Apie žmogiškus santykius ir dar šį bei tą

(Pinterest)

Aš tikrai nesu iš tų, kuriems BŪTINAI reikia kitų žmonių. Na, žinote, yra tipas personų, kurios niekaip negali būti vienos. Jos geriau visur tamposi kartu savo dalbajobą berną arba vištą paną, slapta kenčia, nes nemyli ir yra nemylimi, ir už tai išgėrę duoda porą niuksų į galvą – tarsi tikėdamiesi tokiu būdu proto įkrėsti, kad kita pusė susivoktų ir juos paliktų. Nes patys neįstengia. Nes už viską labiau bijo likti vieni.

Dar yra tipas žmonių, kurie tiesiog negali būti vieni – negali vieni sėdėti prie staliuko kavinėje, bare, valgykloje, negali eiti į renginius, kiną, teatrą, pasivaikščioti, net po parduotuves, jei iš paskos niekas nesekioja. Tas „niekas“ gali bumbėti, nuolat nusišnekėti – vis vien, svarbiausia, kad kažkokia kompanija.

Aš ne tokia. Man patinka būti vienai. Mielai ir į renginius einu viena. Kartais net tyčia renkuosi taip daryti, kad išvengčiau visokių nemalonumų, kurių gali pridaryti kompanija: vėluos, pames bilietus, ne ten ateis, nepatiks renginys, burbės nepatenkintas dėl kažko ir t. t. Nesuprantu žmonių, kurie skundžiasi, kad kažkur nenuėjo, nes nerado su kuo. Mėgstu ir kompaniją, bet betkokia man netinka.

Dar būna tokių, kurie paniškai bijo būti vieni su savimi. Aš tikrai nežinau, kodėl taip būna. Jie bijo minčių, kurios jiems lenda į galvą vienumoje? Kokios tai mintys? Nejaukios? Baugios? Liūdnos? Savidestrukcinės? Aš net neįsivaizduoju...

Kiek save atsimenu, norėjau ir mėgau būti viena. Niekad nebuvau antisociali, atsiskyrėlė ar weirdo, man nepavykdavo tokiai būti net savo noru. Vienaip ar kitaip vis atsirasdavo bent vienas žmogus, rodantis iniciatyvą bendrauti. Nežinau, gal aš atrodau draugiška, patikima ar...? Ką aš žinau.

Gerai atsimenu, kai man buvo gal 16 metų, porą savaičių praleidau Kauno klinikų ligoninėje. Pamenu, kad labai nenorėjau su niekuo susidraugauti. Tiesiog. Norėjau gyventi ramiai – eiti pusryčiauti, po to į visokias procedūras, pratimus ir pan. viena, su niekuo nekalbėti, kad iš mandagumo netektų domėtis kito žmogaus, kurį matau pirmą ir paskutinį kartą, gyvenimu. Nepavyko.

Manau, kad man lengva būti su savimi, nes aš savimi pasitikiu. Ne ta prasme, kaip apie žmogų, būna, kad sako „o, šitas savimi pasitiki“, nea, gal teisingiau būtų išsireikšti – aš savimi pasikliauju. Mano mintys, jausmai, idėjos gali būti tik mano, galiu jomis pasidalinti su kitais – priklauso nuo noro, tačiau, kad ir kokios jos būtų – priimu, bandau suprasti, kas ir kodėl, kaip. Puikiai sugebu save motyvuoti, atleisti, suprasti, paguosti, įkvėpti. Kai taip kalbu, gal truputį kvepia šizofrenija, bet...

Anyway, manau, kad prie to labai prisidėjo rašymas.

Rašymas bet kokia forma – dienoraščio, eilėraščių, miniatiūrų, laiškų – padeda susidėlioti mintis, tai tarsi bendravimas su savimi, net jei tas tekstas paskui keliauja pas kitus. Rašytinė minčių išraiška jas materializuoja ir pasąmonėje. Nes prieš parašydamas mintį, turi rasti ją išreiškiančius žodžius. Juos atrinkdamas tarsi savaime sutinki su tuo, pripažįsti tai, ką rašai. Susitaikai, priimi, supranti. Nes už tave paskui kalba tekstas, todėl turi būti atsakingas jį dėliodamas. Atsakingas prieš save. Turi savimi pasikliauti.

