Metas vienam metui

(Iš Pinterest)

Žinau, kad posakis „vienas metas“ realiai neegzistuoja. O jei ir egzistuoja – tai yra baisiai netaisyklingas išsireiškimas. Bet kuriuo atveju šiandien mano tinklaraščio gimtadienis ir jam sukanka būtent vienas metas.

Per gimtadienį žmonės gali būti savanaudžiai, nes tai jų šventė, jų diena. Tai mano blogo šventė, jo diena, tai apie jį ir pakalbėkim.

Per savo neilgą amžių – vieną metą – mano blogas ir aš paskelbėm 27 įrašus (po 2,25 įrašo per mėnesį). Buvo geresnių mėnesių (gegužė – 5 įrašai), buvo ir blogų (sausis, vasaris, kovas – 0 įrašų). Iš viso Juoda katė kosmose sulaukė 1834 puslapio peržiūrų. Populiariausias įrašas – Kvailėjimo fobija arba „o ką veikti dabar?“.

Kažkokiu būdu į mano tinklaraštį atklydo skaitytojai iš JAV, Rusijos, Norvegijos, Didžiosios Britanijos, Švedijos, Nyderlandų, Portugalijos, net Japonijos ir Indonezijos (???).

Turiu net 2 sekėjus! Bet žinau, kad nuolatinių skaitytojų yra daugiau. Gi pagrindinis jų srautas ateina iš Facebook'o. Ten ir sulaukiu daugiausia komentarų, asmeninių žinučių, padrąsinimų ar klausimų, kodėl neberašau, kai įvyksta didesnė pauzė. Išgirstu ir kritikos, kad kažkurie įrašai ne tokie smagūs ar įdomūs, kaip kiti. Viską priimu, vertinu ir labai džiaugiuosi.

Negaliu sakyti, kad ši statistika kažkokia WOW. Bet visas šis reikalas ir neskirtas visuomeninėms problemoms ar politinėms aktualijos spręsti, populiarumui auginti ir reklaminiams plotams parduoti. Nesitikiu, kad asmeniški mano pamąstymai bus įdomūs masėms. Kad apie tavo pirstelėjimą norėtų sužinoti visi, pirma turi ištekėti už Zvonkaus, įkurti silikoninių papų popgrupę arba apsikvailinti dirbant Seime. Bet man kol kas nereikia nei vieno iš jų. :)

Siekis judėti į priekį reikalauja ir kažkokių tikslų, ateities vizijos, planų. Aš tiesiog labai džiaugčiausi, jei galėčiau po metų vis dar čia užsukti ir pasidžiaugti bent jau padvigubėjusiais rezultatais – man daug nereikia. Erdvę mintims turiu – o kiek akių nori sneak'inti mano dalykus – jau nuo jūsų, mieli skaitytojai, priklauso. Tad ačiū, kad skaitot, komentuojat ir like'inat. Galėčiau sakyti, kad „gi rašau dėl savęs“, tai tiesa, bet nemeluosiu, man smagu, kai jūs paskaitot. O dar smagiau bus, jei ir kitą kartą užsuksit.

P. s. Jums nesivaidena, gimtadienis yra puikus laikas mažytėms permainoms. :)

Kodėl gerai (?), kad į miestą Kalėdos ateina vis anksčiau

 (Pinterest)

Ankstesniais metais su visais noriai bambėdavau ir skųsdavausi, kad visiška nesąmonė, jog Kalėdoms puoštis ir ruoštis visi kasmet pradeda vis anksčiau. Pritariamai linksėdavau, kad reikėtų sulaukti bent jau gruodžio.

O šiemet aš pakeičiau savo nuomonę ir tam yra labai aiški priežastis – aš suvokiau vieną dalyką.

Nesvarbu, kad per mėnesį vos kokius 2–3 vakarus po darbo važiuoju tiesiai namo ir nieko neveikiu. Nesvarbu, kaip diena užsibaigia, svarbu, kad pirmoji, ir didžiausia, jos dalis, nuo 6:20 iki 16.45 – išlieka tokia pati, tad, norint to ar ne, įsisuka rutinos mašina. Kai nuo pirmadienio 8:00 iki penktadienio 15.30 turi padaryti milijonus dalykų, nepastebi, kada lemputes ant lango įžiebia kaimynas, kada girliandom pasipuošia vaistinės laiptų turėklai, o ant RIMI vėl nutupia Kalėdų senelio rogės (šiemet jos vėl ten? O gal ne? Sorry, nepastebėjau...).

Dėl to nebepykstu, kad girliandom, kalėdine muzika ir kūčiukais bandoma lįsti į akis nuo lapkričio ar spalio, kaip šiemet padarė JYSK'as... Nes po kasdienybės darbų ir rūpesčių rūką ne taip lengva ir paprasta prasibrauti. Tik užaugusi (yeah, right, kaip sako A) ir su visais ryte stovėdama kamštyje pakeliui į darbą supratau, kad Kalėdas ĮMANOMA pražiopsoti: įmanoma pamiršti pakabinti girliandas, suprantama neturėti laiko planuoti ir iš anksto pirkti dovanas, tikėtina nerasti, kada iškepti bei padekoruoti kalėdinių meduolių, pažiūrėti lengvų šventinių filmų, išgerti kakavos su kūčiukais...

Na, aš bent jau turiu žmones, kurie mane priverčia pajusti Kalėdinę dvasią – šaunius kolegas, kurie papuošia kabinetą lemputėm, organizuoja kalėdinių žaisliukų dirbtuves bei vaišina kava su riešutų sirupu ir zefyriukais bei artimuosius (čia priskiriu ir draugus), kurie degina namie cinamono ir obuolių kvapo žvakes, išsiveda mane išgerti karšto vyno, kviečia šventinių pietų ir atakuoja klausimas, ko norėsiu Kalėdoms dovanų.

Jūs esat mano Kalėdos.

Net tada, kai aš būnu Jūsų Grinčas. ;)