(Pinterest lobynai)
Ilgai lavinusi savo protą nusprendžiau, kad atėjo laikas palavinti ir kūną. Nors esu sulaukusi komentarų, kad atrodau gana sportiškai, toli gražu taip nesijaučiu. Su kojom viskas tvarkoj – galiu valandų valandas, kilometrų kilometrus nupėdinti ir vakare nejausiu maudimo. Bet su visom likusiom raumenų grupėm – nekažką. Ypač su rankom. Pagal pajėgumą jos yra maždaug virtų spagečių kategorijos.
Mano gyvenimas kol kas puikiai einasi pagal planą: mokykla -> universitetas -> dar universiteto -> darbas. Ties paskutine, „darbo“ kategorija, sau prisirašiau visokių punkčiukų ir metinių tikslų, kuriuos
turėčiau įgyvendinti. Vienas iš jų – nuo rudens pradėti sportuoti arba šokti.
Kad maža nepasirodytų, tą „arba“ pakeičiau į „ir“, tad pirmą rugsėjo savaitę
nupėdinau į nemokamus „City dance“ užsiėmimus.
Sako, kad sportas – tai sveikata. Po pirmų dienų sporto mažų
mažiausiai jaučiuosi sveika. Antradienį Kalanetikoje prigąsdino, kad kitą
rytą galim neišlipti iš lovos. Bet visai nieko. Jaučiau nestiprų maudimą kažkur
viduje – lyg dieną prieš tai tampymo pratimus būtų atlikę mano plaučiai,
kepenys, inkstai, griaučiai ar nervų galūnėlės. Bet judėjau puikiai ir be jokio
skausmo.
Užtad „Show dance“ mokytojas nieko nesakė, tad pirmąsias kūno
kultūros pamokas po vasaros atostogų primenantys raumenų skausmai užklupo
netikėtai. Kaip „netikėtai“ tai gali užklupti „šokėją“, nešokusią maždaug 10
metų. Naktį, pabusdama nuo kiekvieno apsivertimo ant kito šono, pagalvojau, kad, ko gero, panašiai jaučiasi žmonės, kuriuos prieš tai primušė ir šonus apspardė gauja negerų dėdžių.
Išvada po pirmos savaitės: matyt sveikata sporte slypi taip pat
giliai, kaip ir saldūs vaisiai – moksle. Anyway, žiauriai smagu būti visišku
moliu ir ištižėliu sporto/šokių salėje, juoktis nugriuvus ar bumbėti po nosim, kai 15
kartą kartojant judesį vis tiek nesigauna. Kodėl smagu? Nes kuo blogesnė yra
pradžia, tuo smagiau būna vėliau – kai tau pradeda kažkas gautis, pavykti, išeiti ar net sektis.
Nors anksčiau buvau žmogus, kuris kažkam nepavykus skubėdavo viską
mesti, dabar – kiekvieną „man nesigauna“ priimu kaip iššūkį. Ne visi gali būti sportininkais, ne visi gimsta šokėjais. Bet kai The Killers savo dainoje
klausia „Are we human(s) or are we dancer(s)?“, tai aš visad žinau, kad širdy esu
„dancer“. Dabar šitai įrodyti reikia ir kitais organais bei galūnėm. :)
(Šitą pažiūrėti verta vien dėl šokių ir kostiumų...)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą