(Pasiskolinta geram tikslui iš Pinterest)
Labai
dažnai galvoju apie žmones. Apie visokius: matytus prasilenkiant gatvėje ar
sėdint bare, tuos, su kuriais kalbėjau ar tylėjau, kol jie kalbėjo. Arba
tylėjo. Tuos, su kuriais daugiau nesusitikau. Tyčia, kad nesugadinčiau
prisiminimų. Arba netyčia, nes nebuvo viskas taip, kaip filmuose. Tuos, kurių
nemačiau metus, du, penkis ar daugiau. Brangius sau ir širdžiai artimus, kurie
nutolo fiziškai. Arba emociškai. Gal ir dvasiškai. Žmones, kuriuos buvau seniai
pamiršusi, tik netyčia jų veidus ar vardus užmačiau senose
nuotraukose ar draugės draugo facebook‘uose. Tuos, kurių pasiilgau, bet jie
niekad to nesužinos. Tuos, kurie iš mano gyvenimo išėjo dramatiškai ir tuos,
kurie išbluko atminty pamažu, po truputį. Tuos, kuriuos turiu drauguose
socialiniuose tinkluose ir retkarčiais pasidairau jų anketose tam, kad
sužinočiau, kaip jiems sekasi. Bet neparašau. Beveik niekada neparašau.
Aš
labai sunkiai ištrinu žmones iš prisiminimų, man nesiseka paprastai nutraukti
emocinių ryšių. Bet užtad lengvai pavyksta atsiriboti nuo jų sutraukant
komunikacinį ar (kaip tai taisyklingiau ir aiškiau įvardyti?), fizinį (?) (ne, kažkas ne
taip) ryšį. Žodžiu, man labai lengva nebendrauti, bet labai sunku negalvoti.
Esu
iš tų, kurie vadovaujasi žiauriai paviršutiniška mintimi – „nerašysiu pirma, jei
norės – patys parašys“. Taip elgiuosi ne vedama kokių nors kvailų principų, o
veikiau jausdamasi tam tikra prasme nereikalinga, nes atitolusi. Tarkim yra
žmogus, draugas ar draugė, su kuriuo seniau labai fainai bendravom, bet tada nutiko
gyvenimas – skirtingi miestai, gal net šalys, skirtingos aplinkos, veiklos,
žmonės... Kas iš to, kad dabar parašysiu, paklausiu, kaip sekasi? Juk žinau, kad
sulauksiu mandagaus ir paviršutiniško atsakymo – tokio, kokį parašyčiau pati.
Nesvarbu, kaip gerai ar artimai bendravom – daug laiko praėjo, daug žmonių po manęs
atėjo ir išėjo, daug bendrų prisiminimų išbluko. Galų gale – suaugom abu/abi.
Ar bent paaugom. Nebe tas.
„Labas.
Kaip sekasi? Šimtas metų! Kaip gyvuoji? Kas naujo???“.
„Labas!
Tikrai šimtas metų! Aj nieko, va dirbu po truputį. O kaip tu? Kaip tau sekasi?“.
„Aj
ir aš nieko. Va, mokslus pasibaigiau.“
Dar
pora mandagių frazių. Muilo, oro ir kiti burbulai, kiekvienam pagal skonį. Apie
nieką. Niekaip. Kažkelintas priminimas sau, kodėl nemėgstu rašyti seniai gyvai
nesutiktiems žmonėms.
Dar
aš esu labai senamadiškas žmogus – nemalu telefonu, lengvai išgyvenu vakarą (ar
net dienų dienas) ne tik nepasitikrinusi facebook'o, bet ir nepažiūrėjusi į telefoną (jei
tik turiu kitos formos laikrodį). Nemėgstu susirašinėti jokiomis formomis –
sms, el. laiškais, facebook'o žinutėmis. Skype jau seniai nenaudoju, net
slaptažodžio neprisimenu. Galiu prisiversti naudotis internetine bendravimo forma
tik labai ribotą laiką. Tie, kas mane gerai pažįsta, žino, kad galiu neatrašyti
dieną, savaitę, mėnesį, pusę metų, niekad. Galiu atsakyti į laišką gyvai, kai
susitinkame. Arba ne, jei galų gale taip ir nesusimatome.
Gyvas
bendravimas man yra viskas. Jei nėra galimybės bendrauti gyvai – tada ir
nutinka dalykai, apie kuriuos rašiau pradžioje. Žmogus lieka mano mintyse, facebook'o
draugo ar telefono numerio pavidalu internete, mano prietaisuose. Man žmonių reikia
čia ir dabar. Ne socialiniame tinkle, ne telefone, ne skype, ne forume, youtube,
tinklaraštyje, komentare, like paspaudime. ČIA. Ir
dabar. Blogiausiu atveju rytoj ar kitą savaitę. Bet gyvo. Kitaip – sunkiai kas
gausis.
Šitą
įrašą labiausiai norėčiau paskirti žmonėms, kurie bent kartą yra pagalvoję,
kodėl jiems neparašau. Arba neatrašau. Gal po to seka mintys, kad juos
pamiršau, kad jie man nerūpi, nes aš nepasivarginu paspausti kelių kompiuterio
klavišų ir sukurpti jiems žinutės. Sorry, negaliu, nes man sunku pūsti tuščių
plepalų oro/muilo burbulus. Man reikia tikrų dalykų ir gyvų pokalbių, o
ne kelių mandagybių, apsikeitimo formaliomis frazėmis.
Skiriu
šį įrašą tiems anksčiau minėtiems žmonėms, bet ne todėl, kad pasiaiškinčiau.
Ne, noriu jiems pasakyti tokį dalyką: kai sėdžiu šiuolaikiškų žmonių kompanijoj,
kurie iš rankų neišleidžia smartfounų, jiems panirus į ekrano šviesą aš nustoju
kalbėti. Tiesiog nutylu. Nematau reikalo kalbėti su žmogumi, kuris tuo metu
bendrauja su kažkuo kitu. Aš kantriai ir be priekaištų palaukiu, kol jie grįš į
mūsų pokalbį. O tuo metu, kol tyliu, aš galvoju apie jus – apie visus tuos kada
nors savo sutiktus žmones. Ypač apie tuos, kurių žiauriai pasiilgau, bet
nebebendrauju. Tuos, su kuriais augau ir kieme žaidžiau „Robiną Hudą“, ėjau į
mokyklą ar po pamokų namo, su kuriais lankiau būrelius, važiavau į ekskursijas/varžybas/olimpiadas,
sėdėjau koridoriuje ir laukiau gitaros pamokos/šokių būrelio/poezijos pavasario/karnavalo
pasirodymo repeticijos, su kuriais kūrėm ir filmavom savo filmukus, ėjom prie
ežero/į parką/pas mane į namus arbatos, su kuriais ėjau į paskaitas, reguliariai važiavau troleibusu, kartu
gyvenau, lankiau bendrus foto ar kitus klubus, sėdėjau
kavinėje/lauke/koridoriuje/valgykloje per laisvas paskaitas, su kuriais dirbau ir vadovei nematant plepėjau apie serialus, dalykus ir gyvenimą, su kuriais dalinausi pietumis, taxu ar kelione pėsčiomis namo... Apie tuos, kartą
matytus gatvėje, troleibuse, universitete, bare; tuos, su kuriais kalbėjau ar
tylėjau, kol jie kalbėjo. Arba tylėjo. Tuos, su kuriais daugiau nesusitikau. Ar
neparašiau. Beveik arba niekada neparašiau.
(Ir kaip gi be muzikos...?)