Apie praradimus ir atradimus

(O, kad vietoj ataugančių plaukų šaknų ant galvos būtų katinas. Visiška šiza. Taip jau būna.)

Nutiko vienas dalykas, dėl kurio šis tinklaraštis prarado veną įrašą. O istorija buvo tokia: kai darbe kurpiau straipsnį apie patarimus abiturientams, ką daryti ir ko ne, renkantis studijas, dar iki kalbinant pašnekovą į vieną, gal pusantro puslapio buvau išliejusi visas savo mintis – labai asmeniškas patirtis po 6 studijų metų.Tai sritis, kurią kažkiek išmanau. 

Po 12-os klasės egzaminų tikrai neįsivaizdavau kur atsidursiu – buvau viena iš tų, kurie susižavėjo skambiais studijų programų pavadinimais ir smegenis plaunančiais jų aprašymais. Mano paraiškoje buvo visko – nuo lietuvių filologijos iki archeologijos. Net nežiūrėjau studijų dalykų: naiviai svajojau, kaip pabaigusi filologiją rašysiu knygas arba po archeologijos kasinėsiu mumijas Egipte.

Neįstojau į savo pirmą pasirinkimą, bet mane paėmė VU KF. Dėl to vėliau nesigailėjau. Nė karto. Magistro metu pakeičiau studijų kryptį – leidybai iš manęs nepavyko padaryti verslininkės, ėjau link savo pašaukimo – rašymo – ir atsidūriau žurnalistikoje. Taigi, buvau viena iš tų abiturientų, kurie aklai šaudė. Laimei, pataikiau tobulai. Dukart.

Dabar savęs neįsivaizduoju jokioje kitoje srityje, tik komunikacijoje: žurnalistikoje, RsV, marketinge (nes marketingas – ne tik ekonomika). O kai iš istorijos gavau 100-uką ir visai neblogai pasisekė su kitais egzaminais, buvo tokių išminčių, kurie man prognozavo teisininkės ateitį. Galiu pasakyti tik tiek, kad su savo balu būčiau įstojusi į teisės vf, bet jau nebe tie laikai, kai visi gerai besimokantys stoja į teisę arba mediciną tik todėl, kad jų balai geri. Dabar egzistuoja ir tokie dalykas kaip laisva valia, teisė rinktis ir noras. :)

Grįžtam prie esmės. Tai va, 6 metus maliausi akademiniam pasauly kaip studentė, dabar maluosi kaip darbuotoja ir patirties kažkiek tikrai turiu. Visą tą patirtį buvau savam stiliuj išliejus į word‘o puslapį, kuris, mano nelaimei, kažkur dingo. Ištryniau? Arba elementariai pasiklydo tarp kompiuterių, prie kurių dirbau, kai IT eilinį kartą tvarkė kokią nors mano kompo problemą. Dievaži, dirbu dar tik mėnesį, o IT pas mane lankėsi kokius 20 kartų. Tiesa tokia, kad technologijos su manim nesutaria, o aš su jom irgi nelabai draugauju. Arba gal esu kokia radioaktyvi? Man esant netoliese stringa kompiuterių valdymai, spausdintuvai vietoje raidžių spausdina kvadratukus...

Žodžiu, nebus patarimų abiturientams. Bus 2 dalykai: nuogąstavimas ir pasitaisymas.

Nuogąstavimas. Pavasario pradžioje išgyvenau labai gerą laiką. Čia tas etapas, kuris sekė po to blogojo, kai diagnozavau sau psichologinių problemyčių rinkinėlį. Po tos diagnozės sekė savigyda – buvo labai geras laikas – toks savęs suvokimo, supratimo, susitaikymo. Permainos (kad ir kokios jos geros bebūtų), išmušė mane iš tų vėžių. Vėl nebesuprantu, ką darau, kodėl sakau tai, ko nenoriu, kodėl grįžtu prie tų kvailų minčių, įsitikinimu ir įvertinimų. Kažkokios paaugliškos simpatijos ir situacijos, kuriose, jei rūkyčiau, eičiau parūkyti. Kažkoks perspaustas iš nulio sukurtas stresas. Netvarka kambaryje, spintoje ir galvoje. Negerai. Ir nors dabar mano laimės baterija yra įkrauta maždaug iki 85–90 proc., tie likę procentai yra labai svarbūs. Reikia grįžti į vėžias. Ir mažiau miegoti, nes pramiegu DALYKUS.

(Graži daina, kuria tikiu.)

Pasitaisymas. Kaip visada pabaigai – nelabai rimtai. Anksčiau jau buvau rašiusi, kaip nustojau sekti A. Užkalnio blogą. Tai va, prieš kelias savaites „unfollow“ paspaudžiau ir A. Račui. Bet kai susidūrėm RIMI daržovių skyriuj prie pomidorų, trumpai pasigrūmėm dėl to paties plastikinio maišelio ir jis man tą maišelį atidavė, beigi, labai maloniai nusišypsojo, aš pasijaučiau kažkaip kalta ir pradėjau vėl sekti jo blogą.

...ir toliau 14-ta mėnesio diena man yra kažkoks chaosas. Ir toliau tarp rimto ir saldaus renkuosi daug cukraus. Ir toliau vietoj buvimo suaugusiu žmogumi renkuosi tą užsilikusį vidinį kompleksuotą paauglį... O vietoj harmoningos melodijos – roką.

D‘oh, kaip pasakytų Houmeris. Irnekitaip.

Rožiniai Bliuzai, SESE, SU GIMTADIENIU ir linkėjimai ieškantiems betmeno

 (Iš Pinterest. Nevogiau, tik pasiskolinau.)

Ši savaitė man buvo rožinė. Totally PINK. Savaitės tematiką padiktavo Bliuzo naktų apyrankė.

((Offtopic'as: labai norėjau pamatyti didelį, piktai atrodantį ir oda (tikiuosi, kad ne kito kokio metalisto) apsitempusį baikerį su ta rožine Bliuznakčių apyranke. Mačiau atskirą aikštelę motociklams, net mačiau ir pačių motociklų, bet baikerių – ne. Įtariu, su jų nematomumu kažkaip susijusi apyrankių spalva...)

Taigi. Antradienį nusidažiau nagus rožine spalva. Kad prie apyrankės tiktų (nes tokia jau tradicija mano – kaupti festų apyrankes visą vasarą ir nusiimti paskutinę rugpjūčio dieną). Trečiadienį užsidėjau marškinius su rožinėm gėlėm ir net rožinius batelius apsiaviau. Ketvirtadienį pabudau su galvoje skambančia PINK daina:

 (Toks sick klipas... <3)

That‘s REALLY weird. Eidama į darbą ją net užsileidau paklausyti. Apskritai manau, kad jei galvoje skamba kažkokia daina, tai čia yra organizmo reakcija į poreikį. Na, kaip troškulys ar alkis. O poreikius reikia tenkinti. Dar kyla klausimas „kodėl“? TODĖL. 

P. s. dar keisčiau, kad būtent TĄ dainą grojo, kai grįžusi iš darbo įsijungiau M1+ (WTF??? Tokie sutapimai kartais mane gąsdina – gi negaliu visada suprasti likimo siunčiamų ženklų...).

O grįžtant prie Bliuzų temos... Tiek man, tiek I. ir G., su kuriais keliavom, šie Bliuzai buvo pirmas kartas. Ir sakyčiau, kad labai vykęs. Prisvilęs tik nuo saulės nudegusios nugaros pavidalu. O šiaip Bliuzai man pasirodė:

Chill out‘o festivalis. Turbūt pirmą kartą buvau tokiam atsipūtusiam festivaly (arba buvau tokia atsipūtusi festivaly) – nuostabus oras, kuris vertė pirmą šeštadienio pusę vartytis prie ežero ir nesuskaičiuojamai kartų minti takelį ežeras-pledas-ežeras-pledas-ežeras-ežeras-pledas, muzika, draugai, per pirmą naktį išsikrovęs telefonas – viskas, ko reikia tobulam atsijungimui nuo išorinio pasaulio. Tokia chill out‘o ir laimės oazė...

No pressure festivalis. Koncertai? Viena scena – no pressure kažkur spėti, vėluoti, praleisti, neišgirsti. Vietos daug – nori sėdėk tolėliau ant pleduko ir gurkšnok... kažką, ką nori gurkšnoti..., nori stovėk antroj daly minios, kur kiti stovikai stovi, eik į vidurį ir siūbuok arba grūskis į priekį ir tūsink. Vietos daug, galimybių daug – vėl – no pressure.

Don‘t care festivalis. Gerąja prasme. Mes abi su I. tą dvasią greit pajutom. Čia tau ne Karklė, kai turi dėvėti mėnesį planuotus outfit'us, prieš tai tobulai apkepti soliariume ir iš palapinės išlįsti TIK su tobulu makiažu ir nepriekaištingai suveltų plaukų aka „ką tik atsikėliau, oj ne, tikrai ne valandą rišausi plaukus“ šukuosena.

Festivalis su žmonėmis-priedais. Žmonėmis-festivalių priedais aš laikau tokius individus, be kurių negali įvykti joks festivalis (na, gali, bet jie vis tiek visada būna): apsirengę pliušinių žaislų kombinezonais (net kai lauke +33C), kokiu nors būdu išsipurvinę (dažniausiai tai būna išsivolioję purve po lietaus, bet šiemet buvo balti... dažai?), aukštalipių (čia tos, kur sėdi savo bičams ant sprando – visom prasmėm – ir užstoja vaizdą į sceną), miegalių (miegančių rytą, dieną, vakare; palapinėje, pusiau palapinėje, šalia palapinės, pakrantėje, miške, šalia miško, mašinoje (pvz.: kojomis aukštyn)), draugą pametusių (– Rokai, kur tu, Rokaiiii??? Balsas iš kitos pusės: – Nėr čia burokų...), žmonės su šunimis arba wanna-have-dog žmonės, kurie tempia ką nors prisirišę prie virvutės. Na, pvz. kolos bambalį...

 (Šitie nučiuožę vyrukai grojo Bliuzuose!!!)

Batų festivalis. Palikti batai, pamesti batai, rasti batai, atnešti batai, skraidantys batai...

Intelektualių pokalbių festivalis.  – O kokia merginos dalis svarbiausia: kojos, papai ar užpakalis? arba – Kokio skonio tabakas geriausias? (iš šito paryčiais nugirsto pokalbio sužinojau, kad vyšninis tabakas kvepia tik šalia esantiems, o juodųjų serbentų ne tik kvepia, bet ir rūkant skonis jaučiasi).

Baisiausio smėlio festivalis. Smėlis prie Lūksto ežero yra toks, koks neturi būti smėlis – juodas, karštas ir labai labai šiurkštus.

Bet šiaip iš esmės Bliuzai buvo osom. Visas savaitgalis toks buvo, nes po festo sekė jūra, dar daugiau saulės, serbentai naktį, ežeras, aršios žuvytės, lietus ir truputis žaibų. Tą superinį laiką visą savaitę dar primena henna ant rankos. Tokia truputį netobula, apgadinta, bet nereali. Nes netobuli, bet mieli dalykai ir būna nerealiausi. :)

O pabaigai... SESE, SU GIMTADIENIU. TU PATI FAINIAUSIA!

(Specialiai TAU, sese)

P.S. Vaikinuk, kuris buvai prie manęs priėjęs Bliuzuose ir klausei, ar ne aš pernai vilkėjau Betmeno kostiumą – linkiu tau surasti savąją betmenę. ;)

Papildyta: atėjo penktadienis ir aš supratau likimo siunčiamą ženklą.

Visokios mintys apie aplinkosaugą, lietų, R. R. Martino pamokas ir toleranciją... vampyrams

(Iš Pinterest)

 

Per paskutines dvi savaites mano galvoje apsilankė keletas keistų minčių. Didžiausius perlus čia ir pažersiu:

Ne visai logiški pamąstymai apie tai, kur link eina aplinkosauga:

Vieną ketvirtadienį važiuodama namo iš darbo mačiau, kaip žmogus nešėsi dviratį. Pagalvoju, kad jis galėtų būti kokios naujoviškos rūšies aplinkosaugos mados auka: taip saugo gamtą, kad net nevažiuoja dviračiu, kad padangos nesidėvėtų. 

Kas būna, kai paryčiais važiuoji namo:

Praeitą šeštadienį su A. išvažiavom į miestą dviračiais. Kol kultūringai lankėm  maršruto „Piano man“ --> „La Birra“ --> „Piano man“ punktus, netikėtai pradėjo aušti, o su aušra – lyti. Nieko nepadarysi,  važiuoti namo tai reikėjo, kad ir per lietų. Smagus pirmas kartas, sakyčiau. Važiuojant dviračiu, kuris, įtariu, kėsinasi mane nužudyti, panorau mokėti važiuoti nelaikydama rankomis vairo vien tik dėl to, kad galėčiau padaryti TAIP. Na, gal dar ir sušukti KAŽKĄ PANAŠAUS. Ar truputį kukliau, pvz.:  „I'm the queen of Žirmūnai“. Deja, nemoku važiuoti dviračiu nesilaikydama. O jei ir mokėčiau, nežinau, ar išdrįsčiau tai padaryti ant dviračio, kuris, įtariu, kėsinasi mane nužudyti...

Šitos mintys aplankė po GoT finalinio epizodo:

Kai Varnos priėjusios suvarė po durklą į juodus Džono Snow kailius („For the watch“) aš ne tik pagalvojau apie Julijų Cezarį ir Bruto išdavystę. Man dar atėjo mintis apie tai, ko „moko“ R. R. Martinas savo kūriniu. O gi būti kvailiu, bailiu, prisitaikėliu, išdaviku, žudiku arba... numirėliu. Apart tų dažnų šešto plano aktorių mirčių, kas gi daugiausia tame seriale mirė? Ogi drąsūs, teisingi, sąžiningi, geri veikėjai. Na, ir gražūs: Robas, Talisa, Ygritte, Shae, didvilkiai... :)

Gerai, gal ne tiek moko, kiek atkreipia dėmesį į vidutinybių visuomenę. Kur, išskyrus retus atvejus, kortas sumaišo minia vidutinybių, kurioms vadovauja bailiausias, bet rėksmingiausias, dar kokį keistą nukrypimą turintis kvailys. Čia jau sąsajų su realybe nedarysiu, pasidarykit patys.

Šviežiausia mintis apie per daug tolerantišką visuomenę:

Pastaruoju metu pažiūrėjau nedaug filmų, bet 2 buvo iš šių metų „Kino pavasario“ repertuaro ir abu apie vampyrus: „What We Do in the Shadows“ ir „A Girl Walks Home Alone at Night“. Vienas – siaubo komedija (aš gal labiau pavadinčiau „super fun juodojo humoro ar absurdo komedija“, o kitas – tipo siaubiakas (aš, kaip nemėgstanti siaubiakų, šitą visiškai nebaisų filmą pavadinčiau „neįprasta drama“). Bet ne dėl filmų rekomendacijų čia rašau. Peržiūrėjusi šiuos filmus pagalvojau apie tai, kaip čia vaizduojami vampyrai. Visiškai ne kaip pavojingi mistiniai padarai. Labiau kaip prie visuomenės bandantys prisitaikyti marginalai. Ir kas svarbiausia – visada randantys žmogišką kompaniją, noriai padedančią integruotis į jiems nelabai suprantamą visuomenę. Nenoriu čia imti lyginti vampyrų su tautinėm, seksualinėm ar kitokiom mažumom, bet sąmonėj man atsirado būtent tokia paralelė. Visuomenė pasidarė tokia tolerantiška, kad priverstinai į savo gretas bando integruoti net mistines pabaisas. Skamba ironiškai, nelogiškai ir labai kvailai, bet kai žiūrėsit naujausius filmus/serialus apie vampyrus – atkreipkit dėmesį į vyraujantį požiūrį į juos: „Jie irgi (buvo) žmonės, kas, kad padarė klaidų (nužudė 1–2 ar šimtą keturiolika žmonių). Atleiskim jiems, supraskim ir gyvenkim draugiškai“. 

Ir pabaigai... emociškai labai stipria scena iš „A Girl Walks Home Alone at Night“ (bet ji stipri tik žiūrint visą filmą, o ne šitą ištrauką, anyway, paspauskit play, gros „White Lies“).

(Galbūt) Paskutinis įrašas apie studijas ir darbo paieškas

((Visiškai man nebūdingo tipo įrašas. Dar niekad nesu kažkokio žiniasklaidos straipsnio komentavusi raštu. Bet šitas labai jau asmeniškai mane lietė – kaip šviežią VU KF alumnę.))

 

(Iš Pinterest lobynų)

Įprastai nesu ištikima žiniasklaidos skaitytoja, daugelį popsinių naujienų sužinau iš portalų straipsnių antraščių. O šiaip tiesiog seku man įdomių žmonių rašliavas,  žurnalistų blogus. Anksčiau be A. T. skaitydavau tiek A. U. (iš konteksto turėtumėt suprasti, apie ką aš), tiek A. R. straipsnius, bet po kelių mėnesių pastebėjau, kad jei ir ne su viskuo sutinku A. R. tinklaraštyje, tai bent galiu straipsnius iki galo perskaityti nesusinervinusi. Užtad pamažu supratau, kad A. U. rašliavos ne man – jos skirtos tiems, iš kurių jose visai ne subtiliai juokiamasi. Bet kokios rašliavos, tokia ir auditorija. Tad  galų gale vien pamačiusi naujo straipsnio antraštę susinervindavau. Atėjo laikas ištrinti jį iš mano sekamųjų tarpo. Pastaruoju metu nebelabai kantriai perskaitau ir tai, ką rašo A. R. Ypač nepatiko vienas nesenas straipsnis. Aiškus kažkokių senų sąskaitų suvedinėjimas, į kurį nenoriu gilintis, bet...

Kaip VU absolventė, šiai mokslo įstaigai puoselėju šiltus jausmus (ne be reikalo, tuoj paaiškinsiu, kodėl), tad nebuvo smagu skaityti kas ten prirašyta. Ypač apie gerb. D. Jastramskį, iš kurio mokytis teko ne vieną semestrą ir kuris paliko (ne tik man, bet ir daugeliui kurso draugų) labai išmintingo, protingo, intelektualaus ir, svarbiausia, išsilavinusio ir savo sritį išmanančio, žmogaus įspūdį.

Šitame įraše nenoriu prieštarauti A. R. (ne mano kompetencijai su autoritetais ginčytis :), bet kaip ką tik pabaigusi ne straipsnyje minėtas, bet kitas KF siūlomas panašaus tipo magistro studijas pasidalinsiu savo įspūdžiais iš pirmų lūpų ir ką pirmos (ar antros, jei skaičiuosime kontaktinius lęšius) akys matė.

Straipsnyje kabinamasi už to, kad studijų aprašyme meluojama, jog studijos gali parengti redaktorius, apžvalgininkus ar pan... Jau seniai kiekvienas jaunas žmogus suvokia, kad nebūtinai tą dirbsi, ką baigsi. Beje, tarp straipsnyje išvardintų asmenų yra pvz. filosofijos absolventų, kurie įvardijami kaip „apžvalgininkai“. O tai kodėl filosofijos studijų apraše neminima, kad jose ruošiami apžvalgininkai, o pvz. fizikos fakultete – politikai? Kodėl? Ar studentai neturi teisės žinoti???

Ir šiaip man pasirodė keista kabinėtis prie studijų programos aprašymo. Normalūs bet kurio universiteto/kolegijos studentai ir absolventai žino (ar laikui bėgant patys supranta), kad tokie aprašymai yra visiška reklama, kurios tikslinė auditorija – mokyklą baigę mokiniai. Įprastai  bakalaurą baigęs studentas jau neturėtų tikėti vien studijų aprašymu, o privalėtų ieškoti daugiau info, rašyti laiškus administracijai ar pešti įspūdžius iš tų, kurie ten studijuoja. Kodėl straipsnyje į bakalaurus žiūrima kaip į naivias reklamos aukas? Aš jų vietoje įsižeisčiau...

Mano asmenine nuomone, bakalauras jau moka skirti, kaip sakoma, pelus nuo grūdų. O jei koks nemoka ir aklai viskuo tiki, tai aš jam BŪTINAI siūlau stoti į žurnalistikos magistrą. Nes po 2 metų studijų jam atsivers akys, kritinio mąstymo čakros, blaivaus proto trečioji akis. Nepabijosiu prisipažinti – tų dalykų magistro studijos išmokė mane pačią (tarp tų mokytojų buvo ir  A. Vaišnys,  D. Jastramskis, M. Martišius). Po bakalauro dar jaučiausi (ir buvau) naivus vaikas, tikintis gėriu ir dažniausiai kukliai linksintis, kai kas nors paklausia „ar viskas aišku? ar taip gerai?“. Žurnalistikos magistro studijos išmokė mane klausinėti, abejoti, ieškoti atsakymų ir kažkokios tiesios pačiai, rinkti faktus, juos lyginti, analizuoti, daryti išvadas, diskutuoti, argumentuoti, reikšti  nuomonę ir nebijoti, jei ji skiriasi nuo daugumos. Išmokė ir daug teorinių dalykų, kaip ir visur kitur, bet jų čia nevardinsiu. Po paskaitų nuolat grįždavau įkvėpta – tų žmonių, kurie ten dėstė. Priešingai nei bakalaure, išmokau nepriimti visko, kas sakoma, kaip neginčijamos tiesos. Bet dalykus atsirinkti taip pat išmokė antros pakopos studijos. Ne viskas buvo tobula, tačiau, bet kokiu atveju, pliusai stipriai nusvėrė minusus ir aš drąsiai rekomenduoju šias studijas savo pažįstamiems.

((Ne, niekas manęs neprašė parašyti gražių žodžių. Taip, aš truputį pykstu ant magistro gynimų proceso ir procedūros. Bet tai tik vienas iš minusėlių toje pliusų jūroje.))

Dabar paklausykit gražios dainos, atsipūskit, nes toliau bus apie linksmesnius dalykus savam stiliuj...

Birželio pradžioje pradėjau intensyviai ieškoti darbo. Kol dar rašiau bakalaurą vis prisėsdavau prie skelbimų, išsiųsdavau vieną kitą CV į man įdomesnę potencialią darbo vietą. Dažniausiai jokio atsakymo nesulaukdavau. Kaip sakant – „į niekur“ skriedavo tie mano CV ir motyvaciniai elektroniniai paukšteliai.

Apsigynus magistro darbą mano tikslas nr. 1 tapo vyro darbo paieška. Birželio pirmąją sėdau ir išsiunčiau 2 laiškus. Tos savaitės vidury po 1 pokalbio ir 2 praktinių užduočių gavau darbo pasiūlymą. Į darbo vietą, kurios iš tiesų labai norėjau, nors save buvau nuteikusi nieko daug nesitikėti ir žvelgti į viską kaip į repeticiją ateičiai. 

„Kur mano paslaptis?“ – paklausite Jūs. „Visą savaitę namie nebuvo karšto vandens,“ – atsakysiu aš. Nes daugiau jokių keistenybių nepastebėjau: rodos, siunčiau tą patį CV, nuoširdžiai atsidėjusi sėdėjau prie motyvacinių... Užtad pirmą kartą savo darbo paieškų istorijoje prieš eidama į pokalbį spiegiau vonioje ant plaukų pildama ledinį vandenį. Po tokio nevykusio dušo pavaikščiojau kelias minutes galvą apvyniojusi rankšluosčiu, bet tebejaučiau tą ledinę srovę savo pakaušiu. (Net dabar ją jaučiu vos pagalvojusi) Brrr...  Reikėjo kažkaip gelbėti šąlančius plaukų svogūnėlius, tad arbatos puodelių pagalba palaisčiau juos drungnu vandeniu.

Tokia tad mano darbo paieškų paslaptis – šalto ir šilto vandens ritualai plaukams prieš kiekvieną darbo pokalbį. Išbandyta, patikrinta, veikia. :)