Pankroko dienos mano palėpėje

(Pinterest)

 

Aš nebetikiu įkvėpimais. Tikiu minčių perkrova, kai reikia jas išlieti. Bet tai nėra įkvėpimas. Tad negaliu teisintis jo nebuvimu dėl to, kad kurį laiką buvau nutolusi nuo tinklaraščio rašymo.

Blogo temas iki šiol man pavyzdingai diktavo kasdienybė – dalykai, nutikimai mano aplinkoje. Kartais – visiškos smulkmenos. Tad ta pauzė paprasčiausiai reiškė, kad aš užsimerkiau akivaizdiems nutikimams arba tiesiog miegojau veikiama vaistų ir peršalimo iššauktos temperatūros, kurios buvimo negaliu įrodyti, mat neturiu termometro. 

Bet sirgau. Sirgau nerašymu. Kas mane kankino ne mažiau už kosulį. Tokį kosulį, kai ryte iškosėji į saują savo grūdėtą varškę su braškėmis. Arba sėdi kino teatre užsimerkusi, burnoje – trys skirtingos mėtinės pastilės ir vis tiek taip kutena gerklę, kad ašaros tiesiog pliaupia skruostais.

Dėl nerašymo dar galėčiau apkaltinti žmones, kurie iš manęs laukia naujų įrašų, klausdami, apie ką bus kitas. Bet jei neklaustų – irgi negerai būtų. Jie mano spaudėjai ir motyvatoriai tuo pačiu metu. Jie kelia mano įrašams kartelę, lygina, kuria lūkesčius, kuriuos aš, matyt, turėčiau pateisinti. Hm. Turbūt reikėtų su tuo susitaikyti –  kaip viešo įrašų publikavimo pasekme. 

Žodžiu, dalykai, kurie pastaruoju metu vyksta aplink mane, verčia mane susimąstyti giliau nei įprasta. Ko aš visiškai nenoriu daryti. Todėl įsijungiu serialą, išeinu į mišką arba tiesiog užsimetu seną gerą paauglystės punkrock‘ą, kad ir The Offspring – „Self esteem“, for example. Arba kažką ir Sum 41. Nes taip jau man yra – kai ausyse kažkas rėkia, aš galiu ramiai apie nieką negalvoti.

Dar pastaruoju metu jaučiu itin didelį poreikį tvarkyti(s) – tas užgriozdintas pakampes po lova, dėžučių prifarširuotas pastales, spintą. Galvą. Pastarojoje daugiausia šlamšto. Kartais taip norėtųsi, kad ten „siaustų“ rudeninių spalvotų lapų vėtros, šviestų pavakario saulė, tokia, kokia šviečia man važiuojant iš darbo, ir grotų The Killers – „My List“. Pastaruoju metu tai yra tobuliausia būsena, kurią galiu pasiekti. Mano asmeninė meditacija.

Kadangi šis įrašas jau tapo minčių kratiniu, pratęsiu tai aptardama dar vieną nesusijusią temą. Visai neseniai ne tik sau, bet ir garsiai aplinkiniams pripažinau naują faktą – aš ne nemėgstu žmonių, aš jų bijau. Anksčiau sakydavau, kad nemėgstu. Paskui taip sakyti pasidarė kažkodėl labai populiaru. Hipster shit. Tad dabar aš teigiu, kad žmonių bijau. Nea, bijau visai ne taip isteriškai, kaip bekojų kirmėlių ir ne taip paniškai, kaip būti užrakinta metaliniame narve ir pusiau užkasta į žemę kažkur krūmuose. Bijau to, kaip tie žmonės gali mane paveikti ir pakeisti.

Aš galiu bendrauti su bet kokiais žmonėmis. Esu mandagi, paslaugi ir galiu neblogai susitvardyti net kalbėdama su visiškais debilais. Kažkurią dieną kolegei darbe išdėsčiau savo „asmeninių pergalių“ filosofiją. Kai sugebu nuraminti agresyvų žmogų – laikau tai „asmenine pergale“, komunikacijos triumfu, muahahaha. Kai po nepasitenkinimu pradėto pokalbio priverčiu pašnekovą man padėkoti ir palinkėti geros dienos – laikau asmenine pergale. Kai išsirėkęs jis kartu su manim nusijuokia – asmeninė pergalė – check. Labai tikėtina, kad nuėjęs tolėliau/padėjęs telefono ragelį jis mane išvadins pačiais mieliausiais keiksmažodžiais. Aš jį suprantu, nes mintyse jam atsakysiu tuo pačiu. :) 

Aišku, visi atvejai nesibaigia asmeninėmis pergalėmis. Kai kurie baigiasi drebančiomis rankomis ir tvirtai suspaustais kumščiais, kad suvaldyčiau veiksmus, už kuriuos po to tektų valgyti pusryčius už grotų. 

Taigi, aš galiu bendrauti su daug kuo. Bet žmones arti prisileidžiu itin retai. Bent jau emociškai. Su tuo labai susijusi jų baimė. Čia pasitelkim tokią metaforą – jei mano vidinis pasaulis būtų namas, tai žmonės aplink mane būtų svečiai, kurie gali įeiti į labai skirtingas patalpas ir padėti ten daiktus.

Vieniems leidžiama tik pastovėti ant laiptų – tų aš nebijau. Man vienodai, kas stovi mano kieme, jiems vienodai, kur stovėti. Kiti gali užeiti į koridorių. Jų aš irgi nebijau. Tie, kas užeina į namo (namo/mano – gražus raidžių žaismas) vidų – jau kita situacija. Jie gali atnešti kažkokias praktines dovanas – praskaidrinti mano kasdienybę, aplinką, man padėti, mokyti, pralinksminti. Jų ir jų daiktų aš galiu pasigesti laikinai, nes jie pakeičiami naujais gan nesunkiai. Užeinantys į pagrindinius kambarius yra labai skirtingi žmonės. Tokios pat skirtingos yra ir jų dovanos. Jie gali teikti man jaukumą, šilumą, draugystę, vidinę ramybę, paramą, pasitikėjimą. Jų dovanos – kaip kažkas to, ko labai seniai norėjai ir tau žūtbūt reikėjo. Kai toks žmogus sugalvoja išeiti ir išsineša savo dovaną – būna sunku, nes jo pamainą rasti nelengva. Arba neįmanoma.

Ir dar yra antras namo aukštas. Ta palėpė, kurioj visokių dalykų užgrūsta. Ten užeiti nėra lengva: laiptai aplūžę, nestabilūs, reikia raktų nuo daugybės spynų. Be to, ten nėra įdomu kiekvienam, tad reikia turėti ir išskirtinio noro ten patekti. Ten daug voratinklių, gyvena keletas šikšnosparnių, raišas katinas, pora vaiduoklių. Sako, galima rasti ir vieną kitą skeletą spintoje. Ten svečių itin mažai, bet jie tokie, kuriuos savanaudiškai norisi užrakinti ir neišleisti. Kai tokie svečiai nori išeiti – skauda fiziškai. Ir nieko negali padaryti. Jie išsineša ne tik tai, ką atnešė, jie išsineša ir daiktus iš palėpės. Mano daiktus.

Čia yra labai aiški iliustracija, kodėl aš bijau žmonių. Ir kodėl tiek daug iš jų taip ir lieka stovėti prieangy.

Apie draugus ir žmones

(Iš Pinterest)

Aš pati sau nusibodau rašydama apie studijas. Nors jos buvo didelė dalis mano gyvenimo iki šiol, o nuo šiol dar didesnė, nes labai jau tiesiogiai susijusi su mano naujuoju darbu. Ir, tiesą pasakius, apie studijas kalbėti dabar populiaru. Gal ir ne tiek, kiek apie a. a. Žaliojo tilto balvonus. Bet šį karta ne apie mokslą ir ne apie darbą. Ir net ne apie sovietinį palikimą. Apie vieną idėją, užgimusią, surprise surprise, vieną naktį su mažiau miego.

Idėja kilo galvojant apie Facebook‘o draugus. Kuriuos eilinį kartą prašlaviau, nes stengiuosi laikyti jų skaičių ties 300. Nemanau, kad daugiau žmonių telpa mano gyvenime – tiek realiame, tiek virtualiame. Taigi, neišvengiamas darbas unfriend‘inant friend‘ą yra paskutinis žvilgsnis jam į akis... ar pikseliais išreikštą jo atvaizdą. 

Būna taip, kad laikai kokį žmogų savo drauguose ir niekaip nesiryžti paspausti „nebedraugauti“, nors realiai suvoki, kiek mažai tikimybės susitikti ar pasikalbėti su juo dar kartą. Kodėl? Nes susitikom vieno vakaro pokalbiui, šokiui, pasivaikščiojimui, vienam vakarėliui, darbui ar tiesiog studijavom, lankėm klubus bei užsiėmimus ar kursus, trumpai kartu dirbom. Bet negali ištrinti nors tu ką. Kodėl? O todėl, kad tau atrodo, kad neišnaudojai galimybės – pažinties su įdomiu žmogumi. Taip tikrai nebūna kaskart. Oj ne. Bet manau, jog visi žinom tą jausmą, kai tau kažkoks žmogus yra įdomus. Ir net sunku pasakyti kodėl, nes į šią kategoriją patenka įvairiausių tipažų asmenys – veiklūs ir tingūs, geriečiai iri nenaudėliai, „degantys“ ir paslaptingi. Net ir tie, kurie erzina, bet negali pasakyti kodėl, dėl to būtina, tiesiog gyvybiškai būtina, išsiaiškinti, kodėl? 

Taigi, galvodama apie tokius žmones pagalvojau apie projektą. Apie žmonių projektą – nuosavą ir labai asmenišką. Pagalvojau, kad norėčiau žmonėms, kuriuos mažai pažįstu, bet jie man pasirodė įdomūs, išsiųsti laiškus ir pakviesti į susitikimą. Ne, ne kokį tai pasimatymą, nes tarp tų žmonių yra abiejų lyčių asmenų, ir šiaip čia žmonių, o ne „Aklų pasimatymų ar „Meilės trikampių“ projektas. Taigi, pakviesti į susitikimą vietoje, kuri jiems patinka ir tiesiog pasikalbėti – apie juos, gyvenimą, Žaliojo tilto skulptūras, naujų skonių „Sumersbay“, GoT finalą, kosmosą ar kita, kas įdomu jiems. Ir man.

 

(Buvo keli rytai, kai mintyse skambėjo toks soundtrack'as)

Koks viso to tikslas? Žinot posakį, kad geriau gailėtis to, ką padarei, nei to, ko nepadarei? Tai va. Rezultate nebeturėčiau kaskart stabčioti prie to žmogaus, žvelgti į jo pikselines akis ir galvoti – „ką gi man su tavim daryti, draugauti ar nebedraugauti?“.

Ar taip padarysiu? Čia jau kitas klausimas. O atsakymas – jei nepritrūks drąsos. Drąsa mane užklumpa labai netikėtais gyvenimo atvejais – kartais darbe, o kartais parduotuvėje, būna ji pasirodo lietingą dieną arba pirmadienį aplanko su energijos pliūpsniu ir meile visam pasauliui. Žodžiu.

P. s. Jei mane kas tokioj situacijoj pakviestų susitikti tai nusivesčiau tą asmenį prie savo pamėgto skaitymo suoliuko „Bernardinų sode“ arba į Bernardinų kapines Užupy. Tiesiog.

Apie praradimus ir atradimus

(O, kad vietoj ataugančių plaukų šaknų ant galvos būtų katinas. Visiška šiza. Taip jau būna.)

Nutiko vienas dalykas, dėl kurio šis tinklaraštis prarado veną įrašą. O istorija buvo tokia: kai darbe kurpiau straipsnį apie patarimus abiturientams, ką daryti ir ko ne, renkantis studijas, dar iki kalbinant pašnekovą į vieną, gal pusantro puslapio buvau išliejusi visas savo mintis – labai asmeniškas patirtis po 6 studijų metų.Tai sritis, kurią kažkiek išmanau. 

