(Ne mano, geram tikslui pasiskolinta iš internetų)
Po pirmų dviejų įrašų, kurių temos pasidiktavo pačios, kurį laiką laukiau. Laukiau kol gims kokia protinga, aprašymo verta mintis. Negimė. Laukiau įkvėpimo. Na tokio, kai visu kūnu pajauti - esi įkvėptas - griebi kas po ranka: tušinuką, kompiuterį, telefono tačskryno neegzistuojančius klavišus, apgraužtą (ne mano) pieštuką... ir rašai. Nes mintys teka, liejasi, skrenda, tik spėk gaudyti. Nieko panašaus. Įkvėpimas taip ir neatėjo.
"Tai ką dabar darysiu?", - mąstau sau nuliūdus biški (ne per daug). - "Nejau blogas taip ir mirs, sulaukęs vos poros įrašų?" Tada pagalvojau (iš tikro tai ne tada, o dabar rašydama viską galvoju), DAR KARTĄ, kodėl pradėjau čia rašyti? Ne tam, kad skelbčiau apie žemės drebėjimus Nepale, kad gvildenčiau politines manipuliacijas Ukrainoje, ieškočiau išeities iš ekonominių krizių ar dalinčiausi 12 žingsnių burokėlių dieta. NE. O gi dėl to. Dėl ko? Ogi šiaip sau. Kad prie progos parašinėčiau ką nors neprotingo apie save. Tai va, pasipasakosiu, kokios keistenybės vyksta. Bet į tiesiai - per aplinkui.
Prieš beveik daug laiko, vienu iš tų vakarų, kai susėdusios prie arbatos puodelių virtuvėje su kambariokėm diskutavom kokia nors nejaukia, šiurpia ar baisia tema (visi mūsų pokalbiai virtuvėje prasideda pokalbiais apie kasdienybę, kurie perauga į ką nors tamsaus ar pesimistiško ir užsibaigia juokingais Youtube vaizdeliais), įsikalbėjom apie depresijas, psichologinius sutrikimus (?) ir pan. Aš buvau viena iš tų, sau diagnozavusių ūmias psichologines problemas (apie tai plačiau gal kurį kitą kartą). Nesu iš tų veiklių žmonių, kurie iš karto kažko imasi. Tad pagyvenau taip dar šiek tiek, o kai pradėjo ateidinėti pavasaris, žmonės pradėjo laimingėti, nusprendžiau ir aš kažką daryti, kažką keisti.
Pirma į galvą atėjusi mintis privertė mane pačią prunkščioti. Dar tada, kai prieš maždaug 3 metus dirbau "Pegase", mano valdžioje buvo skyrelis, kurio niekas nemėgo, iš tų knygų dažnai šaipėsi ir apskritai visą tą kampą vadino kosmosu (how ironic is that?). O tas kosmosas glaudė būrį visokių keistuolių: vienuolių, kurie pardavinėjo Ferrarius, Sai Babas, moteris, kurios galvoja per daug ir vyrus, kurie myli kales, hiromantus, Apokalipsės pranašus ir... vienaragius. Smagi kompanija. Šis skyrius man išties patiko ir nenorėjau kito. Užtad jame esanti literatūra atrodė mažų mažiausiai juokinga. Visokie "šviesūs keliai į save", "sielos porų valymai" ir "čakrų skalavimai" atrodė visiška nesąmonė. Tad kai diagnozavusi sau puokštę psichologinių problemų dar užsinorėjau paskaityti kažką iš kosmoso skyriaus, supratau, kad kažkas tikrai ne taip. Ne taip, tik neaišku: su ankstesniąją ar dabartine manim.
Šiaip esu išsiugdžiusi neblogą savisaugos programą - kai man kas nors nesiseka, nesunkiai save įtikinu, kad taip turėjo būti, kad man ne ten vieta, ne tai skirta, tai ne mano kelias ir kažkas tai žino geriau, mane veda ir parodo, kai pasiklystu ar ne ten suku. Iš to išplaukia, kad kartais tikiu nuorodom (ne tom, kurios rodo, kiek minučių iki artimiausios MAXIMOS). Pagaunu kasdienybėje "apsireiškiančius ženklus". Kad būtų suprantamiau, savo kosmines klajones paaiškinsiu paprastu pavyzdžiu: eini gatve, pamatai, kaip žmogus valgo šokoladinius ledus. Jokios reakcijos. Tada važiuoji troleibusu, jam sustojus priešais raudoną šviesoforą žioplinėdamas pro langą pastebi milžinišką naujų šokoladinių ledų iškabą. Hm. Tada eini į parduotuvę pirkti batono ir žiūri - akcija šokoladiniams ledams. Taip kasdienybėje mums apsireiškia reklamščikų brukami ženklai ir tu esi priverstas nusipirkti tų su****ų šokoladinių ledų.
Bet būna, kad panašiu metodu veikia kiti dalykai. Tad grįžtant prie populiariosios psichologijos knygų... Kilo mintis kažką tokio paskaityti ir BAM kambariokė užsiminė, kad vieną tokią knygą skaito. Tada aš atradau vieno žmogaus tinklaraštį, kuris, pasirodo, domisi visokiais ezoteriniais ir dvasiniai dalykais. O praėjusį šeštadienį draugo gimtadienyje turėjau labai neįprastą ir, gaila, kad trumpą pokalbį su vienu iki tol nepažįstamu, bet įdomiu žmogumi. Apie ką? O gi apie dvasinius dalykėlius, religijas ir vidinius nušvitimus. Ne tiksliai apie tai, ten buvo subtiliau, bet esmė tokia. O išvados dar kitokios - VISOKIE ŽENKLAI APLINK rodo man kryptį - tiesia pūkuotą letenėlę Pegasiško kosmoso link, sako, eik ir paskaityk, išsivalyk savo čakras ir prasikrapštyk apmusijusią trečiąją akį. Pff... Gerai jau, ne visai taip. Bet esmė, kad REIKIA. Jei jau viskas aplink rodo, kad reikia, tai reikia. Reikia paskaityti kažką apie dvasinius reikalus. Ar bent jau iš populiariosios savimotyvacinės psichologijos pusės. Beliko sunkiausias darbas - išsirinkti ką (any tips?).
O moralas šios istorijos toks - jei tu neini pas kosmosą, tai kosmosas ateina pas tave: psichologinių problemų, tinklaraščio arba gyvo žmogaus pavidalu. O gal tai išeis į naudą? Gal vėl pradėsiu tikėti vienaragiais? :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą