Apie draugus ir žmones

(Iš Pinterest)

Aš pati sau nusibodau rašydama apie studijas. Nors jos buvo didelė dalis mano gyvenimo iki šiol, o nuo šiol dar didesnė, nes labai jau tiesiogiai susijusi su mano naujuoju darbu. Ir, tiesą pasakius, apie studijas kalbėti dabar populiaru. Gal ir ne tiek, kiek apie a. a. Žaliojo tilto balvonus. Bet šį karta ne apie mokslą ir ne apie darbą. Ir net ne apie sovietinį palikimą. Apie vieną idėją, užgimusią, surprise surprise, vieną naktį su mažiau miego.

Idėja kilo galvojant apie Facebook‘o draugus. Kuriuos eilinį kartą prašlaviau, nes stengiuosi laikyti jų skaičių ties 300. Nemanau, kad daugiau žmonių telpa mano gyvenime – tiek realiame, tiek virtualiame. Taigi, neišvengiamas darbas unfriend‘inant friend‘ą yra paskutinis žvilgsnis jam į akis... ar pikseliais išreikštą jo atvaizdą. 

Būna taip, kad laikai kokį žmogų savo drauguose ir niekaip nesiryžti paspausti „nebedraugauti“, nors realiai suvoki, kiek mažai tikimybės susitikti ar pasikalbėti su juo dar kartą. Kodėl? Nes susitikom vieno vakaro pokalbiui, šokiui, pasivaikščiojimui, vienam vakarėliui, darbui ar tiesiog studijavom, lankėm klubus bei užsiėmimus ar kursus, trumpai kartu dirbom. Bet negali ištrinti nors tu ką. Kodėl? O todėl, kad tau atrodo, kad neišnaudojai galimybės – pažinties su įdomiu žmogumi. Taip tikrai nebūna kaskart. Oj ne. Bet manau, jog visi žinom tą jausmą, kai tau kažkoks žmogus yra įdomus. Ir net sunku pasakyti kodėl, nes į šią kategoriją patenka įvairiausių tipažų asmenys – veiklūs ir tingūs, geriečiai iri nenaudėliai, „degantys“ ir paslaptingi. Net ir tie, kurie erzina, bet negali pasakyti kodėl, dėl to būtina, tiesiog gyvybiškai būtina, išsiaiškinti, kodėl? 

Taigi, galvodama apie tokius žmones pagalvojau apie projektą. Apie žmonių projektą – nuosavą ir labai asmenišką. Pagalvojau, kad norėčiau žmonėms, kuriuos mažai pažįstu, bet jie man pasirodė įdomūs, išsiųsti laiškus ir pakviesti į susitikimą. Ne, ne kokį tai pasimatymą, nes tarp tų žmonių yra abiejų lyčių asmenų, ir šiaip čia žmonių, o ne „Aklų pasimatymų ar „Meilės trikampių“ projektas. Taigi, pakviesti į susitikimą vietoje, kuri jiems patinka ir tiesiog pasikalbėti – apie juos, gyvenimą, Žaliojo tilto skulptūras, naujų skonių „Sumersbay“, GoT finalą, kosmosą ar kita, kas įdomu jiems. Ir man.

 

(Buvo keli rytai, kai mintyse skambėjo toks soundtrack'as)

Koks viso to tikslas? Žinot posakį, kad geriau gailėtis to, ką padarei, nei to, ko nepadarei? Tai va. Rezultate nebeturėčiau kaskart stabčioti prie to žmogaus, žvelgti į jo pikselines akis ir galvoti – „ką gi man su tavim daryti, draugauti ar nebedraugauti?“.

Ar taip padarysiu? Čia jau kitas klausimas. O atsakymas – jei nepritrūks drąsos. Drąsa mane užklumpa labai netikėtais gyvenimo atvejais – kartais darbe, o kartais parduotuvėje, būna ji pasirodo lietingą dieną arba pirmadienį aplanko su energijos pliūpsniu ir meile visam pasauliui. Žodžiu.

P. s. Jei mane kas tokioj situacijoj pakviestų susitikti tai nusivesčiau tą asmenį prie savo pamėgto skaitymo suoliuko „Bernardinų sode“ arba į Bernardinų kapines Užupy. Tiesiog.

Visokios mintys apie aplinkosaugą, lietų, R. R. Martino pamokas ir toleranciją... vampyrams

(Iš Pinterest)

 

Per paskutines dvi savaites mano galvoje apsilankė keletas keistų minčių. Didžiausius perlus čia ir pažersiu:

Ne visai logiški pamąstymai apie tai, kur link eina aplinkosauga:

Vieną ketvirtadienį važiuodama namo iš darbo mačiau, kaip žmogus nešėsi dviratį. Pagalvoju, kad jis galėtų būti kokios naujoviškos rūšies aplinkosaugos mados auka: taip saugo gamtą, kad net nevažiuoja dviračiu, kad padangos nesidėvėtų. 

Kas būna, kai paryčiais važiuoji namo:

Praeitą šeštadienį su A. išvažiavom į miestą dviračiais. Kol kultūringai lankėm  maršruto „Piano man“ --> „La Birra“ --> „Piano man“ punktus, netikėtai pradėjo aušti, o su aušra – lyti. Nieko nepadarysi,  važiuoti namo tai reikėjo, kad ir per lietų. Smagus pirmas kartas, sakyčiau. Važiuojant dviračiu, kuris, įtariu, kėsinasi mane nužudyti, panorau mokėti važiuoti nelaikydama rankomis vairo vien tik dėl to, kad galėčiau padaryti TAIP. Na, gal dar ir sušukti KAŽKĄ PANAŠAUS. Ar truputį kukliau, pvz.:  „I'm the queen of Žirmūnai“. Deja, nemoku važiuoti dviračiu nesilaikydama. O jei ir mokėčiau, nežinau, ar išdrįsčiau tai padaryti ant dviračio, kuris, įtariu, kėsinasi mane nužudyti...

Šitos mintys aplankė po GoT finalinio epizodo:

Kai Varnos priėjusios suvarė po durklą į juodus Džono Snow kailius („For the watch“) aš ne tik pagalvojau apie Julijų Cezarį ir Bruto išdavystę. Man dar atėjo mintis apie tai, ko „moko“ R. R. Martinas savo kūriniu. O gi būti kvailiu, bailiu, prisitaikėliu, išdaviku, žudiku arba... numirėliu. Apart tų dažnų šešto plano aktorių mirčių, kas gi daugiausia tame seriale mirė? Ogi drąsūs, teisingi, sąžiningi, geri veikėjai. Na, ir gražūs: Robas, Talisa, Ygritte, Shae, didvilkiai... :)

Gerai, gal ne tiek moko, kiek atkreipia dėmesį į vidutinybių visuomenę. Kur, išskyrus retus atvejus, kortas sumaišo minia vidutinybių, kurioms vadovauja bailiausias, bet rėksmingiausias, dar kokį keistą nukrypimą turintis kvailys. Čia jau sąsajų su realybe nedarysiu, pasidarykit patys.

Šviežiausia mintis apie per daug tolerantišką visuomenę:

Pastaruoju metu pažiūrėjau nedaug filmų, bet 2 buvo iš šių metų „Kino pavasario“ repertuaro ir abu apie vampyrus: „What We Do in the Shadows“ ir „A Girl Walks Home Alone at Night“. Vienas – siaubo komedija (aš gal labiau pavadinčiau „super fun juodojo humoro ar absurdo komedija“, o kitas – tipo siaubiakas (aš, kaip nemėgstanti siaubiakų, šitą visiškai nebaisų filmą pavadinčiau „neįprasta drama“). Bet ne dėl filmų rekomendacijų čia rašau. Peržiūrėjusi šiuos filmus pagalvojau apie tai, kaip čia vaizduojami vampyrai. Visiškai ne kaip pavojingi mistiniai padarai. Labiau kaip prie visuomenės bandantys prisitaikyti marginalai. Ir kas svarbiausia – visada randantys žmogišką kompaniją, noriai padedančią integruotis į jiems nelabai suprantamą visuomenę. Nenoriu čia imti lyginti vampyrų su tautinėm, seksualinėm ar kitokiom mažumom, bet sąmonėj man atsirado būtent tokia paralelė. Visuomenė pasidarė tokia tolerantiška, kad priverstinai į savo gretas bando integruoti net mistines pabaisas. Skamba ironiškai, nelogiškai ir labai kvailai, bet kai žiūrėsit naujausius filmus/serialus apie vampyrus – atkreipkit dėmesį į vyraujantį požiūrį į juos: „Jie irgi (buvo) žmonės, kas, kad padarė klaidų (nužudė 1–2 ar šimtą keturiolika žmonių). Atleiskim jiems, supraskim ir gyvenkim draugiškai“. 

Ir pabaigai... emociškai labai stipria scena iš „A Girl Walks Home Alone at Night“ (bet ji stipri tik žiūrint visą filmą, o ne šitą ištrauką, anyway, paspauskit play, gros „White Lies“).