2016 m. balandžio 10 d., sekmadienis

Nevėluok į kiną, ^%^^*&!



(Iš Pinterest)

Kinas. Kino. Kiną. Bet šįkart ne apie kiniečius – apie ekrane judančius paveikslėlius.

Startavo (jau ir įpusėjo) „Kino pavasaris“. Mano laukiamiausias kino festivalis, kuriam meilę, iš tikro, pajutau visai neseniai – vos pieš 3 metus, kai man, mokantis žurnalistikos magistre, užpildžius paraišką pavyko gauti studentišką akreditaciją. Į VISUS filmus. Tad daugiau nei savaitę kasdien po/prieš/vietoj paskaitų keliavau į „Vingį“. Ten, kaip niekur kitur, geriausiai jautėsi festivalio dvasia – galybė savanorių ir žiūrovų, keliolika veikiančių salių, kavos ir užkandžių barai, sėdmaišiai ir juose snaudžiantys n-tojo tądien filmo laukiantieji... Tada iš tikro pamilau šį kino teatrą – tuščią bei saulės užlietą dienos metu ir užtvindytą nekantrių žiūrovų sutemus. Nuo tada pamėgau eiti į kiną viena ir, pagal galimybes, dienos metu.

Šiemet su A iš anksto nusipirkome bilietus į 7 kino filmus. Iš jų jau spėjome pažiūrėti  4 – du „Vingyje“ bei po vieną „Pasakoje“ ir „Skalvijoje“. Be įdomių ir savotiškai išskirtinių filmų, šios peržiūros taip pat turėjo ir vieną ne tokį fainą bendrą dalyką – vėluojančius žiūrovus. Nors pati nepritariu ir dar vienam žiūrovų įpročiui – užkandžių triauškinimui ir kolos siurbčiojimui festivalių filmų peržiūros metu, bet dėl šito niekam negalėčiau priekaištauti. Užkandžius aš mėgstu, ir dar kaip, bet tik tada, kai žiūriu kokią popsinę komediją ar holivudinę veiksmo dramą.

Bet vėluojantys žiūrovai – visai kas kitą. Nevadinu vėluojančiais tų, kurie ateina reklamų peržiūros metu ir pakelia ant kojų visą sėdinčiųjų eilę. Viskas ok. Bet tie, kurie įsibrauna pro uždarytas duris ir užtrauktas užuolaidas praėjus 10 min. filmo, slenka per žmones iki savo vietų, kurios, kaip tyčia, būna salės viduryje, paskui ginčijasi, kad kažkas sėdi/laiko sudėtus daiktus jų vietose, pakelia dar kelis žmones, kurie turi persėsti į kitas vietas... Trūksta žodžių. O dar kai viskas vyksta eilėje prieš mane ekrane tuo metu veikėjams kalbant turkų kalba ir aš kažko nepamatau/neišgirstu – noriu juos aprėkti ir išvadinti gėdos neturinčiais, filmo kūrėjų bei žiūrovų negerbiančiais ^%^^*&.

Anksčiau kituose festivaliuose niekada nebuvau susidūrusi su tokia problema. Gal čia kažkokia nauja mada, apie kurią nežinau ir į peržiūras senamadiškai ateinu bent 15 min. anksčiau?

Bet kokiu atveju, skaitytojau, jei esi vienas iš tokių vėluojančių, tai žinok, kad mano akys tave budriai seką, o jei tau braunantis tarp sėdinčių žiūrovų kažkas skaudžiai spirs į koją, žinok, tai aš. Ir nė kiek už tai neatsiprašau. :P


 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą