Apie tai, koks geras vadybininkas yra mano angelas-sargas

(Pinterest)

Šiaip nesigiriant, o labiau dėkojant dievams, karmai, likimui, žvaigždėms ar man gimstant įdomiai išsidėsčiusioms planetoms, galiu pasakyti, kad man sekasi. Ne tokia sėkme, kaip įspūdingos pergalės, laimėjimai loterijose ar gerų temų ištraukimas egzamino metu. Labiau ta prasme, kad aš gyvenu gyvenimą, pilną tokios ramybės, kurios linki kunigas per mišias ir laimingi parapijonys vienas kitam, kai jiems suteikiama legali proga pagaliau pasižvalgyti po bažnyčią ir atsisukus atgal pažiūrėti, kas atėjo. Ši ramybė susijusi su didelių sukrėtimų, tiek vidinių (emocinių), tiek išorinių (karai, marai, nelaimės), išvengimu.

Kartais man sekasi ir tose kitose sėkmėse. Esu laimėjusi visokių CD diskų, knygų, papuošalų, bilietų į koncus, esu radusi pinigų – ne tik lietuviškų, bet ir švediškų, kartais atsiduriu laiku ir vietoje. Pvz., išlipu iš automobilio Rygos vidury ir randu po kojom sidabrinę apyrankę ar auskarą laiptinėje – nesiginu, būna. Būna ir nematerialių sėkmių. 

Bet tuo per daug nepiktnaudžiauju ir nesinaudoju – stengiuosi, jei įmanoma, tą sėkmę sukaupti ir pasitelkti tada, kai tikrai labai noriu laimėti. Ir, kadangi retai tą sėkmę naudoju, atvejai, kai kasdienybėje man nepasiseka, sukelia mini šoką (ar mikroinfarktą, kaip pasakytų A). Tokį natūralų ir nesuvaidintą nustebimą – kaip tai suprasti? 

Idėją šiam susimąstymui, o kartu ir įrašui, iššaukė labai konkretus atsitikimas. Prieš porą savaičių vyko LUX kino dienos ir FC Vingy vyko nemokamos filmų, kurie varžosi dėl Europos Parlamento LUX kino apdovanojimo, peržiūros. Pirmadienį patyriau konkretų sėkmės pavyzdį – atvažiavau į Vingį anksčiau, bet nežinojau, kad įėjimui reikalingi bilietai. Tik jau pradėjus įleidinėti žmones į salę pastebėjau šį dalyką. Bet bilietą gavau, nors daug žmonių taip ir liko už durų. 

Užtad į filmą, į kurį dar labiau norėjau patekti ir jau žinojau „žaidimo taisykles“, kitą dieną neliko vietų. Tą akimirką, kai prieš mane eilėje stovinčios merginos ėmė įkalbinėti apsauginį, kad leistų pasėdėti salėje ant laiptukų ir man atėjo supratimas, kad bilietų nebėra, pajutau keistą jausmą, dėl kurio pačiai pasidarė gėda – „kaip tai nėra bilietų MAN?“. Susierzinau. Labiausiai dėl to, kad supratau save suvokianti kaip kažką išskirtino, kam visada turi užtekti bilietų, vietos, prizų ir kitų gerų dalykų net nesistengiant.

Žodžiu, šis visiškai elementarus įvykis, kuris nutiko dar masei žmonių, atėjusių vėliau, mane paveikė išskirtinai netikėtai. Ir esmė tokia, kad aš šis nutikimas mane pamokė ne to, kad „va, būna, kad ir tau nesiseka“, bet to, kad „why the hell tu manai, kad esi geresnė už kitus?“. Ir tai dar ne viskas... Tada pyst, kaip man būna tokiais atvejais, kitos dienos lryte.lt pasirodo skaitalas apie „5 visiškai nepakenčiamus Zodiako ženklus“. Sąrašo antroje pozicijoje puikuojasi Vandeniai su faktu, kad „daugelis negali pakęsti Vandenių už tai, kad jie apie save pernelyg geros nuomonės [...] jie visada save laiko truputėlį geresniais už kitus“. Kaip su pirštu į nosį (išsireiškimas „su pirštu į akį“ man visad atrodė labai žiaurus ir skausmingas). Jau kažkada rašiau apie atsitiktinumus ir ženklų stebėjimus savo gyvenime. Še, prašau, dar vienas pavyzdys. 

Kas nutiko po to? Ogi susimąsčiau, koks geras vadybininkas yra mano angelas-sargas, kadangi jis nerealiai suvadybina man tokias gyvenimo situacijas, kuriose lengvai praslystu, išsisuku iš dalykų, atsiduriu laiku ir vietoje, išvengiu nemalonumų per daug nieko nedarydama. Nu nerealus jis, nu! Ir negaliu pykti, kai retkarčiais kas nors nesigauna, kaip noriu. Gi jam irgi reikia laisvadienių. :)

Pankroko dienos mano palėpėje

(Pinterest)

 

Aš nebetikiu įkvėpimais. Tikiu minčių perkrova, kai reikia jas išlieti. Bet tai nėra įkvėpimas. Tad negaliu teisintis jo nebuvimu dėl to, kad kurį laiką buvau nutolusi nuo tinklaraščio rašymo.

Blogo temas iki šiol man pavyzdingai diktavo kasdienybė – dalykai, nutikimai mano aplinkoje. Kartais – visiškos smulkmenos. Tad ta pauzė paprasčiausiai reiškė, kad aš užsimerkiau akivaizdiems nutikimams arba tiesiog miegojau veikiama vaistų ir peršalimo iššauktos temperatūros, kurios buvimo negaliu įrodyti, mat neturiu termometro. 

Bet sirgau. Sirgau nerašymu. Kas mane kankino ne mažiau už kosulį. Tokį kosulį, kai ryte iškosėji į saują savo grūdėtą varškę su braškėmis. Arba sėdi kino teatre užsimerkusi, burnoje – trys skirtingos mėtinės pastilės ir vis tiek taip kutena gerklę, kad ašaros tiesiog pliaupia skruostais.

Dėl nerašymo dar galėčiau apkaltinti žmones, kurie iš manęs laukia naujų įrašų, klausdami, apie ką bus kitas. Bet jei neklaustų – irgi negerai būtų. Jie mano spaudėjai ir motyvatoriai tuo pačiu metu. Jie kelia mano įrašams kartelę, lygina, kuria lūkesčius, kuriuos aš, matyt, turėčiau pateisinti. Hm. Turbūt reikėtų su tuo susitaikyti –  kaip viešo įrašų publikavimo pasekme. 

Žodžiu, dalykai, kurie pastaruoju metu vyksta aplink mane, verčia mane susimąstyti giliau nei įprasta. Ko aš visiškai nenoriu daryti. Todėl įsijungiu serialą, išeinu į mišką arba tiesiog užsimetu seną gerą paauglystės punkrock‘ą, kad ir The Offspring – „Self esteem“, for example. Arba kažką ir Sum 41. Nes taip jau man yra – kai ausyse kažkas rėkia, aš galiu ramiai apie nieką negalvoti.

Dar pastaruoju metu jaučiu itin didelį poreikį tvarkyti(s) – tas užgriozdintas pakampes po lova, dėžučių prifarširuotas pastales, spintą. Galvą. Pastarojoje daugiausia šlamšto. Kartais taip norėtųsi, kad ten „siaustų“ rudeninių spalvotų lapų vėtros, šviestų pavakario saulė, tokia, kokia šviečia man važiuojant iš darbo, ir grotų The Killers – „My List“. Pastaruoju metu tai yra tobuliausia būsena, kurią galiu pasiekti. Mano asmeninė meditacija.

Kadangi šis įrašas jau tapo minčių kratiniu, pratęsiu tai aptardama dar vieną nesusijusią temą. Visai neseniai ne tik sau, bet ir garsiai aplinkiniams pripažinau naują faktą – aš ne nemėgstu žmonių, aš jų bijau. Anksčiau sakydavau, kad nemėgstu. Paskui taip sakyti pasidarė kažkodėl labai populiaru. Hipster shit. Tad dabar aš teigiu, kad žmonių bijau. Nea, bijau visai ne taip isteriškai, kaip bekojų kirmėlių ir ne taip paniškai, kaip būti užrakinta metaliniame narve ir pusiau užkasta į žemę kažkur krūmuose. Bijau to, kaip tie žmonės gali mane paveikti ir pakeisti.

Aš galiu bendrauti su bet kokiais žmonėmis. Esu mandagi, paslaugi ir galiu neblogai susitvardyti net kalbėdama su visiškais debilais. Kažkurią dieną kolegei darbe išdėsčiau savo „asmeninių pergalių“ filosofiją. Kai sugebu nuraminti agresyvų žmogų – laikau tai „asmenine pergale“, komunikacijos triumfu, muahahaha. Kai po nepasitenkinimu pradėto pokalbio priverčiu pašnekovą man padėkoti ir palinkėti geros dienos – laikau asmenine pergale. Kai išsirėkęs jis kartu su manim nusijuokia – asmeninė pergalė – check. Labai tikėtina, kad nuėjęs tolėliau/padėjęs telefono ragelį jis mane išvadins pačiais mieliausiais keiksmažodžiais. Aš jį suprantu, nes mintyse jam atsakysiu tuo pačiu. :) 

Aišku, visi atvejai nesibaigia asmeninėmis pergalėmis. Kai kurie baigiasi drebančiomis rankomis ir tvirtai suspaustais kumščiais, kad suvaldyčiau veiksmus, už kuriuos po to tektų valgyti pusryčius už grotų. 

Taigi, aš galiu bendrauti su daug kuo. Bet žmones arti prisileidžiu itin retai. Bent jau emociškai. Su tuo labai susijusi jų baimė. Čia pasitelkim tokią metaforą – jei mano vidinis pasaulis būtų namas, tai žmonės aplink mane būtų svečiai, kurie gali įeiti į labai skirtingas patalpas ir padėti ten daiktus.

Vieniems leidžiama tik pastovėti ant laiptų – tų aš nebijau. Man vienodai, kas stovi mano kieme, jiems vienodai, kur stovėti. Kiti gali užeiti į koridorių. Jų aš irgi nebijau. Tie, kas užeina į namo (namo/mano – gražus raidžių žaismas) vidų – jau kita situacija. Jie gali atnešti kažkokias praktines dovanas – praskaidrinti mano kasdienybę, aplinką, man padėti, mokyti, pralinksminti. Jų ir jų daiktų aš galiu pasigesti laikinai, nes jie pakeičiami naujais gan nesunkiai. Užeinantys į pagrindinius kambarius yra labai skirtingi žmonės. Tokios pat skirtingos yra ir jų dovanos. Jie gali teikti man jaukumą, šilumą, draugystę, vidinę ramybę, paramą, pasitikėjimą. Jų dovanos – kaip kažkas to, ko labai seniai norėjai ir tau žūtbūt reikėjo. Kai toks žmogus sugalvoja išeiti ir išsineša savo dovaną – būna sunku, nes jo pamainą rasti nelengva. Arba neįmanoma.

Ir dar yra antras namo aukštas. Ta palėpė, kurioj visokių dalykų užgrūsta. Ten užeiti nėra lengva: laiptai aplūžę, nestabilūs, reikia raktų nuo daugybės spynų. Be to, ten nėra įdomu kiekvienam, tad reikia turėti ir išskirtinio noro ten patekti. Ten daug voratinklių, gyvena keletas šikšnosparnių, raišas katinas, pora vaiduoklių. Sako, galima rasti ir vieną kitą skeletą spintoje. Ten svečių itin mažai, bet jie tokie, kuriuos savanaudiškai norisi užrakinti ir neišleisti. Kai tokie svečiai nori išeiti – skauda fiziškai. Ir nieko negali padaryti. Jie išsineša ne tik tai, ką atnešė, jie išsineša ir daiktus iš palėpės. Mano daiktus.

Čia yra labai aiški iliustracija, kodėl aš bijau žmonių. Ir kodėl tiek daug iš jų taip ir lieka stovėti prieangy.

Apie ką daugiau, jei ne apie socialinius tinklus

(Iš Pinterest)

Socialiniai tinklai bando įvaryti man nepilnavertiškumo kompleksą. Ne dėl įprastų priežasčių, kai pažįstamų/nepažįstamų nuotraukos rodo keliones, vakarėlius ar išskirtinį gyvenimo būdą, kuriuo aš negaliu pasimėgauti. Ne, šįkart ne tai. Pats faktas, kad nenaudoju kažkokio socialinio tinklo verčia mane jaustis nepilnaverte.

Kai kam nors pasakau, kad nemėgstu socialinių tinklų, feisbuko (kaip ir telefono bei visokių epsų) daugelis rimtai į tai nežiūri. Taip sakyti (o tuo pačiu metu aktyviai visą tai naudoti) dabar jau net nebemadinga, o tiesiog įprasta. Galima gi imti ir išsitrinti, jei jau taip nemėgsti – galėtų pasakyti kas nors. Negaliu, nes šiais laikais tiesiog labai sunku be feisbuko – tai ne tik patogi ir bene pagrindinė priemonė bendrauti su tam tikromis žmonių grupėmis, pvz.: buvusiais grupiokais, bendrų interesų (klubų ar kitų veiklų, kuriose dalyvauju) turinčiais žmonėmis, stebėti įvykius ir renginius, net ieškoti darbo ar sugyventinių buto nuomai. Dabar ir draugai, atsiuntę pakvietimą į renginį, nesivargina atskirai apie jį pranešti telefonu ar kitomis priemonėmis – taigi feisbuke viskas parašyta.

Ką jau bekalbėti apie į feisbuką įkeliamos informacijos vertę, kuri veikia kaip koks vietinis ir labai personalizuotas naujienų portalas – aišku, kas su kuo susituokė, susilaukė vaikų, išvyko į kitą šalį, pakeitė gyvenamąją vietą, darbą, plaukų spalvą... Man asmeniškai šiuos faktus įdomiau žinoti apie draugus, nei O-lia-lia pupytes, Zvonkes, Pikul ir kitus.

Dabar ir pokalbį realiame gyvenime lengviau palaikyti, naudojant frazę, kurios prieš 10 metų nebuvo: Feisbuke mačiau, kad tu...?

(Yra grupių, kurias radau ir į kurių koncertą nuėjau tik feisbuko dėka.)

Iš tikro feisbukas yra geras dalykas, nes veikia „vieno langelio“ principu – iš čia gali pasiekti draugus, naujienų portalus, parduotuves, renginius... – iš tikro žiauriai patogu. Atsiradus feisbuko pokalbiams amžiams atsisveikinau su Skype – kam man dar viena atskira pokalbių programa? Rečiau užsuku ir į naujienų portalus – pagrindines žinias matau savo naujienų fyde. Nereikia sekti ir milijono mėgstamų aktorių, grupių, prekinių ženklų ir kt. internetinių svetainių, nes... VISKAS YRA ČIA, FEISBUKE. Bet man nereikia to aiškinti – visi, kas turi priėjimą prie šio įrašo, jį rado per feisbuką, tad patys gerai viską žino.

Grįžtant prie nepilnavertiškumo... Pastaruoju metu šį kompleksą jaučiu dėl to, kad nenaudoju Instagram. Buvo laikai, kai žiauriai norėjau šią programėlę turėti – buvo ir laikai, kai įsivaizdavau, kad fotografija ir aplinkos matymas vaizdais mano gyvenime gali pakeisti rašymą. Bet tada (ir dabar) turėjau Windows Phone‘ą, prie kurio populiarios programėlės pritaikomos, hm, švelniai tariant, negreit. Kai galų gale kažkas sukūrė ne kažkokią Instagram alternatyvą, kurios niekas iš mano draugų nenaudoja, bet normalią programėlę, Pictastic, kurios dėka galiu jungtis prie visų turimos Instagram, visa ta populiarumo banga jau buvo nuslūgusi, o ir mano noras – seniai praėjęs. Vis dėlto, prieš kurį laiką susikūriau paskyrą, kad galėčiau sekti kelis mėgstamus užsienio mados ir stiliaus tinklaraštininkus bei šiaip kelias asmenybes. O kai peržvelgiu savo telefone sukauptus vaizdelius, užimančius atmintį, vėl kyla noras pabandyti.

Pradžiai turėjau mintį vykdyti kažkada jau porą kartų išbandytus iššūkius – Photo a day. Tiek darant nuotraukas pagal paskirtas užduotis, tiek paprastai, fiksuojant įdomiausius dienos įvykius. Deja, abiem šiems projektams buvo lemta žlugti – ištvėriau vos 2–3 dienas. Pagrindinė priežastis – netobulai veikianti mobilioji programėlė, dėl kurios kartais nuotraukas kelti, jas aprašinėti ir tagus dėti tekdavo po 4–5 kartus vis iš naujo. Mano kantrybė tikrai ne geležinė. Labiau popierinė.

Dabar turiu minčių grįžti (ar tiksliau – pradėti) naudoti Instagram. Tad esami ir būsimi draugai, pasidalinkit savo paskyrom ir keiskimės gražiais kasdienybės vaizdais. Manęs ieškokit agneaugust. 

Nemanau, kad tai pabaiga. Nujaučiu, kad toliau turėtų ateiti Twitter‘io eilė... :/ Tas spaudimas iš socialinių tinklų ir aplinkos... Ak, kaip sunku gyventi 21-ame amžiuje...

Apie gyvenimą Šiaurės miestelyje

 Prikaupiau daug juodraščių, kuriems jau seniai buvo laikas atsidurti čia, bet vis kažkaip pritrūkdavo valandų toj dienoj... Vienas iš jų – apie tai, kur ir kaip gyvenu. :)

(Iš Pinterest)

Aš gyvenu Šiaurės miestelyje ir tuoj papasakosiu, kodėl man ten patinka.

Šiaurės miestelyje gyventi gerai, nes nuo ten viskas sąlyginai netoli: centras, senamiestis, dalis VU ir VGTU pastatų, „Akropolis“ (pfff...), Bernardinų sodas ir Kalnų parkas. Ką jau bekalbėti apie strategiškai puikiai išsidėsčiusias paprastam mirtingajam reikalingas vietas, kurios Šiaurės miestelyje pasiekiamos pėsčiomis – RIMI, Senukai, Swedbank, McDonalds, Mados angaras, Alaus studija, upė, dviračių takas...

Šiaurės miestelyje (ar konkrečiau ten, kur gyvenu aš) yra nemažai kačių: jos tave palydi grįžtančią vėlai vakare namo, abejingai sekioja akimis didingai žvelgdamos iš (antro) aukšto, apšnypščia ryte pasisveikindamos, ar perbėga visos tokios juodos per kelią taip, kad visai dienai susimąstytum, geras tai ženklas ar nelabai.

Šiaurės miestelyje nutinka visokių keistų dalykų. Iki šiol maniau, kad keistenybės vyksta tik Užupyje, bet pasirodo – ne. Vieną rytą eidama į darbą mačiau į medį atremtas baltas duris. Tiesiog. Jokių remonto pėdsakų aplink, jokių žmonių. Tiesiog baltos durys į medį – gal vedančios į Triušio olą, o gal Narniją (gi durys gali būti ir spintos). Būčiau išbandžiusi, bet vėlavau į troleibusą.

Šiaurės miestelyje po nakties dingsta arba atsiranda pastatai. Išaušus vienam rytui pasigedau daržovėmis prekiavusio kioskelio. Tiesa, netrukus šiek tiek tolėliau po kitos nakties išdygo naujoviška ir didesnė beveik parduotuvėlė, į kurią ir persikėlė daržovės. O ką gi daugiau daryti vargšei pardavėjai – ateini ryte su tašėm pomidorų ir kopūstų, žiū, kiosko nebėr. Kaip naglai jį kažkas per naktį pasisavino, taip naglai imi ir įsikraustai į tą naują stiklinę vitrininę mini parduotuvėlę.

Naujausias update‘as – po nakties iš rugpjūčio 17 d. į 18 d. paslaptingai dingo Šiaurės miestelio stotelė. Kadangi asmeniškai išgyvenau šią netektį, kai ketinau ryte nuo vėjo prisiglausti po ne itin jaukiu jos stogu, bet pastarojo neradau, kreipiuosi ieškodama ką nors žinančių ar mačiusių, kas jai nutiko. Stotelė gana įprasta – maždaug 2 m aukščio, kokių 3 m pločio, mėlyna, su stogeliu, paskutinį kartą ant dešinės sienos turėjo „Išvirkščio pasaulio“ filmo reklamą. Šiaurės miestelio Rytinių kelionių į darbą klubas ir pasišiaušęs balandis, kuris pastarąjį mėnesį ten gyveno – labai liūdi ir išgyvena nerimą optimistiškai tikėdamiesi, kad ji dar sugrįš.

Šiaurės miestelyje liūdna nebūna. Taip, kaip kad nebūna rūšiavimui skirtų konteinerių patogiose vietose.

Ir kaip gi įrašas be dainos...

...dainos, kurią nushazam'inau nuo Bernardinų sodo fontano.

Apie draugus ir žmones

(Iš Pinterest)

Aš pati sau nusibodau rašydama apie studijas. Nors jos buvo didelė dalis mano gyvenimo iki šiol, o nuo šiol dar didesnė, nes labai jau tiesiogiai susijusi su mano naujuoju darbu. Ir, tiesą pasakius, apie studijas kalbėti dabar populiaru. Gal ir ne tiek, kiek apie a. a. Žaliojo tilto balvonus. Bet šį karta ne apie mokslą ir ne apie darbą. Ir net ne apie sovietinį palikimą. Apie vieną idėją, užgimusią, surprise surprise, vieną naktį su mažiau miego.

Idėja kilo galvojant apie Facebook‘o draugus. Kuriuos eilinį kartą prašlaviau, nes stengiuosi laikyti jų skaičių ties 300. Nemanau, kad daugiau žmonių telpa mano gyvenime – tiek realiame, tiek virtualiame. Taigi, neišvengiamas darbas unfriend‘inant friend‘ą yra paskutinis žvilgsnis jam į akis... ar pikseliais išreikštą jo atvaizdą. 

Būna taip, kad laikai kokį žmogų savo drauguose ir niekaip nesiryžti paspausti „nebedraugauti“, nors realiai suvoki, kiek mažai tikimybės susitikti ar pasikalbėti su juo dar kartą. Kodėl? Nes susitikom vieno vakaro pokalbiui, šokiui, pasivaikščiojimui, vienam vakarėliui, darbui ar tiesiog studijavom, lankėm klubus bei užsiėmimus ar kursus, trumpai kartu dirbom. Bet negali ištrinti nors tu ką. Kodėl? O todėl, kad tau atrodo, kad neišnaudojai galimybės – pažinties su įdomiu žmogumi. Taip tikrai nebūna kaskart. Oj ne. Bet manau, jog visi žinom tą jausmą, kai tau kažkoks žmogus yra įdomus. Ir net sunku pasakyti kodėl, nes į šią kategoriją patenka įvairiausių tipažų asmenys – veiklūs ir tingūs, geriečiai iri nenaudėliai, „degantys“ ir paslaptingi. Net ir tie, kurie erzina, bet negali pasakyti kodėl, dėl to būtina, tiesiog gyvybiškai būtina, išsiaiškinti, kodėl? 

