Metas vienam metui

(Iš Pinterest)

Žinau, kad posakis „vienas metas“ realiai neegzistuoja. O jei ir egzistuoja – tai yra baisiai netaisyklingas išsireiškimas. Bet kuriuo atveju šiandien mano tinklaraščio gimtadienis ir jam sukanka būtent vienas metas.

Per gimtadienį žmonės gali būti savanaudžiai, nes tai jų šventė, jų diena. Tai mano blogo šventė, jo diena, tai apie jį ir pakalbėkim.

Per savo neilgą amžių – vieną metą – mano blogas ir aš paskelbėm 27 įrašus (po 2,25 įrašo per mėnesį). Buvo geresnių mėnesių (gegužė – 5 įrašai), buvo ir blogų (sausis, vasaris, kovas – 0 įrašų). Iš viso Juoda katė kosmose sulaukė 1834 puslapio peržiūrų. Populiariausias įrašas – Kvailėjimo fobija arba „o ką veikti dabar?“.

Kažkokiu būdu į mano tinklaraštį atklydo skaitytojai iš JAV, Rusijos, Norvegijos, Didžiosios Britanijos, Švedijos, Nyderlandų, Portugalijos, net Japonijos ir Indonezijos (???).

Turiu net 2 sekėjus! Bet žinau, kad nuolatinių skaitytojų yra daugiau. Gi pagrindinis jų srautas ateina iš Facebook'o. Ten ir sulaukiu daugiausia komentarų, asmeninių žinučių, padrąsinimų ar klausimų, kodėl neberašau, kai įvyksta didesnė pauzė. Išgirstu ir kritikos, kad kažkurie įrašai ne tokie smagūs ar įdomūs, kaip kiti. Viską priimu, vertinu ir labai džiaugiuosi.

Negaliu sakyti, kad ši statistika kažkokia WOW. Bet visas šis reikalas ir neskirtas visuomeninėms problemoms ar politinėms aktualijos spręsti, populiarumui auginti ir reklaminiams plotams parduoti. Nesitikiu, kad asmeniški mano pamąstymai bus įdomūs masėms. Kad apie tavo pirstelėjimą norėtų sužinoti visi, pirma turi ištekėti už Zvonkaus, įkurti silikoninių papų popgrupę arba apsikvailinti dirbant Seime. Bet man kol kas nereikia nei vieno iš jų. :)

Siekis judėti į priekį reikalauja ir kažkokių tikslų, ateities vizijos, planų. Aš tiesiog labai džiaugčiausi, jei galėčiau po metų vis dar čia užsukti ir pasidžiaugti bent jau padvigubėjusiais rezultatais – man daug nereikia. Erdvę mintims turiu – o kiek akių nori sneak'inti mano dalykus – jau nuo jūsų, mieli skaitytojai, priklauso. Tad ačiū, kad skaitot, komentuojat ir like'inat. Galėčiau sakyti, kad „gi rašau dėl savęs“, tai tiesa, bet nemeluosiu, man smagu, kai jūs paskaitot. O dar smagiau bus, jei ir kitą kartą užsuksit.

P. s. Jums nesivaidena, gimtadienis yra puikus laikas mažytėms permainoms. :)

Rožiniai Bliuzai, SESE, SU GIMTADIENIU ir linkėjimai ieškantiems betmeno

 (Iš Pinterest. Nevogiau, tik pasiskolinau.)

Ši savaitė man buvo rožinė. Totally PINK. Savaitės tematiką padiktavo Bliuzo naktų apyrankė.

((Offtopic'as: labai norėjau pamatyti didelį, piktai atrodantį ir oda (tikiuosi, kad ne kito kokio metalisto) apsitempusį baikerį su ta rožine Bliuznakčių apyranke. Mačiau atskirą aikštelę motociklams, net mačiau ir pačių motociklų, bet baikerių – ne. Įtariu, su jų nematomumu kažkaip susijusi apyrankių spalva...)

Taigi. Antradienį nusidažiau nagus rožine spalva. Kad prie apyrankės tiktų (nes tokia jau tradicija mano – kaupti festų apyrankes visą vasarą ir nusiimti paskutinę rugpjūčio dieną). Trečiadienį užsidėjau marškinius su rožinėm gėlėm ir net rožinius batelius apsiaviau. Ketvirtadienį pabudau su galvoje skambančia PINK daina:

 (Toks sick klipas... <3)

That‘s REALLY weird. Eidama į darbą ją net užsileidau paklausyti. Apskritai manau, kad jei galvoje skamba kažkokia daina, tai čia yra organizmo reakcija į poreikį. Na, kaip troškulys ar alkis. O poreikius reikia tenkinti. Dar kyla klausimas „kodėl“? TODĖL. 

P. s. dar keisčiau, kad būtent TĄ dainą grojo, kai grįžusi iš darbo įsijungiau M1+ (WTF??? Tokie sutapimai kartais mane gąsdina – gi negaliu visada suprasti likimo siunčiamų ženklų...).

O grįžtant prie Bliuzų temos... Tiek man, tiek I. ir G., su kuriais keliavom, šie Bliuzai buvo pirmas kartas. Ir sakyčiau, kad labai vykęs. Prisvilęs tik nuo saulės nudegusios nugaros pavidalu. O šiaip Bliuzai man pasirodė:

Chill out‘o festivalis. Turbūt pirmą kartą buvau tokiam atsipūtusiam festivaly (arba buvau tokia atsipūtusi festivaly) – nuostabus oras, kuris vertė pirmą šeštadienio pusę vartytis prie ežero ir nesuskaičiuojamai kartų minti takelį ežeras-pledas-ežeras-pledas-ežeras-ežeras-pledas, muzika, draugai, per pirmą naktį išsikrovęs telefonas – viskas, ko reikia tobulam atsijungimui nuo išorinio pasaulio. Tokia chill out‘o ir laimės oazė...

No pressure festivalis. Koncertai? Viena scena – no pressure kažkur spėti, vėluoti, praleisti, neišgirsti. Vietos daug – nori sėdėk tolėliau ant pleduko ir gurkšnok... kažką, ką nori gurkšnoti..., nori stovėk antroj daly minios, kur kiti stovikai stovi, eik į vidurį ir siūbuok arba grūskis į priekį ir tūsink. Vietos daug, galimybių daug – vėl – no pressure.

Don‘t care festivalis. Gerąja prasme. Mes abi su I. tą dvasią greit pajutom. Čia tau ne Karklė, kai turi dėvėti mėnesį planuotus outfit'us, prieš tai tobulai apkepti soliariume ir iš palapinės išlįsti TIK su tobulu makiažu ir nepriekaištingai suveltų plaukų aka „ką tik atsikėliau, oj ne, tikrai ne valandą rišausi plaukus“ šukuosena.

Festivalis su žmonėmis-priedais. Žmonėmis-festivalių priedais aš laikau tokius individus, be kurių negali įvykti joks festivalis (na, gali, bet jie vis tiek visada būna): apsirengę pliušinių žaislų kombinezonais (net kai lauke +33C), kokiu nors būdu išsipurvinę (dažniausiai tai būna išsivolioję purve po lietaus, bet šiemet buvo balti... dažai?), aukštalipių (čia tos, kur sėdi savo bičams ant sprando – visom prasmėm – ir užstoja vaizdą į sceną), miegalių (miegančių rytą, dieną, vakare; palapinėje, pusiau palapinėje, šalia palapinės, pakrantėje, miške, šalia miško, mašinoje (pvz.: kojomis aukštyn)), draugą pametusių (– Rokai, kur tu, Rokaiiii??? Balsas iš kitos pusės: – Nėr čia burokų...), žmonės su šunimis arba wanna-have-dog žmonės, kurie tempia ką nors prisirišę prie virvutės. Na, pvz. kolos bambalį...

 (Šitie nučiuožę vyrukai grojo Bliuzuose!!!)

Batų festivalis. Palikti batai, pamesti batai, rasti batai, atnešti batai, skraidantys batai...

Intelektualių pokalbių festivalis.  – O kokia merginos dalis svarbiausia: kojos, papai ar užpakalis? arba – Kokio skonio tabakas geriausias? (iš šito paryčiais nugirsto pokalbio sužinojau, kad vyšninis tabakas kvepia tik šalia esantiems, o juodųjų serbentų ne tik kvepia, bet ir rūkant skonis jaučiasi).

Baisiausio smėlio festivalis. Smėlis prie Lūksto ežero yra toks, koks neturi būti smėlis – juodas, karštas ir labai labai šiurkštus.

Bet šiaip iš esmės Bliuzai buvo osom. Visas savaitgalis toks buvo, nes po festo sekė jūra, dar daugiau saulės, serbentai naktį, ežeras, aršios žuvytės, lietus ir truputis žaibų. Tą superinį laiką visą savaitę dar primena henna ant rankos. Tokia truputį netobula, apgadinta, bet nereali. Nes netobuli, bet mieli dalykai ir būna nerealiausi. :)

O pabaigai... SESE, SU GIMTADIENIU. TU PATI FAINIAUSIA!

(Specialiai TAU, sese)

P.S. Vaikinuk, kuris buvai prie manęs priėjęs Bliuzuose ir klausei, ar ne aš pernai vilkėjau Betmeno kostiumą – linkiu tau surasti savąją betmenę. ;)

Papildyta: atėjo penktadienis ir aš supratau likimo siunčiamą ženklą.