Pankroko dienos mano palėpėje

(Pinterest)

 

Aš nebetikiu įkvėpimais. Tikiu minčių perkrova, kai reikia jas išlieti. Bet tai nėra įkvėpimas. Tad negaliu teisintis jo nebuvimu dėl to, kad kurį laiką buvau nutolusi nuo tinklaraščio rašymo.

Blogo temas iki šiol man pavyzdingai diktavo kasdienybė – dalykai, nutikimai mano aplinkoje. Kartais – visiškos smulkmenos. Tad ta pauzė paprasčiausiai reiškė, kad aš užsimerkiau akivaizdiems nutikimams arba tiesiog miegojau veikiama vaistų ir peršalimo iššauktos temperatūros, kurios buvimo negaliu įrodyti, mat neturiu termometro. 

Bet sirgau. Sirgau nerašymu. Kas mane kankino ne mažiau už kosulį. Tokį kosulį, kai ryte iškosėji į saują savo grūdėtą varškę su braškėmis. Arba sėdi kino teatre užsimerkusi, burnoje – trys skirtingos mėtinės pastilės ir vis tiek taip kutena gerklę, kad ašaros tiesiog pliaupia skruostais.

Dėl nerašymo dar galėčiau apkaltinti žmones, kurie iš manęs laukia naujų įrašų, klausdami, apie ką bus kitas. Bet jei neklaustų – irgi negerai būtų. Jie mano spaudėjai ir motyvatoriai tuo pačiu metu. Jie kelia mano įrašams kartelę, lygina, kuria lūkesčius, kuriuos aš, matyt, turėčiau pateisinti. Hm. Turbūt reikėtų su tuo susitaikyti –  kaip viešo įrašų publikavimo pasekme. 

Žodžiu, dalykai, kurie pastaruoju metu vyksta aplink mane, verčia mane susimąstyti giliau nei įprasta. Ko aš visiškai nenoriu daryti. Todėl įsijungiu serialą, išeinu į mišką arba tiesiog užsimetu seną gerą paauglystės punkrock‘ą, kad ir The Offspring – „Self esteem“, for example. Arba kažką ir Sum 41. Nes taip jau man yra – kai ausyse kažkas rėkia, aš galiu ramiai apie nieką negalvoti.

Dar pastaruoju metu jaučiu itin didelį poreikį tvarkyti(s) – tas užgriozdintas pakampes po lova, dėžučių prifarširuotas pastales, spintą. Galvą. Pastarojoje daugiausia šlamšto. Kartais taip norėtųsi, kad ten „siaustų“ rudeninių spalvotų lapų vėtros, šviestų pavakario saulė, tokia, kokia šviečia man važiuojant iš darbo, ir grotų The Killers – „My List“. Pastaruoju metu tai yra tobuliausia būsena, kurią galiu pasiekti. Mano asmeninė meditacija.

Kadangi šis įrašas jau tapo minčių kratiniu, pratęsiu tai aptardama dar vieną nesusijusią temą. Visai neseniai ne tik sau, bet ir garsiai aplinkiniams pripažinau naują faktą – aš ne nemėgstu žmonių, aš jų bijau. Anksčiau sakydavau, kad nemėgstu. Paskui taip sakyti pasidarė kažkodėl labai populiaru. Hipster shit. Tad dabar aš teigiu, kad žmonių bijau. Nea, bijau visai ne taip isteriškai, kaip bekojų kirmėlių ir ne taip paniškai, kaip būti užrakinta metaliniame narve ir pusiau užkasta į žemę kažkur krūmuose. Bijau to, kaip tie žmonės gali mane paveikti ir pakeisti.

Aš galiu bendrauti su bet kokiais žmonėmis. Esu mandagi, paslaugi ir galiu neblogai susitvardyti net kalbėdama su visiškais debilais. Kažkurią dieną kolegei darbe išdėsčiau savo „asmeninių pergalių“ filosofiją. Kai sugebu nuraminti agresyvų žmogų – laikau tai „asmenine pergale“, komunikacijos triumfu, muahahaha. Kai po nepasitenkinimu pradėto pokalbio priverčiu pašnekovą man padėkoti ir palinkėti geros dienos – laikau asmenine pergale. Kai išsirėkęs jis kartu su manim nusijuokia – asmeninė pergalė – check. Labai tikėtina, kad nuėjęs tolėliau/padėjęs telefono ragelį jis mane išvadins pačiais mieliausiais keiksmažodžiais. Aš jį suprantu, nes mintyse jam atsakysiu tuo pačiu. :) 

Aišku, visi atvejai nesibaigia asmeninėmis pergalėmis. Kai kurie baigiasi drebančiomis rankomis ir tvirtai suspaustais kumščiais, kad suvaldyčiau veiksmus, už kuriuos po to tektų valgyti pusryčius už grotų. 

Taigi, aš galiu bendrauti su daug kuo. Bet žmones arti prisileidžiu itin retai. Bent jau emociškai. Su tuo labai susijusi jų baimė. Čia pasitelkim tokią metaforą – jei mano vidinis pasaulis būtų namas, tai žmonės aplink mane būtų svečiai, kurie gali įeiti į labai skirtingas patalpas ir padėti ten daiktus.

Vieniems leidžiama tik pastovėti ant laiptų – tų aš nebijau. Man vienodai, kas stovi mano kieme, jiems vienodai, kur stovėti. Kiti gali užeiti į koridorių. Jų aš irgi nebijau. Tie, kas užeina į namo (namo/mano – gražus raidžių žaismas) vidų – jau kita situacija. Jie gali atnešti kažkokias praktines dovanas – praskaidrinti mano kasdienybę, aplinką, man padėti, mokyti, pralinksminti. Jų ir jų daiktų aš galiu pasigesti laikinai, nes jie pakeičiami naujais gan nesunkiai. Užeinantys į pagrindinius kambarius yra labai skirtingi žmonės. Tokios pat skirtingos yra ir jų dovanos. Jie gali teikti man jaukumą, šilumą, draugystę, vidinę ramybę, paramą, pasitikėjimą. Jų dovanos – kaip kažkas to, ko labai seniai norėjai ir tau žūtbūt reikėjo. Kai toks žmogus sugalvoja išeiti ir išsineša savo dovaną – būna sunku, nes jo pamainą rasti nelengva. Arba neįmanoma.

Ir dar yra antras namo aukštas. Ta palėpė, kurioj visokių dalykų užgrūsta. Ten užeiti nėra lengva: laiptai aplūžę, nestabilūs, reikia raktų nuo daugybės spynų. Be to, ten nėra įdomu kiekvienam, tad reikia turėti ir išskirtinio noro ten patekti. Ten daug voratinklių, gyvena keletas šikšnosparnių, raišas katinas, pora vaiduoklių. Sako, galima rasti ir vieną kitą skeletą spintoje. Ten svečių itin mažai, bet jie tokie, kuriuos savanaudiškai norisi užrakinti ir neišleisti. Kai tokie svečiai nori išeiti – skauda fiziškai. Ir nieko negali padaryti. Jie išsineša ne tik tai, ką atnešė, jie išsineša ir daiktus iš palėpės. Mano daiktus.

Čia yra labai aiški iliustracija, kodėl aš bijau žmonių. Ir kodėl tiek daug iš jų taip ir lieka stovėti prieangy.

Apie spintos turinį, muziką ir jos ekspertus

 (Iš Pinterest)

Jei kas nors paprašytų manęs įvardinti mano aprangos stilių – paprastai to padaryti negalėčiau. Tai toks sudėtingas klausimas, dėl kurio galima valandai susimąstyti, paskui užvesti aršią diskusiją (su pačia savimi), susiparinti, trenkti durimis (žinoma, spintos) ir amžinai išeiti (už šios temos ribų).

Niekad nelaikiau savęs madinga ar turinčia stilių. Trendinių rūbų neįperku, be to, mane jie erzina. Stilius yra nuoseklus dalykas, o ko jau ko, bet nuoseklumo mano aprangoje yra mažiausiai. Rūbų spintose pas mane kaip parduotuvėje – galima rasti visko: romantiškų gėlėtų suknelių, oficialių kostiumėlių ir marškinukų tiek pat kiek odinių, juodų ir kniedėmis puoštų dalykų. Batų lentynos – ne išimtis. Yra visko nuo rožinių balerinų iki Dr. Martens kerzų, nuo inkariukų iki raudonų aukštakulnių. Man patinka rengtis skirtingų stilių rūbais: tiek juos maišyti ir derinti tarpusavyje, tiek įsijausti į tam tikrą vaidmenį išlaikant vieno kažkurio stiliaus taisykles. Rūbai man visada buvo žaidimas, o jų derinimas – savotiška kūryba.

 (Iš Pinterest)

Panašiai yra ir su muzika. Toli gražu negaliu sakyti, kad klausau visko. Bet man visada sunku įvardinti grupes, kurias mėgstu. Mano playliste karaliauja grupių pavadinimai ir atlikėjų vardai, apie kuriuos nieko nežinau, tik konkrečią vieną dainą. Visada mėgau muziką, bet tik paauglystėje man buvo svarbu viską žinoti apie kažkokį atlikėją. Dabar leidžiu muzikai kalbėti už save. Ir naujus albumus siunčiuosi gana retai. Tegul pačios dainos mane susiranda. Ir tai labai dažnai įvyksta filmų, serialų, Spotify ir M1+ (arba MAXIMA, Piano Man, Bernardinų fontano...) pagalba. Yra žmonių, kurie kartais atsiunčia man neblogų dainų. :) :) :)

Man patinka atrasti naujas dainas, klausyti jas kelias savaites, o po to, kai nebegaliu pakęsti įgrisusio skambesio, uždaryti į 2015 m. atitinkamo mėnesio aplanką. Ir tiek.

Žinoma, turiu keletą dainų, kurios nuo paauglystės yra pačios mėgstamiausios ir jų niekas negali išmesti iš topo (ne eilės tvarka):

Top 8 forever and ever. Nesikeičia nuo kokių 15–16 metų, kai jas atradau. Gal dėl to ir nesikeičia, kad per daug atsiminimų...

Ir tik 1 grupę iš čia minimų galėčiau pripažinti kaip šiuo metu vieną iš savo mėgstamiausių.

Dėl to mane erzina, kai žmonės klausia, kokias grupes klausau. Neklausau aš grupių, aš dainas klausau. Jei po filmo „I Origins“ negaliu atsiklausyti Radiohead „Motion Picture Soundtrack“, bet nežinau nei vieno jų albumo pavadinimo? Jei kažkada perklausiau visus The Smashing Pumpkins ir The Cure albumus, bet negaliu išvardinti šių grupių narių vardų? Jei telefone turiu seną Papa Roach albumą, bet neturiu žalio supratimo, ką jie veikia ir kuria dabar? Tai klausau aš šių grupių, ar ne?

Kai klausia „ką klausau?“ dar nėra taip baisu, jei klausimas neskamba iš muzikos eksperto lūpų. Nes tie ekspertai turi labai jau didelį polinkį būti vieno žanro, siauros jo srities ir vos kelių grupių, kurių jie klauso, išmanytojai. Esmė tame, kad jie žino, kas yra geriausia pasaulio muzika, o tu ne. Jie būtinai pasakys pavadinimus grupių, kurių tu nežinai ir tuo didžiuosis. O jei tu netyčia išvardinsi grupes, apie kurias nėra girdėję jie – reiškia, kad klausai nesąmonių, kurių niekas nežino. Net neketinu veltis į diskusijas su tokiais išmanėliais. Tokiems dažniausiai pasakau poros grupių, kurias jie yra girdėję, pavadinimus, jie iškart gali mane pasmerkti, nurašyti mano muzikinį skonį, pasipuikuoti savuoju ir DONE. Galim judėti tolyn, prie kitos temos.

Taip padarykim ir šįkart. 

Kai randi save ne ten, kur palikai

Kiekvienas naujas dalykas atneša naujų dalykiukų. Pastaruoju metu daugiausia dalykiukų man atnešė „Granatos“: pradedant dar viena rožine apyranke ir nauja muzika playlist‘e ir baigiant naujais pažįstamais ir naujom patirtim. Dėl rožinės apyrankės viskas aišku. Kokia nauja muzika? Dalis jos bus pamėtyta šitam įraše, va tokiu būdu:

Kalbant apie naujus pažįstamus... Jų kiekis buvo atvirkščiai proporcingas pokalbių, kuriuos mes apturėjome ilgiui. Ir šitoje visai ne matematinėje, o granatinėje lygtyje beveik visada figūravo nežinomieji. Nes klausti vardo – taip nuvalkiota ir nebūtina. Kur kas įdomiau (ir čia jau pereinama prie naujų patirčių) iškart apsikabinti, užsiropšti ant pečių ir toosinti grojant Beissoul, pogintis per Ba., žiūrėti į (rudas) akis grojant DJ pusę 6 ryto, nešti svetimą megztinį, nupirkti kažkam sidro, apžiūrinėti tattoo, diskutuoti apie gyvenimą, atiduoti paskutinį tualetinį popierių tam, kuriam jo labiau reikia... :) :) :) Ir visą tai smulkmenos. Bet tokios, dėl kurių smagu, kad jos buvo.

„Granatos“ buvo visiška „Bliuzų“ priešingybė. Jei „Bliuzai“ buvo chill‘as, tai Granatos – nesibaigiantis toosas, prasidėjęs dar neperėjus bilietų tikrinimo punkto; jei „Bliuzai“ buvo vasaros karštis, tai „Granatų“ metu išgyvenom visus metų laikus (nuo deginimosi pievoje šalia palapinės, iki vilnonių kojinių miegant, nuo saulėto, bet šaltoko ryto, iki lietpalčių reikalaujančios darganos); jei „Bliuzai“ buvo maudynės ežere, tai „Granatos“ buvo plaukų plovimas ant kalno naudojant 1,5 l bambeliukus; jei „Bliuzai“ buvo patogus ir ilgas miegas miškelyje, tai „Granatos“ – kelių valandų pogulis kalno šlaite, nuolat slystant žemyn ir truputį į kairę. O visa kita – muzikamuzikamuzika.

...ir...

Rožiniai Bliuzai, SESE, SU GIMTADIENIU ir linkėjimai ieškantiems betmeno

 (Iš Pinterest. Nevogiau, tik pasiskolinau.)

Ši savaitė man buvo rožinė. Totally PINK. Savaitės tematiką padiktavo Bliuzo naktų apyrankė.

((Offtopic'as: labai norėjau pamatyti didelį, piktai atrodantį ir oda (tikiuosi, kad ne kito kokio metalisto) apsitempusį baikerį su ta rožine Bliuznakčių apyranke. Mačiau atskirą aikštelę motociklams, net mačiau ir pačių motociklų, bet baikerių – ne. Įtariu, su jų nematomumu kažkaip susijusi apyrankių spalva...)

Taigi. Antradienį nusidažiau nagus rožine spalva. Kad prie apyrankės tiktų (nes tokia jau tradicija mano – kaupti festų apyrankes visą vasarą ir nusiimti paskutinę rugpjūčio dieną). Trečiadienį užsidėjau marškinius su rožinėm gėlėm ir net rožinius batelius apsiaviau. Ketvirtadienį pabudau su galvoje skambančia PINK daina:

 (Toks sick klipas... <3)

That‘s REALLY weird. Eidama į darbą ją net užsileidau paklausyti. Apskritai manau, kad jei galvoje skamba kažkokia daina, tai čia yra organizmo reakcija į poreikį. Na, kaip troškulys ar alkis. O poreikius reikia tenkinti. Dar kyla klausimas „kodėl“? TODĖL. 

P. s. dar keisčiau, kad būtent TĄ dainą grojo, kai grįžusi iš darbo įsijungiau M1+ (WTF??? Tokie sutapimai kartais mane gąsdina – gi negaliu visada suprasti likimo siunčiamų ženklų...).

O grįžtant prie Bliuzų temos... Tiek man, tiek I. ir G., su kuriais keliavom, šie Bliuzai buvo pirmas kartas. Ir sakyčiau, kad labai vykęs. Prisvilęs tik nuo saulės nudegusios nugaros pavidalu. O šiaip Bliuzai man pasirodė:

Chill out‘o festivalis. Turbūt pirmą kartą buvau tokiam atsipūtusiam festivaly (arba buvau tokia atsipūtusi festivaly) – nuostabus oras, kuris vertė pirmą šeštadienio pusę vartytis prie ežero ir nesuskaičiuojamai kartų minti takelį ežeras-pledas-ežeras-pledas-ežeras-ežeras-pledas, muzika, draugai, per pirmą naktį išsikrovęs telefonas – viskas, ko reikia tobulam atsijungimui nuo išorinio pasaulio. Tokia chill out‘o ir laimės oazė...

No pressure festivalis. Koncertai? Viena scena – no pressure kažkur spėti, vėluoti, praleisti, neišgirsti. Vietos daug – nori sėdėk tolėliau ant pleduko ir gurkšnok... kažką, ką nori gurkšnoti..., nori stovėk antroj daly minios, kur kiti stovikai stovi, eik į vidurį ir siūbuok arba grūskis į priekį ir tūsink. Vietos daug, galimybių daug – vėl – no pressure.

Don‘t care festivalis. Gerąja prasme. Mes abi su I. tą dvasią greit pajutom. Čia tau ne Karklė, kai turi dėvėti mėnesį planuotus outfit'us, prieš tai tobulai apkepti soliariume ir iš palapinės išlįsti TIK su tobulu makiažu ir nepriekaištingai suveltų plaukų aka „ką tik atsikėliau, oj ne, tikrai ne valandą rišausi plaukus“ šukuosena.

Festivalis su žmonėmis-priedais. Žmonėmis-festivalių priedais aš laikau tokius individus, be kurių negali įvykti joks festivalis (na, gali, bet jie vis tiek visada būna): apsirengę pliušinių žaislų kombinezonais (net kai lauke +33C), kokiu nors būdu išsipurvinę (dažniausiai tai būna išsivolioję purve po lietaus, bet šiemet buvo balti... dažai?), aukštalipių (čia tos, kur sėdi savo bičams ant sprando – visom prasmėm – ir užstoja vaizdą į sceną), miegalių (miegančių rytą, dieną, vakare; palapinėje, pusiau palapinėje, šalia palapinės, pakrantėje, miške, šalia miško, mašinoje (pvz.: kojomis aukštyn)), draugą pametusių (– Rokai, kur tu, Rokaiiii??? Balsas iš kitos pusės: – Nėr čia burokų...), žmonės su šunimis arba wanna-have-dog žmonės, kurie tempia ką nors prisirišę prie virvutės. Na, pvz. kolos bambalį...

 (Šitie nučiuožę vyrukai grojo Bliuzuose!!!)

Batų festivalis. Palikti batai, pamesti batai, rasti batai, atnešti batai, skraidantys batai...

Intelektualių pokalbių festivalis.  – O kokia merginos dalis svarbiausia: kojos, papai ar užpakalis? arba – Kokio skonio tabakas geriausias? (iš šito paryčiais nugirsto pokalbio sužinojau, kad vyšninis tabakas kvepia tik šalia esantiems, o juodųjų serbentų ne tik kvepia, bet ir rūkant skonis jaučiasi).

Baisiausio smėlio festivalis. Smėlis prie Lūksto ežero yra toks, koks neturi būti smėlis – juodas, karštas ir labai labai šiurkštus.

Bet šiaip iš esmės Bliuzai buvo osom. Visas savaitgalis toks buvo, nes po festo sekė jūra, dar daugiau saulės, serbentai naktį, ežeras, aršios žuvytės, lietus ir truputis žaibų. Tą superinį laiką visą savaitę dar primena henna ant rankos. Tokia truputį netobula, apgadinta, bet nereali. Nes netobuli, bet mieli dalykai ir būna nerealiausi. :)

O pabaigai... SESE, SU GIMTADIENIU. TU PATI FAINIAUSIA!

(Specialiai TAU, sese)

P.S. Vaikinuk, kuris buvai prie manęs priėjęs Bliuzuose ir klausei, ar ne aš pernai vilkėjau Betmeno kostiumą – linkiu tau surasti savąją betmenę. ;)

Papildyta: atėjo penktadienis ir aš supratau likimo siunčiamą ženklą.