Taigi, galvodama apie tokius žmones pagalvojau apie projektą. Apie žmonių projektą – nuosavą ir labai asmenišką. Pagalvojau, kad norėčiau žmonėms, kuriuos mažai pažįstu, bet jie man pasirodė įdomūs, išsiųsti laiškus ir pakviesti į susitikimą. Ne, ne kokį tai pasimatymą, nes tarp tų žmonių yra abiejų lyčių asmenų, ir šiaip čia žmonių, o ne „Aklų pasimatymų ar „Meilės trikampių“ projektas. Taigi, pakviesti į susitikimą vietoje, kuri jiems patinka ir tiesiog pasikalbėti – apie juos, gyvenimą, Žaliojo tilto skulptūras, naujų skonių „Sumersbay“, GoT finalą, kosmosą ar kita, kas įdomu jiems. Ir man.

 

(Buvo keli rytai, kai mintyse skambėjo toks soundtrack'as)

Koks viso to tikslas? Žinot posakį, kad geriau gailėtis to, ką padarei, nei to, ko nepadarei? Tai va. Rezultate nebeturėčiau kaskart stabčioti prie to žmogaus, žvelgti į jo pikselines akis ir galvoti – „ką gi man su tavim daryti, draugauti ar nebedraugauti?“.

Ar taip padarysiu? Čia jau kitas klausimas. O atsakymas – jei nepritrūks drąsos. Drąsa mane užklumpa labai netikėtais gyvenimo atvejais – kartais darbe, o kartais parduotuvėje, būna ji pasirodo lietingą dieną arba pirmadienį aplanko su energijos pliūpsniu ir meile visam pasauliui. Žodžiu.

P. s. Jei mane kas tokioj situacijoj pakviestų susitikti tai nusivesčiau tą asmenį prie savo pamėgto skaitymo suoliuko „Bernardinų sode“ arba į Bernardinų kapines Užupy. Tiesiog.

Apie praradimus ir atradimus

(O, kad vietoj ataugančių plaukų šaknų ant galvos būtų katinas. Visiška šiza. Taip jau būna.)

Nutiko vienas dalykas, dėl kurio šis tinklaraštis prarado veną įrašą. O istorija buvo tokia: kai darbe kurpiau straipsnį apie patarimus abiturientams, ką daryti ir ko ne, renkantis studijas, dar iki kalbinant pašnekovą į vieną, gal pusantro puslapio buvau išliejusi visas savo mintis – labai asmeniškas patirtis po 6 studijų metų.Tai sritis, kurią kažkiek išmanau. 

Po 12-os klasės egzaminų tikrai neįsivaizdavau kur atsidursiu – buvau viena iš tų, kurie susižavėjo skambiais studijų programų pavadinimais ir smegenis plaunančiais jų aprašymais. Mano paraiškoje buvo visko – nuo lietuvių filologijos iki archeologijos. Net nežiūrėjau studijų dalykų: naiviai svajojau, kaip pabaigusi filologiją rašysiu knygas arba po archeologijos kasinėsiu mumijas Egipte.

Neįstojau į savo pirmą pasirinkimą, bet mane paėmė VU KF. Dėl to vėliau nesigailėjau. Nė karto. Magistro metu pakeičiau studijų kryptį – leidybai iš manęs nepavyko padaryti verslininkės, ėjau link savo pašaukimo – rašymo – ir atsidūriau žurnalistikoje. Taigi, buvau viena iš tų abiturientų, kurie aklai šaudė. Laimei, pataikiau tobulai. Dukart.

