Kvailėjimo fobija arba "o ką veikti dabar?"

 (Pasiskolinta iš internetų geram tikslui)

Kaip praeitą kartą kad laukiau įkvėpimo, taip šį kartą – ketvirtadienio. Nes jau taip gražiai gavosi, kad 2-as įrašas pasirodė 2-adienį, o 3-ias – atitinkamai, savaitės vidury. Kol dar užtenka dienų savaitėje – nusprendžiau tai tęsti. Šiandien pasipasakosiu, kaip ir ko išsigandau atidavusi magistro darbą. (Bus mažiau ironijos ir šmaikštumo, nei ankstesniuose įrašuose, bet daugiau nostalgijos dar ne visai praėjusiems laikams.)

Prieš tai – truputis priešistorės. Jokia paslaptis, antri metai minu takelį nuo Kalnų parko stotelės palei Gedimino kalną, Bernardinų sodą ir dar nepasiekusi Onos bažnyčios staigiai suku į dešinę – nes ten durys iškart iš gatvės atsiveria į VU KF Žurnalistikos institutą. Vietą, kurioje per 2 metus sužinojau ne ką mažiau nei prieš tai per 4, o praktikos (gal ne tiek profesinės, kiek asmeninio tobulėjimo) įgijau daug daugiau. Iš tikro galiu pasakyti, kad nė akimirką per visą tą laiką nesigailėjau savo beveik ekspromtu per didžiausias baimes („noriu, labai labai noriu, bet jei nesugebėsiu...?“) padaryto sprendimo. Ir nors tai nebuvo mano pirmos vietos pasirinkimas, kaip ir bakalauro atveju, mane lydėjo sėkmingas skaičius 2. 

Per tuos du metus buvo visko: streso, baimių, panikos, iššūkių, bet tiek pat buvo ir pasitenkinimo tuos iššūkius įveiku, baimę stovėti prieš kamerą nugalėjus, įrodžius sau, kad galiu ir sugebu, nors tuo pati abejojau. Tad praeitą trečiadienį, vieną iš paskutinių kartų šiuo takeliu keliavau nunešti savo baigiamojo magistro darbo. Kol jis dar neapgintas, o diplomas – ne mano rankose, negaliu dėti taško. Bet su paskaitom, seminarais ir atsiskaitymais jau baigta.

Taigi, po tokio nostalgiško nukrypimo ant gražaus ir tyro atsiminimo reikėtų užberti šiek tiek purvo. Nors paskutinis semestras studijose buvo daug įdomesnis, nei, pvz., 2-asis, bet viską sugadinau pati su savo motyvacijos stoka. Kaip žmogus, nugyvenęs šioje žemėje jau 25 metus, dar nelabai turėjau progos save suvokti kaip nors kitaip nei kaip mokinę ar studentę. Tad nekeista, kad baigiant 18-uosius mokslo metus savo gyvenime pradėjau stigti motyvacijos. Motyvacijos eiti į paskaitas, daryti užduotis, rašyti rašto darbus. Niekada nebuvau „nepavyzdinga studentė“ (nesakau, kad buvau ir pati pavyzdingiausia – nepadarydavau užduočių viena pirmųjų, bet visada laikydavausi deadline‘ų). Iki šių metų. 

Ne skolų nerinkau, bet pirmą kartą per visus metus naudojausi tuo, kad „šis dėstytojas nesakys nieko, jei truputį pavėluosiu nusiųsti darbą“, „šitas vis tiek bus užsiėmęs, tad neskaitys rytoj“, „šitam reikia tik gero pasiteisinimo ir nesupyks“ ir pan. NES TIESIOG NEBETURĖJAU MOTYVACIJOS. Trūko įkvėpimo ir buvau išbandžiusi visus prievartos sau būdus. Tiesiog fiziškai ir emociškai neįstengdavau atsiversti knygos, atsidaryti word‘o ar į paieškos sistemą suvesti reikiamus raktinius žodžius informacijos atkapstymui. Didžiavausi savimi, kad įveikiau magistro darbą (už tai iš esmės galiu būti dėkinga temai), nes buvo momentų, kai negalėjau įsivaizduoti savęs to padarant. Ypač šiais metais. Bet grįžtant į tai, kas įvyko magistrą pridavus... 

Nieko. Baisiausia, kad nieko neįvyko. Turbūt pasąmoningai mano smegenų ląstelės sugalvojo, kad dabar, pasibaigus oficialiems mokslams jos mirs iš žinių bado. Tokiu būdu jos padiktavo man naują dienotvarkę, niekuo nesiskiriančią nuo ankstesniosios, tik dabar valandos, kurios anksčiau buvo skirtos magistro rašymui, patapo darbo skelbimų ir motyvacinių laiškų rašymo valandomis, Coursera'os kursų peržiūros pusvalandžiais, knygų skaitymo minutėmis. Kitą dieną po magistro pridavimo pajutau fizinį poreikį aplankyti biblioteką. Ir ne tam, kad išsirinkčiau kokį lengvą skaitaliuką, nuotykių ar distopinį romaną, o ką nors iš ŠVIEČIAMOJO pobūdžio literatūros, kad ir kelionių, kad būtų pusiausvyra tarp pramogos ir žinių. Ar kažką apie didžiuosius filosofus ir filosofines mokyklas jaunimui, tokiam kaip aš, kuris su filosofija rimčiau susidūrė tik magistro metais, bet dega troškimu suabejoti visu pasauliu. 

P.s. stabtelėjau prie ezoterikos ir populiariosios psichologijos skyrių – nes jie greta vienas kito – bet negalėjau nesišypsoti, nes akys užkliūdavo už pačių keisčiausių pavadinimų, pvz., tokių kaip „Kaip tapti ragana?“. Tiesa, paėmusi tą knygą ir su ironiška šypsena pavarčiusi su siaubu suvokiau, kad ją kažkada JAU BUVAU pasiėmusi iš bibliotekos. Kai buvau kokių 12–13 metų, skaičiau „Harį Poterį“ ir, kaip daugelis vaikų, norėjau tapti kerėtoja. Tęsiant tą temą, pamenu, kaip vieną popietę po pamokų atsisėdusios ant suoliuko mano sode su drauge ant papuošalų piešėme runas ir nakčiai jas kasėme po žeme. Oh, yes, it‘s true. Ne, burtai nesuveikė, jei įdomu. Gal dėl to, kad runas piešėm su markeriais ant plastikinių karoliukų ir paskui jos labai greitai nusivalė nuo mūsų magiškų talismanų.

Žodžiu, grįžtu prie to, kad dabar pasąmoningai bijau, kad pabaigusi mokslus pradėsiu ženkliai kvailėti. Tai yra viena iš hipotezių. Antra, truputį labiau mane raminanti, sako, kad užsiimu tokiais dalykais tiesiog todėl, kad man jie, nors ir lavinantys, yra įdomūs, o dabar, pagaliau, atrasiu jiems laiko. Kaip ir, tikiuosi, šokiams, grafiniam dizainui, piešimui, rašymui ir kitiems geriems dalykams.

Pvz., gyvenimui.

Apie psichologines problemas, kosmosą, ženklus ir... vienaragius

 (Ne mano, geram tikslui pasiskolinta iš internetų)

 

Po pirmų dviejų įrašų, kurių temos pasidiktavo pačios, kurį laiką laukiau. Laukiau kol gims kokia protinga, aprašymo verta mintis. Negimė. Laukiau įkvėpimo. Na tokio, kai visu kūnu pajauti - esi įkvėptas - griebi kas po ranka: tušinuką, kompiuterį, telefono tačskryno neegzistuojančius klavišus, apgraužtą (ne mano) pieštuką... ir rašai. Nes mintys teka, liejasi, skrenda, tik spėk gaudyti. Nieko panašaus. Įkvėpimas taip ir neatėjo. 

"Tai ką dabar darysiu?", - mąstau sau nuliūdus biški (ne per daug). - "Nejau blogas taip ir mirs, sulaukęs vos poros įrašų?" Tada pagalvojau (iš tikro tai ne tada, o dabar rašydama viską galvoju), DAR KARTĄ, kodėl pradėjau čia rašyti? Ne tam, kad skelbčiau apie žemės drebėjimus Nepale, kad gvildenčiau politines manipuliacijas Ukrainoje, ieškočiau išeities iš ekonominių krizių ar dalinčiausi 12 žingsnių burokėlių dieta. NE. O gi dėl to. Dėl ko? Ogi šiaip sau. Kad prie progos parašinėčiau ką nors neprotingo apie save. Tai va, pasipasakosiu, kokios keistenybės vyksta. Bet į tiesiai - per aplinkui.

