Apie darymą, ką nori, kai nežinai, kas tai

(Pinterest)

Aš esu iš tų žmonių, kurie yra labai išradingi galvodami sau pasiteisinimus, kai nenori kažko daryti. Esu pasiekusi tokį levelį, kad kartais pavyksta apgauti net sąžinę – taip nusiteikti, kad net ji patiki, kad mes čia viską žiauriai gerai darom, t. y. nedarom.

Mano pasiteisinimai prasideda nuo tipinių „Jau šiandien padariau tą ir aną tai galiu kitko nedaryti...“ ir baigiasi „Blogas ženklas ryte nerasti vienodų kojinių (taip, tai nutinka ne tik vyrams) – šiandien nieko naujo/svarbaus/rimto negaliu daryti...“. Šita pasiteisinimų sistema tobulai veikia vakarais ir savaitgaliais. Pats populiariausias pasiteisinimas yra „Darbe visą dieną kalbėjau/rašiau/skaičiau, esu pavargusi, tad ištižimas lovoj prie kompo – daugiau nei pateisinama, tai – privaloma“. Taip nebūna visada, bet šaltuoju (tamsiuoju) metų laiku tai tampa opia problema.

Viso šito esmė tokia, kad dažniau darau ką noriu (arba nedarau nieko prasmingo), o ne ką reikėtų (pvz.: pasigaminti rytojui pietus, susitvarkyti namus, išsiskalbti, parašyti pažadėtą straipsnį, išsirinkti naujus akinius ir t.t.). Bet daryti „ką nori“ irgi yra žiauriai sunku, kai dažnai nežinai kas tai. :)

Apie moteris vyrai dažnai sako, kad jos pačios nežino ko nori. Už visas kalbėti negaliu – bet mano atveju tai visiška tiesa. Ir jei vyrai mano, kad čia jiems sunku su tokiom moterim, tai jie net neįsivaizduoja, kaip pačios moterys turi jaustis. Įsivaizduok – tiesiog nežinai ko nori. Tragedija.

Visa laimė, kad aš bent jau žinau, ko nenoriu. Tą tai pajaučiu net plaukų šaknimis ir savęs negaliu apgauti. Viskas užsiblokuoja, nieko negaliu padaryti. Čia kaip su razinom varškės apkepe – geriau kantriai medituosiu su šakute išrankiodama ir kraudama jas į bokštą lėkštės pakrašty nei suvalgysiu bent vieną. Negaliu, nenoriu, nedarysiu, fe. Net nežinau, iš kur atsiranda many tiek kvailo užsispyrimo, nes paprastai nesinaudoju tuo žemaitišku genu – kam būti užsispyrusiai ir kažką daryti, jei gali sugalvoti pasiteisinimą ir to nedaryti (žr. įrašo pradžią).

Gana dažnai aš apsimetu, kad žinau, ko noriu, ir veikiu ekspromtu – darau/sakau tai, kas tuo momentu šauna į galvą. Nors po to persigalvoju ar suprantu, kokia nesąmonė įvyko, užsispyrusi laikausi savo – neva, taip turėjo būti, nes to norėjau.

Iš tikro manau, kad nesu beviltiška. Kažkaip tikiu, kad suvokimas ko noriu kažkur giliai manyje slypi, tik turiu išmokti jį atrasti. Kartais vėl grįžtu prie tų minčių, kurios buvo aplankiusios pavasarį, kai daugkasbuvoblogai. Tuos visokius transcendentinius shit. Nes, nu, pasitaiko, kai atsibundu kažkur, tarkim, minioj vidury konco ir būna tas wtf momentas: ką aš čia – šitam bare, mieste, šitoj planetoj – darau? WTF, ar aš tikrai to noriu?

Pavasarį, kai dariau turą po bažnyčias ir šiaip daugiau laiko praleisdavau su savo mintimis, buvau pasiekusi tą trumpą nušvitimą – savęs supratimą ir užtikrintumą savo poelgiais. Gal kokią savaitę. Bet baigėsi magistras, atsirado darbas, vasara, pramogos ir aš su užsidegimu įsisukau į tą sūkurį ir su palengvėjimu atsidusau, kai nebeliko laiko tai savianalizei, nes laisvą laiką skyriau koncertams, susitikimams, žmonėms, ekskursijoms, kultūrai ir visokiems kitokiems nemąstymams. Galų gale – miegui. Po ilgo laiko suvokiau jo vertę ir svarbą.

