Kas vagia Jūsų laiką? Atsakymas nustebins

(Pinterest)

Jaučiate tą salsvą Delfi antraštės motyvo kvapelį? Pajutote smilkstelint norą sužinoti, kas vagia tą laiką, o dar labiau – kodėl tas atsakymas turėtų jus nustebinti? Jei taip – pliusas man. Ne – dar geriau, gal tai reiškia, kad jūs jau išsiugdėte imunitetą šlamštui.

Bet kokiu atveju, kaip dažnai nutinka, toliau skaitydami jūs nesužinosite atsakymo į klausimą, kurį žadėjo antraštė. Viso labo paskaitysite apie mane, kas vagia mano laiką. Jei jūs tikrai neturite svarbesnių reikalų – skaitykite toliau, gal mes turime šį tą bendro ir mano patirtys padės jums susimąstyti. Jei neįdomu ir jaučiatės apgautas – eikite pažiūrėti serialo, pascroll'inti Feisbuko ar parašyti pikto komentaro ir negaiškite čia savo brangaus laiko. Nenoriu jo iš Jūsų vogti.

Taigi...

Jau kuris laikas iš manęs niekas neišgirsta nusiskundimų, kaip įkyriai slenka savaitė, koks ilgas pirmadienis ir koks nepakenčiamai lėtas antradienis. Tikrai. Laikas tiesiog lekia – darbo dienas matuoju važiavimais iš darbo ir į jį, savaites – savaitgalio rytais, kuriuos pramiegu, mėnesius – veiklos ataskaitomis darbe, metų laikus – rūbų sluoksnių skaičiumi. Kelionė į darbą, kelionė iš darbo, kelionė į darbą... Rugsėjo ataskaita, spalio ataskaita, lapkričio ataskaita... maikė, megztinis, liemenė, paltas, striukė... Taip ir bėga mano dienos.

Iš savęs pavogusi šiek tiek laiko prisėdau ir surašiau papunkčiui, kas yra tie manojo laiko grobikai:

Rutina. Tais tamsiais dabartiniais rytais viską darau taip automatiškai, kad slinkdama į stotelę kaskart turiu gerokai pasukti galvą ir prisiminti, ką suvalgiau pusryčiams, pasitikslinti, ar neišėjau su šlepetėmis ir pasitikrinti, ar tušu padailinau abi akis. Laimei, rutina ties tuo ir baigiasi...

Žmonės, blogąja prasme. Čia tie, per kuriuos vėluoja troleibusai, kurie zuikiauja, bet kontrolės tempiami lauk nenori išlipti, kurie nekelia savo telefono ragelių, kai jiems skambinu darbo reikalais, kurie lagina ir neatsiunčia galutinio teksto varianto, kurie suformuoja eiles „Arkoje“ per pietų pertrauką, kurie daug kalba, bet taip nieko ir nepasako...

Žmonės, gerąja prasme. Tie, su kuriais kad ir ką veiktum (ar nieko neveiktum), kad ir kur būtum laikas pralekia akimirksniu – valanda, vakaras, para – buvo ir nebėr.

Aš pati. Ilgiau pamiegot, pažiūrėt serialą arba du-tris, pascroll'inti Feisbuką, paskaitinėt tinklaraščius, papinterestint, painstagramint...

Bet iš esmės – kam man to laiko reikia? Ir šiaip, kas yra tas laikas, kurio tėkmę norisi pajusti? Atsakymą aš žinau. Man žiauriai patinka tos buvimo akimirkos. Tos suvokimo, kad esi čia ir dabar, minutės. Kas keisčiausia, tas jausmas aplanko ne tada, kai vyksta kas nors žiauriai cool, bet tada, kai sustoji ir nieko nedarai: spoksai pro langą važiuojančiame troleibuse, lauki žalio šviesoforo signalo, stypsai parduotuvėje prie kasos, sėdi poliklinikos koridoriuje, eini pėsčiom naktį iš kur nors, kai jau nebevažiuoja troleibusai, stabteli prie laiptinės ir neskubi eiti vidun, o pakeli galvą aukštyn ir pastebi, kaip neįtikėtinai žemai ir labai greitai plaukia lengvi balti debesys, pro kurių properšas pasirodo žvaigždės.

Kartais tos akimirkos gąsdina. Gąsdina elementariais egzistenciniais klausimais ir suvokimais, kad tu esi čia ir dabar, kad dalykai, kurių lauki/bijai/vengi, yra tokie nesvarbūs, nes ateis diena, kai tavęs nebebus, kai nieko nebebus ir tiek tau, tiek visiems kitiems bus elementariai dzin – nes gyvenimas tęsiasi, tik tu esi toks laikinas ir kažkoks pasimetęs, aukštesnės prasmės ieškantis šitoj gyvenimo skylėj, kur viskas iš tikro taip paprasta. Ir kur žaidimo taisyklės labai elementarios – gali mesti kauliuką, bėgti laukeliais ir siekti laimėti arba gali vaikščioti skersai po žaidimo lentą, sustoti kur ir kada nori ir tiesiog būti laimingas. Laimėti arba būti laimingam. Šaknis tai žodžio panaši, bet, oj, kaip prasmės skiriasi.

Apie žmogiškus santykius ir dar šį bei tą

(Pinterest)

Aš tikrai nesu iš tų, kuriems BŪTINAI reikia kitų žmonių. Na, žinote, yra tipas personų, kurios niekaip negali būti vienos. Jos geriau visur tamposi kartu savo dalbajobą berną arba vištą paną, slapta kenčia, nes nemyli ir yra nemylimi, ir už tai išgėrę duoda porą niuksų į galvą – tarsi tikėdamiesi tokiu būdu proto įkrėsti, kad kita pusė susivoktų ir juos paliktų. Nes patys neįstengia. Nes už viską labiau bijo likti vieni.

Dar yra tipas žmonių, kurie tiesiog negali būti vieni – negali vieni sėdėti prie staliuko kavinėje, bare, valgykloje, negali eiti į renginius, kiną, teatrą, pasivaikščioti, net po parduotuves, jei iš paskos niekas nesekioja. Tas „niekas“ gali bumbėti, nuolat nusišnekėti – vis vien, svarbiausia, kad kažkokia kompanija.

Aš ne tokia. Man patinka būti vienai. Mielai ir į renginius einu viena. Kartais net tyčia renkuosi taip daryti, kad išvengčiau visokių nemalonumų, kurių gali pridaryti kompanija: vėluos, pames bilietus, ne ten ateis, nepatiks renginys, burbės nepatenkintas dėl kažko ir t. t. Nesuprantu žmonių, kurie skundžiasi, kad kažkur nenuėjo, nes nerado su kuo. Mėgstu ir kompaniją, bet betkokia man netinka.

Dar būna tokių, kurie paniškai bijo būti vieni su savimi. Aš tikrai nežinau, kodėl taip būna. Jie bijo minčių, kurios jiems lenda į galvą vienumoje? Kokios tai mintys? Nejaukios? Baugios? Liūdnos? Savidestrukcinės? Aš net neįsivaizduoju...

Kiek save atsimenu, norėjau ir mėgau būti viena. Niekad nebuvau antisociali, atsiskyrėlė ar weirdo, man nepavykdavo tokiai būti net savo noru. Vienaip ar kitaip vis atsirasdavo bent vienas žmogus, rodantis iniciatyvą bendrauti. Nežinau, gal aš atrodau draugiška, patikima ar...? Ką aš žinau.

Gerai atsimenu, kai man buvo gal 16 metų, porą savaičių praleidau Kauno klinikų ligoninėje. Pamenu, kad labai nenorėjau su niekuo susidraugauti. Tiesiog. Norėjau gyventi ramiai – eiti pusryčiauti, po to į visokias procedūras, pratimus ir pan. viena, su niekuo nekalbėti, kad iš mandagumo netektų domėtis kito žmogaus, kurį matau pirmą ir paskutinį kartą, gyvenimu. Nepavyko.

Manau, kad man lengva būti su savimi, nes aš savimi pasitikiu. Ne ta prasme, kaip apie žmogų, būna, kad sako „o, šitas savimi pasitiki“, nea, gal teisingiau būtų išsireikšti – aš savimi pasikliauju. Mano mintys, jausmai, idėjos gali būti tik mano, galiu jomis pasidalinti su kitais – priklauso nuo noro, tačiau, kad ir kokios jos būtų – priimu, bandau suprasti, kas ir kodėl, kaip. Puikiai sugebu save motyvuoti, atleisti, suprasti, paguosti, įkvėpti. Kai taip kalbu, gal truputį kvepia šizofrenija, bet...

Anyway, manau, kad prie to labai prisidėjo rašymas.

Rašymas bet kokia forma – dienoraščio, eilėraščių, miniatiūrų, laiškų – padeda susidėlioti mintis, tai tarsi bendravimas su savimi, net jei tas tekstas paskui keliauja pas kitus. Rašytinė minčių išraiška jas materializuoja ir pasąmonėje. Nes prieš parašydamas mintį, turi rasti ją išreiškiančius žodžius. Juos atrinkdamas tarsi savaime sutinki su tuo, pripažįsti tai, ką rašai. Susitaikai, priimi, supranti. Nes už tave paskui kalba tekstas, todėl turi būti atsakingas jį dėliodamas. Atsakingas prieš save. Turi savimi pasikliauti.

Man rašymas suteikia vidinę ramybę, harmoniją. Kaip kiti ją pasiekia medituodami ar melsdamiesi, aš pasiekiu rašydama. Vos tik pradedu jausti galvoje chaosą – žinau, ką reikia daryti. Rašytirašytirašyti.

Todėl ir rašau.