Man rašymas suteikia vidinę ramybę, harmoniją. Kaip kiti ją pasiekia medituodami ar melsdamiesi, aš pasiekiu rašydama. Vos tik pradedu jausti galvoje chaosą – žinau, ką reikia daryti. Rašytirašytirašyti.

Todėl ir rašau.

Apie plastmasę akyje ir laimingus pirmadienius

Būna, kai kažkas krenta į akį. Geriausiu atveju – koks vaikinas/vyras. Mano atveju – baltas plastmasės gabalėlis. Kančios abiem atvejais panašios – tikėtina, kad bus ašarų, pykčio ir nemalonių jausmų. Ir ta laimė pabaigoj, kai jo atsikratai! ...čia aš apie akies svetimkūnį, o ne vyrą. 

Žodžiu, eilinį kartą įsitikinau, kaip per mažai vertinu savo – kad ir kaip neestetiškai skambėtų – organus ir kaip vaizdžiai nesidžiaugiu tada, kai jie sveiki, neturi įstrigusių plastmasės gabalų ir gerai funkcionuoja. Naudodamasi proga norėčiau tarti padėkos žodį akims, ausims, dantims, nosiai ir tiems, kurių taip dažnai nematau ir visai netrokštu kada pamatyti, pvz.: Jums, vidaus organai, nervai ir smegenys.

 (Labai graži daina, kurios pavadinimą man pasakė "Mano kiemo" DJ, kol padavėjas aiškinosi, kodėl kažkokie žmonės valgo MANO Tex Mex bulvytes.)

Atradimai, kuriuos padariau savaitę gyvendama su svetimkūniu akyje:

1) Norint iškrapštyti svetimkūnį, patekusį po akies voku nepadeda: jokie akių lašai, akies trynimas, akies plovimas vandeniu ar ramunėlių nuoviru, ramunėlių žiedų kompresai, mirksėjimas po vandeniu, vandens srovelės pylimas į akies kampą, vieno voko užkėlimas ant kito, bandymas iškrapštyti kažką po akies voku naudojant sušlapintą ausų krapštuką... Ko tik aš neišbandžiau. Visos procedūros nemalonios, graužia akį ir dar labiau tave suerzina, kai pabandžius dar vieną interneto išminčiaus receptą supranti, kad nė velnio niekas neveikia ir kad lengva ten jiems su savo sveikom akim patarimus žarstyti. Užtad dabar žinau, kas garantuotai padeda – apsilankymas pas akių gydytoją, gudriau tariant, oftalmologą;

2) Kontaktiniai akių lęšiai kartais gali būti pats didžiausias išsigelbėjimas, nes gali tapti skydu, apsaugančiu nuo svetimkūnio ir akies kontakto. Vien dėl lęšių dienos metu manęs nevargino vienas įkyriausių jausmų ever – „kažkas įkrito į akį“;

3) Pasirodo, aš nepersirašiau į „Saulėtekio“ kliniką, nors ten ir ėjau privalomos sveikatos patikros prieš įsidarbinant. Pasirodo, aš vis dar priklausau tai ligoninei, kurią maloni „Saulėtekio“ klinikos registratūros darbuotoja įvardijo kaip „ten Antakalnio gale“;

4) Kad ir kaip sovietmečiu atsiduotų „tos ligoninės Antakalnio gale“ interjeras ir didžioji dalis seselių, tačiau tai yra bene mažiausiai mane nuvylusi poliklinika-ligoninė ever. Jau antrą kartą ateinu su ekstra atveju ir mane priima reikiami gydytojai max po 2 val. O man net nieko neskauda ir net nereikia grasinti, kad mirsiu čia pat, tiesiai po registratūros langeliu;

5) Šiandien jau yra geriausia šios savaitės diena, o dar tik pirmadienis. :)