Rodomi pranešimai su žymėmis draugystė. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis draugystė. Rodyti visus pranešimus

2015 m. gruodžio 20 d., sekmadienis

Kodėl gerai (?), kad į miestą Kalėdos ateina vis anksčiau




 (Pinterest)

Ankstesniais metais su visais noriai bambėdavau ir skųsdavausi, kad visiška nesąmonė, jog Kalėdoms puoštis ir ruoštis visi kasmet pradeda vis anksčiau. Pritariamai linksėdavau, kad reikėtų sulaukti bent jau gruodžio.

O šiemet aš pakeičiau savo nuomonę ir tam yra labai aiški priežastis – aš suvokiau vieną dalyką.


Nesvarbu, kad per mėnesį vos kokius 2–3 vakarus po darbo važiuoju tiesiai namo ir nieko neveikiu. Nesvarbu, kaip diena užsibaigia, svarbu, kad pirmoji, ir didžiausia, jos dalis, nuo 6:20 iki 16.45 – išlieka tokia pati, tad, norint to ar ne, įsisuka rutinos mašina. Kai nuo pirmadienio 8:00 iki penktadienio 15.30 turi padaryti milijonus dalykų, nepastebi, kada lemputes ant lango įžiebia kaimynas, kada girliandom pasipuošia vaistinės laiptų turėklai, o ant RIMI vėl nutupia Kalėdų senelio rogės (šiemet jos vėl ten? O gal ne? Sorry, nepastebėjau...).

Dėl to nebepykstu, kad girliandom, kalėdine muzika ir kūčiukais bandoma lįsti į akis nuo lapkričio ar spalio, kaip šiemet padarė JYSK'as... Nes po kasdienybės darbų ir rūpesčių rūką ne taip lengva ir paprasta prasibrauti. Tik užaugusi (yeah, right, kaip sako A) ir su visais ryte stovėdama kamštyje pakeliui į darbą supratau, kad Kalėdas ĮMANOMA pražiopsoti: įmanoma pamiršti pakabinti girliandas, suprantama neturėti laiko planuoti ir iš anksto pirkti dovanas, tikėtina nerasti, kada iškepti bei padekoruoti kalėdinių meduolių, pažiūrėti lengvų šventinių filmų, išgerti kakavos su kūčiukais...


Na, aš bent jau turiu žmones, kurie mane priverčia pajusti Kalėdinę dvasią – šaunius kolegas, kurie papuošia kabinetą lemputėm, organizuoja kalėdinių žaisliukų dirbtuves bei vaišina kava su riešutų sirupu ir zefyriukais bei artimuosius (čia priskiriu ir draugus), kurie degina namie cinamono ir obuolių kvapo žvakes, išsiveda mane išgerti karšto vyno, kviečia šventinių pietų ir atakuoja klausimas, ko norėsiu Kalėdoms dovanų.

Jūs esat mano Kalėdos.

Net tada, kai aš būnu Jūsų Grinčas. ;)

2015 m. spalio 15 d., ketvirtadienis

Pankroko dienos mano palėpėje

(Pinterest)
 

Aš nebetikiu įkvėpimais. Tikiu minčių perkrova, kai reikia jas išlieti. Bet tai nėra įkvėpimas. Tad negaliu teisintis jo nebuvimu dėl to, kad kurį laiką buvau nutolusi nuo tinklaraščio rašymo.

Blogo temas iki šiol man pavyzdingai diktavo kasdienybė – dalykai, nutikimai mano aplinkoje. Kartais – visiškos smulkmenos. Tad ta pauzė paprasčiausiai reiškė, kad aš užsimerkiau akivaizdiems nutikimams arba tiesiog miegojau veikiama vaistų ir peršalimo iššauktos temperatūros, kurios buvimo negaliu įrodyti, mat neturiu termometro. 



Bet sirgau. Sirgau nerašymu. Kas mane kankino ne mažiau už kosulį. Tokį kosulį, kai ryte iškosėji į saują savo grūdėtą varškę su braškėmis. Arba sėdi kino teatre užsimerkusi, burnoje – trys skirtingos mėtinės pastilės ir vis tiek taip kutena gerklę, kad ašaros tiesiog pliaupia skruostais.

Dėl nerašymo dar galėčiau apkaltinti žmones, kurie iš manęs laukia naujų įrašų, klausdami, apie ką bus kitas. Bet jei neklaustų – irgi negerai būtų. Jie mano spaudėjai ir motyvatoriai tuo pačiu metu. Jie kelia mano įrašams kartelę, lygina, kuria lūkesčius, kuriuos aš, matyt, turėčiau pateisinti. Hm. Turbūt reikėtų su tuo susitaikyti –  kaip viešo įrašų publikavimo pasekme. 

Žodžiu, dalykai, kurie pastaruoju metu vyksta aplink mane, verčia mane susimąstyti giliau nei įprasta. Ko aš visiškai nenoriu daryti. Todėl įsijungiu serialą, išeinu į mišką arba tiesiog užsimetu seną gerą paauglystės punkrock‘ą, kad ir The Offspring – „Self esteem“, for example. Arba kažką ir Sum 41. Nes taip jau man yra – kai ausyse kažkas rėkia, aš galiu ramiai apie nieką negalvoti.

Dar pastaruoju metu jaučiu itin didelį poreikį tvarkyti(s) – tas užgriozdintas pakampes po lova, dėžučių prifarširuotas pastales, spintą. Galvą. Pastarojoje daugiausia šlamšto. Kartais taip norėtųsi, kad ten „siaustų“ rudeninių spalvotų lapų vėtros, šviestų pavakario saulė, tokia, kokia šviečia man važiuojant iš darbo, ir grotų The Killers – „My List“. Pastaruoju metu tai yra tobuliausia būsena, kurią galiu pasiekti. Mano asmeninė meditacija.


Kadangi šis įrašas jau tapo minčių kratiniu, pratęsiu tai aptardama dar vieną nesusijusią temą. Visai neseniai ne tik sau, bet ir garsiai aplinkiniams pripažinau naują faktą – aš ne nemėgstu žmonių, aš jų bijau. Anksčiau sakydavau, kad nemėgstu. Paskui taip sakyti pasidarė kažkodėl labai populiaru. Hipster shit. Tad dabar aš teigiu, kad žmonių bijau. Nea, bijau visai ne taip isteriškai, kaip bekojų kirmėlių ir ne taip paniškai, kaip būti užrakinta metaliniame narve ir pusiau užkasta į žemę kažkur krūmuose. Bijau to, kaip tie žmonės gali mane paveikti ir pakeisti.

Aš galiu bendrauti su bet kokiais žmonėmis. Esu mandagi, paslaugi ir galiu neblogai susitvardyti net kalbėdama su visiškais debilais. Kažkurią dieną kolegei darbe išdėsčiau savo „asmeninių pergalių“ filosofiją. Kai sugebu nuraminti agresyvų žmogų – laikau tai „asmenine pergale“, komunikacijos triumfu, muahahaha. Kai po nepasitenkinimu pradėto pokalbio priverčiu pašnekovą man padėkoti ir palinkėti geros dienos – laikau asmenine pergale. Kai išsirėkęs jis kartu su manim nusijuokia – asmeninė pergalė – check. Labai tikėtina, kad nuėjęs tolėliau/padėjęs telefono ragelį jis mane išvadins pačiais mieliausiais keiksmažodžiais. Aš jį suprantu, nes mintyse jam atsakysiu tuo pačiu. :) 

Aišku, visi atvejai nesibaigia asmeninėmis pergalėmis. Kai kurie baigiasi drebančiomis rankomis ir tvirtai suspaustais kumščiais, kad suvaldyčiau veiksmus, už kuriuos po to tektų valgyti pusryčius už grotų. 

Taigi, aš galiu bendrauti su daug kuo. Bet žmones arti prisileidžiu itin retai. Bent jau emociškai. Su tuo labai susijusi jų baimė. Čia pasitelkim tokią metaforą – jei mano vidinis pasaulis būtų namas, tai žmonės aplink mane būtų svečiai, kurie gali įeiti į labai skirtingas patalpas ir padėti ten daiktus.

Vieniems leidžiama tik pastovėti ant laiptų – tų aš nebijau. Man vienodai, kas stovi mano kieme, jiems vienodai, kur stovėti. Kiti gali užeiti į koridorių. Jų aš irgi nebijau. Tie, kas užeina į namo (namo/mano – gražus raidžių žaismas) vidų – jau kita situacija. Jie gali atnešti kažkokias praktines dovanas – praskaidrinti mano kasdienybę, aplinką, man padėti, mokyti, pralinksminti. Jų ir jų daiktų aš galiu pasigesti laikinai, nes jie pakeičiami naujais gan nesunkiai. Užeinantys į pagrindinius kambarius yra labai skirtingi žmonės. Tokios pat skirtingos yra ir jų dovanos. Jie gali teikti man jaukumą, šilumą, draugystę, vidinę ramybę, paramą, pasitikėjimą. Jų dovanos – kaip kažkas to, ko labai seniai norėjai ir tau žūtbūt reikėjo. Kai toks žmogus sugalvoja išeiti ir išsineša savo dovaną – būna sunku, nes jo pamainą rasti nelengva. Arba neįmanoma.

Ir dar yra antras namo aukštas. Ta palėpė, kurioj visokių dalykų užgrūsta. Ten užeiti nėra lengva: laiptai aplūžę, nestabilūs, reikia raktų nuo daugybės spynų. Be to, ten nėra įdomu kiekvienam, tad reikia turėti ir išskirtinio noro ten patekti. Ten daug voratinklių, gyvena keletas šikšnosparnių, raišas katinas, pora vaiduoklių. Sako, galima rasti ir vieną kitą skeletą spintoje. Ten svečių itin mažai, bet jie tokie, kuriuos savanaudiškai norisi užrakinti ir neišleisti. Kai tokie svečiai nori išeiti – skauda fiziškai. Ir nieko negali padaryti. Jie išsineša ne tik tai, ką atnešė, jie išsineša ir daiktus iš palėpės. Mano daiktus.

Čia yra labai aiški iliustracija, kodėl aš bijau žmonių. Ir kodėl tiek daug iš jų taip ir lieka stovėti prieangy.


2015 m. liepos 23 d., ketvirtadienis

Apie draugus ir žmones




(Iš Pinterest)


Aš pati sau nusibodau rašydama apie studijas. Nors jos buvo didelė dalis mano gyvenimo iki šiol, o nuo šiol dar didesnė, nes labai jau tiesiogiai susijusi su mano naujuoju darbu. Ir, tiesą pasakius, apie studijas kalbėti dabar populiaru. Gal ir ne tiek, kiek apie a. a. Žaliojo tilto balvonus. Bet šį karta ne apie mokslą ir ne apie darbą. Ir net ne apie sovietinį palikimą. Apie vieną idėją, užgimusią, surprise surprise, vieną naktį su mažiau miego.

Idėja kilo galvojant apie Facebook‘o draugus. Kuriuos eilinį kartą prašlaviau, nes stengiuosi laikyti jų skaičių ties 300. Nemanau, kad daugiau žmonių telpa mano gyvenime – tiek realiame, tiek virtualiame. Taigi, neišvengiamas darbas unfriend‘inant friend‘ą yra paskutinis žvilgsnis jam į akis... ar pikseliais išreikštą jo atvaizdą. 


Būna taip, kad laikai kokį žmogų savo drauguose ir niekaip nesiryžti paspausti „nebedraugauti“, nors realiai suvoki, kiek mažai tikimybės susitikti ar pasikalbėti su juo dar kartą. Kodėl? Nes susitikom vieno vakaro pokalbiui, šokiui, pasivaikščiojimui, vienam vakarėliui, darbui ar tiesiog studijavom, lankėm klubus bei užsiėmimus ar kursus, trumpai kartu dirbom. Bet negali ištrinti nors tu ką. Kodėl? O todėl, kad tau atrodo, kad neišnaudojai galimybės – pažinties su įdomiu žmogumi. Taip tikrai nebūna kaskart. Oj ne. Bet manau, jog visi žinom tą jausmą, kai tau kažkoks žmogus yra įdomus. Ir net sunku pasakyti kodėl, nes į šią kategoriją patenka įvairiausių tipažų asmenys – veiklūs ir tingūs, geriečiai iri nenaudėliai, „degantys“ ir paslaptingi. Net ir tie, kurie erzina, bet negali pasakyti kodėl, dėl to būtina, tiesiog gyvybiškai būtina, išsiaiškinti, kodėl? 
Taigi, galvodama apie tokius žmones pagalvojau apie projektą. Apie žmonių projektą – nuosavą ir labai asmenišką. Pagalvojau, kad norėčiau žmonėms, kuriuos mažai pažįstu, bet jie man pasirodė įdomūs, išsiųsti laiškus ir pakviesti į susitikimą. Ne, ne kokį tai pasimatymą, nes tarp tų žmonių yra abiejų lyčių asmenų, ir šiaip čia žmonių, o ne „Aklų pasimatymų ar „Meilės trikampių“ projektas. Taigi, pakviesti į susitikimą vietoje, kuri jiems patinka ir tiesiog pasikalbėti – apie juos, gyvenimą, Žaliojo tilto skulptūras, naujų skonių „Sumersbay“, GoT finalą, kosmosą ar kita, kas įdomu jiems. Ir man.

 
(Buvo keli rytai, kai mintyse skambėjo toks soundtrack'as)


Koks viso to tikslas? Žinot posakį, kad geriau gailėtis to, ką padarei, nei to, ko nepadarei? Tai va. Rezultate nebeturėčiau kaskart stabčioti prie to žmogaus, žvelgti į jo pikselines akis ir galvoti – „ką gi man su tavim daryti, draugauti ar nebedraugauti?“.

Ar taip padarysiu? Čia jau kitas klausimas. O atsakymas – jei nepritrūks drąsos. Drąsa mane užklumpa labai netikėtais gyvenimo atvejais – kartais darbe, o kartais parduotuvėje, būna ji pasirodo lietingą dieną arba pirmadienį aplanko su energijos pliūpsniu ir meile visam pasauliui. Žodžiu.

P. s. Jei mane kas tokioj situacijoj pakviestų susitikti tai nusivesčiau tą asmenį prie savo pamėgto skaitymo suoliuko „Bernardinų sode“ arba į Bernardinų kapines Užupy. Tiesiog.



2015 m. gegužės 31 d., sekmadienis

Apie mano gyvenimo žmones arba save, kaip antisocialią




 (Pasiskolinta geram tikslui iš Pinterest)


Labai dažnai galvoju apie žmones. Apie visokius: matytus prasilenkiant gatvėje ar sėdint bare, tuos, su kuriais kalbėjau ar tylėjau, kol jie kalbėjo. Arba tylėjo. Tuos, su kuriais daugiau nesusitikau. Tyčia, kad nesugadinčiau prisiminimų. Arba netyčia, nes nebuvo viskas taip, kaip filmuose. Tuos, kurių nemačiau metus, du, penkis ar daugiau. Brangius sau ir širdžiai artimus, kurie nutolo fiziškai. Arba emociškai. Gal ir dvasiškai. Žmones, kuriuos buvau seniai pamiršusi, tik netyčia jų veidus ar vardus  užmačiau senose nuotraukose ar draugės draugo facebook‘uose. Tuos, kurių pasiilgau, bet jie niekad to nesužinos. Tuos, kurie iš mano gyvenimo išėjo dramatiškai ir tuos, kurie išbluko atminty pamažu, po truputį. Tuos, kuriuos turiu drauguose socialiniuose tinkluose ir retkarčiais pasidairau jų anketose tam, kad sužinočiau, kaip jiems sekasi. Bet neparašau. Beveik niekada neparašau.

Aš labai sunkiai ištrinu žmones iš prisiminimų, man nesiseka paprastai nutraukti emocinių ryšių. Bet užtad lengvai pavyksta atsiriboti nuo jų sutraukant komunikacinį ar (kaip tai taisyklingiau ir aiškiau įvardyti?), fizinį (?) (ne, kažkas ne taip) ryšį. Žodžiu, man labai lengva nebendrauti, bet labai sunku negalvoti.

Esu iš tų, kurie vadovaujasi žiauriai paviršutiniška mintimi – „nerašysiu pirma, jei norės – patys parašys“. Taip elgiuosi ne vedama kokių nors kvailų principų, o veikiau jausdamasi tam tikra prasme nereikalinga, nes atitolusi. Tarkim yra žmogus, draugas ar draugė, su kuriuo seniau labai fainai bendravom, bet tada nutiko gyvenimas – skirtingi miestai, gal net šalys, skirtingos aplinkos, veiklos, žmonės... Kas iš to, kad dabar parašysiu, paklausiu, kaip sekasi? Juk žinau, kad sulauksiu mandagaus ir paviršutiniško atsakymo – tokio, kokį parašyčiau pati. Nesvarbu, kaip gerai ar artimai bendravom – daug laiko praėjo, daug žmonių po manęs atėjo ir išėjo, daug bendrų prisiminimų išbluko. Galų gale – suaugom abu/abi. Ar bent paaugom. Nebe tas.