Po 12-os klasės egzaminų tikrai neįsivaizdavau kur atsidursiu – buvau viena iš tų, kurie susižavėjo skambiais studijų programų pavadinimais ir smegenis plaunančiais jų aprašymais. Mano paraiškoje buvo visko – nuo lietuvių filologijos iki archeologijos. Net nežiūrėjau studijų dalykų: naiviai svajojau, kaip pabaigusi filologiją rašysiu knygas arba po archeologijos kasinėsiu mumijas Egipte.

Neįstojau į savo pirmą pasirinkimą, bet mane paėmė VU KF. Dėl to vėliau nesigailėjau. Nė karto. Magistro metu pakeičiau studijų kryptį – leidybai iš manęs nepavyko padaryti verslininkės, ėjau link savo pašaukimo – rašymo – ir atsidūriau žurnalistikoje. Taigi, buvau viena iš tų abiturientų, kurie aklai šaudė. Laimei, pataikiau tobulai. Dukart.

Dabar savęs neįsivaizduoju jokioje kitoje srityje, tik komunikacijoje: žurnalistikoje, RsV, marketinge (nes marketingas – ne tik ekonomika). O kai iš istorijos gavau 100-uką ir visai neblogai pasisekė su kitais egzaminais, buvo tokių išminčių, kurie man prognozavo teisininkės ateitį. Galiu pasakyti tik tiek, kad su savo balu būčiau įstojusi į teisės vf, bet jau nebe tie laikai, kai visi gerai besimokantys stoja į teisę arba mediciną tik todėl, kad jų balai geri. Dabar egzistuoja ir tokie dalykas kaip laisva valia, teisė rinktis ir noras. :)

Grįžtam prie esmės. Tai va, 6 metus maliausi akademiniam pasauly kaip studentė, dabar maluosi kaip darbuotoja ir patirties kažkiek tikrai turiu. Visą tą patirtį buvau savam stiliuj išliejus į word‘o puslapį, kuris, mano nelaimei, kažkur dingo. Ištryniau? Arba elementariai pasiklydo tarp kompiuterių, prie kurių dirbau, kai IT eilinį kartą tvarkė kokią nors mano kompo problemą. Dievaži, dirbu dar tik mėnesį, o IT pas mane lankėsi kokius 20 kartų. Tiesa tokia, kad technologijos su manim nesutaria, o aš su jom irgi nelabai draugauju. Arba gal esu kokia radioaktyvi? Man esant netoliese stringa kompiuterių valdymai, spausdintuvai vietoje raidžių spausdina kvadratukus...

Žodžiu, nebus patarimų abiturientams. Bus 2 dalykai: nuogąstavimas ir pasitaisymas.

Nuogąstavimas. Pavasario pradžioje išgyvenau labai gerą laiką. Čia tas etapas, kuris sekė po to blogojo, kai diagnozavau sau psichologinių problemyčių rinkinėlį. Po tos diagnozės sekė savigyda – buvo labai geras laikas – toks savęs suvokimo, supratimo, susitaikymo. Permainos (kad ir kokios jos geros bebūtų), išmušė mane iš tų vėžių. Vėl nebesuprantu, ką darau, kodėl sakau tai, ko nenoriu, kodėl grįžtu prie tų kvailų minčių, įsitikinimu ir įvertinimų. Kažkokios paaugliškos simpatijos ir situacijos, kuriose, jei rūkyčiau, eičiau parūkyti. Kažkoks perspaustas iš nulio sukurtas stresas. Netvarka kambaryje, spintoje ir galvoje. Negerai. Ir nors dabar mano laimės baterija yra įkrauta maždaug iki 85–90 proc., tie likę procentai yra labai svarbūs. Reikia grįžti į vėžias. Ir mažiau miegoti, nes pramiegu DALYKUS.

(Graži daina, kuria tikiu.)

