Visokios mintys apie aplinkosaugą, lietų, R. R. Martino pamokas ir toleranciją... vampyrams

(Iš Pinterest)

 

Per paskutines dvi savaites mano galvoje apsilankė keletas keistų minčių. Didžiausius perlus čia ir pažersiu:

Ne visai logiški pamąstymai apie tai, kur link eina aplinkosauga:

Vieną ketvirtadienį važiuodama namo iš darbo mačiau, kaip žmogus nešėsi dviratį. Pagalvoju, kad jis galėtų būti kokios naujoviškos rūšies aplinkosaugos mados auka: taip saugo gamtą, kad net nevažiuoja dviračiu, kad padangos nesidėvėtų. 

Kas būna, kai paryčiais važiuoji namo:

Praeitą šeštadienį su A. išvažiavom į miestą dviračiais. Kol kultūringai lankėm  maršruto „Piano man“ --> „La Birra“ --> „Piano man“ punktus, netikėtai pradėjo aušti, o su aušra – lyti. Nieko nepadarysi,  važiuoti namo tai reikėjo, kad ir per lietų. Smagus pirmas kartas, sakyčiau. Važiuojant dviračiu, kuris, įtariu, kėsinasi mane nužudyti, panorau mokėti važiuoti nelaikydama rankomis vairo vien tik dėl to, kad galėčiau padaryti TAIP. Na, gal dar ir sušukti KAŽKĄ PANAŠAUS. Ar truputį kukliau, pvz.:  „I'm the queen of Žirmūnai“. Deja, nemoku važiuoti dviračiu nesilaikydama. O jei ir mokėčiau, nežinau, ar išdrįsčiau tai padaryti ant dviračio, kuris, įtariu, kėsinasi mane nužudyti...

Šitos mintys aplankė po GoT finalinio epizodo:

Kai Varnos priėjusios suvarė po durklą į juodus Džono Snow kailius („For the watch“) aš ne tik pagalvojau apie Julijų Cezarį ir Bruto išdavystę. Man dar atėjo mintis apie tai, ko „moko“ R. R. Martinas savo kūriniu. O gi būti kvailiu, bailiu, prisitaikėliu, išdaviku, žudiku arba... numirėliu. Apart tų dažnų šešto plano aktorių mirčių, kas gi daugiausia tame seriale mirė? Ogi drąsūs, teisingi, sąžiningi, geri veikėjai. Na, ir gražūs: Robas, Talisa, Ygritte, Shae, didvilkiai... :)

Gerai, gal ne tiek moko, kiek atkreipia dėmesį į vidutinybių visuomenę. Kur, išskyrus retus atvejus, kortas sumaišo minia vidutinybių, kurioms vadovauja bailiausias, bet rėksmingiausias, dar kokį keistą nukrypimą turintis kvailys. Čia jau sąsajų su realybe nedarysiu, pasidarykit patys.

Šviežiausia mintis apie per daug tolerantišką visuomenę:

Pastaruoju metu pažiūrėjau nedaug filmų, bet 2 buvo iš šių metų „Kino pavasario“ repertuaro ir abu apie vampyrus: „What We Do in the Shadows“ ir „A Girl Walks Home Alone at Night“. Vienas – siaubo komedija (aš gal labiau pavadinčiau „super fun juodojo humoro ar absurdo komedija“, o kitas – tipo siaubiakas (aš, kaip nemėgstanti siaubiakų, šitą visiškai nebaisų filmą pavadinčiau „neįprasta drama“). Bet ne dėl filmų rekomendacijų čia rašau. Peržiūrėjusi šiuos filmus pagalvojau apie tai, kaip čia vaizduojami vampyrai. Visiškai ne kaip pavojingi mistiniai padarai. Labiau kaip prie visuomenės bandantys prisitaikyti marginalai. Ir kas svarbiausia – visada randantys žmogišką kompaniją, noriai padedančią integruotis į jiems nelabai suprantamą visuomenę. Nenoriu čia imti lyginti vampyrų su tautinėm, seksualinėm ar kitokiom mažumom, bet sąmonėj man atsirado būtent tokia paralelė. Visuomenė pasidarė tokia tolerantiška, kad priverstinai į savo gretas bando integruoti net mistines pabaisas. Skamba ironiškai, nelogiškai ir labai kvailai, bet kai žiūrėsit naujausius filmus/serialus apie vampyrus – atkreipkit dėmesį į vyraujantį požiūrį į juos: „Jie irgi (buvo) žmonės, kas, kad padarė klaidų (nužudė 1–2 ar šimtą keturiolika žmonių). Atleiskim jiems, supraskim ir gyvenkim draugiškai“. 