Vienas žmogus, kuris feisbuke nuolat dalijasi išminties perlais, buvo pasipostinęs tokią frazę: „Nė vienas iš tikrųjų save pažinęs neapsidžiaugė“. Hm. Gal išties savianalizė yra dalinai saviapgaulė. Tu tikiesi, kad save atrasi, suprasi ir viskas bus geriau. Bet niekada negali būti garantuotas, kas dar savaime iškils į paviršių.

...nes ne viskam galima sugalvoti pasiteisinimą.

Pankroko dienos mano palėpėje

(Pinterest)

 

Aš nebetikiu įkvėpimais. Tikiu minčių perkrova, kai reikia jas išlieti. Bet tai nėra įkvėpimas. Tad negaliu teisintis jo nebuvimu dėl to, kad kurį laiką buvau nutolusi nuo tinklaraščio rašymo.

Blogo temas iki šiol man pavyzdingai diktavo kasdienybė – dalykai, nutikimai mano aplinkoje. Kartais – visiškos smulkmenos. Tad ta pauzė paprasčiausiai reiškė, kad aš užsimerkiau akivaizdiems nutikimams arba tiesiog miegojau veikiama vaistų ir peršalimo iššauktos temperatūros, kurios buvimo negaliu įrodyti, mat neturiu termometro. 

Bet sirgau. Sirgau nerašymu. Kas mane kankino ne mažiau už kosulį. Tokį kosulį, kai ryte iškosėji į saują savo grūdėtą varškę su braškėmis. Arba sėdi kino teatre užsimerkusi, burnoje – trys skirtingos mėtinės pastilės ir vis tiek taip kutena gerklę, kad ašaros tiesiog pliaupia skruostais.

Dėl nerašymo dar galėčiau apkaltinti žmones, kurie iš manęs laukia naujų įrašų, klausdami, apie ką bus kitas. Bet jei neklaustų – irgi negerai būtų. Jie mano spaudėjai ir motyvatoriai tuo pačiu metu. Jie kelia mano įrašams kartelę, lygina, kuria lūkesčius, kuriuos aš, matyt, turėčiau pateisinti. Hm. Turbūt reikėtų su tuo susitaikyti –  kaip viešo įrašų publikavimo pasekme. 

Žodžiu, dalykai, kurie pastaruoju metu vyksta aplink mane, verčia mane susimąstyti giliau nei įprasta. Ko aš visiškai nenoriu daryti. Todėl įsijungiu serialą, išeinu į mišką arba tiesiog užsimetu seną gerą paauglystės punkrock‘ą, kad ir The Offspring – „Self esteem“, for example. Arba kažką ir Sum 41. Nes taip jau man yra – kai ausyse kažkas rėkia, aš galiu ramiai apie nieką negalvoti.

Dar pastaruoju metu jaučiu itin didelį poreikį tvarkyti(s) – tas užgriozdintas pakampes po lova, dėžučių prifarširuotas pastales, spintą. Galvą. Pastarojoje daugiausia šlamšto. Kartais taip norėtųsi, kad ten „siaustų“ rudeninių spalvotų lapų vėtros, šviestų pavakario saulė, tokia, kokia šviečia man važiuojant iš darbo, ir grotų The Killers – „My List“. Pastaruoju metu tai yra tobuliausia būsena, kurią galiu pasiekti. Mano asmeninė meditacija.

Kadangi šis įrašas jau tapo minčių kratiniu, pratęsiu tai aptardama dar vieną nesusijusią temą. Visai neseniai ne tik sau, bet ir garsiai aplinkiniams pripažinau naują faktą – aš ne nemėgstu žmonių, aš jų bijau. Anksčiau sakydavau, kad nemėgstu. Paskui taip sakyti pasidarė kažkodėl labai populiaru. Hipster shit. Tad dabar aš teigiu, kad žmonių bijau. Nea, bijau visai ne taip isteriškai, kaip bekojų kirmėlių ir ne taip paniškai, kaip būti užrakinta metaliniame narve ir pusiau užkasta į žemę kažkur krūmuose. Bijau to, kaip tie žmonės gali mane paveikti ir pakeisti.

Aš galiu bendrauti su bet kokiais žmonėmis. Esu mandagi, paslaugi ir galiu neblogai susitvardyti net kalbėdama su visiškais debilais. Kažkurią dieną kolegei darbe išdėsčiau savo „asmeninių pergalių“ filosofiją. Kai sugebu nuraminti agresyvų žmogų – laikau tai „asmenine pergale“, komunikacijos triumfu, muahahaha. Kai po nepasitenkinimu pradėto pokalbio priverčiu pašnekovą man padėkoti ir palinkėti geros dienos – laikau asmenine pergale. Kai išsirėkęs jis kartu su manim nusijuokia – asmeninė pergalė – check. Labai tikėtina, kad nuėjęs tolėliau/padėjęs telefono ragelį jis mane išvadins pačiais mieliausiais keiksmažodžiais. Aš jį suprantu, nes mintyse jam atsakysiu tuo pačiu. :) 

Aišku, visi atvejai nesibaigia asmeninėmis pergalėmis. Kai kurie baigiasi drebančiomis rankomis ir tvirtai suspaustais kumščiais, kad suvaldyčiau veiksmus, už kuriuos po to tektų valgyti pusryčius už grotų. 

Taigi, aš galiu bendrauti su daug kuo. Bet žmones arti prisileidžiu itin retai. Bent jau emociškai. Su tuo labai susijusi jų baimė. Čia pasitelkim tokią metaforą – jei mano vidinis pasaulis būtų namas, tai žmonės aplink mane būtų svečiai, kurie gali įeiti į labai skirtingas patalpas ir padėti ten daiktus.

Vieniems leidžiama tik pastovėti ant laiptų – tų aš nebijau. Man vienodai, kas stovi mano kieme, jiems vienodai, kur stovėti. Kiti gali užeiti į koridorių. Jų aš irgi nebijau. Tie, kas užeina į namo (namo/mano – gražus raidžių žaismas) vidų – jau kita situacija. Jie gali atnešti kažkokias praktines dovanas – praskaidrinti mano kasdienybę, aplinką, man padėti, mokyti, pralinksminti. Jų ir jų daiktų aš galiu pasigesti laikinai, nes jie pakeičiami naujais gan nesunkiai. Užeinantys į pagrindinius kambarius yra labai skirtingi žmonės. Tokios pat skirtingos yra ir jų dovanos. Jie gali teikti man jaukumą, šilumą, draugystę, vidinę ramybę, paramą, pasitikėjimą. Jų dovanos – kaip kažkas to, ko labai seniai norėjai ir tau žūtbūt reikėjo. Kai toks žmogus sugalvoja išeiti ir išsineša savo dovaną – būna sunku, nes jo pamainą rasti nelengva. Arba neįmanoma.

Ir dar yra antras namo aukštas. Ta palėpė, kurioj visokių dalykų užgrūsta. Ten užeiti nėra lengva: laiptai aplūžę, nestabilūs, reikia raktų nuo daugybės spynų. Be to, ten nėra įdomu kiekvienam, tad reikia turėti ir išskirtinio noro ten patekti. Ten daug voratinklių, gyvena keletas šikšnosparnių, raišas katinas, pora vaiduoklių. Sako, galima rasti ir vieną kitą skeletą spintoje. Ten svečių itin mažai, bet jie tokie, kuriuos savanaudiškai norisi užrakinti ir neišleisti. Kai tokie svečiai nori išeiti – skauda fiziškai. Ir nieko negali padaryti. Jie išsineša ne tik tai, ką atnešė, jie išsineša ir daiktus iš palėpės. Mano daiktus.

Čia yra labai aiški iliustracija, kodėl aš bijau žmonių. Ir kodėl tiek daug iš jų taip ir lieka stovėti prieangy.

Apie užkietėjusio tinginio vargus pradėjus auginti raumenį

(Pinterest lobynai)

Ilgai lavinusi savo protą nusprendžiau, kad atėjo laikas palavinti ir kūną. Nors esu sulaukusi  komentarų, kad atrodau gana sportiškai, toli gražu taip nesijaučiu. Su kojom viskas tvarkoj – galiu valandų valandas, kilometrų kilometrus nupėdinti ir vakare nejausiu maudimo. Bet su visom likusiom raumenų grupėm – nekažką. Ypač su rankom. Pagal pajėgumą jos yra maždaug virtų spagečių kategorijos.

Mano gyvenimas kol kas puikiai einasi pagal planą: mokykla -> universitetas -> dar universiteto -> darbas. Ties paskutine, „darbo“ kategorija, sau prisirašiau visokių punkčiukų ir metinių tikslų, kuriuos turėčiau įgyvendinti. Vienas iš jų – nuo rudens pradėti sportuoti arba šokti. Kad maža nepasirodytų, tą „arba“ pakeičiau į „ir“, tad pirmą rugsėjo savaitę nupėdinau į nemokamus „City dance“ užsiėmimus.

Sako, kad sportas – tai sveikata. Po pirmų dienų sporto mažų mažiausiai jaučiuosi sveika. Antradienį Kalanetikoje prigąsdino, kad kitą rytą galim neišlipti iš lovos. Bet visai nieko. Jaučiau nestiprų maudimą kažkur viduje – lyg dieną prieš tai tampymo pratimus būtų atlikę mano plaučiai, kepenys, inkstai, griaučiai ar nervų galūnėlės. Bet judėjau puikiai ir be jokio skausmo.

Užtad „Show dance“ mokytojas nieko nesakė, tad pirmąsias kūno kultūros pamokas po vasaros atostogų primenantys raumenų skausmai užklupo netikėtai. Kaip „netikėtai“ tai gali užklupti „šokėją“, nešokusią maždaug 10 metų. Naktį, pabusdama nuo kiekvieno apsivertimo ant kito šono, pagalvojau, kad, ko gero, panašiai jaučiasi žmonės, kuriuos prieš tai primušė ir šonus apspardė gauja negerų dėdžių.

Išvada po pirmos savaitės: matyt sveikata sporte slypi taip pat giliai, kaip ir saldūs vaisiai – moksle. Anyway, žiauriai smagu būti visišku moliu ir ištižėliu sporto/šokių salėje, juoktis nugriuvus ar bumbėti po nosim, kai 15 kartą kartojant judesį vis tiek nesigauna. Kodėl smagu? Nes kuo blogesnė yra pradžia, tuo smagiau būna vėliau – kai tau pradeda kažkas gautis, pavykti, išeiti ar net sektis.

Nors anksčiau buvau žmogus, kuris kažkam nepavykus skubėdavo viską mesti, dabar – kiekvieną „man nesigauna“ priimu kaip iššūkį. Ne visi gali būti sportininkais, ne visi gimsta šokėjais. Bet kai The Killers savo dainoje klausia „Are we human(s) or are we dancer(s)?“, tai aš visad žinau, kad širdy esu „dancer“. Dabar šitai įrodyti reikia ir kitais organais bei galūnėm. :)

(Šitą pažiūrėti verta vien dėl šokių ir kostiumų...)

Apie spintos turinį, muziką ir jos ekspertus

 (Iš Pinterest)

Jei kas nors paprašytų manęs įvardinti mano aprangos stilių – paprastai to padaryti negalėčiau. Tai toks sudėtingas klausimas, dėl kurio galima valandai susimąstyti, paskui užvesti aršią diskusiją (su pačia savimi), susiparinti, trenkti durimis (žinoma, spintos) ir amžinai išeiti (už šios temos ribų).

Niekad nelaikiau savęs madinga ar turinčia stilių. Trendinių rūbų neįperku, be to, mane jie erzina. Stilius yra nuoseklus dalykas, o ko jau ko, bet nuoseklumo mano aprangoje yra mažiausiai. Rūbų spintose pas mane kaip parduotuvėje – galima rasti visko: romantiškų gėlėtų suknelių, oficialių kostiumėlių ir marškinukų tiek pat kiek odinių, juodų ir kniedėmis puoštų dalykų. Batų lentynos – ne išimtis. Yra visko nuo rožinių balerinų iki Dr. Martens kerzų, nuo inkariukų iki raudonų aukštakulnių. Man patinka rengtis skirtingų stilių rūbais: tiek juos maišyti ir derinti tarpusavyje, tiek įsijausti į tam tikrą vaidmenį išlaikant vieno kažkurio stiliaus taisykles. Rūbai man visada buvo žaidimas, o jų derinimas – savotiška kūryba.

 (Iš Pinterest)

Panašiai yra ir su muzika. Toli gražu negaliu sakyti, kad klausau visko. Bet man visada sunku įvardinti grupes, kurias mėgstu. Mano playliste karaliauja grupių pavadinimai ir atlikėjų vardai, apie kuriuos nieko nežinau, tik konkrečią vieną dainą. Visada mėgau muziką, bet tik paauglystėje man buvo svarbu viską žinoti apie kažkokį atlikėją. Dabar leidžiu muzikai kalbėti už save. Ir naujus albumus siunčiuosi gana retai. Tegul pačios dainos mane susiranda. Ir tai labai dažnai įvyksta filmų, serialų, Spotify ir M1+ (arba MAXIMA, Piano Man, Bernardinų fontano...) pagalba. Yra žmonių, kurie kartais atsiunčia man neblogų dainų. :) :) :)

Man patinka atrasti naujas dainas, klausyti jas kelias savaites, o po to, kai nebegaliu pakęsti įgrisusio skambesio, uždaryti į 2015 m. atitinkamo mėnesio aplanką. Ir tiek.

Žinoma, turiu keletą dainų, kurios nuo paauglystės yra pačios mėgstamiausios ir jų niekas negali išmesti iš topo (ne eilės tvarka):

Top 8 forever and ever. Nesikeičia nuo kokių 15–16 metų, kai jas atradau. Gal dėl to ir nesikeičia, kad per daug atsiminimų...

Ir tik 1 grupę iš čia minimų galėčiau pripažinti kaip šiuo metu vieną iš savo mėgstamiausių.

Dėl to mane erzina, kai žmonės klausia, kokias grupes klausau. Neklausau aš grupių, aš dainas klausau. Jei po filmo „I Origins“ negaliu atsiklausyti Radiohead „Motion Picture Soundtrack“, bet nežinau nei vieno jų albumo pavadinimo? Jei kažkada perklausiau visus The Smashing Pumpkins ir The Cure albumus, bet negaliu išvardinti šių grupių narių vardų? Jei telefone turiu seną Papa Roach albumą, bet neturiu žalio supratimo, ką jie veikia ir kuria dabar? Tai klausau aš šių grupių, ar ne?

Kai klausia „ką klausau?“ dar nėra taip baisu, jei klausimas neskamba iš muzikos eksperto lūpų. Nes tie ekspertai turi labai jau didelį polinkį būti vieno žanro, siauros jo srities ir vos kelių grupių, kurių jie klauso, išmanytojai. Esmė tame, kad jie žino, kas yra geriausia pasaulio muzika, o tu ne. Jie būtinai pasakys pavadinimus grupių, kurių tu nežinai ir tuo didžiuosis. O jei tu netyčia išvardinsi grupes, apie kurias nėra girdėję jie – reiškia, kad klausai nesąmonių, kurių niekas nežino. Net neketinu veltis į diskusijas su tokiais išmanėliais. Tokiems dažniausiai pasakau poros grupių, kurias jie yra girdėję, pavadinimus, jie iškart gali mane pasmerkti, nurašyti mano muzikinį skonį, pasipuikuoti savuoju ir DONE. Galim judėti tolyn, prie kitos temos.

Taip padarykim ir šįkart. 

Apie ką daugiau, jei ne apie socialinius tinklus

(Iš Pinterest)

Socialiniai tinklai bando įvaryti man nepilnavertiškumo kompleksą. Ne dėl įprastų priežasčių, kai pažįstamų/nepažįstamų nuotraukos rodo keliones, vakarėlius ar išskirtinį gyvenimo būdą, kuriuo aš negaliu pasimėgauti. Ne, šįkart ne tai. Pats faktas, kad nenaudoju kažkokio socialinio tinklo verčia mane jaustis nepilnaverte.

