2015 m. balandžio 21 d., antradienis

Tinklaraščių istoriografija arba "kitokio mąstymo" kompleksas

(Iš Pinterest)

Pirmą savo blogą pradėjau rašyti paauglystėje, jei gerai pamenu, buvau 15-16 metų. Panašiai tada, kai namuose atsirado pirmas kompiuteris, pradėjau fotografuoti, rengtis juodais rūbais, klausyti rock'o, nusipirkau kerzus ir įklimpau į RPG forumus. Jį įkurdinau blogas.lt, nes tada šis buvo, kaip sako mano žiūrimo serialo herojė, super top super fashion. Kelios draugės iš "juodai besirengiančiųjų ratelio" tada susikūrėme po tinklaraštį - pilną painių, depresovų paverkšlenimų iliustruotų laidotuvių outfit'us dėvinčiais žmonėmis. Aplinkiniai vadino mus gotėmis, metalistėmis ar tiesiog banglėmis, kaip tada šaukdavo visus, kurių rūbai ne iš to paties turgaus. 
Dėl anksčiau minėtų pirmojo tinklaraščio savybių jį teko ištrinti. Po kelių įvykių, kurių nebūtina čia minėti, mus pradėjo sieti su sektomis, vadinti satanistėmis, o mūsų tinklaraščiai dar labiau stiprino tokį įvaizdį... Tai atrodytų nieko tokio, jei veiksmo vieta nebūtų gūdus mažas provincijos miestelis, kuriame, nieko keisto, visi viską žino ir vieni kitus pažįsta. Tušti gandai ir nepagrįsti plepalai pasiekė artimus ir svarbius žmones, tad "Nakties dukros" blogą teko panaikinti ir pasitraukti į pogrindį.

Antrą tinklaraštį tuo pačiu slapyvardžiu, bet visai anonimiškai (niekam iš pažįstamų nežinant), pradėjau rašyti 2007 m. pradžioje. "Degantys sparnai" interneto sąvartyne gyvuoja iki šiol. Keista, bet atsiminiau net prisijungimo duomenis. Dar labiau nustebau radusi virš 90 patikros reikalaujančių komentarų, gaila, tik reklaminių, siūlančių internete nusipirkti antidepresantų ar viagros. Oh, well. 
Antro tinklaraščio etapas buvo iš esmės tų pačių depresovų paistalų tąsa. Na gerai, kai kurios minetiūros man ir dabar visai susiskaito, o metaforų išradingumas - kartais nustebina. Iš šio blogo evakavausi 2008 m. pabaigoje. 

2009 m., įstojusi į VU ir ruošdamasi išvykti į sostinę, naujus internetinius namus radau čia, blogger'yje. Tų metų vasaros pabaigoje atsirado "Mėnulių alėja" - vis dar anonimiškas blogas. Klestint tinklaraštininkų kultui, aš jaučiausi visiškas oldschool'as blogąja prasme. Kol naujos blogosferos žvaigždės rašė apie politines ir visuomenines aktualijas bei dalijosi savo spintos turiniu, aš anonimiškai metaforomis kodavau kasdienybę, populiarumo nesiekiau, dažnai dingdavau keliems mėnesiams, paskui - vėl, kaip katinas po morčiaus, grįždavau. Per 6 metus nepavyzdingo rašymo susikaupė lygiai 90 skaitytojų. Not bad, kai pagalvoji, atsižvelgiant į tai, kiek (ne)dėjau pastangų.

Bet kodėl vis slėpiausi? Juk galėjau pasireklamuoti savo Facebook'o draugams, sulaukti komentarų ir like'ų. Kalta buvo baimė (ji mano bff visose gyvenimo srityse). Prieš maždaug trejus metus ilgaamžį "nakties dukros" slapyvardį pagaliau pakeičiau į savo tikrą vardą (bet jis nieko nepasako, kas 5-a Lietuvoj mano bendravardė). Prieš 2 metus įkėliau tikrą savo nuotrauką (aha, bet iš nugaros). Ir tik visai neseniai ten įsikūrė 2/3 mano tikro veido.

Kodėl dabar atsirado "Juoda katė kosmose"? Visiškai dėl manęs pačios. Nesakau, kad "rašau sau". Viešų tinklaraščių niekas nerašo sau. Rašo, kad kiti skaitytų. "Sau" rašoma popieriniuose dienoraščiuose, notebook'uose, word'uose.  

Tad kodėl rašau kitiems dėl savęs pačios? NES. Paauglystėje, buvo populiaru kartoti, kad "nerūpi, ką apie mane mano aplinkiniai". Tiesa, man niekad nerūpėjo, ką aplinkiniai galvoja apie mano išvaizdą ar aprangą, nes su rūbais ir aksesuarais mėgau (ir kartais vis dar patinka) paeksperimentuoti. Bet dėl viso kito ilgą laiką melavau kitiems ir, svarbiausia, sau. Man tikrai rūpėjo, ką apie mane galvoja kiti, ypač suaugusieji: mokytojai, tėvai, giminės, nepažįstamieji. Net per daug, kai kada. Mano tinklaraštiniai pamąstymai visiškai nesisiejo su to žmogaus, kuriuo prieš visus rodžiausi, įvaizdžiu. (Aha, aš žmogus, dėvintis daug kaukių, so?).

Kas pasikeitė? Vieną dieną mane tiesiog už***so, kad žmonės mane mato tik iš vienos pusės: olimpiadose dalyvaujančią pavyzdingą mokinę, dešimtukininkę, kuri gerai rašo rašinius, žaidžia šachmatais ir šaškėmis, lanko meno mokyklą, visur stengiasi būti pirma, geriausia. Žodžiu, tobulumo maniakę. O juk turiu ir kitą pusę. Niekad nebuvau atviras žmogus. Nemėgau, o ir dabar privengiu kalbėti apie save. Žodžiu, vieną dieną mane už***so. Ką tą dieną padariau? O gi nieko. 

Tada praėjo ~7 metai ir sukūriau šį tinklaraštį. 

6 metai sostinėje iš manęs baigia išvaryti "kitokio mąstymo" kompleksą. Juk čia svarbu, GYVYBIŠKAI BŪTINA išsiskirti, būti unikaliam, mąstyti kuo originaliau, akis badyti savo išvaizda, elgesiu, pomėgiais, darbais, mąstymu. Žodžiu, čia palanki terpė auginti savitumą, kurį tiek metų sėkmingai slopinau. Tad jei jau galiu nepažįstamajam penktadienio naktį (reikia paminėti - visiškai blaivi) pasakoti apie savo gyvenimą, kodėl mintimis nepasidalinus su žmonėmis, kurie daug arčiau manęs? Artimiausi gal nieko neįprasto čia neras; nebent mažiau sarkazmo ir juodojo humoro, kurį taip mėgstu realybėje. Bet yra daug kitų. Tikėtina tų, kuriems visiškai nerūpi ir kurie neskaitys. Bet čia suteikiu jiems progą. O progos jau toks dalykas, kad nori naudokis, nori - ne. 

Tad šis tinklaraštis yra terapija, savipsichoanalizė (?), savigyda dar neaprašytais populiariosios psichologijos knygos metodais, kitas žingsnis vaduojantis iš paauglystėje įsivaryto "kitokio mąstymo" komplekso.

Nepažadu, kad visko nemesiu, nepažadu, kad bus įdomu, nepažadu, kad nedingsiu mėnesiui ar dviem. Visi žinom tas kates - daro ką, kaip ir kada nori. :)

(P. s. Jei yra didvyrių, visą šį reikalą perskaičiusių iki galo, pasižymėkit kaip nors pabaigoje - pagirsiu. ;) )




Komentarų nėra:

Rašyti komentarą