2015 m. gegužės 31 d., sekmadienis

Apie mano gyvenimo žmones arba save, kaip antisocialią




 (Pasiskolinta geram tikslui iš Pinterest)


Labai dažnai galvoju apie žmones. Apie visokius: matytus prasilenkiant gatvėje ar sėdint bare, tuos, su kuriais kalbėjau ar tylėjau, kol jie kalbėjo. Arba tylėjo. Tuos, su kuriais daugiau nesusitikau. Tyčia, kad nesugadinčiau prisiminimų. Arba netyčia, nes nebuvo viskas taip, kaip filmuose. Tuos, kurių nemačiau metus, du, penkis ar daugiau. Brangius sau ir širdžiai artimus, kurie nutolo fiziškai. Arba emociškai. Gal ir dvasiškai. Žmones, kuriuos buvau seniai pamiršusi, tik netyčia jų veidus ar vardus  užmačiau senose nuotraukose ar draugės draugo facebook‘uose. Tuos, kurių pasiilgau, bet jie niekad to nesužinos. Tuos, kurie iš mano gyvenimo išėjo dramatiškai ir tuos, kurie išbluko atminty pamažu, po truputį. Tuos, kuriuos turiu drauguose socialiniuose tinkluose ir retkarčiais pasidairau jų anketose tam, kad sužinočiau, kaip jiems sekasi. Bet neparašau. Beveik niekada neparašau.

Aš labai sunkiai ištrinu žmones iš prisiminimų, man nesiseka paprastai nutraukti emocinių ryšių. Bet užtad lengvai pavyksta atsiriboti nuo jų sutraukant komunikacinį ar (kaip tai taisyklingiau ir aiškiau įvardyti?), fizinį (?) (ne, kažkas ne taip) ryšį. Žodžiu, man labai lengva nebendrauti, bet labai sunku negalvoti.

Esu iš tų, kurie vadovaujasi žiauriai paviršutiniška mintimi – „nerašysiu pirma, jei norės – patys parašys“. Taip elgiuosi ne vedama kokių nors kvailų principų, o veikiau jausdamasi tam tikra prasme nereikalinga, nes atitolusi. Tarkim yra žmogus, draugas ar draugė, su kuriuo seniau labai fainai bendravom, bet tada nutiko gyvenimas – skirtingi miestai, gal net šalys, skirtingos aplinkos, veiklos, žmonės... Kas iš to, kad dabar parašysiu, paklausiu, kaip sekasi? Juk žinau, kad sulauksiu mandagaus ir paviršutiniško atsakymo – tokio, kokį parašyčiau pati. Nesvarbu, kaip gerai ar artimai bendravom – daug laiko praėjo, daug žmonių po manęs atėjo ir išėjo, daug bendrų prisiminimų išbluko. Galų gale – suaugom abu/abi. Ar bent paaugom. Nebe tas.

„Labas. Kaip sekasi? Šimtas metų! Kaip gyvuoji? Kas naujo???“.
„Labas! Tikrai šimtas metų! Aj nieko, va dirbu po truputį. O kaip tu? Kaip tau sekasi?“.
„Aj ir aš nieko. Va, mokslus pasibaigiau.“
Dar pora mandagių frazių. Muilo, oro ir kiti burbulai, kiekvienam pagal skonį. Apie nieką. Niekaip. Kažkelintas priminimas sau, kodėl nemėgstu rašyti seniai gyvai nesutiktiems žmonėms.

Dar aš esu labai senamadiškas žmogus – nemalu telefonu, lengvai išgyvenu vakarą (ar net dienų dienas) ne tik nepasitikrinusi facebook'o, bet ir nepažiūrėjusi į telefoną (jei tik turiu kitos formos laikrodį). Nemėgstu susirašinėti jokiomis formomis – sms, el. laiškais, facebook'o žinutėmis. Skype jau seniai nenaudoju, net slaptažodžio neprisimenu. Galiu prisiversti naudotis internetine bendravimo forma tik labai ribotą laiką. Tie, kas mane gerai pažįsta, žino, kad galiu neatrašyti dieną, savaitę, mėnesį, pusę metų, niekad. Galiu atsakyti į laišką gyvai, kai susitinkame. Arba ne, jei galų gale taip ir nesusimatome. 

