir nė kiek už tai neatsiprašau. :P


 

2016 m. balandžio 2 d., šeštadienis

Po 3 mėnesių tylos [pavasaris]



 
(Iš Pinterest)

Man visada patiko skaičius trys. Bet ne dėl to naują įrašą nusprendžiau parašyti praėjus 3 mėnesiams. O todėl, kad esu ypač nuo nuotaikos, oro, metų laiko, savaitės dienos, paros meto, mėnulio fazės, tuo momentu mėgstamos dainos melodijos, pietų meniu ir kitų panašių dalykų priklausomas žmogus.

Šaltasis metų laikas man buvo labai sunkus periodas. Iš šono žiūrint gal niekas to ir nepasakytų, bet taip jau nutiko, kad dažniausiai rugpjūtį pasireiškiančia „depresija“ šiemet aš „susirgau“ gruodį. Ir ji tęsėsi itin ilgai. Tai tokia visokeriopa apatija, kai paprasčiausiai nieko nesinori. Nieko, išskyrus miegą. O kai nemiegi – serialų žiūrėjimą ir tinklaraščių skaitymą. Paprasčiausiai nekantraudavau atlikti įvairias prievoles (darbą, sportą, valgį, skalbinių lankstymą, kambarių tvarkymą ir t.t.) ir sėdus prie kompo „atsijungti“. Jei ne A, bene vienintelis žmogus, su kuriuo tą laiką bendravau, buvau, kažkur ėjau ir kažką veikiau, tai niekas manęs nebūtų matęs ir, tikėtina, būtų paskelbę dingusia be žinios. Dingusia iš virtualios ir tikros socialinės erdvės.


Dar tuo metu nutiko visokių dalykų, nuo kurių taip pat priklausė mano nuotaika ir miego poreikis. Vienas iš jų – neskirtas viešinti, nes tai ne mano, o artimo žmogaus istorija. Kitas dalykas – darbas. Metų pradžia man buvo labai sunki. Viena iš priežasčių – stiprus mano imunitetas, nes kol vasarį vieni sirgo ir „mėgavosi“ ligos patalu namie, aš dirbau. Darbe, po darbo valandų, kartais iš namų ir net savaitgaliais tekdavo prisėsti vieną kitą skubų dalyką padaryti. Tada kovo viduryje aš palūžau. Dėl visko. Išsiverkiau miške ašarom laistydama samanas ir viską vėl pradėjau iš pradžių – po truputį, pamažu, ne įkyriai ir ne iš karto norėti: žmonių, pokalbių, gamtos, muzikos, saulės, gatvės, vėlyvų vakarų, skaitymo, rašymo. Veikimo.

Bandžiau atsibusti Naujų metų proga, „naują pradžią“ pradėti atėjus gimtadieniui, po to – pavasariui. Galų gale – Velykų prisikėlimui. Bet rašydama šį blogą buvau sau pasakiusi, tad tai nebus prievarta – kai pati tema ateis, tada bus ir įrašas. Bet užšalusiais keliais ir tamsoj temos nevaikšto. Reikėjo sulaukti pavasario... Ne kalendorinio ar astronominio, o, matyt, Kino pavasario...