Apie tai, apie ką nebus naujo įrašo

((Kiek trumpesnis, nei jau tapo įprasta, šitas įrašas bus ir labiau muzikinis. Nors visai ne apie muziką. Tiesiog kartais norėčiau, kad mano gyvenimas turėtų soundtrack'ą. Kol tokios galimybės nėra, bent į tinklaraštį keliu tiek muzikos, kiek noriu.))

(„Eurovizijos“ daina, kuri šiais metais papildė mano playlist'ą.)

Naujame įraše nerašysiu apie „Euroviziją“, nes tai būtų labai pavėluota. Be to ši tema jau ir taip iš visų pusių išnarstyta, visais kampais išžiūrėta ir visais galais išklausyta. Nieko naujo nepasakyčiau. O jei, neduokdie, netyčia užsiminčiau, kad man Rusijos daina visai nieko (aha, žinau, apie ką ji) ir man nuoširdžiai buvo tas pats, kas laimės – Rusija ar Švedija – dar būčiau kieno nors išvadinta tėvynės išdavike. Dievaži, mėgti tokią dainą ir dar drįsti gyventi Lietuvoj. Kaip švaria sąžine galima akis į trispalvę pakelti, tfu tfu tfu... Man tai politika yra politika, o muzika yra muzika. Tiek, daugiau nesigilinu. Juo labiau, kad į patį konkursą nežiūriu rimtai, tad...

((Beje, ar aš viena pastebėjau, kiek daug vaivorykštinių vėliavėlių plevėsavo per Rusijos pasirodymą?))

Nerašysiu ir apie magistro gynimus. Apsigyniau, diplomą gausiu ir oficialiai vadinsiuosi magistrante. Ne, toliau nestudijuosiu. Iš visų 25 pragyventų savo metų 18 paskyriau mokslams. Man jau gana. Neturėjau dar gyvenimo, kuriame virš galvos nekabėtų negandų, tokių kaip kontroliniai, egzaminai, sesijos, atsiskaitymai, koliai, kursiniai, bakalauriniai, magistriniai, debesys. 

Kokie įspūdžiai po magistro gynimų? Tokie pat kaip ir po bakalaurų – tokiuose dalykuose įdėtas darbas yra visiškai neproporcingas gaunamam atlygiui (pažymiui). Gali darbą rašyti visus metus, pusmetį, gali tai padaryti paskutinę savaitę, bet galų gale viskas priklausys nuo sėkmės: kokio charakterio ir užmojų recenzentas ir oponentas tau teks, kaip gerai jis bus išsimiegojęs prieš sėsdamas vertinti tavo darbo, koks oras bus gynimų dieną, kaip išsidėstys planetos tą valandą, kai su savo niekam tikusiom skaidrėm stosi prieš visagalę vertinimo komisiją... Arba kokiu kampu slystels komisijos nario tušinukas, kuris išraitys tavo galutinį įvertinimą. Mano atveju kažkaip įdomiai slydo, nieko apvalaus neišraitė. Oh well, who cares. 

Dar nerašysiu apie ateinančią vasarą. Nedūsausiu apie atostogas, nekursiu planų, nesižymėsiu festivalių kalendoriuje ir, svarbiausia, nedejuosiu dėl vėsaus pavasario, nes visai nelaukiu, kai saulė ims kepinti, visi alpės nuo karščio ir bijos išeiti į lauką. Nelaukiu to ir nenoriu, man gerai dabar – taip, kaip yra.

 (Šitos klausau scroll'indama per darbo pasiūlymų puslapius. Mažu ką, gal sėkmę atneš.)

Dar nerašysiu apie darbo paieškas – tai, kas man šiuo metu aktualiausia. Nesiskųsiu apie bedarbių kiekį, apie kurį galima spręsti iš to, kad į prieš dieną pasirodžiusį skelbimą jau kandidatavo virš 50 žmonių. Nesiskųsiu ir darbdavių reikalavimais, pagal kuriuos atrodo, kad jie ieško supermenų. Pvz.: viename skelbime iš darbuotojo tikimasi, kad jis mokės rašyti skirtingoms auditorijoms skirtus tekstus, parinkti vizualinę medžiagą, koordinuoti informacijos sklaidą internetu ir kitais kanalais, maketuoti ir talpinti interneto svetainės turinį – tekstus, foto ir video medžiagą, prižiūrėti klientų duomenų bazę, apdoroti svetainės vartotojų užklausas ir administruoti reklamos užsakymus. Man patiko komentaras po šiuo skelbimu, teisingai pastebintis, kad darbdavys ieško Web administratoriaus, dizainerio, tekstų rašytojo, SEO ir produkto marketingisto, kitaip sakant, žmogaus, kuris mokėtų 5 sritis. 5 in 1. Dar nieko, bet tematika – statybos, taip pat reikalauja savos srities išmanymo. Jaučiu, kad teks pasinaudoti RIMI pasiūlymu, imti darbą „arčiau namų“ ir eiti stumdyti skalbimo miltelių prikrautų vežimėlių. O ką, už protinio darbo nereikalaujančią veiklą irgi moka.

Žodžiu, apie visą šitą nerašysiu. Tai kai sugalvosiu apie ką rašyt – tada ir bus naujas įrašas. 

 (Pabaigai, dar viena daina. Tipo irgi apie darbą. Bet jūs pažiūrėkit, kaip JIE ŠOKA.)