Gyvas bendravimas man yra viskas. Jei nėra galimybės bendrauti gyvai – tada ir nutinka dalykai, apie kuriuos rašiau pradžioje. Žmogus lieka mano mintyse, facebook'o draugo ar telefono numerio pavidalu internete, mano prietaisuose. Man žmonių reikia čia ir dabar. Ne socialiniame tinkle, ne telefone, ne skype, ne forume, youtube, tinklaraštyje, komentare, like paspaudime. ČIA. Ir dabar. Blogiausiu atveju rytoj ar kitą savaitę. Bet gyvo. Kitaip – sunkiai kas gausis.

Šitą įrašą labiausiai norėčiau paskirti žmonėms, kurie bent kartą yra pagalvoję, kodėl jiems neparašau. Arba neatrašau. Gal po to seka mintys, kad juos pamiršau, kad jie man nerūpi, nes aš nepasivarginu paspausti kelių kompiuterio klavišų ir sukurpti jiems žinutės. Sorry, negaliu, nes man sunku pūsti tuščių plepalų oro/muilo burbulus. Man reikia tikrų dalykų ir gyvų pokalbių, o ne kelių mandagybių, apsikeitimo formaliomis frazėmis.

Skiriu šį įrašą tiems anksčiau minėtiems žmonėms, bet ne todėl, kad pasiaiškinčiau. Ne, noriu jiems pasakyti tokį dalyką: kai sėdžiu šiuolaikiškų žmonių kompanijoj, kurie iš rankų neišleidžia smartfounų, jiems panirus į ekrano šviesą aš nustoju kalbėti. Tiesiog nutylu. Nematau reikalo kalbėti su žmogumi, kuris tuo metu bendrauja su kažkuo kitu. Aš kantriai ir be priekaištų palaukiu, kol jie grįš į mūsų pokalbį. O tuo metu, kol tyliu, aš galvoju apie jus – apie visus tuos kada nors savo sutiktus žmones. Ypač apie tuos, kurių žiauriai pasiilgau, bet nebebendrauju. Tuos, su kuriais augau ir kieme žaidžiau „Robiną Hudą“, ėjau į mokyklą ar po pamokų namo, su kuriais lankiau būrelius, važiavau į ekskursijas/varžybas/olimpiadas, sėdėjau koridoriuje ir laukiau gitaros pamokos/šokių būrelio/poezijos pavasario/karnavalo pasirodymo repeticijos, su kuriais kūrėm ir filmavom savo filmukus, ėjom prie ežero/į parką/pas mane į namus arbatos, su kuriais ėjau į paskaitas, reguliariai važiavau troleibusu, kartu gyvenau, lankiau bendrus foto ar kitus klubus, sėdėjau kavinėje/lauke/koridoriuje/valgykloje per laisvas paskaitas, su kuriais dirbau ir vadovei nematant plepėjau apie serialus, dalykus ir gyvenimą, su kuriais dalinausi pietumis, taxu ar kelione pėsčiomis namo... Apie tuos, kartą matytus gatvėje, troleibuse, universitete, bare; tuos, su kuriais kalbėjau ar tylėjau, kol jie kalbėjo. Arba tylėjo. Tuos, su kuriais daugiau nesusitikau. Ar neparašiau. Beveik arba niekada neparašiau.


 (Ir kaip gi be muzikos...?)

 


2015 m. gegužės 26 d., antradienis

Apie tai, apie ką nebus naujo įrašo


((Kiek trumpesnis, nei jau tapo įprasta, šitas įrašas bus ir labiau muzikinis. Nors visai ne apie muziką. Tiesiog kartais norėčiau, kad mano gyvenimas turėtų soundtrack'ą. Kol tokios galimybės nėra, bent į tinklaraštį keliu tiek muzikos, kiek noriu.))



(„Eurovizijos“ daina, kuri šiais metais papildė mano playlist'ą.)


