Apie plastmasę akyje ir laimingus pirmadienius

Būna, kai kažkas krenta į akį. Geriausiu atveju – koks vaikinas/vyras. Mano atveju – baltas plastmasės gabalėlis. Kančios abiem atvejais panašios – tikėtina, kad bus ašarų, pykčio ir nemalonių jausmų. Ir ta laimė pabaigoj, kai jo atsikratai! ...čia aš apie akies svetimkūnį, o ne vyrą. 

Žodžiu, eilinį kartą įsitikinau, kaip per mažai vertinu savo – kad ir kaip neestetiškai skambėtų – organus ir kaip vaizdžiai nesidžiaugiu tada, kai jie sveiki, neturi įstrigusių plastmasės gabalų ir gerai funkcionuoja. Naudodamasi proga norėčiau tarti padėkos žodį akims, ausims, dantims, nosiai ir tiems, kurių taip dažnai nematau ir visai netrokštu kada pamatyti, pvz.: Jums, vidaus organai, nervai ir smegenys.

 (Labai graži daina, kurios pavadinimą man pasakė "Mano kiemo" DJ, kol padavėjas aiškinosi, kodėl kažkokie žmonės valgo MANO Tex Mex bulvytes.)

Atradimai, kuriuos padariau savaitę gyvendama su svetimkūniu akyje:

1) Norint iškrapštyti svetimkūnį, patekusį po akies voku nepadeda: jokie akių lašai, akies trynimas, akies plovimas vandeniu ar ramunėlių nuoviru, ramunėlių žiedų kompresai, mirksėjimas po vandeniu, vandens srovelės pylimas į akies kampą, vieno voko užkėlimas ant kito, bandymas iškrapštyti kažką po akies voku naudojant sušlapintą ausų krapštuką... Ko tik aš neišbandžiau. Visos procedūros nemalonios, graužia akį ir dar labiau tave suerzina, kai pabandžius dar vieną interneto išminčiaus receptą supranti, kad nė velnio niekas neveikia ir kad lengva ten jiems su savo sveikom akim patarimus žarstyti. Užtad dabar žinau, kas garantuotai padeda – apsilankymas pas akių gydytoją, gudriau tariant, oftalmologą;

2) Kontaktiniai akių lęšiai kartais gali būti pats didžiausias išsigelbėjimas, nes gali tapti skydu, apsaugančiu nuo svetimkūnio ir akies kontakto. Vien dėl lęšių dienos metu manęs nevargino vienas įkyriausių jausmų ever – „kažkas įkrito į akį“;

3) Pasirodo, aš nepersirašiau į „Saulėtekio“ kliniką, nors ten ir ėjau privalomos sveikatos patikros prieš įsidarbinant. Pasirodo, aš vis dar priklausau tai ligoninei, kurią maloni „Saulėtekio“ klinikos registratūros darbuotoja įvardijo kaip „ten Antakalnio gale“;

4) Kad ir kaip sovietmečiu atsiduotų „tos ligoninės Antakalnio gale“ interjeras ir didžioji dalis seselių, tačiau tai yra bene mažiausiai mane nuvylusi poliklinika-ligoninė ever. Jau antrą kartą ateinu su ekstra atveju ir mane priima reikiami gydytojai max po 2 val. O man net nieko neskauda ir net nereikia grasinti, kad mirsiu čia pat, tiesiai po registratūros langeliu;

5) Šiandien jau yra geriausia šios savaitės diena, o dar tik pirmadienis. :)