„Labas. Kaip sekasi? Šimtas metų! Kaip gyvuoji? Kas naujo???“.
„Labas! Tikrai šimtas metų! Aj nieko, va dirbu po truputį. O kaip tu? Kaip tau sekasi?“.
„Aj ir aš nieko. Va, mokslus pasibaigiau.“
Dar pora mandagių frazių. Muilo, oro ir kiti burbulai, kiekvienam pagal skonį. Apie nieką. Niekaip. Kažkelintas priminimas sau, kodėl nemėgstu rašyti seniai gyvai nesutiktiems žmonėms.

Dar aš esu labai senamadiškas žmogus – nemalu telefonu, lengvai išgyvenu vakarą (ar net dienų dienas) ne tik nepasitikrinusi facebook'o, bet ir nepažiūrėjusi į telefoną (jei tik turiu kitos formos laikrodį). Nemėgstu susirašinėti jokiomis formomis – sms, el. laiškais, facebook'o žinutėmis. Skype jau seniai nenaudoju, net slaptažodžio neprisimenu. Galiu prisiversti naudotis internetine bendravimo forma tik labai ribotą laiką. Tie, kas mane gerai pažįsta, žino, kad galiu neatrašyti dieną, savaitę, mėnesį, pusę metų, niekad. Galiu atsakyti į laišką gyvai, kai susitinkame. Arba ne, jei galų gale taip ir nesusimatome. 

Gyvas bendravimas man yra viskas. Jei nėra galimybės bendrauti gyvai – tada ir nutinka dalykai, apie kuriuos rašiau pradžioje. Žmogus lieka mano mintyse, facebook'o draugo ar telefono numerio pavidalu internete, mano prietaisuose. Man žmonių reikia čia ir dabar. Ne socialiniame tinkle, ne telefone, ne skype, ne forume, youtube, tinklaraštyje, komentare, like paspaudime. ČIA. Ir dabar. Blogiausiu atveju rytoj ar kitą savaitę. Bet gyvo. Kitaip – sunkiai kas gausis.

Šitą įrašą labiausiai norėčiau paskirti žmonėms, kurie bent kartą yra pagalvoję, kodėl jiems neparašau. Arba neatrašau. Gal po to seka mintys, kad juos pamiršau, kad jie man nerūpi, nes aš nepasivarginu paspausti kelių kompiuterio klavišų ir sukurpti jiems žinutės. Sorry, negaliu, nes man sunku pūsti tuščių plepalų oro/muilo burbulus. Man reikia tikrų dalykų ir gyvų pokalbių, o ne kelių mandagybių, apsikeitimo formaliomis frazėmis.

Skiriu šį įrašą tiems anksčiau minėtiems žmonėms, bet ne todėl, kad pasiaiškinčiau. Ne, noriu jiems pasakyti tokį dalyką: kai sėdžiu šiuolaikiškų žmonių kompanijoj, kurie iš rankų neišleidžia smartfounų, jiems panirus į ekrano šviesą aš nustoju kalbėti. Tiesiog nutylu. Nematau reikalo kalbėti su žmogumi, kuris tuo metu bendrauja su kažkuo kitu. Aš kantriai ir be priekaištų palaukiu, kol jie grįš į mūsų pokalbį. O tuo metu, kol tyliu, aš galvoju apie jus – apie visus tuos kada nors savo sutiktus žmones. Ypač apie tuos, kurių žiauriai pasiilgau, bet nebebendrauju. Tuos, su kuriais augau ir kieme žaidžiau „Robiną Hudą“, ėjau į mokyklą ar po pamokų namo, su kuriais lankiau būrelius, važiavau į ekskursijas/varžybas/olimpiadas, sėdėjau koridoriuje ir laukiau gitaros pamokos/šokių būrelio/poezijos pavasario/karnavalo pasirodymo repeticijos, su kuriais kūrėm ir filmavom savo filmukus, ėjom prie ežero/į parką/pas mane į namus arbatos, su kuriais ėjau į paskaitas, reguliariai važiavau troleibusu, kartu gyvenau, lankiau bendrus foto ar kitus klubus, sėdėjau kavinėje/lauke/koridoriuje/valgykloje per laisvas paskaitas, su kuriais dirbau ir vadovei nematant plepėjau apie serialus, dalykus ir gyvenimą, su kuriais dalinausi pietumis, taxu ar kelione pėsčiomis namo... Apie tuos, kartą matytus gatvėje, troleibuse, universitete, bare; tuos, su kuriais kalbėjau ar tylėjau, kol jie kalbėjo. Arba tylėjo. Tuos, su kuriais daugiau nesusitikau. Ar neparašiau. Beveik arba niekada neparašiau.


 (Ir kaip gi be muzikos...?)