Po 3 mėnesių tylos [pavasaris]

 

(Iš Pinterest)

Man visada patiko skaičius trys. Bet ne dėl to naują įrašą nusprendžiau parašyti praėjus 3 mėnesiams. O todėl, kad esu ypač nuo nuotaikos, oro, metų laiko, savaitės dienos, paros meto, mėnulio fazės, tuo momentu mėgstamos dainos melodijos, pietų meniu ir kitų panašių dalykų priklausomas žmogus.

Šaltasis metų laikas man buvo labai sunkus periodas. Iš šono žiūrint gal niekas to ir nepasakytų, bet taip jau nutiko, kad dažniausiai rugpjūtį pasireiškiančia „depresija“ šiemet aš „susirgau“ gruodį. Ir ji tęsėsi itin ilgai. Tai tokia visokeriopa apatija, kai paprasčiausiai nieko nesinori. Nieko, išskyrus miegą. O kai nemiegi – serialų žiūrėjimą ir tinklaraščių skaitymą. Paprasčiausiai nekantraudavau atlikti įvairias prievoles (darbą, sportą, valgį, skalbinių lankstymą, kambarių tvarkymą ir t.t.) ir sėdus prie kompo „atsijungti“. Jei ne A, bene vienintelis žmogus, su kuriuo tą laiką bendravau, buvau, kažkur ėjau ir kažką veikiau, tai niekas manęs nebūtų matęs ir, tikėtina, būtų paskelbę dingusia be žinios. Dingusia iš virtualios ir tikros socialinės erdvės.

Dar tuo metu nutiko visokių dalykų, nuo kurių taip pat priklausė mano nuotaika ir miego poreikis. Vienas iš jų – neskirtas viešinti, nes tai ne mano, o artimo žmogaus istorija. Kitas dalykas – darbas. Metų pradžia man buvo labai sunki. Viena iš priežasčių – stiprus mano imunitetas, nes kol vasarį vieni sirgo ir „mėgavosi“ ligos patalu namie, aš dirbau. Darbe, po darbo valandų, kartais iš namų ir net savaitgaliais tekdavo prisėsti vieną kitą skubų dalyką padaryti. Tada kovo viduryje aš palūžau. Dėl visko. Išsiverkiau miške ašarom laistydama samanas ir viską vėl pradėjau iš pradžių – po truputį, pamažu, ne įkyriai ir ne iš karto norėti: žmonių, pokalbių, gamtos, muzikos, saulės, gatvės, vėlyvų vakarų, skaitymo, rašymo. Veikimo.

Bandžiau atsibusti Naujų metų proga, „naują pradžią“ pradėti atėjus gimtadieniui, po to – pavasariui. Galų gale – Velykų prisikėlimui. Bet rašydama šį blogą buvau sau pasakiusi, tad tai nebus prievarta – kai pati tema ateis, tada bus ir įrašas. Bet užšalusiais keliais ir tamsoj temos nevaikšto. Reikėjo sulaukti pavasario... Ne kalendorinio ar astronominio, o, matyt, Kino pavasario...

Apie žmogiškus santykius ir dar šį bei tą

(Pinterest)

Aš tikrai nesu iš tų, kuriems BŪTINAI reikia kitų žmonių. Na, žinote, yra tipas personų, kurios niekaip negali būti vienos. Jos geriau visur tamposi kartu savo dalbajobą berną arba vištą paną, slapta kenčia, nes nemyli ir yra nemylimi, ir už tai išgėrę duoda porą niuksų į galvą – tarsi tikėdamiesi tokiu būdu proto įkrėsti, kad kita pusė susivoktų ir juos paliktų. Nes patys neįstengia. Nes už viską labiau bijo likti vieni.

Dar yra tipas žmonių, kurie tiesiog negali būti vieni – negali vieni sėdėti prie staliuko kavinėje, bare, valgykloje, negali eiti į renginius, kiną, teatrą, pasivaikščioti, net po parduotuves, jei iš paskos niekas nesekioja. Tas „niekas“ gali bumbėti, nuolat nusišnekėti – vis vien, svarbiausia, kad kažkokia kompanija.

Aš ne tokia. Man patinka būti vienai. Mielai ir į renginius einu viena. Kartais net tyčia renkuosi taip daryti, kad išvengčiau visokių nemalonumų, kurių gali pridaryti kompanija: vėluos, pames bilietus, ne ten ateis, nepatiks renginys, burbės nepatenkintas dėl kažko ir t. t. Nesuprantu žmonių, kurie skundžiasi, kad kažkur nenuėjo, nes nerado su kuo. Mėgstu ir kompaniją, bet betkokia man netinka.

Dar būna tokių, kurie paniškai bijo būti vieni su savimi. Aš tikrai nežinau, kodėl taip būna. Jie bijo minčių, kurios jiems lenda į galvą vienumoje? Kokios tai mintys? Nejaukios? Baugios? Liūdnos? Savidestrukcinės? Aš net neįsivaizduoju...

Kiek save atsimenu, norėjau ir mėgau būti viena. Niekad nebuvau antisociali, atsiskyrėlė ar weirdo, man nepavykdavo tokiai būti net savo noru. Vienaip ar kitaip vis atsirasdavo bent vienas žmogus, rodantis iniciatyvą bendrauti. Nežinau, gal aš atrodau draugiška, patikima ar...? Ką aš žinau.

Gerai atsimenu, kai man buvo gal 16 metų, porą savaičių praleidau Kauno klinikų ligoninėje. Pamenu, kad labai nenorėjau su niekuo susidraugauti. Tiesiog. Norėjau gyventi ramiai – eiti pusryčiauti, po to į visokias procedūras, pratimus ir pan. viena, su niekuo nekalbėti, kad iš mandagumo netektų domėtis kito žmogaus, kurį matau pirmą ir paskutinį kartą, gyvenimu. Nepavyko.

Manau, kad man lengva būti su savimi, nes aš savimi pasitikiu. Ne ta prasme, kaip apie žmogų, būna, kad sako „o, šitas savimi pasitiki“, nea, gal teisingiau būtų išsireikšti – aš savimi pasikliauju. Mano mintys, jausmai, idėjos gali būti tik mano, galiu jomis pasidalinti su kitais – priklauso nuo noro, tačiau, kad ir kokios jos būtų – priimu, bandau suprasti, kas ir kodėl, kaip. Puikiai sugebu save motyvuoti, atleisti, suprasti, paguosti, įkvėpti. Kai taip kalbu, gal truputį kvepia šizofrenija, bet...

Anyway, manau, kad prie to labai prisidėjo rašymas.

Rašymas bet kokia forma – dienoraščio, eilėraščių, miniatiūrų, laiškų – padeda susidėlioti mintis, tai tarsi bendravimas su savimi, net jei tas tekstas paskui keliauja pas kitus. Rašytinė minčių išraiška jas materializuoja ir pasąmonėje. Nes prieš parašydamas mintį, turi rasti ją išreiškiančius žodžius. Juos atrinkdamas tarsi savaime sutinki su tuo, pripažįsti tai, ką rašai. Susitaikai, priimi, supranti. Nes už tave paskui kalba tekstas, todėl turi būti atsakingas jį dėliodamas. Atsakingas prieš save. Turi savimi pasikliauti.

Man rašymas suteikia vidinę ramybę, harmoniją. Kaip kiti ją pasiekia medituodami ar melsdamiesi, aš pasiekiu rašydama. Vos tik pradedu jausti galvoje chaosą – žinau, ką reikia daryti. Rašytirašytirašyti.

Todėl ir rašau.