Apie plastmasę akyje ir laimingus pirmadienius

Būna, kai kažkas krenta į akį. Geriausiu atveju – koks vaikinas/vyras. Mano atveju – baltas plastmasės gabalėlis. Kančios abiem atvejais panašios – tikėtina, kad bus ašarų, pykčio ir nemalonių jausmų. Ir ta laimė pabaigoj, kai jo atsikratai! ...čia aš apie akies svetimkūnį, o ne vyrą. 

Žodžiu, eilinį kartą įsitikinau, kaip per mažai vertinu savo – kad ir kaip neestetiškai skambėtų – organus ir kaip vaizdžiai nesidžiaugiu tada, kai jie sveiki, neturi įstrigusių plastmasės gabalų ir gerai funkcionuoja. Naudodamasi proga norėčiau tarti padėkos žodį akims, ausims, dantims, nosiai ir tiems, kurių taip dažnai nematau ir visai netrokštu kada pamatyti, pvz.: Jums, vidaus organai, nervai ir smegenys.

 (Labai graži daina, kurios pavadinimą man pasakė "Mano kiemo" DJ, kol padavėjas aiškinosi, kodėl kažkokie žmonės valgo MANO Tex Mex bulvytes.)

Atradimai, kuriuos padariau savaitę gyvendama su svetimkūniu akyje:

1) Norint iškrapštyti svetimkūnį, patekusį po akies voku nepadeda: jokie akių lašai, akies trynimas, akies plovimas vandeniu ar ramunėlių nuoviru, ramunėlių žiedų kompresai, mirksėjimas po vandeniu, vandens srovelės pylimas į akies kampą, vieno voko užkėlimas ant kito, bandymas iškrapštyti kažką po akies voku naudojant sušlapintą ausų krapštuką... Ko tik aš neišbandžiau. Visos procedūros nemalonios, graužia akį ir dar labiau tave suerzina, kai pabandžius dar vieną interneto išminčiaus receptą supranti, kad nė velnio niekas neveikia ir kad lengva ten jiems su savo sveikom akim patarimus žarstyti. Užtad dabar žinau, kas garantuotai padeda – apsilankymas pas akių gydytoją, gudriau tariant, oftalmologą;

2) Kontaktiniai akių lęšiai kartais gali būti pats didžiausias išsigelbėjimas, nes gali tapti skydu, apsaugančiu nuo svetimkūnio ir akies kontakto. Vien dėl lęšių dienos metu manęs nevargino vienas įkyriausių jausmų ever – „kažkas įkrito į akį“;

3) Pasirodo, aš nepersirašiau į „Saulėtekio“ kliniką, nors ten ir ėjau privalomos sveikatos patikros prieš įsidarbinant. Pasirodo, aš vis dar priklausau tai ligoninei, kurią maloni „Saulėtekio“ klinikos registratūros darbuotoja įvardijo kaip „ten Antakalnio gale“;

4) Kad ir kaip sovietmečiu atsiduotų „tos ligoninės Antakalnio gale“ interjeras ir didžioji dalis seselių, tačiau tai yra bene mažiausiai mane nuvylusi poliklinika-ligoninė ever. Jau antrą kartą ateinu su ekstra atveju ir mane priima reikiami gydytojai max po 2 val. O man net nieko neskauda ir net nereikia grasinti, kad mirsiu čia pat, tiesiai po registratūros langeliu;

5) Šiandien jau yra geriausia šios savaitės diena, o dar tik pirmadienis. :)

Apie praradimus ir atradimus

(O, kad vietoj ataugančių plaukų šaknų ant galvos būtų katinas. Visiška šiza. Taip jau būna.)

Nutiko vienas dalykas, dėl kurio šis tinklaraštis prarado veną įrašą. O istorija buvo tokia: kai darbe kurpiau straipsnį apie patarimus abiturientams, ką daryti ir ko ne, renkantis studijas, dar iki kalbinant pašnekovą į vieną, gal pusantro puslapio buvau išliejusi visas savo mintis – labai asmeniškas patirtis po 6 studijų metų.Tai sritis, kurią kažkiek išmanau. 

Po 12-os klasės egzaminų tikrai neįsivaizdavau kur atsidursiu – buvau viena iš tų, kurie susižavėjo skambiais studijų programų pavadinimais ir smegenis plaunančiais jų aprašymais. Mano paraiškoje buvo visko – nuo lietuvių filologijos iki archeologijos. Net nežiūrėjau studijų dalykų: naiviai svajojau, kaip pabaigusi filologiją rašysiu knygas arba po archeologijos kasinėsiu mumijas Egipte.

Neįstojau į savo pirmą pasirinkimą, bet mane paėmė VU KF. Dėl to vėliau nesigailėjau. Nė karto. Magistro metu pakeičiau studijų kryptį – leidybai iš manęs nepavyko padaryti verslininkės, ėjau link savo pašaukimo – rašymo – ir atsidūriau žurnalistikoje. Taigi, buvau viena iš tų abiturientų, kurie aklai šaudė. Laimei, pataikiau tobulai. Dukart.

Dabar savęs neįsivaizduoju jokioje kitoje srityje, tik komunikacijoje: žurnalistikoje, RsV, marketinge (nes marketingas – ne tik ekonomika). O kai iš istorijos gavau 100-uką ir visai neblogai pasisekė su kitais egzaminais, buvo tokių išminčių, kurie man prognozavo teisininkės ateitį. Galiu pasakyti tik tiek, kad su savo balu būčiau įstojusi į teisės vf, bet jau nebe tie laikai, kai visi gerai besimokantys stoja į teisę arba mediciną tik todėl, kad jų balai geri. Dabar egzistuoja ir tokie dalykas kaip laisva valia, teisė rinktis ir noras. :)

Grįžtam prie esmės. Tai va, 6 metus maliausi akademiniam pasauly kaip studentė, dabar maluosi kaip darbuotoja ir patirties kažkiek tikrai turiu. Visą tą patirtį buvau savam stiliuj išliejus į word‘o puslapį, kuris, mano nelaimei, kažkur dingo. Ištryniau? Arba elementariai pasiklydo tarp kompiuterių, prie kurių dirbau, kai IT eilinį kartą tvarkė kokią nors mano kompo problemą. Dievaži, dirbu dar tik mėnesį, o IT pas mane lankėsi kokius 20 kartų. Tiesa tokia, kad technologijos su manim nesutaria, o aš su jom irgi nelabai draugauju. Arba gal esu kokia radioaktyvi? Man esant netoliese stringa kompiuterių valdymai, spausdintuvai vietoje raidžių spausdina kvadratukus...

Žodžiu, nebus patarimų abiturientams. Bus 2 dalykai: nuogąstavimas ir pasitaisymas.

Nuogąstavimas. Pavasario pradžioje išgyvenau labai gerą laiką. Čia tas etapas, kuris sekė po to blogojo, kai diagnozavau sau psichologinių problemyčių rinkinėlį. Po tos diagnozės sekė savigyda – buvo labai geras laikas – toks savęs suvokimo, supratimo, susitaikymo. Permainos (kad ir kokios jos geros bebūtų), išmušė mane iš tų vėžių. Vėl nebesuprantu, ką darau, kodėl sakau tai, ko nenoriu, kodėl grįžtu prie tų kvailų minčių, įsitikinimu ir įvertinimų. Kažkokios paaugliškos simpatijos ir situacijos, kuriose, jei rūkyčiau, eičiau parūkyti. Kažkoks perspaustas iš nulio sukurtas stresas. Netvarka kambaryje, spintoje ir galvoje. Negerai. Ir nors dabar mano laimės baterija yra įkrauta maždaug iki 85–90 proc., tie likę procentai yra labai svarbūs. Reikia grįžti į vėžias. Ir mažiau miegoti, nes pramiegu DALYKUS.

(Graži daina, kuria tikiu.)

Pasitaisymas. Kaip visada pabaigai – nelabai rimtai. Anksčiau jau buvau rašiusi, kaip nustojau sekti A. Užkalnio blogą. Tai va, prieš kelias savaites „unfollow“ paspaudžiau ir A. Račui. Bet kai susidūrėm RIMI daržovių skyriuj prie pomidorų, trumpai pasigrūmėm dėl to paties plastikinio maišelio ir jis man tą maišelį atidavė, beigi, labai maloniai nusišypsojo, aš pasijaučiau kažkaip kalta ir pradėjau vėl sekti jo blogą.

...ir toliau 14-ta mėnesio diena man yra kažkoks chaosas. Ir toliau tarp rimto ir saldaus renkuosi daug cukraus. Ir toliau vietoj buvimo suaugusiu žmogumi renkuosi tą užsilikusį vidinį kompleksuotą paauglį... O vietoj harmoningos melodijos – roką.

D‘oh, kaip pasakytų Houmeris. Irnekitaip.