Ir pabaigai... emociškai labai stipria scena iš „A Girl Walks Home Alone at Night“ (bet ji stipri tik žiūrint visą filmą, o ne šitą ištrauką, anyway, paspauskit play, gros „White Lies“).

(Galbūt) Paskutinis įrašas apie studijas ir darbo paieškas

((Visiškai man nebūdingo tipo įrašas. Dar niekad nesu kažkokio žiniasklaidos straipsnio komentavusi raštu. Bet šitas labai jau asmeniškai mane lietė – kaip šviežią VU KF alumnę.))

 

(Iš Pinterest lobynų)

Įprastai nesu ištikima žiniasklaidos skaitytoja, daugelį popsinių naujienų sužinau iš portalų straipsnių antraščių. O šiaip tiesiog seku man įdomių žmonių rašliavas,  žurnalistų blogus. Anksčiau be A. T. skaitydavau tiek A. U. (iš konteksto turėtumėt suprasti, apie ką aš), tiek A. R. straipsnius, bet po kelių mėnesių pastebėjau, kad jei ir ne su viskuo sutinku A. R. tinklaraštyje, tai bent galiu straipsnius iki galo perskaityti nesusinervinusi. Užtad pamažu supratau, kad A. U. rašliavos ne man – jos skirtos tiems, iš kurių jose visai ne subtiliai juokiamasi. Bet kokios rašliavos, tokia ir auditorija. Tad  galų gale vien pamačiusi naujo straipsnio antraštę susinervindavau. Atėjo laikas ištrinti jį iš mano sekamųjų tarpo. Pastaruoju metu nebelabai kantriai perskaitau ir tai, ką rašo A. R. Ypač nepatiko vienas nesenas straipsnis. Aiškus kažkokių senų sąskaitų suvedinėjimas, į kurį nenoriu gilintis, bet...

Kaip VU absolventė, šiai mokslo įstaigai puoselėju šiltus jausmus (ne be reikalo, tuoj paaiškinsiu, kodėl), tad nebuvo smagu skaityti kas ten prirašyta. Ypač apie gerb. D. Jastramskį, iš kurio mokytis teko ne vieną semestrą ir kuris paliko (ne tik man, bet ir daugeliui kurso draugų) labai išmintingo, protingo, intelektualaus ir, svarbiausia, išsilavinusio ir savo sritį išmanančio, žmogaus įspūdį.

Šitame įraše nenoriu prieštarauti A. R. (ne mano kompetencijai su autoritetais ginčytis :), bet kaip ką tik pabaigusi ne straipsnyje minėtas, bet kitas KF siūlomas panašaus tipo magistro studijas pasidalinsiu savo įspūdžiais iš pirmų lūpų ir ką pirmos (ar antros, jei skaičiuosime kontaktinius lęšius) akys matė.

Straipsnyje kabinamasi už to, kad studijų aprašyme meluojama, jog studijos gali parengti redaktorius, apžvalgininkus ar pan... Jau seniai kiekvienas jaunas žmogus suvokia, kad nebūtinai tą dirbsi, ką baigsi. Beje, tarp straipsnyje išvardintų asmenų yra pvz. filosofijos absolventų, kurie įvardijami kaip „apžvalgininkai“. O tai kodėl filosofijos studijų apraše neminima, kad jose ruošiami apžvalgininkai, o pvz. fizikos fakultete – politikai? Kodėl? Ar studentai neturi teisės žinoti???

Ir šiaip man pasirodė keista kabinėtis prie studijų programos aprašymo. Normalūs bet kurio universiteto/kolegijos studentai ir absolventai žino (ar laikui bėgant patys supranta), kad tokie aprašymai yra visiška reklama, kurios tikslinė auditorija – mokyklą baigę mokiniai. Įprastai  bakalaurą baigęs studentas jau neturėtų tikėti vien studijų aprašymu, o privalėtų ieškoti daugiau info, rašyti laiškus administracijai ar pešti įspūdžius iš tų, kurie ten studijuoja. Kodėl straipsnyje į bakalaurus žiūrima kaip į naivias reklamos aukas? Aš jų vietoje įsižeisčiau...

Mano asmenine nuomone, bakalauras jau moka skirti, kaip sakoma, pelus nuo grūdų. O jei koks nemoka ir aklai viskuo tiki, tai aš jam BŪTINAI siūlau stoti į žurnalistikos magistrą. Nes po 2 metų studijų jam atsivers akys, kritinio mąstymo čakros, blaivaus proto trečioji akis. Nepabijosiu prisipažinti – tų dalykų magistro studijos išmokė mane pačią (tarp tų mokytojų buvo ir  A. Vaišnys,  D. Jastramskis, M. Martišius). Po bakalauro dar jaučiausi (ir buvau) naivus vaikas, tikintis gėriu ir dažniausiai kukliai linksintis, kai kas nors paklausia „ar viskas aišku? ar taip gerai?“. Žurnalistikos magistro studijos išmokė mane klausinėti, abejoti, ieškoti atsakymų ir kažkokios tiesios pačiai, rinkti faktus, juos lyginti, analizuoti, daryti išvadas, diskutuoti, argumentuoti, reikšti  nuomonę ir nebijoti, jei ji skiriasi nuo daugumos. Išmokė ir daug teorinių dalykų, kaip ir visur kitur, bet jų čia nevardinsiu. Po paskaitų nuolat grįždavau įkvėpta – tų žmonių, kurie ten dėstė. Priešingai nei bakalaure, išmokau nepriimti visko, kas sakoma, kaip neginčijamos tiesos. Bet dalykus atsirinkti taip pat išmokė antros pakopos studijos. Ne viskas buvo tobula, tačiau, bet kokiu atveju, pliusai stipriai nusvėrė minusus ir aš drąsiai rekomenduoju šias studijas savo pažįstamiems.

((Ne, niekas manęs neprašė parašyti gražių žodžių. Taip, aš truputį pykstu ant magistro gynimų proceso ir procedūros. Bet tai tik vienas iš minusėlių toje pliusų jūroje.))

Dabar paklausykit gražios dainos, atsipūskit, nes toliau bus apie linksmesnius dalykus savam stiliuj...

Birželio pradžioje pradėjau intensyviai ieškoti darbo. Kol dar rašiau bakalaurą vis prisėsdavau prie skelbimų, išsiųsdavau vieną kitą CV į man įdomesnę potencialią darbo vietą. Dažniausiai jokio atsakymo nesulaukdavau. Kaip sakant – „į niekur“ skriedavo tie mano CV ir motyvaciniai elektroniniai paukšteliai.

Apsigynus magistro darbą mano tikslas nr. 1 tapo vyro darbo paieška. Birželio pirmąją sėdau ir išsiunčiau 2 laiškus. Tos savaitės vidury po 1 pokalbio ir 2 praktinių užduočių gavau darbo pasiūlymą. Į darbo vietą, kurios iš tiesų labai norėjau, nors save buvau nuteikusi nieko daug nesitikėti ir žvelgti į viską kaip į repeticiją ateičiai. 

„Kur mano paslaptis?“ – paklausite Jūs. „Visą savaitę namie nebuvo karšto vandens,“ – atsakysiu aš. Nes daugiau jokių keistenybių nepastebėjau: rodos, siunčiau tą patį CV, nuoširdžiai atsidėjusi sėdėjau prie motyvacinių... Užtad pirmą kartą savo darbo paieškų istorijoje prieš eidama į pokalbį spiegiau vonioje ant plaukų pildama ledinį vandenį. Po tokio nevykusio dušo pavaikščiojau kelias minutes galvą apvyniojusi rankšluosčiu, bet tebejaučiau tą ledinę srovę savo pakaušiu. (Net dabar ją jaučiu vos pagalvojusi) Brrr...  Reikėjo kažkaip gelbėti šąlančius plaukų svogūnėlius, tad arbatos puodelių pagalba palaisčiau juos drungnu vandeniu.