Dabar savęs neįsivaizduoju jokioje kitoje srityje, tik komunikacijoje: žurnalistikoje, RsV, marketinge (nes marketingas – ne tik ekonomika). O kai iš istorijos gavau 100-uką ir visai neblogai pasisekė su kitais egzaminais, buvo tokių išminčių, kurie man prognozavo teisininkės ateitį. Galiu pasakyti tik tiek, kad su savo balu būčiau įstojusi į teisės vf, bet jau nebe tie laikai, kai visi gerai besimokantys stoja į teisę arba mediciną tik todėl, kad jų balai geri. Dabar egzistuoja ir tokie dalykas kaip laisva valia, teisė rinktis ir noras. :)

Grįžtam prie esmės. Tai va, 6 metus maliausi akademiniam pasauly kaip studentė, dabar maluosi kaip darbuotoja ir patirties kažkiek tikrai turiu. Visą tą patirtį buvau savam stiliuj išliejus į word‘o puslapį, kuris, mano nelaimei, kažkur dingo. Ištryniau? Arba elementariai pasiklydo tarp kompiuterių, prie kurių dirbau, kai IT eilinį kartą tvarkė kokią nors mano kompo problemą. Dievaži, dirbu dar tik mėnesį, o IT pas mane lankėsi kokius 20 kartų. Tiesa tokia, kad technologijos su manim nesutaria, o aš su jom irgi nelabai draugauju. Arba gal esu kokia radioaktyvi? Man esant netoliese stringa kompiuterių valdymai, spausdintuvai vietoje raidžių spausdina kvadratukus...

Žodžiu, nebus patarimų abiturientams. Bus 2 dalykai: nuogąstavimas ir pasitaisymas.

Nuogąstavimas. Pavasario pradžioje išgyvenau labai gerą laiką. Čia tas etapas, kuris sekė po to blogojo, kai diagnozavau sau psichologinių problemyčių rinkinėlį. Po tos diagnozės sekė savigyda – buvo labai geras laikas – toks savęs suvokimo, supratimo, susitaikymo. Permainos (kad ir kokios jos geros bebūtų), išmušė mane iš tų vėžių. Vėl nebesuprantu, ką darau, kodėl sakau tai, ko nenoriu, kodėl grįžtu prie tų kvailų minčių, įsitikinimu ir įvertinimų. Kažkokios paaugliškos simpatijos ir situacijos, kuriose, jei rūkyčiau, eičiau parūkyti. Kažkoks perspaustas iš nulio sukurtas stresas. Netvarka kambaryje, spintoje ir galvoje. Negerai. Ir nors dabar mano laimės baterija yra įkrauta maždaug iki 85–90 proc., tie likę procentai yra labai svarbūs. Reikia grįžti į vėžias. Ir mažiau miegoti, nes pramiegu DALYKUS.

(Graži daina, kuria tikiu.)

Pasitaisymas. Kaip visada pabaigai – nelabai rimtai. Anksčiau jau buvau rašiusi, kaip nustojau sekti A. Užkalnio blogą. Tai va, prieš kelias savaites „unfollow“ paspaudžiau ir A. Račui. Bet kai susidūrėm RIMI daržovių skyriuj prie pomidorų, trumpai pasigrūmėm dėl to paties plastikinio maišelio ir jis man tą maišelį atidavė, beigi, labai maloniai nusišypsojo, aš pasijaučiau kažkaip kalta ir pradėjau vėl sekti jo blogą.

...ir toliau 14-ta mėnesio diena man yra kažkoks chaosas. Ir toliau tarp rimto ir saldaus renkuosi daug cukraus. Ir toliau vietoj buvimo suaugusiu žmogumi renkuosi tą užsilikusį vidinį kompleksuotą paauglį... O vietoj harmoningos melodijos – roką.

D‘oh, kaip pasakytų Houmeris. Irnekitaip.