((Prieš
jus dar vienas ilgas įrašas, kuriame nenuosekliai ir labai subjektyviai bus
nagrinėjamos kelios beveik nesusijusios temos. Nusiteikit tam. ;) ))
(Rašydama klausiau šio įrašo. Jei ir jūs klausysit, gal nuotaikos sutaps. ;) )
Dažnai
pastebiu tokį efektą, kad
įsimylėję žmonės praranda kritišką realybės suvokimą. Meilė kažkaip dažnai susitapatina su laime. O gi sakoma, kad, pavyzdžiui, tikras menininkas
tai negali būti laimingas, jis turi nuolat ne tai kad kentėti, bet gyventi taip,
kad patirtų įvairiaspalvę jausmų ir emocijų karuselę. Tam, kad gimtų tikras kūrinys. O va laimingai įsimylėję žmonės nori drabstytis rožiniais
drambliukais, saulės spindulėliais ir rasos lašeliais – visam pasauliui parodyti,
kad jiems viskas OK.
Meilė daug ką sugadina. Reikia visko po truputį, bet pastaroji dažnai būna tas
paskutinis žingsnis link pilnatvės, kuris iš tavęs atima sarkazmą ir kritišką mąstymą (aišku, jei apskritai šiomis savybėmis esi apdovanotas). Gyvenimas įsimylėjus atrodo truputį geresnis: kas, kad autobusas vėluoja –
turi daugiau laiko pažiūrėti į debesis, kas kad šalta – gali kažką už rankos
paimti ir su(si)šildyti. Tada ir pirmadienis ne tokia bloga diena, ir bomžas
troleibuse ne taip dvokia, ir močiutę su mielu noru užleidi atsisėsti, nes
atsistojęs kartu su lenktyninio viešojo transporto vairuotoju gali trūkčioti
spūstyje į tau ausyse skambančio angelų choro taktą.
((Rašydama
žodį „meilė“ kažkodėl prisiminiau savo lietuvių mokytoją. Ji sakydavo, kad
brandos egzaminuose niekada neduos meilės temos. Galvodavau „kokia nesąmonė“,
nes prie jos galima pritempti praktiškai visą privalomą literatūrą. Bet dabar
suvokiu, kaip neapsakomai sunku yra ką nors bent minimaliai protingo parašyti
apie meilę nepaslystant ant jos šokoladinės šliūžės: kiekvienas žodis,
atsiduriantis šalia „meilės“ tampa kažkoks cukruotas, rusvesnis, švelnesnis, pūkuotesnis.
Šlykščiai ryškus ir šleikščiai saldus. Viskas tampa su*****ai miela, kai tai
apie meilę. O ne protinga. Jausminga, o ne logiška. Gal todėl mane taip žavi Denis
de Rougemont išsireiškimas: „love is giving what one does not have to someone
who doesn‘t want it“. Nulis vienas ne romantikos, o logikos naudai. Kertu lažybų, kad šitą frazę jis sugalvojo nusivylęs
jausmais. Jausdamas kažkokią „nemeilę“ ar „antimeilę“)).
Grįžtant
prie temos... Žodžiu, aš kaip svetimų tinklaraščių skaitytoja žiauriai
susinervinu, kai koks mėgstamas mano viskuo nepatenkintas aka modern day
parulskiškas ar bukovskiškas cinikas blogeris staiga pradeda šlebizavoti apie
gyvenimo grožį, kaip reikia gyventi šia akimirka, džiaugtis kiekviena diena ir
t.t. Viskas, diagnozė aiški – įsimylėjo vargšelis. Supykstu ant jo. Ne ne, aš
visiškai nepavydžiu. Gerai kad žmogus laimingas, tik gaila, kad jo talentas ką
tik buvo nušautas to nelemto Kupidono strėle. Taip praradau ne vieną mėgiamą
blogerį.
Anądien
pajutau, kad pati visai mielai kažką parašyčiau apie gyvenimo grožį.
Aha.
Aš irgi išsigandau.
Kažkas
su manim negerai. Tai negali būti meilė žmogui, neturint konkretaus objekto.
Tada
kas?
Pagalvojusi, padariau tokį atradimą – pasirodo, egzistuoja daugybė meilės formų. Na, tokia kaip „meilė
batams“ turbūt ne daug pakeičia kasdienį gyvenimą (nors ji gali sukelti ne
sielos ar kūno, o finansines kančias...), bet yra kitų įvairaus stiprumo meilės formų.
Pavyzdžiui, gali būti meilė muzikai, šokiui. Tai trumpalaikės ekstazės, kurias
gali suprasti tik mylintys, o ne mėgstantys šiuos dalykus. Nes kai šoki/groji
daugiau niekas aplink neegzistuoja. Kaip ir mylint žmogų, aplink daugiau nieko
nėra – tik tu ir ji/jis. Bet čia silpnesni variantai, nes negali visą laiką tik
šokti. Reikia pavalgyti ar pamiegoti. O tuo metu efektas dingsta.
Yra
stipresnių meilės formų. Pavyzdžiui, meilė gyvenimui ar meilė dievui (gal yra daugiau variantų, dabar greitai nesugalvoju). Su šiom sudėtingiau,
nes konkretaus objekto nebuvimas suponuoja neprognozuojamus veiksmus – gali šokti
vienas, gali tai daryti miesto aikštės vidury spiginant saulei ar rudenį lietuje nebijodamas
sušlapti batų, nes tau paprasčiausiai dzin. Gali vaikščiot be tikslo po
rajoną ir uostyt kiekvieną žydinčių alyvų krūmą. Gali dėkot pavasariui ar mirktelėt
dangui. Nes myli – dievą arba gyvenimą. Šių dviejų meilių negalima išmokti ar
išmokyti, nes kiekvienam jos gali pasireikšti savaip.
Pradėjau
rašyti blogą, nes man buvo stipriai kažkas ne taip. Minėjau, kad svarsčiau
galimybes griebtis populiariosios psichologijos. Paskui nusprendžiau pabandyti
su filosofija. Dar vėliau – su religija. Ir tada atradau, kad visose šiose
skirtingose srityse sueinama į tą patį vieną tašką – save, susitaikymą
su savimi. Žiauriai sunkus dalykas, kuris reikalauja milžiniško įdirbio: savipažinimo,
savianalizės, priežastingumo (kodėl darai, galvoji vieną ar kitą, kodėl
automatiškai elgiesi vienaip ar kitaip, sieki to, o ne ano) išsiaiškinimo.
Žiauriai sunku. Bet aš galvoju, kad tai įmanoma ir be galo įdomu. Aš dar tik bandau
žengti pirmus žingsnius į save. Kol kas man nepadeda niekas konkrečiai, bet
kartu prie to prisideda viskas, ką išvardinau anksčiau.
Savaitgalį per GMD padariau nuostabų atradimą –
mane užbūrė lietuviška vyrukų grupė „Music InWallved“. Sėdėjau ant akmeninio
gėlių vazono priešais Radvilų rūmų muziejų, odinės striukės nugarą
maloniai šildė saulė. Iš dešinės vėjas vis atpūsdavo alyvų kvapą – šalimais sėdėjo
gėlių pardavėjos. Nuostabiai skambant „Music InWallved“ gitaroms
man norėjosi pakelti į dangų akis ir šypsotis. Taip ir padariau. Ir tada atėjo
kažkoks suvokimas ir labai šiltas malonus virpuliukas, kad viskas yra gerai. O
jei taip jaučiuosi, pagalvojau, kažką darau teisingai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą