Apie praradimus ir atradimus

(O, kad vietoj ataugančių plaukų šaknų ant galvos būtų katinas. Visiška šiza. Taip jau būna.)

Nutiko vienas dalykas, dėl kurio šis tinklaraštis prarado veną įrašą. O istorija buvo tokia: kai darbe kurpiau straipsnį apie patarimus abiturientams, ką daryti ir ko ne, renkantis studijas, dar iki kalbinant pašnekovą į vieną, gal pusantro puslapio buvau išliejusi visas savo mintis – labai asmeniškas patirtis po 6 studijų metų.Tai sritis, kurią kažkiek išmanau. 

Po 12-os klasės egzaminų tikrai neįsivaizdavau kur atsidursiu – buvau viena iš tų, kurie susižavėjo skambiais studijų programų pavadinimais ir smegenis plaunančiais jų aprašymais. Mano paraiškoje buvo visko – nuo lietuvių filologijos iki archeologijos. Net nežiūrėjau studijų dalykų: naiviai svajojau, kaip pabaigusi filologiją rašysiu knygas arba po archeologijos kasinėsiu mumijas Egipte.

Neįstojau į savo pirmą pasirinkimą, bet mane paėmė VU KF. Dėl to vėliau nesigailėjau. Nė karto. Magistro metu pakeičiau studijų kryptį – leidybai iš manęs nepavyko padaryti verslininkės, ėjau link savo pašaukimo – rašymo – ir atsidūriau žurnalistikoje. Taigi, buvau viena iš tų abiturientų, kurie aklai šaudė. Laimei, pataikiau tobulai. Dukart.

Dabar savęs neįsivaizduoju jokioje kitoje srityje, tik komunikacijoje: žurnalistikoje, RsV, marketinge (nes marketingas – ne tik ekonomika). O kai iš istorijos gavau 100-uką ir visai neblogai pasisekė su kitais egzaminais, buvo tokių išminčių, kurie man prognozavo teisininkės ateitį. Galiu pasakyti tik tiek, kad su savo balu būčiau įstojusi į teisės vf, bet jau nebe tie laikai, kai visi gerai besimokantys stoja į teisę arba mediciną tik todėl, kad jų balai geri. Dabar egzistuoja ir tokie dalykas kaip laisva valia, teisė rinktis ir noras. :)

Grįžtam prie esmės. Tai va, 6 metus maliausi akademiniam pasauly kaip studentė, dabar maluosi kaip darbuotoja ir patirties kažkiek tikrai turiu. Visą tą patirtį buvau savam stiliuj išliejus į word‘o puslapį, kuris, mano nelaimei, kažkur dingo. Ištryniau? Arba elementariai pasiklydo tarp kompiuterių, prie kurių dirbau, kai IT eilinį kartą tvarkė kokią nors mano kompo problemą. Dievaži, dirbu dar tik mėnesį, o IT pas mane lankėsi kokius 20 kartų. Tiesa tokia, kad technologijos su manim nesutaria, o aš su jom irgi nelabai draugauju. Arba gal esu kokia radioaktyvi? Man esant netoliese stringa kompiuterių valdymai, spausdintuvai vietoje raidžių spausdina kvadratukus...

Žodžiu, nebus patarimų abiturientams. Bus 2 dalykai: nuogąstavimas ir pasitaisymas.

Nuogąstavimas. Pavasario pradžioje išgyvenau labai gerą laiką. Čia tas etapas, kuris sekė po to blogojo, kai diagnozavau sau psichologinių problemyčių rinkinėlį. Po tos diagnozės sekė savigyda – buvo labai geras laikas – toks savęs suvokimo, supratimo, susitaikymo. Permainos (kad ir kokios jos geros bebūtų), išmušė mane iš tų vėžių. Vėl nebesuprantu, ką darau, kodėl sakau tai, ko nenoriu, kodėl grįžtu prie tų kvailų minčių, įsitikinimu ir įvertinimų. Kažkokios paaugliškos simpatijos ir situacijos, kuriose, jei rūkyčiau, eičiau parūkyti. Kažkoks perspaustas iš nulio sukurtas stresas. Netvarka kambaryje, spintoje ir galvoje. Negerai. Ir nors dabar mano laimės baterija yra įkrauta maždaug iki 85–90 proc., tie likę procentai yra labai svarbūs. Reikia grįžti į vėžias. Ir mažiau miegoti, nes pramiegu DALYKUS.

(Graži daina, kuria tikiu.)

Pasitaisymas. Kaip visada pabaigai – nelabai rimtai. Anksčiau jau buvau rašiusi, kaip nustojau sekti A. Užkalnio blogą. Tai va, prieš kelias savaites „unfollow“ paspaudžiau ir A. Račui. Bet kai susidūrėm RIMI daržovių skyriuj prie pomidorų, trumpai pasigrūmėm dėl to paties plastikinio maišelio ir jis man tą maišelį atidavė, beigi, labai maloniai nusišypsojo, aš pasijaučiau kažkaip kalta ir pradėjau vėl sekti jo blogą.

...ir toliau 14-ta mėnesio diena man yra kažkoks chaosas. Ir toliau tarp rimto ir saldaus renkuosi daug cukraus. Ir toliau vietoj buvimo suaugusiu žmogumi renkuosi tą užsilikusį vidinį kompleksuotą paauglį... O vietoj harmoningos melodijos – roką.

D‘oh, kaip pasakytų Houmeris. Irnekitaip.

(Galbūt) Paskutinis įrašas apie studijas ir darbo paieškas

((Visiškai man nebūdingo tipo įrašas. Dar niekad nesu kažkokio žiniasklaidos straipsnio komentavusi raštu. Bet šitas labai jau asmeniškai mane lietė – kaip šviežią VU KF alumnę.))

 

(Iš Pinterest lobynų)

Įprastai nesu ištikima žiniasklaidos skaitytoja, daugelį popsinių naujienų sužinau iš portalų straipsnių antraščių. O šiaip tiesiog seku man įdomių žmonių rašliavas,  žurnalistų blogus. Anksčiau be A. T. skaitydavau tiek A. U. (iš konteksto turėtumėt suprasti, apie ką aš), tiek A. R. straipsnius, bet po kelių mėnesių pastebėjau, kad jei ir ne su viskuo sutinku A. R. tinklaraštyje, tai bent galiu straipsnius iki galo perskaityti nesusinervinusi. Užtad pamažu supratau, kad A. U. rašliavos ne man – jos skirtos tiems, iš kurių jose visai ne subtiliai juokiamasi. Bet kokios rašliavos, tokia ir auditorija. Tad  galų gale vien pamačiusi naujo straipsnio antraštę susinervindavau. Atėjo laikas ištrinti jį iš mano sekamųjų tarpo. Pastaruoju metu nebelabai kantriai perskaitau ir tai, ką rašo A. R. Ypač nepatiko vienas nesenas straipsnis. Aiškus kažkokių senų sąskaitų suvedinėjimas, į kurį nenoriu gilintis, bet...

Kaip VU absolventė, šiai mokslo įstaigai puoselėju šiltus jausmus (ne be reikalo, tuoj paaiškinsiu, kodėl), tad nebuvo smagu skaityti kas ten prirašyta. Ypač apie gerb. D. Jastramskį, iš kurio mokytis teko ne vieną semestrą ir kuris paliko (ne tik man, bet ir daugeliui kurso draugų) labai išmintingo, protingo, intelektualaus ir, svarbiausia, išsilavinusio ir savo sritį išmanančio, žmogaus įspūdį.

Šitame įraše nenoriu prieštarauti A. R. (ne mano kompetencijai su autoritetais ginčytis :), bet kaip ką tik pabaigusi ne straipsnyje minėtas, bet kitas KF siūlomas panašaus tipo magistro studijas pasidalinsiu savo įspūdžiais iš pirmų lūpų ir ką pirmos (ar antros, jei skaičiuosime kontaktinius lęšius) akys matė.

Straipsnyje kabinamasi už to, kad studijų aprašyme meluojama, jog studijos gali parengti redaktorius, apžvalgininkus ar pan... Jau seniai kiekvienas jaunas žmogus suvokia, kad nebūtinai tą dirbsi, ką baigsi. Beje, tarp straipsnyje išvardintų asmenų yra pvz. filosofijos absolventų, kurie įvardijami kaip „apžvalgininkai“. O tai kodėl filosofijos studijų apraše neminima, kad jose ruošiami apžvalgininkai, o pvz. fizikos fakultete – politikai? Kodėl? Ar studentai neturi teisės žinoti???

Ir šiaip man pasirodė keista kabinėtis prie studijų programos aprašymo. Normalūs bet kurio universiteto/kolegijos studentai ir absolventai žino (ar laikui bėgant patys supranta), kad tokie aprašymai yra visiška reklama, kurios tikslinė auditorija – mokyklą baigę mokiniai. Įprastai  bakalaurą baigęs studentas jau neturėtų tikėti vien studijų aprašymu, o privalėtų ieškoti daugiau info, rašyti laiškus administracijai ar pešti įspūdžius iš tų, kurie ten studijuoja. Kodėl straipsnyje į bakalaurus žiūrima kaip į naivias reklamos aukas? Aš jų vietoje įsižeisčiau...

Mano asmenine nuomone, bakalauras jau moka skirti, kaip sakoma, pelus nuo grūdų. O jei koks nemoka ir aklai viskuo tiki, tai aš jam BŪTINAI siūlau stoti į žurnalistikos magistrą. Nes po 2 metų studijų jam atsivers akys, kritinio mąstymo čakros, blaivaus proto trečioji akis. Nepabijosiu prisipažinti – tų dalykų magistro studijos išmokė mane pačią (tarp tų mokytojų buvo ir  A. Vaišnys,  D. Jastramskis, M. Martišius). Po bakalauro dar jaučiausi (ir buvau) naivus vaikas, tikintis gėriu ir dažniausiai kukliai linksintis, kai kas nors paklausia „ar viskas aišku? ar taip gerai?“. Žurnalistikos magistro studijos išmokė mane klausinėti, abejoti, ieškoti atsakymų ir kažkokios tiesios pačiai, rinkti faktus, juos lyginti, analizuoti, daryti išvadas, diskutuoti, argumentuoti, reikšti  nuomonę ir nebijoti, jei ji skiriasi nuo daugumos. Išmokė ir daug teorinių dalykų, kaip ir visur kitur, bet jų čia nevardinsiu. Po paskaitų nuolat grįždavau įkvėpta – tų žmonių, kurie ten dėstė. Priešingai nei bakalaure, išmokau nepriimti visko, kas sakoma, kaip neginčijamos tiesos. Bet dalykus atsirinkti taip pat išmokė antros pakopos studijos. Ne viskas buvo tobula, tačiau, bet kokiu atveju, pliusai stipriai nusvėrė minusus ir aš drąsiai rekomenduoju šias studijas savo pažįstamiems.

((Ne, niekas manęs neprašė parašyti gražių žodžių. Taip, aš truputį pykstu ant magistro gynimų proceso ir procedūros. Bet tai tik vienas iš minusėlių toje pliusų jūroje.))

Dabar paklausykit gražios dainos, atsipūskit, nes toliau bus apie linksmesnius dalykus savam stiliuj...

Birželio pradžioje pradėjau intensyviai ieškoti darbo. Kol dar rašiau bakalaurą vis prisėsdavau prie skelbimų, išsiųsdavau vieną kitą CV į man įdomesnę potencialią darbo vietą. Dažniausiai jokio atsakymo nesulaukdavau. Kaip sakant – „į niekur“ skriedavo tie mano CV ir motyvaciniai elektroniniai paukšteliai.

Apsigynus magistro darbą mano tikslas nr. 1 tapo vyro darbo paieška. Birželio pirmąją sėdau ir išsiunčiau 2 laiškus. Tos savaitės vidury po 1 pokalbio ir 2 praktinių užduočių gavau darbo pasiūlymą. Į darbo vietą, kurios iš tiesų labai norėjau, nors save buvau nuteikusi nieko daug nesitikėti ir žvelgti į viską kaip į repeticiją ateičiai. 

„Kur mano paslaptis?“ – paklausite Jūs. „Visą savaitę namie nebuvo karšto vandens,“ – atsakysiu aš. Nes daugiau jokių keistenybių nepastebėjau: rodos, siunčiau tą patį CV, nuoširdžiai atsidėjusi sėdėjau prie motyvacinių... Užtad pirmą kartą savo darbo paieškų istorijoje prieš eidama į pokalbį spiegiau vonioje ant plaukų pildama ledinį vandenį. Po tokio nevykusio dušo pavaikščiojau kelias minutes galvą apvyniojusi rankšluosčiu, bet tebejaučiau tą ledinę srovę savo pakaušiu. (Net dabar ją jaučiu vos pagalvojusi) Brrr...  Reikėjo kažkaip gelbėti šąlančius plaukų svogūnėlius, tad arbatos puodelių pagalba palaisčiau juos drungnu vandeniu.

Tokia tad mano darbo paieškų paslaptis – šalto ir šilto vandens ritualai plaukams prieš kiekvieną darbo pokalbį. Išbandyta, patikrinta, veikia. :)

 

Apie tai, apie ką nebus naujo įrašo

((Kiek trumpesnis, nei jau tapo įprasta, šitas įrašas bus ir labiau muzikinis. Nors visai ne apie muziką. Tiesiog kartais norėčiau, kad mano gyvenimas turėtų soundtrack'ą. Kol tokios galimybės nėra, bent į tinklaraštį keliu tiek muzikos, kiek noriu.))

(„Eurovizijos“ daina, kuri šiais metais papildė mano playlist'ą.)

Naujame įraše nerašysiu apie „Euroviziją“, nes tai būtų labai pavėluota. Be to ši tema jau ir taip iš visų pusių išnarstyta, visais kampais išžiūrėta ir visais galais išklausyta. Nieko naujo nepasakyčiau. O jei, neduokdie, netyčia užsiminčiau, kad man Rusijos daina visai nieko (aha, žinau, apie ką ji) ir man nuoširdžiai buvo tas pats, kas laimės – Rusija ar Švedija – dar būčiau kieno nors išvadinta tėvynės išdavike. Dievaži, mėgti tokią dainą ir dar drįsti gyventi Lietuvoj. Kaip švaria sąžine galima akis į trispalvę pakelti, tfu tfu tfu... Man tai politika yra politika, o muzika yra muzika. Tiek, daugiau nesigilinu. Juo labiau, kad į patį konkursą nežiūriu rimtai, tad...

((Beje, ar aš viena pastebėjau, kiek daug vaivorykštinių vėliavėlių plevėsavo per Rusijos pasirodymą?))

Nerašysiu ir apie magistro gynimus. Apsigyniau, diplomą gausiu ir oficialiai vadinsiuosi magistrante. Ne, toliau nestudijuosiu. Iš visų 25 pragyventų savo metų 18 paskyriau mokslams. Man jau gana. Neturėjau dar gyvenimo, kuriame virš galvos nekabėtų negandų, tokių kaip kontroliniai, egzaminai, sesijos, atsiskaitymai, koliai, kursiniai, bakalauriniai, magistriniai, debesys. 

Kokie įspūdžiai po magistro gynimų? Tokie pat kaip ir po bakalaurų – tokiuose dalykuose įdėtas darbas yra visiškai neproporcingas gaunamam atlygiui (pažymiui). Gali darbą rašyti visus metus, pusmetį, gali tai padaryti paskutinę savaitę, bet galų gale viskas priklausys nuo sėkmės: kokio charakterio ir užmojų recenzentas ir oponentas tau teks, kaip gerai jis bus išsimiegojęs prieš sėsdamas vertinti tavo darbo, koks oras bus gynimų dieną, kaip išsidėstys planetos tą valandą, kai su savo niekam tikusiom skaidrėm stosi prieš visagalę vertinimo komisiją... Arba kokiu kampu slystels komisijos nario tušinukas, kuris išraitys tavo galutinį įvertinimą. Mano atveju kažkaip įdomiai slydo, nieko apvalaus neišraitė. Oh well, who cares. 

Dar nerašysiu apie ateinančią vasarą. Nedūsausiu apie atostogas, nekursiu planų, nesižymėsiu festivalių kalendoriuje ir, svarbiausia, nedejuosiu dėl vėsaus pavasario, nes visai nelaukiu, kai saulė ims kepinti, visi alpės nuo karščio ir bijos išeiti į lauką. Nelaukiu to ir nenoriu, man gerai dabar – taip, kaip yra.

 (Šitos klausau scroll'indama per darbo pasiūlymų puslapius. Mažu ką, gal sėkmę atneš.)

Dar nerašysiu apie darbo paieškas – tai, kas man šiuo metu aktualiausia. Nesiskųsiu apie bedarbių kiekį, apie kurį galima spręsti iš to, kad į prieš dieną pasirodžiusį skelbimą jau kandidatavo virš 50 žmonių. Nesiskųsiu ir darbdavių reikalavimais, pagal kuriuos atrodo, kad jie ieško supermenų. Pvz.: viename skelbime iš darbuotojo tikimasi, kad jis mokės rašyti skirtingoms auditorijoms skirtus tekstus, parinkti vizualinę medžiagą, koordinuoti informacijos sklaidą internetu ir kitais kanalais, maketuoti ir talpinti interneto svetainės turinį – tekstus, foto ir video medžiagą, prižiūrėti klientų duomenų bazę, apdoroti svetainės vartotojų užklausas ir administruoti reklamos užsakymus. Man patiko komentaras po šiuo skelbimu, teisingai pastebintis, kad darbdavys ieško Web administratoriaus, dizainerio, tekstų rašytojo, SEO ir produkto marketingisto, kitaip sakant, žmogaus, kuris mokėtų 5 sritis. 5 in 1. Dar nieko, bet tematika – statybos, taip pat reikalauja savos srities išmanymo. Jaučiu, kad teks pasinaudoti RIMI pasiūlymu, imti darbą „arčiau namų“ ir eiti stumdyti skalbimo miltelių prikrautų vežimėlių. O ką, už protinio darbo nereikalaujančią veiklą irgi moka.

Žodžiu, apie visą šitą nerašysiu. Tai kai sugalvosiu apie ką rašyt – tada ir bus naujas įrašas. 

 (Pabaigai, dar viena daina. Tipo irgi apie darbą. Bet jūs pažiūrėkit, kaip JIE ŠOKA.)

Kvailėjimo fobija arba "o ką veikti dabar?"

 (Pasiskolinta iš internetų geram tikslui)

Kaip praeitą kartą kad laukiau įkvėpimo, taip šį kartą – ketvirtadienio. Nes jau taip gražiai gavosi, kad 2-as įrašas pasirodė 2-adienį, o 3-ias – atitinkamai, savaitės vidury. Kol dar užtenka dienų savaitėje – nusprendžiau tai tęsti. Šiandien pasipasakosiu, kaip ir ko išsigandau atidavusi magistro darbą. (Bus mažiau ironijos ir šmaikštumo, nei ankstesniuose įrašuose, bet daugiau nostalgijos dar ne visai praėjusiems laikams.)

Prieš tai – truputis priešistorės. Jokia paslaptis, antri metai minu takelį nuo Kalnų parko stotelės palei Gedimino kalną, Bernardinų sodą ir dar nepasiekusi Onos bažnyčios staigiai suku į dešinę – nes ten durys iškart iš gatvės atsiveria į VU KF Žurnalistikos institutą. Vietą, kurioje per 2 metus sužinojau ne ką mažiau nei prieš tai per 4, o praktikos (gal ne tiek profesinės, kiek asmeninio tobulėjimo) įgijau daug daugiau. Iš tikro galiu pasakyti, kad nė akimirką per visą tą laiką nesigailėjau savo beveik ekspromtu per didžiausias baimes („noriu, labai labai noriu, bet jei nesugebėsiu...?“) padaryto sprendimo. Ir nors tai nebuvo mano pirmos vietos pasirinkimas, kaip ir bakalauro atveju, mane lydėjo sėkmingas skaičius 2. 

Per tuos du metus buvo visko: streso, baimių, panikos, iššūkių, bet tiek pat buvo ir pasitenkinimo tuos iššūkius įveiku, baimę stovėti prieš kamerą nugalėjus, įrodžius sau, kad galiu ir sugebu, nors tuo pati abejojau. Tad praeitą trečiadienį, vieną iš paskutinių kartų šiuo takeliu keliavau nunešti savo baigiamojo magistro darbo. Kol jis dar neapgintas, o diplomas – ne mano rankose, negaliu dėti taško. Bet su paskaitom, seminarais ir atsiskaitymais jau baigta.

Taigi, po tokio nostalgiško nukrypimo ant gražaus ir tyro atsiminimo reikėtų užberti šiek tiek purvo. Nors paskutinis semestras studijose buvo daug įdomesnis, nei, pvz., 2-asis, bet viską sugadinau pati su savo motyvacijos stoka. Kaip žmogus, nugyvenęs šioje žemėje jau 25 metus, dar nelabai turėjau progos save suvokti kaip nors kitaip nei kaip mokinę ar studentę. Tad nekeista, kad baigiant 18-uosius mokslo metus savo gyvenime pradėjau stigti motyvacijos. Motyvacijos eiti į paskaitas, daryti užduotis, rašyti rašto darbus. Niekada nebuvau „nepavyzdinga studentė“ (nesakau, kad buvau ir pati pavyzdingiausia – nepadarydavau užduočių viena pirmųjų, bet visada laikydavausi deadline‘ų). Iki šių metų. 

Ne skolų nerinkau, bet pirmą kartą per visus metus naudojausi tuo, kad „šis dėstytojas nesakys nieko, jei truputį pavėluosiu nusiųsti darbą“, „šitas vis tiek bus užsiėmęs, tad neskaitys rytoj“, „šitam reikia tik gero pasiteisinimo ir nesupyks“ ir pan. NES TIESIOG NEBETURĖJAU MOTYVACIJOS. Trūko įkvėpimo ir buvau išbandžiusi visus prievartos sau būdus. Tiesiog fiziškai ir emociškai neįstengdavau atsiversti knygos, atsidaryti word‘o ar į paieškos sistemą suvesti reikiamus raktinius žodžius informacijos atkapstymui. Didžiavausi savimi, kad įveikiau magistro darbą (už tai iš esmės galiu būti dėkinga temai), nes buvo momentų, kai negalėjau įsivaizduoti savęs to padarant. Ypač šiais metais. Bet grįžtant į tai, kas įvyko magistrą pridavus... 

Nieko. Baisiausia, kad nieko neįvyko. Turbūt pasąmoningai mano smegenų ląstelės sugalvojo, kad dabar, pasibaigus oficialiems mokslams jos mirs iš žinių bado. Tokiu būdu jos padiktavo man naują dienotvarkę, niekuo nesiskiriančią nuo ankstesniosios, tik dabar valandos, kurios anksčiau buvo skirtos magistro rašymui, patapo darbo skelbimų ir motyvacinių laiškų rašymo valandomis, Coursera'os kursų peržiūros pusvalandžiais, knygų skaitymo minutėmis. Kitą dieną po magistro pridavimo pajutau fizinį poreikį aplankyti biblioteką. Ir ne tam, kad išsirinkčiau kokį lengvą skaitaliuką, nuotykių ar distopinį romaną, o ką nors iš ŠVIEČIAMOJO pobūdžio literatūros, kad ir kelionių, kad būtų pusiausvyra tarp pramogos ir žinių. Ar kažką apie didžiuosius filosofus ir filosofines mokyklas jaunimui, tokiam kaip aš, kuris su filosofija rimčiau susidūrė tik magistro metais, bet dega troškimu suabejoti visu pasauliu. 

P.s. stabtelėjau prie ezoterikos ir populiariosios psichologijos skyrių – nes jie greta vienas kito – bet negalėjau nesišypsoti, nes akys užkliūdavo už pačių keisčiausių pavadinimų, pvz., tokių kaip „Kaip tapti ragana?“. Tiesa, paėmusi tą knygą ir su ironiška šypsena pavarčiusi su siaubu suvokiau, kad ją kažkada JAU BUVAU pasiėmusi iš bibliotekos. Kai buvau kokių 12–13 metų, skaičiau „Harį Poterį“ ir, kaip daugelis vaikų, norėjau tapti kerėtoja. Tęsiant tą temą, pamenu, kaip vieną popietę po pamokų atsisėdusios ant suoliuko mano sode su drauge ant papuošalų piešėme runas ir nakčiai jas kasėme po žeme. Oh, yes, it‘s true. Ne, burtai nesuveikė, jei įdomu. Gal dėl to, kad runas piešėm su markeriais ant plastikinių karoliukų ir paskui jos labai greitai nusivalė nuo mūsų magiškų talismanų.

Žodžiu, grįžtu prie to, kad dabar pasąmoningai bijau, kad pabaigusi mokslus pradėsiu ženkliai kvailėti. Tai yra viena iš hipotezių. Antra, truputį labiau mane raminanti, sako, kad užsiimu tokiais dalykais tiesiog todėl, kad man jie, nors ir lavinantys, yra įdomūs, o dabar, pagaliau, atrasiu jiems laiko. Kaip ir, tikiuosi, šokiams, grafiniam dizainui, piešimui, rašymui ir kitiems geriems dalykams.

Pvz., gyvenimui.