Pasitaisymas. Kaip visada pabaigai – nelabai rimtai. Anksčiau jau buvau rašiusi, kaip nustojau sekti A. Užkalnio blogą. Tai va, prieš kelias savaites „unfollow“ paspaudžiau ir A. Račui. Bet kai susidūrėm RIMI daržovių skyriuj prie pomidorų, trumpai pasigrūmėm dėl to paties plastikinio maišelio ir jis man tą maišelį atidavė, beigi, labai maloniai nusišypsojo, aš pasijaučiau kažkaip kalta ir pradėjau vėl sekti jo blogą.

...ir toliau 14-ta mėnesio diena man yra kažkoks chaosas. Ir toliau tarp rimto ir saldaus renkuosi daug cukraus. Ir toliau vietoj buvimo suaugusiu žmogumi renkuosi tą užsilikusį vidinį kompleksuotą paauglį... O vietoj harmoningos melodijos – roką.

D‘oh, kaip pasakytų Houmeris. Irnekitaip.

Kvailėjimo fobija arba "o ką veikti dabar?"

 (Pasiskolinta iš internetų geram tikslui)

Kaip praeitą kartą kad laukiau įkvėpimo, taip šį kartą – ketvirtadienio. Nes jau taip gražiai gavosi, kad 2-as įrašas pasirodė 2-adienį, o 3-ias – atitinkamai, savaitės vidury. Kol dar užtenka dienų savaitėje – nusprendžiau tai tęsti. Šiandien pasipasakosiu, kaip ir ko išsigandau atidavusi magistro darbą. (Bus mažiau ironijos ir šmaikštumo, nei ankstesniuose įrašuose, bet daugiau nostalgijos dar ne visai praėjusiems laikams.)

Prieš tai – truputis priešistorės. Jokia paslaptis, antri metai minu takelį nuo Kalnų parko stotelės palei Gedimino kalną, Bernardinų sodą ir dar nepasiekusi Onos bažnyčios staigiai suku į dešinę – nes ten durys iškart iš gatvės atsiveria į VU KF Žurnalistikos institutą. Vietą, kurioje per 2 metus sužinojau ne ką mažiau nei prieš tai per 4, o praktikos (gal ne tiek profesinės, kiek asmeninio tobulėjimo) įgijau daug daugiau. Iš tikro galiu pasakyti, kad nė akimirką per visą tą laiką nesigailėjau savo beveik ekspromtu per didžiausias baimes („noriu, labai labai noriu, bet jei nesugebėsiu...?“) padaryto sprendimo. Ir nors tai nebuvo mano pirmos vietos pasirinkimas, kaip ir bakalauro atveju, mane lydėjo sėkmingas skaičius 2. 

Per tuos du metus buvo visko: streso, baimių, panikos, iššūkių, bet tiek pat buvo ir pasitenkinimo tuos iššūkius įveiku, baimę stovėti prieš kamerą nugalėjus, įrodžius sau, kad galiu ir sugebu, nors tuo pati abejojau. Tad praeitą trečiadienį, vieną iš paskutinių kartų šiuo takeliu keliavau nunešti savo baigiamojo magistro darbo. Kol jis dar neapgintas, o diplomas – ne mano rankose, negaliu dėti taško. Bet su paskaitom, seminarais ir atsiskaitymais jau baigta.

Taigi, po tokio nostalgiško nukrypimo ant gražaus ir tyro atsiminimo reikėtų užberti šiek tiek purvo. Nors paskutinis semestras studijose buvo daug įdomesnis, nei, pvz., 2-asis, bet viską sugadinau pati su savo motyvacijos stoka. Kaip žmogus, nugyvenęs šioje žemėje jau 25 metus, dar nelabai turėjau progos save suvokti kaip nors kitaip nei kaip mokinę ar studentę. Tad nekeista, kad baigiant 18-uosius mokslo metus savo gyvenime pradėjau stigti motyvacijos. Motyvacijos eiti į paskaitas, daryti užduotis, rašyti rašto darbus. Niekada nebuvau „nepavyzdinga studentė“ (nesakau, kad buvau ir pati pavyzdingiausia – nepadarydavau užduočių viena pirmųjų, bet visada laikydavausi deadline‘ų). Iki šių metų. 

Ne skolų nerinkau, bet pirmą kartą per visus metus naudojausi tuo, kad „šis dėstytojas nesakys nieko, jei truputį pavėluosiu nusiųsti darbą“, „šitas vis tiek bus užsiėmęs, tad neskaitys rytoj“, „šitam reikia tik gero pasiteisinimo ir nesupyks“ ir pan. NES TIESIOG NEBETURĖJAU MOTYVACIJOS. Trūko įkvėpimo ir buvau išbandžiusi visus prievartos sau būdus. Tiesiog fiziškai ir emociškai neįstengdavau atsiversti knygos, atsidaryti word‘o ar į paieškos sistemą suvesti reikiamus raktinius žodžius informacijos atkapstymui. Didžiavausi savimi, kad įveikiau magistro darbą (už tai iš esmės galiu būti dėkinga temai), nes buvo momentų, kai negalėjau įsivaizduoti savęs to padarant. Ypač šiais metais. Bet grįžtant į tai, kas įvyko magistrą pridavus... 

Nieko. Baisiausia, kad nieko neįvyko. Turbūt pasąmoningai mano smegenų ląstelės sugalvojo, kad dabar, pasibaigus oficialiems mokslams jos mirs iš žinių bado. Tokiu būdu jos padiktavo man naują dienotvarkę, niekuo nesiskiriančią nuo ankstesniosios, tik dabar valandos, kurios anksčiau buvo skirtos magistro rašymui, patapo darbo skelbimų ir motyvacinių laiškų rašymo valandomis, Coursera'os kursų peržiūros pusvalandžiais, knygų skaitymo minutėmis. Kitą dieną po magistro pridavimo pajutau fizinį poreikį aplankyti biblioteką. Ir ne tam, kad išsirinkčiau kokį lengvą skaitaliuką, nuotykių ar distopinį romaną, o ką nors iš ŠVIEČIAMOJO pobūdžio literatūros, kad ir kelionių, kad būtų pusiausvyra tarp pramogos ir žinių. Ar kažką apie didžiuosius filosofus ir filosofines mokyklas jaunimui, tokiam kaip aš, kuris su filosofija rimčiau susidūrė tik magistro metais, bet dega troškimu suabejoti visu pasauliu. 

P.s. stabtelėjau prie ezoterikos ir populiariosios psichologijos skyrių – nes jie greta vienas kito – bet negalėjau nesišypsoti, nes akys užkliūdavo už pačių keisčiausių pavadinimų, pvz., tokių kaip „Kaip tapti ragana?“. Tiesa, paėmusi tą knygą ir su ironiška šypsena pavarčiusi su siaubu suvokiau, kad ją kažkada JAU BUVAU pasiėmusi iš bibliotekos. Kai buvau kokių 12–13 metų, skaičiau „Harį Poterį“ ir, kaip daugelis vaikų, norėjau tapti kerėtoja. Tęsiant tą temą, pamenu, kaip vieną popietę po pamokų atsisėdusios ant suoliuko mano sode su drauge ant papuošalų piešėme runas ir nakčiai jas kasėme po žeme. Oh, yes, it‘s true. Ne, burtai nesuveikė, jei įdomu. Gal dėl to, kad runas piešėm su markeriais ant plastikinių karoliukų ir paskui jos labai greitai nusivalė nuo mūsų magiškų talismanų.

Žodžiu, grįžtu prie to, kad dabar pasąmoningai bijau, kad pabaigusi mokslus pradėsiu ženkliai kvailėti. Tai yra viena iš hipotezių. Antra, truputį labiau mane raminanti, sako, kad užsiimu tokiais dalykais tiesiog todėl, kad man jie, nors ir lavinantys, yra įdomūs, o dabar, pagaliau, atrasiu jiems laiko. Kaip ir, tikiuosi, šokiams, grafiniam dizainui, piešimui, rašymui ir kitiems geriems dalykams.

Pvz., gyvenimui.