Kai randi save ne ten, kur palikai

Kiekvienas naujas dalykas atneša naujų dalykiukų. Pastaruoju metu daugiausia dalykiukų man atnešė „Granatos“: pradedant dar viena rožine apyranke ir nauja muzika playlist‘e ir baigiant naujais pažįstamais ir naujom patirtim. Dėl rožinės apyrankės viskas aišku. Kokia nauja muzika? Dalis jos bus pamėtyta šitam įraše, va tokiu būdu:

Kalbant apie naujus pažįstamus... Jų kiekis buvo atvirkščiai proporcingas pokalbių, kuriuos mes apturėjome ilgiui. Ir šitoje visai ne matematinėje, o granatinėje lygtyje beveik visada figūravo nežinomieji. Nes klausti vardo – taip nuvalkiota ir nebūtina. Kur kas įdomiau (ir čia jau pereinama prie naujų patirčių) iškart apsikabinti, užsiropšti ant pečių ir toosinti grojant Beissoul, pogintis per Ba., žiūrėti į (rudas) akis grojant DJ pusę 6 ryto, nešti svetimą megztinį, nupirkti kažkam sidro, apžiūrinėti tattoo, diskutuoti apie gyvenimą, atiduoti paskutinį tualetinį popierių tam, kuriam jo labiau reikia... :) :) :) Ir visą tai smulkmenos. Bet tokios, dėl kurių smagu, kad jos buvo.

„Granatos“ buvo visiška „Bliuzų“ priešingybė. Jei „Bliuzai“ buvo chill‘as, tai Granatos – nesibaigiantis toosas, prasidėjęs dar neperėjus bilietų tikrinimo punkto; jei „Bliuzai“ buvo vasaros karštis, tai „Granatų“ metu išgyvenom visus metų laikus (nuo deginimosi pievoje šalia palapinės, iki vilnonių kojinių miegant, nuo saulėto, bet šaltoko ryto, iki lietpalčių reikalaujančios darganos); jei „Bliuzai“ buvo maudynės ežere, tai „Granatos“ buvo plaukų plovimas ant kalno naudojant 1,5 l bambeliukus; jei „Bliuzai“ buvo patogus ir ilgas miegas miškelyje, tai „Granatos“ – kelių valandų pogulis kalno šlaite, nuolat slystant žemyn ir truputį į kairę. O visa kita – muzikamuzikamuzika.

...ir...

Visokios mintys apie aplinkosaugą, lietų, R. R. Martino pamokas ir toleranciją... vampyrams

(Iš Pinterest)

 

Per paskutines dvi savaites mano galvoje apsilankė keletas keistų minčių. Didžiausius perlus čia ir pažersiu:

Ne visai logiški pamąstymai apie tai, kur link eina aplinkosauga:

Vieną ketvirtadienį važiuodama namo iš darbo mačiau, kaip žmogus nešėsi dviratį. Pagalvoju, kad jis galėtų būti kokios naujoviškos rūšies aplinkosaugos mados auka: taip saugo gamtą, kad net nevažiuoja dviračiu, kad padangos nesidėvėtų. 

Kas būna, kai paryčiais važiuoji namo:

Praeitą šeštadienį su A. išvažiavom į miestą dviračiais. Kol kultūringai lankėm  maršruto „Piano man“ --> „La Birra“ --> „Piano man“ punktus, netikėtai pradėjo aušti, o su aušra – lyti. Nieko nepadarysi,  važiuoti namo tai reikėjo, kad ir per lietų. Smagus pirmas kartas, sakyčiau. Važiuojant dviračiu, kuris, įtariu, kėsinasi mane nužudyti, panorau mokėti važiuoti nelaikydama rankomis vairo vien tik dėl to, kad galėčiau padaryti TAIP. Na, gal dar ir sušukti KAŽKĄ PANAŠAUS. Ar truputį kukliau, pvz.:  „I'm the queen of Žirmūnai“. Deja, nemoku važiuoti dviračiu nesilaikydama. O jei ir mokėčiau, nežinau, ar išdrįsčiau tai padaryti ant dviračio, kuris, įtariu, kėsinasi mane nužudyti...

Šitos mintys aplankė po GoT finalinio epizodo:

Kai Varnos priėjusios suvarė po durklą į juodus Džono Snow kailius („For the watch“) aš ne tik pagalvojau apie Julijų Cezarį ir Bruto išdavystę. Man dar atėjo mintis apie tai, ko „moko“ R. R. Martinas savo kūriniu. O gi būti kvailiu, bailiu, prisitaikėliu, išdaviku, žudiku arba... numirėliu. Apart tų dažnų šešto plano aktorių mirčių, kas gi daugiausia tame seriale mirė? Ogi drąsūs, teisingi, sąžiningi, geri veikėjai. Na, ir gražūs: Robas, Talisa, Ygritte, Shae, didvilkiai... :)

Gerai, gal ne tiek moko, kiek atkreipia dėmesį į vidutinybių visuomenę. Kur, išskyrus retus atvejus, kortas sumaišo minia vidutinybių, kurioms vadovauja bailiausias, bet rėksmingiausias, dar kokį keistą nukrypimą turintis kvailys. Čia jau sąsajų su realybe nedarysiu, pasidarykit patys.

Šviežiausia mintis apie per daug tolerantišką visuomenę:

Pastaruoju metu pažiūrėjau nedaug filmų, bet 2 buvo iš šių metų „Kino pavasario“ repertuaro ir abu apie vampyrus: „What We Do in the Shadows“ ir „A Girl Walks Home Alone at Night“. Vienas – siaubo komedija (aš gal labiau pavadinčiau „super fun juodojo humoro ar absurdo komedija“, o kitas – tipo siaubiakas (aš, kaip nemėgstanti siaubiakų, šitą visiškai nebaisų filmą pavadinčiau „neįprasta drama“). Bet ne dėl filmų rekomendacijų čia rašau. Peržiūrėjusi šiuos filmus pagalvojau apie tai, kaip čia vaizduojami vampyrai. Visiškai ne kaip pavojingi mistiniai padarai. Labiau kaip prie visuomenės bandantys prisitaikyti marginalai. Ir kas svarbiausia – visada randantys žmogišką kompaniją, noriai padedančią integruotis į jiems nelabai suprantamą visuomenę. Nenoriu čia imti lyginti vampyrų su tautinėm, seksualinėm ar kitokiom mažumom, bet sąmonėj man atsirado būtent tokia paralelė. Visuomenė pasidarė tokia tolerantiška, kad priverstinai į savo gretas bando integruoti net mistines pabaisas. Skamba ironiškai, nelogiškai ir labai kvailai, bet kai žiūrėsit naujausius filmus/serialus apie vampyrus – atkreipkit dėmesį į vyraujantį požiūrį į juos: „Jie irgi (buvo) žmonės, kas, kad padarė klaidų (nužudė 1–2 ar šimtą keturiolika žmonių). Atleiskim jiems, supraskim ir gyvenkim draugiškai“. 

Ir pabaigai... emociškai labai stipria scena iš „A Girl Walks Home Alone at Night“ (bet ji stipri tik žiūrint visą filmą, o ne šitą ištrauką, anyway, paspauskit play, gros „White Lies“).