Apie mano gyvenimo žmones arba save, kaip antisocialią

 (Pasiskolinta geram tikslui iš Pinterest)

Labai dažnai galvoju apie žmones. Apie visokius: matytus prasilenkiant gatvėje ar sėdint bare, tuos, su kuriais kalbėjau ar tylėjau, kol jie kalbėjo. Arba tylėjo. Tuos, su kuriais daugiau nesusitikau. Tyčia, kad nesugadinčiau prisiminimų. Arba netyčia, nes nebuvo viskas taip, kaip filmuose. Tuos, kurių nemačiau metus, du, penkis ar daugiau. Brangius sau ir širdžiai artimus, kurie nutolo fiziškai. Arba emociškai. Gal ir dvasiškai. Žmones, kuriuos buvau seniai pamiršusi, tik netyčia jų veidus ar vardus  užmačiau senose nuotraukose ar draugės draugo facebook‘uose. Tuos, kurių pasiilgau, bet jie niekad to nesužinos. Tuos, kurie iš mano gyvenimo išėjo dramatiškai ir tuos, kurie išbluko atminty pamažu, po truputį. Tuos, kuriuos turiu drauguose socialiniuose tinkluose ir retkarčiais pasidairau jų anketose tam, kad sužinočiau, kaip jiems sekasi. Bet neparašau. Beveik niekada neparašau.

Aš labai sunkiai ištrinu žmones iš prisiminimų, man nesiseka paprastai nutraukti emocinių ryšių. Bet užtad lengvai pavyksta atsiriboti nuo jų sutraukant komunikacinį ar (kaip tai taisyklingiau ir aiškiau įvardyti?), fizinį (?) (ne, kažkas ne taip) ryšį. Žodžiu, man labai lengva nebendrauti, bet labai sunku negalvoti.

Esu iš tų, kurie vadovaujasi žiauriai paviršutiniška mintimi – „nerašysiu pirma, jei norės – patys parašys“. Taip elgiuosi ne vedama kokių nors kvailų principų, o veikiau jausdamasi tam tikra prasme nereikalinga, nes atitolusi. Tarkim yra žmogus, draugas ar draugė, su kuriuo seniau labai fainai bendravom, bet tada nutiko gyvenimas – skirtingi miestai, gal net šalys, skirtingos aplinkos, veiklos, žmonės... Kas iš to, kad dabar parašysiu, paklausiu, kaip sekasi? Juk žinau, kad sulauksiu mandagaus ir paviršutiniško atsakymo – tokio, kokį parašyčiau pati. Nesvarbu, kaip gerai ar artimai bendravom – daug laiko praėjo, daug žmonių po manęs atėjo ir išėjo, daug bendrų prisiminimų išbluko. Galų gale – suaugom abu/abi. Ar bent paaugom. Nebe tas.

„Labas. Kaip sekasi? Šimtas metų! Kaip gyvuoji? Kas naujo???“.

„Labas! Tikrai šimtas metų! Aj nieko, va dirbu po truputį. O kaip tu? Kaip tau sekasi?“.

„Aj ir aš nieko. Va, mokslus pasibaigiau.“

Dar pora mandagių frazių. Muilo, oro ir kiti burbulai, kiekvienam pagal skonį. Apie nieką. Niekaip. Kažkelintas priminimas sau, kodėl nemėgstu rašyti seniai gyvai nesutiktiems žmonėms.

Dar aš esu labai senamadiškas žmogus – nemalu telefonu, lengvai išgyvenu vakarą (ar net dienų dienas) ne tik nepasitikrinusi facebook'o, bet ir nepažiūrėjusi į telefoną (jei tik turiu kitos formos laikrodį). Nemėgstu susirašinėti jokiomis formomis – sms, el. laiškais, facebook'o žinutėmis. Skype jau seniai nenaudoju, net slaptažodžio neprisimenu. Galiu prisiversti naudotis internetine bendravimo forma tik labai ribotą laiką. Tie, kas mane gerai pažįsta, žino, kad galiu neatrašyti dieną, savaitę, mėnesį, pusę metų, niekad. Galiu atsakyti į laišką gyvai, kai susitinkame. Arba ne, jei galų gale taip ir nesusimatome. 

Gyvas bendravimas man yra viskas. Jei nėra galimybės bendrauti gyvai – tada ir nutinka dalykai, apie kuriuos rašiau pradžioje. Žmogus lieka mano mintyse, facebook'o draugo ar telefono numerio pavidalu internete, mano prietaisuose. Man žmonių reikia čia ir dabar. Ne socialiniame tinkle, ne telefone, ne skype, ne forume, youtube, tinklaraštyje, komentare, like paspaudime. ČIA. Ir dabar. Blogiausiu atveju rytoj ar kitą savaitę. Bet gyvo. Kitaip – sunkiai kas gausis.

Šitą įrašą labiausiai norėčiau paskirti žmonėms, kurie bent kartą yra pagalvoję, kodėl jiems neparašau. Arba neatrašau. Gal po to seka mintys, kad juos pamiršau, kad jie man nerūpi, nes aš nepasivarginu paspausti kelių kompiuterio klavišų ir sukurpti jiems žinutės. Sorry, negaliu, nes man sunku pūsti tuščių plepalų oro/muilo burbulus. Man reikia tikrų dalykų ir gyvų pokalbių, o ne kelių mandagybių, apsikeitimo formaliomis frazėmis.

Skiriu šį įrašą tiems anksčiau minėtiems žmonėms, bet ne todėl, kad pasiaiškinčiau. Ne, noriu jiems pasakyti tokį dalyką: kai sėdžiu šiuolaikiškų žmonių kompanijoj, kurie iš rankų neišleidžia smartfounų, jiems panirus į ekrano šviesą aš nustoju kalbėti. Tiesiog nutylu. Nematau reikalo kalbėti su žmogumi, kuris tuo metu bendrauja su kažkuo kitu. Aš kantriai ir be priekaištų palaukiu, kol jie grįš į mūsų pokalbį. O tuo metu, kol tyliu, aš galvoju apie jus – apie visus tuos kada nors savo sutiktus žmones. Ypač apie tuos, kurių žiauriai pasiilgau, bet nebebendrauju. Tuos, su kuriais augau ir kieme žaidžiau „Robiną Hudą“, ėjau į mokyklą ar po pamokų namo, su kuriais lankiau būrelius, važiavau į ekskursijas/varžybas/olimpiadas, sėdėjau koridoriuje ir laukiau gitaros pamokos/šokių būrelio/poezijos pavasario/karnavalo pasirodymo repeticijos, su kuriais kūrėm ir filmavom savo filmukus, ėjom prie ežero/į parką/pas mane į namus arbatos, su kuriais ėjau į paskaitas, reguliariai važiavau troleibusu, kartu gyvenau, lankiau bendrus foto ar kitus klubus, sėdėjau kavinėje/lauke/koridoriuje/valgykloje per laisvas paskaitas, su kuriais dirbau ir vadovei nematant plepėjau apie serialus, dalykus ir gyvenimą, su kuriais dalinausi pietumis, taxu ar kelione pėsčiomis namo... Apie tuos, kartą matytus gatvėje, troleibuse, universitete, bare; tuos, su kuriais kalbėjau ar tylėjau, kol jie kalbėjo. Arba tylėjo. Tuos, su kuriais daugiau nesusitikau. Ar neparašiau. Beveik arba niekada neparašiau.

 (Ir kaip gi be muzikos...?)