Prieš beveik daug laiko, vienu iš tų vakarų, kai susėdusios prie arbatos puodelių virtuvėje su kambariokėm diskutavom kokia nors nejaukia, šiurpia ar baisia tema (visi mūsų pokalbiai virtuvėje prasideda pokalbiais apie kasdienybę, kurie perauga į ką nors tamsaus ar pesimistiško ir užsibaigia juokingais Youtube vaizdeliais), įsikalbėjom apie depresijas, psichologinius sutrikimus (?) ir pan. Aš buvau viena iš tų, sau diagnozavusių ūmias psichologines problemas (apie tai plačiau gal kurį kitą kartą). Nesu iš tų veiklių žmonių, kurie iš karto kažko imasi. Tad pagyvenau taip dar šiek tiek, o kai pradėjo ateidinėti pavasaris, žmonės pradėjo laimingėti, nusprendžiau ir aš kažką daryti, kažką keisti. 

Pirma į galvą atėjusi mintis privertė mane pačią prunkščioti. Dar tada, kai prieš maždaug 3 metus dirbau "Pegase", mano valdžioje buvo skyrelis, kurio niekas nemėgo, iš tų knygų dažnai šaipėsi ir apskritai visą tą kampą vadino kosmosu (how ironic is that?). O tas kosmosas glaudė būrį visokių keistuolių: vienuolių, kurie pardavinėjo Ferrarius, Sai Babas, moteris, kurios galvoja per daug ir vyrus, kurie myli kales, hiromantus, Apokalipsės pranašus ir... vienaragius. Smagi kompanija. Šis skyrius man išties patiko ir nenorėjau kito. Užtad jame esanti literatūra atrodė mažų mažiausiai juokinga. Visokie "šviesūs keliai į save", "sielos porų valymai" ir "čakrų skalavimai" atrodė visiška nesąmonė. Tad kai diagnozavusi sau puokštę psichologinių problemų dar užsinorėjau paskaityti kažką iš kosmoso skyriaus, supratau, kad kažkas tikrai ne taip. Ne taip, tik neaišku: su ankstesniąją ar dabartine manim. 

Šiaip esu išsiugdžiusi neblogą savisaugos programą - kai man kas nors nesiseka, nesunkiai save įtikinu, kad taip turėjo būti, kad man ne ten vieta, ne tai skirta, tai ne mano kelias ir kažkas tai žino geriau, mane veda ir parodo, kai pasiklystu ar ne ten suku. Iš to išplaukia, kad kartais tikiu nuorodom (ne tom, kurios rodo, kiek minučių iki artimiausios MAXIMOS). Pagaunu kasdienybėje "apsireiškiančius ženklus". Kad būtų suprantamiau, savo kosmines klajones paaiškinsiu paprastu pavyzdžiu: eini gatve, pamatai, kaip žmogus valgo šokoladinius ledus. Jokios reakcijos. Tada važiuoji troleibusu, jam sustojus priešais raudoną šviesoforą žioplinėdamas pro langą pastebi milžinišką naujų šokoladinių ledų iškabą. Hm. Tada eini į parduotuvę pirkti batono ir žiūri - akcija šokoladiniams ledams. Taip kasdienybėje mums apsireiškia reklamščikų brukami ženklai ir tu esi priverstas nusipirkti tų su****ų šokoladinių ledų. 

Bet būna, kad panašiu metodu veikia kiti dalykai. Tad grįžtant prie populiariosios psichologijos knygų... Kilo mintis kažką tokio paskaityti ir BAM kambariokė užsiminė, kad vieną tokią knygą skaito. Tada aš atradau vieno žmogaus tinklaraštį, kuris, pasirodo, domisi visokiais ezoteriniais ir dvasiniai dalykais. O praėjusį šeštadienį draugo gimtadienyje turėjau labai neįprastą ir, gaila, kad trumpą pokalbį su vienu iki tol nepažįstamu, bet įdomiu žmogumi. Apie ką? O gi apie dvasinius dalykėlius, religijas ir vidinius nušvitimus. Ne tiksliai apie tai, ten buvo subtiliau, bet esmė tokia. O išvados dar kitokios - VISOKIE ŽENKLAI APLINK rodo man kryptį - tiesia pūkuotą letenėlę Pegasiško kosmoso link, sako, eik ir paskaityk, išsivalyk savo čakras ir prasikrapštyk apmusijusią trečiąją akį. Pff... Gerai jau, ne visai taip. Bet esmė, kad REIKIA. Jei jau viskas aplink rodo, kad reikia, tai reikia. Reikia paskaityti kažką apie dvasinius reikalus. Ar bent jau iš populiariosios savimotyvacinės psichologijos pusės. Beliko sunkiausias darbas - išsirinkti ką (any tips?).

O moralas šios istorijos toks - jei tu neini pas kosmosą, tai kosmosas ateina pas tave: psichologinių problemų, tinklaraščio arba gyvo žmogaus pavidalu. O gal tai išeis į naudą? Gal vėl pradėsiu tikėti vienaragiais? :)