Naujame įraše nerašysiu apie „Euroviziją“, nes tai būtų labai pavėluota. Be to ši tema jau ir taip iš visų pusių išnarstyta, visais kampais išžiūrėta ir visais galais išklausyta. Nieko naujo nepasakyčiau. O jei, neduokdie, netyčia užsiminčiau, kad man Rusijos daina visai nieko (aha, žinau, apie ką ji) ir man nuoširdžiai buvo tas pats, kas laimės – Rusija ar Švedija – dar būčiau kieno nors išvadinta tėvynės išdavike. Dievaži, mėgti tokią dainą ir dar drįsti gyventi Lietuvoj. Kaip švaria sąžine galima akis į trispalvę pakelti, tfu tfu tfu... Man tai politika yra politika, o muzika yra muzika. Tiek, daugiau nesigilinu. Juo labiau, kad į patį konkursą nežiūriu rimtai, tad...

((Beje, ar aš viena pastebėjau, kiek daug vaivorykštinių vėliavėlių plevėsavo per Rusijos pasirodymą?))

Nerašysiu ir apie magistro gynimus. Apsigyniau, diplomą gausiu ir oficialiai vadinsiuosi magistrante. Ne, toliau nestudijuosiu. Iš visų 25 pragyventų savo metų 18 paskyriau mokslams. Man jau gana. Neturėjau dar gyvenimo, kuriame virš galvos nekabėtų negandų, tokių kaip kontroliniai, egzaminai, sesijos, atsiskaitymai, koliai, kursiniai, bakalauriniai, magistriniai, debesys. 
Kokie įspūdžiai po magistro gynimų? Tokie pat kaip ir po bakalaurų – tokiuose dalykuose įdėtas darbas yra visiškai neproporcingas gaunamam atlygiui (pažymiui). Gali darbą rašyti visus metus, pusmetį, gali tai padaryti paskutinę savaitę, bet galų gale viskas priklausys nuo sėkmės: kokio charakterio ir užmojų recenzentas ir oponentas tau teks, kaip gerai jis bus išsimiegojęs prieš sėsdamas vertinti tavo darbo, koks oras bus gynimų dieną, kaip išsidėstys planetos tą valandą, kai su savo niekam tikusiom skaidrėm stosi prieš visagalę vertinimo komisiją... Arba kokiu kampu slystels komisijos nario tušinukas, kuris išraitys tavo galutinį įvertinimą. Mano atveju kažkaip įdomiai slydo, nieko apvalaus neišraitė. Oh well, who cares. 

Dar nerašysiu apie ateinančią vasarą. Nedūsausiu apie atostogas, nekursiu planų, nesižymėsiu festivalių kalendoriuje ir, svarbiausia, nedejuosiu dėl vėsaus pavasario, nes visai nelaukiu, kai saulė ims kepinti, visi alpės nuo karščio ir bijos išeiti į lauką. Nelaukiu to ir nenoriu, man gerai dabar – taip, kaip yra.


 (Šitos klausau scroll'indama per darbo pasiūlymų puslapius. Mažu ką, gal sėkmę atneš.)


Dar nerašysiu apie darbo paieškas – tai, kas man šiuo metu aktualiausia. Nesiskųsiu apie bedarbių kiekį, apie kurį galima spręsti iš to, kad į prieš dieną pasirodžiusį skelbimą jau kandidatavo virš 50 žmonių. Nesiskųsiu ir darbdavių reikalavimais, pagal kuriuos atrodo, kad jie ieško supermenų. Pvz.: viename skelbime iš darbuotojo tikimasi, kad jis mokės rašyti skirtingoms auditorijoms skirtus tekstus, parinkti vizualinę medžiagą, koordinuoti informacijos sklaidą internetu ir kitais kanalais, maketuoti ir talpinti interneto svetainės turinį – tekstus, foto ir video medžiagą, prižiūrėti klientų duomenų bazę, apdoroti svetainės vartotojų užklausas ir administruoti reklamos užsakymus. Man patiko komentaras po šiuo skelbimu, teisingai pastebintis, kad darbdavys ieško Web administratoriaus, dizainerio, tekstų rašytojo, SEO ir produkto marketingisto, kitaip sakant, žmogaus, kuris mokėtų 5 sritis. 5 in 1. Dar nieko, bet tematika – statybos, taip pat reikalauja savos srities išmanymo. Jaučiu, kad teks pasinaudoti RIMI pasiūlymu, imti darbą „arčiau namų“ ir eiti stumdyti skalbimo miltelių prikrautų vežimėlių. O ką, už protinio darbo nereikalaujančią veiklą irgi moka.

Žodžiu, apie visą šitą nerašysiu. Tai kai sugalvosiu apie ką rašyt – tada ir bus naujas įrašas. 


 (Pabaigai, dar viena daina. Tipo irgi apie darbą. Bet jūs pažiūrėkit, kaip JIE ŠOKA.)



2015 m. gegužės 21 d., ketvirtadienis

Cukruota tema apie (ne)saldų gyvenimą arba kritiško mąstymo ir meilių koreliacija


((Prieš jus dar vienas ilgas įrašas, kuriame nenuosekliai ir labai subjektyviai bus nagrinėjamos kelios beveik nesusijusios temos. Nusiteikit tam. ;) ))



 (Rašydama klausiau šio įrašo. Jei ir jūs klausysit, gal nuotaikos sutaps. ;) )



Dažnai pastebiu tokį efektą, kad įsimylėję žmonės praranda kritišką realybės suvokimą. Meilė kažkaip dažnai susitapatina su laime. O gi sakoma, kad, pavyzdžiui, tikras menininkas tai negali būti laimingas, jis turi nuolat ne tai kad kentėti, bet gyventi taip, kad patirtų įvairiaspalvę jausmų ir emocijų karuselę. Tam, kad gimtų tikras kūrinys. O va laimingai įsimylėję žmonės nori drabstytis rožiniais drambliukais, saulės spindulėliais ir rasos lašeliais – visam pasauliui parodyti, kad jiems viskas OK.

Meilė daug ką sugadina. Reikia visko po truputį, bet pastaroji dažnai būna tas paskutinis žingsnis link pilnatvės, kuris iš tavęs atima sarkazmą ir kritišką mąstymą (aišku, jei apskritai šiomis savybėmis esi apdovanotas). Gyvenimas įsimylėjus atrodo truputį geresnis: kas, kad autobusas vėluoja – turi daugiau laiko pažiūrėti į debesis, kas kad šalta – gali kažką už rankos paimti ir su(si)šildyti. Tada ir pirmadienis ne tokia bloga diena, ir bomžas troleibuse ne taip dvokia, ir močiutę su mielu noru užleidi atsisėsti, nes atsistojęs kartu su lenktyninio viešojo transporto vairuotoju gali trūkčioti spūstyje į tau ausyse skambančio angelų choro taktą.

((Rašydama žodį „meilė“ kažkodėl prisiminiau savo lietuvių mokytoją. Ji sakydavo, kad brandos egzaminuose niekada neduos meilės temos. Galvodavau „kokia nesąmonė“, nes prie jos galima pritempti praktiškai visą privalomą literatūrą. Bet dabar suvokiu, kaip neapsakomai sunku yra ką nors bent minimaliai protingo parašyti apie meilę nepaslystant ant jos šokoladinės šliūžės: kiekvienas žodis, atsiduriantis šalia „meilės“ tampa kažkoks cukruotas, rusvesnis, švelnesnis, pūkuotesnis. Šlykščiai ryškus ir šleikščiai saldus. Viskas tampa su*****ai miela, kai tai apie meilę. O ne protinga. Jausminga, o ne logiška. Gal todėl mane taip žavi Denis de Rougemont išsireiškimas: „love is giving what one does not have to someone who doesn‘t want it“. Nulis vienas ne romantikos, o logikos naudai. Kertu lažybų, kad šitą frazę jis sugalvojo nusivylęs jausmais. Jausdamas kažkokią „nemeilę“ ar „antimeilę“)).

Grįžtant prie temos... Žodžiu, aš kaip svetimų tinklaraščių skaitytoja žiauriai susinervinu, kai koks mėgstamas mano viskuo nepatenkintas aka modern day parulskiškas ar bukovskiškas cinikas blogeris staiga pradeda šlebizavoti apie gyvenimo grožį, kaip reikia gyventi šia akimirka, džiaugtis kiekviena diena ir t.t. Viskas, diagnozė aiški – įsimylėjo vargšelis. Supykstu ant jo. Ne ne, aš visiškai nepavydžiu. Gerai kad žmogus laimingas, tik gaila, kad jo talentas ką tik buvo nušautas to nelemto Kupidono strėle. Taip praradau ne vieną mėgiamą blogerį.

Anądien pajutau, kad pati visai mielai kažką parašyčiau apie gyvenimo grožį.

Aha. Aš irgi išsigandau.
Kažkas su manim negerai. Tai negali būti meilė žmogui, neturint konkretaus objekto.
Tada kas?

Pagalvojusi, padariau tokį atradimą – pasirodo, egzistuoja daugybė meilės formų. Na, tokia kaip „meilė batams“ turbūt ne daug pakeičia kasdienį gyvenimą (nors ji gali sukelti ne sielos ar kūno, o finansines kančias...), bet yra kitų įvairaus stiprumo meilės formų. Pavyzdžiui, gali būti meilė muzikai, šokiui. Tai trumpalaikės ekstazės, kurias gali suprasti tik mylintys, o ne mėgstantys šiuos dalykus. Nes kai šoki/groji daugiau niekas aplink neegzistuoja. Kaip ir mylint žmogų, aplink daugiau nieko nėra – tik tu ir ji/jis. Bet čia silpnesni variantai, nes negali visą laiką tik šokti. Reikia pavalgyti ar pamiegoti. O tuo metu efektas dingsta.

Yra stipresnių meilės formų. Pavyzdžiui, meilė gyvenimui ar meilė dievui (gal yra daugiau variantų, dabar greitai nesugalvoju). Su šiom sudėtingiau, nes konkretaus objekto nebuvimas suponuoja neprognozuojamus veiksmus – gali šokti vienas, gali tai daryti miesto aikštės vidury spiginant saulei ar rudenį lietuje nebijodamas sušlapti batų, nes tau paprasčiausiai dzin. Gali vaikščiot be tikslo po rajoną ir uostyt kiekvieną žydinčių alyvų krūmą. Gali dėkot pavasariui ar mirktelėt dangui. Nes myli – dievą arba gyvenimą. Šių dviejų meilių negalima išmokti ar išmokyti, nes kiekvienam jos gali pasireikšti savaip. 

Pradėjau rašyti blogą, nes man buvo stipriai kažkas ne taip. Minėjau, kad svarsčiau galimybes griebtis populiariosios psichologijos. Paskui nusprendžiau pabandyti su filosofija. Dar vėliau – su religija. Ir tada atradau, kad visose šiose skirtingose srityse sueinama į tą patį vieną tašką – save, susitaikymą su savimi. Žiauriai sunkus dalykas, kuris reikalauja milžiniško įdirbio: savipažinimo, savianalizės, priežastingumo (kodėl darai, galvoji vieną ar kitą, kodėl automatiškai elgiesi vienaip ar kitaip, sieki to, o ne ano) išsiaiškinimo. Žiauriai sunku. Bet aš galvoju, kad tai įmanoma ir be galo įdomu. Aš dar tik bandau žengti pirmus žingsnius į save. Kol kas man nepadeda niekas konkrečiai, bet kartu prie to prisideda viskas, ką išvardinau anksčiau.

Savaitgalį per GMD padariau nuostabų atradimą – mane užbūrė lietuviška vyrukų grupė „Music InWallved“. Sėdėjau ant akmeninio gėlių vazono priešais Radvilų rūmų muziejų, odinės striukės nugarą maloniai šildė saulė. Iš dešinės vėjas vis atpūsdavo alyvų kvapą – šalimais sėdėjo gėlių pardavėjos. Nuostabiai skambant „Music InWallved“ gitaroms man norėjosi pakelti į dangų akis ir šypsotis. Taip ir padariau. Ir tada atėjo kažkoks suvokimas ir labai šiltas malonus virpuliukas, kad viskas yra gerai. O jei taip jaučiuosi, pagalvojau, kažką darau teisingai.