Tokia tad mano darbo paieškų paslaptis – šalto ir šilto vandens ritualai plaukams prieš kiekvieną darbo pokalbį. Išbandyta, patikrinta, veikia. :)

 

Apie mano gyvenimo žmones arba save, kaip antisocialią

 (Pasiskolinta geram tikslui iš Pinterest)

Labai dažnai galvoju apie žmones. Apie visokius: matytus prasilenkiant gatvėje ar sėdint bare, tuos, su kuriais kalbėjau ar tylėjau, kol jie kalbėjo. Arba tylėjo. Tuos, su kuriais daugiau nesusitikau. Tyčia, kad nesugadinčiau prisiminimų. Arba netyčia, nes nebuvo viskas taip, kaip filmuose. Tuos, kurių nemačiau metus, du, penkis ar daugiau. Brangius sau ir širdžiai artimus, kurie nutolo fiziškai. Arba emociškai. Gal ir dvasiškai. Žmones, kuriuos buvau seniai pamiršusi, tik netyčia jų veidus ar vardus  užmačiau senose nuotraukose ar draugės draugo facebook‘uose. Tuos, kurių pasiilgau, bet jie niekad to nesužinos. Tuos, kurie iš mano gyvenimo išėjo dramatiškai ir tuos, kurie išbluko atminty pamažu, po truputį. Tuos, kuriuos turiu drauguose socialiniuose tinkluose ir retkarčiais pasidairau jų anketose tam, kad sužinočiau, kaip jiems sekasi. Bet neparašau. Beveik niekada neparašau.

Aš labai sunkiai ištrinu žmones iš prisiminimų, man nesiseka paprastai nutraukti emocinių ryšių. Bet užtad lengvai pavyksta atsiriboti nuo jų sutraukant komunikacinį ar (kaip tai taisyklingiau ir aiškiau įvardyti?), fizinį (?) (ne, kažkas ne taip) ryšį. Žodžiu, man labai lengva nebendrauti, bet labai sunku negalvoti.

Esu iš tų, kurie vadovaujasi žiauriai paviršutiniška mintimi – „nerašysiu pirma, jei norės – patys parašys“. Taip elgiuosi ne vedama kokių nors kvailų principų, o veikiau jausdamasi tam tikra prasme nereikalinga, nes atitolusi. Tarkim yra žmogus, draugas ar draugė, su kuriuo seniau labai fainai bendravom, bet tada nutiko gyvenimas – skirtingi miestai, gal net šalys, skirtingos aplinkos, veiklos, žmonės... Kas iš to, kad dabar parašysiu, paklausiu, kaip sekasi? Juk žinau, kad sulauksiu mandagaus ir paviršutiniško atsakymo – tokio, kokį parašyčiau pati. Nesvarbu, kaip gerai ar artimai bendravom – daug laiko praėjo, daug žmonių po manęs atėjo ir išėjo, daug bendrų prisiminimų išbluko. Galų gale – suaugom abu/abi. Ar bent paaugom. Nebe tas.

„Labas. Kaip sekasi? Šimtas metų! Kaip gyvuoji? Kas naujo???“.

„Labas! Tikrai šimtas metų! Aj nieko, va dirbu po truputį. O kaip tu? Kaip tau sekasi?“.

„Aj ir aš nieko. Va, mokslus pasibaigiau.“

Dar pora mandagių frazių. Muilo, oro ir kiti burbulai, kiekvienam pagal skonį. Apie nieką. Niekaip. Kažkelintas priminimas sau, kodėl nemėgstu rašyti seniai gyvai nesutiktiems žmonėms.

Dar aš esu labai senamadiškas žmogus – nemalu telefonu, lengvai išgyvenu vakarą (ar net dienų dienas) ne tik nepasitikrinusi facebook'o, bet ir nepažiūrėjusi į telefoną (jei tik turiu kitos formos laikrodį). Nemėgstu susirašinėti jokiomis formomis – sms, el. laiškais, facebook'o žinutėmis. Skype jau seniai nenaudoju, net slaptažodžio neprisimenu. Galiu prisiversti naudotis internetine bendravimo forma tik labai ribotą laiką. Tie, kas mane gerai pažįsta, žino, kad galiu neatrašyti dieną, savaitę, mėnesį, pusę metų, niekad. Galiu atsakyti į laišką gyvai, kai susitinkame. Arba ne, jei galų gale taip ir nesusimatome. 

Gyvas bendravimas man yra viskas. Jei nėra galimybės bendrauti gyvai – tada ir nutinka dalykai, apie kuriuos rašiau pradžioje. Žmogus lieka mano mintyse, facebook'o draugo ar telefono numerio pavidalu internete, mano prietaisuose. Man žmonių reikia čia ir dabar. Ne socialiniame tinkle, ne telefone, ne skype, ne forume, youtube, tinklaraštyje, komentare, like paspaudime. ČIA. Ir dabar. Blogiausiu atveju rytoj ar kitą savaitę. Bet gyvo. Kitaip – sunkiai kas gausis.

Šitą įrašą labiausiai norėčiau paskirti žmonėms, kurie bent kartą yra pagalvoję, kodėl jiems neparašau. Arba neatrašau. Gal po to seka mintys, kad juos pamiršau, kad jie man nerūpi, nes aš nepasivarginu paspausti kelių kompiuterio klavišų ir sukurpti jiems žinutės. Sorry, negaliu, nes man sunku pūsti tuščių plepalų oro/muilo burbulus. Man reikia tikrų dalykų ir gyvų pokalbių, o ne kelių mandagybių, apsikeitimo formaliomis frazėmis.

Skiriu šį įrašą tiems anksčiau minėtiems žmonėms, bet ne todėl, kad pasiaiškinčiau. Ne, noriu jiems pasakyti tokį dalyką: kai sėdžiu šiuolaikiškų žmonių kompanijoj, kurie iš rankų neišleidžia smartfounų, jiems panirus į ekrano šviesą aš nustoju kalbėti. Tiesiog nutylu. Nematau reikalo kalbėti su žmogumi, kuris tuo metu bendrauja su kažkuo kitu. Aš kantriai ir be priekaištų palaukiu, kol jie grįš į mūsų pokalbį. O tuo metu, kol tyliu, aš galvoju apie jus – apie visus tuos kada nors savo sutiktus žmones. Ypač apie tuos, kurių žiauriai pasiilgau, bet nebebendrauju. Tuos, su kuriais augau ir kieme žaidžiau „Robiną Hudą“, ėjau į mokyklą ar po pamokų namo, su kuriais lankiau būrelius, važiavau į ekskursijas/varžybas/olimpiadas, sėdėjau koridoriuje ir laukiau gitaros pamokos/šokių būrelio/poezijos pavasario/karnavalo pasirodymo repeticijos, su kuriais kūrėm ir filmavom savo filmukus, ėjom prie ežero/į parką/pas mane į namus arbatos, su kuriais ėjau į paskaitas, reguliariai važiavau troleibusu, kartu gyvenau, lankiau bendrus foto ar kitus klubus, sėdėjau kavinėje/lauke/koridoriuje/valgykloje per laisvas paskaitas, su kuriais dirbau ir vadovei nematant plepėjau apie serialus, dalykus ir gyvenimą, su kuriais dalinausi pietumis, taxu ar kelione pėsčiomis namo... Apie tuos, kartą matytus gatvėje, troleibuse, universitete, bare; tuos, su kuriais kalbėjau ar tylėjau, kol jie kalbėjo. Arba tylėjo. Tuos, su kuriais daugiau nesusitikau. Ar neparašiau. Beveik arba niekada neparašiau.

 (Ir kaip gi be muzikos...?)

 

Apie tai, apie ką nebus naujo įrašo

((Kiek trumpesnis, nei jau tapo įprasta, šitas įrašas bus ir labiau muzikinis. Nors visai ne apie muziką. Tiesiog kartais norėčiau, kad mano gyvenimas turėtų soundtrack'ą. Kol tokios galimybės nėra, bent į tinklaraštį keliu tiek muzikos, kiek noriu.))

(„Eurovizijos“ daina, kuri šiais metais papildė mano playlist'ą.)

Naujame įraše nerašysiu apie „Euroviziją“, nes tai būtų labai pavėluota. Be to ši tema jau ir taip iš visų pusių išnarstyta, visais kampais išžiūrėta ir visais galais išklausyta. Nieko naujo nepasakyčiau. O jei, neduokdie, netyčia užsiminčiau, kad man Rusijos daina visai nieko (aha, žinau, apie ką ji) ir man nuoširdžiai buvo tas pats, kas laimės – Rusija ar Švedija – dar būčiau kieno nors išvadinta tėvynės išdavike. Dievaži, mėgti tokią dainą ir dar drįsti gyventi Lietuvoj. Kaip švaria sąžine galima akis į trispalvę pakelti, tfu tfu tfu... Man tai politika yra politika, o muzika yra muzika. Tiek, daugiau nesigilinu. Juo labiau, kad į patį konkursą nežiūriu rimtai, tad...

((Beje, ar aš viena pastebėjau, kiek daug vaivorykštinių vėliavėlių plevėsavo per Rusijos pasirodymą?))

Nerašysiu ir apie magistro gynimus. Apsigyniau, diplomą gausiu ir oficialiai vadinsiuosi magistrante. Ne, toliau nestudijuosiu. Iš visų 25 pragyventų savo metų 18 paskyriau mokslams. Man jau gana. Neturėjau dar gyvenimo, kuriame virš galvos nekabėtų negandų, tokių kaip kontroliniai, egzaminai, sesijos, atsiskaitymai, koliai, kursiniai, bakalauriniai, magistriniai, debesys. 

Kokie įspūdžiai po magistro gynimų? Tokie pat kaip ir po bakalaurų – tokiuose dalykuose įdėtas darbas yra visiškai neproporcingas gaunamam atlygiui (pažymiui). Gali darbą rašyti visus metus, pusmetį, gali tai padaryti paskutinę savaitę, bet galų gale viskas priklausys nuo sėkmės: kokio charakterio ir užmojų recenzentas ir oponentas tau teks, kaip gerai jis bus išsimiegojęs prieš sėsdamas vertinti tavo darbo, koks oras bus gynimų dieną, kaip išsidėstys planetos tą valandą, kai su savo niekam tikusiom skaidrėm stosi prieš visagalę vertinimo komisiją... Arba kokiu kampu slystels komisijos nario tušinukas, kuris išraitys tavo galutinį įvertinimą. Mano atveju kažkaip įdomiai slydo, nieko apvalaus neišraitė. Oh well, who cares. 

Dar nerašysiu apie ateinančią vasarą. Nedūsausiu apie atostogas, nekursiu planų, nesižymėsiu festivalių kalendoriuje ir, svarbiausia, nedejuosiu dėl vėsaus pavasario, nes visai nelaukiu, kai saulė ims kepinti, visi alpės nuo karščio ir bijos išeiti į lauką. Nelaukiu to ir nenoriu, man gerai dabar – taip, kaip yra.

 (Šitos klausau scroll'indama per darbo pasiūlymų puslapius. Mažu ką, gal sėkmę atneš.)

Dar nerašysiu apie darbo paieškas – tai, kas man šiuo metu aktualiausia. Nesiskųsiu apie bedarbių kiekį, apie kurį galima spręsti iš to, kad į prieš dieną pasirodžiusį skelbimą jau kandidatavo virš 50 žmonių. Nesiskųsiu ir darbdavių reikalavimais, pagal kuriuos atrodo, kad jie ieško supermenų. Pvz.: viename skelbime iš darbuotojo tikimasi, kad jis mokės rašyti skirtingoms auditorijoms skirtus tekstus, parinkti vizualinę medžiagą, koordinuoti informacijos sklaidą internetu ir kitais kanalais, maketuoti ir talpinti interneto svetainės turinį – tekstus, foto ir video medžiagą, prižiūrėti klientų duomenų bazę, apdoroti svetainės vartotojų užklausas ir administruoti reklamos užsakymus. Man patiko komentaras po šiuo skelbimu, teisingai pastebintis, kad darbdavys ieško Web administratoriaus, dizainerio, tekstų rašytojo, SEO ir produkto marketingisto, kitaip sakant, žmogaus, kuris mokėtų 5 sritis. 5 in 1. Dar nieko, bet tematika – statybos, taip pat reikalauja savos srities išmanymo. Jaučiu, kad teks pasinaudoti RIMI pasiūlymu, imti darbą „arčiau namų“ ir eiti stumdyti skalbimo miltelių prikrautų vežimėlių. O ką, už protinio darbo nereikalaujančią veiklą irgi moka.

Žodžiu, apie visą šitą nerašysiu. Tai kai sugalvosiu apie ką rašyt – tada ir bus naujas įrašas. 

 (Pabaigai, dar viena daina. Tipo irgi apie darbą. Bet jūs pažiūrėkit, kaip JIE ŠOKA.)