Apie tai, koks geras vadybininkas yra mano angelas-sargas

(Pinterest)

Šiaip nesigiriant, o labiau dėkojant dievams, karmai, likimui, žvaigždėms ar man gimstant įdomiai išsidėsčiusioms planetoms, galiu pasakyti, kad man sekasi. Ne tokia sėkme, kaip įspūdingos pergalės, laimėjimai loterijose ar gerų temų ištraukimas egzamino metu. Labiau ta prasme, kad aš gyvenu gyvenimą, pilną tokios ramybės, kurios linki kunigas per mišias ir laimingi parapijonys vienas kitam, kai jiems suteikiama legali proga pagaliau pasižvalgyti po bažnyčią ir atsisukus atgal pažiūrėti, kas atėjo. Ši ramybė susijusi su didelių sukrėtimų, tiek vidinių (emocinių), tiek išorinių (karai, marai, nelaimės), išvengimu.

Kartais man sekasi ir tose kitose sėkmėse. Esu laimėjusi visokių CD diskų, knygų, papuošalų, bilietų į koncus, esu radusi pinigų – ne tik lietuviškų, bet ir švediškų, kartais atsiduriu laiku ir vietoje. Pvz., išlipu iš automobilio Rygos vidury ir randu po kojom sidabrinę apyrankę ar auskarą laiptinėje – nesiginu, būna. Būna ir nematerialių sėkmių. 

Bet tuo per daug nepiktnaudžiauju ir nesinaudoju – stengiuosi, jei įmanoma, tą sėkmę sukaupti ir pasitelkti tada, kai tikrai labai noriu laimėti. Ir, kadangi retai tą sėkmę naudoju, atvejai, kai kasdienybėje man nepasiseka, sukelia mini šoką (ar mikroinfarktą, kaip pasakytų A). Tokį natūralų ir nesuvaidintą nustebimą – kaip tai suprasti? 

Idėją šiam susimąstymui, o kartu ir įrašui, iššaukė labai konkretus atsitikimas. Prieš porą savaičių vyko LUX kino dienos ir FC Vingy vyko nemokamos filmų, kurie varžosi dėl Europos Parlamento LUX kino apdovanojimo, peržiūros. Pirmadienį patyriau konkretų sėkmės pavyzdį – atvažiavau į Vingį anksčiau, bet nežinojau, kad įėjimui reikalingi bilietai. Tik jau pradėjus įleidinėti žmones į salę pastebėjau šį dalyką. Bet bilietą gavau, nors daug žmonių taip ir liko už durų. 

Užtad į filmą, į kurį dar labiau norėjau patekti ir jau žinojau „žaidimo taisykles“, kitą dieną neliko vietų. Tą akimirką, kai prieš mane eilėje stovinčios merginos ėmė įkalbinėti apsauginį, kad leistų pasėdėti salėje ant laiptukų ir man atėjo supratimas, kad bilietų nebėra, pajutau keistą jausmą, dėl kurio pačiai pasidarė gėda – „kaip tai nėra bilietų MAN?“. Susierzinau. Labiausiai dėl to, kad supratau save suvokianti kaip kažką išskirtino, kam visada turi užtekti bilietų, vietos, prizų ir kitų gerų dalykų net nesistengiant.

Žodžiu, šis visiškai elementarus įvykis, kuris nutiko dar masei žmonių, atėjusių vėliau, mane paveikė išskirtinai netikėtai. Ir esmė tokia, kad aš šis nutikimas mane pamokė ne to, kad „va, būna, kad ir tau nesiseka“, bet to, kad „why the hell tu manai, kad esi geresnė už kitus?“. Ir tai dar ne viskas... Tada pyst, kaip man būna tokiais atvejais, kitos dienos lryte.lt pasirodo skaitalas apie „5 visiškai nepakenčiamus Zodiako ženklus“. Sąrašo antroje pozicijoje puikuojasi Vandeniai su faktu, kad „daugelis negali pakęsti Vandenių už tai, kad jie apie save pernelyg geros nuomonės [...] jie visada save laiko truputėlį geresniais už kitus“. Kaip su pirštu į nosį (išsireiškimas „su pirštu į akį“ man visad atrodė labai žiaurus ir skausmingas). Jau kažkada rašiau apie atsitiktinumus ir ženklų stebėjimus savo gyvenime. Še, prašau, dar vienas pavyzdys. 

Kas nutiko po to? Ogi susimąsčiau, koks geras vadybininkas yra mano angelas-sargas, kadangi jis nerealiai suvadybina man tokias gyvenimo situacijas, kuriose lengvai praslystu, išsisuku iš dalykų, atsiduriu laiku ir vietoje, išvengiu nemalonumų per daug nieko nedarydama. Nu nerealus jis, nu! Ir negaliu pykti, kai retkarčiais kas nors nesigauna, kaip noriu. Gi jam irgi reikia laisvadienių. :)