Kai kam nors pasakau, kad nemėgstu socialinių tinklų, feisbuko (kaip ir telefono bei visokių epsų) daugelis rimtai į tai nežiūri. Taip sakyti (o tuo pačiu metu aktyviai visą tai naudoti) dabar jau net nebemadinga, o tiesiog įprasta. Galima gi imti ir išsitrinti, jei jau taip nemėgsti – galėtų pasakyti kas nors. Negaliu, nes šiais laikais tiesiog labai sunku be feisbuko – tai ne tik patogi ir bene pagrindinė priemonė bendrauti su tam tikromis žmonių grupėmis, pvz.: buvusiais grupiokais, bendrų interesų (klubų ar kitų veiklų, kuriose dalyvauju) turinčiais žmonėmis, stebėti įvykius ir renginius, net ieškoti darbo ar sugyventinių buto nuomai. Dabar ir draugai, atsiuntę pakvietimą į renginį, nesivargina atskirai apie jį pranešti telefonu ar kitomis priemonėmis – taigi feisbuke viskas parašyta.

Ką jau bekalbėti apie į feisbuką įkeliamos informacijos vertę, kuri veikia kaip koks vietinis ir labai personalizuotas naujienų portalas – aišku, kas su kuo susituokė, susilaukė vaikų, išvyko į kitą šalį, pakeitė gyvenamąją vietą, darbą, plaukų spalvą... Man asmeniškai šiuos faktus įdomiau žinoti apie draugus, nei O-lia-lia pupytes, Zvonkes, Pikul ir kitus.

Dabar ir pokalbį realiame gyvenime lengviau palaikyti, naudojant frazę, kurios prieš 10 metų nebuvo: Feisbuke mačiau, kad tu...?

(Yra grupių, kurias radau ir į kurių koncertą nuėjau tik feisbuko dėka.)

Iš tikro feisbukas yra geras dalykas, nes veikia „vieno langelio“ principu – iš čia gali pasiekti draugus, naujienų portalus, parduotuves, renginius... – iš tikro žiauriai patogu. Atsiradus feisbuko pokalbiams amžiams atsisveikinau su Skype – kam man dar viena atskira pokalbių programa? Rečiau užsuku ir į naujienų portalus – pagrindines žinias matau savo naujienų fyde. Nereikia sekti ir milijono mėgstamų aktorių, grupių, prekinių ženklų ir kt. internetinių svetainių, nes... VISKAS YRA ČIA, FEISBUKE. Bet man nereikia to aiškinti – visi, kas turi priėjimą prie šio įrašo, jį rado per feisbuką, tad patys gerai viską žino.

Grįžtant prie nepilnavertiškumo... Pastaruoju metu šį kompleksą jaučiu dėl to, kad nenaudoju Instagram. Buvo laikai, kai žiauriai norėjau šią programėlę turėti – buvo ir laikai, kai įsivaizdavau, kad fotografija ir aplinkos matymas vaizdais mano gyvenime gali pakeisti rašymą. Bet tada (ir dabar) turėjau Windows Phone‘ą, prie kurio populiarios programėlės pritaikomos, hm, švelniai tariant, negreit. Kai galų gale kažkas sukūrė ne kažkokią Instagram alternatyvą, kurios niekas iš mano draugų nenaudoja, bet normalią programėlę, Pictastic, kurios dėka galiu jungtis prie visų turimos Instagram, visa ta populiarumo banga jau buvo nuslūgusi, o ir mano noras – seniai praėjęs. Vis dėlto, prieš kurį laiką susikūriau paskyrą, kad galėčiau sekti kelis mėgstamus užsienio mados ir stiliaus tinklaraštininkus bei šiaip kelias asmenybes. O kai peržvelgiu savo telefone sukauptus vaizdelius, užimančius atmintį, vėl kyla noras pabandyti.

Pradžiai turėjau mintį vykdyti kažkada jau porą kartų išbandytus iššūkius – Photo a day. Tiek darant nuotraukas pagal paskirtas užduotis, tiek paprastai, fiksuojant įdomiausius dienos įvykius. Deja, abiem šiems projektams buvo lemta žlugti – ištvėriau vos 2–3 dienas. Pagrindinė priežastis – netobulai veikianti mobilioji programėlė, dėl kurios kartais nuotraukas kelti, jas aprašinėti ir tagus dėti tekdavo po 4–5 kartus vis iš naujo. Mano kantrybė tikrai ne geležinė. Labiau popierinė.

Dabar turiu minčių grįžti (ar tiksliau – pradėti) naudoti Instagram. Tad esami ir būsimi draugai, pasidalinkit savo paskyrom ir keiskimės gražiais kasdienybės vaizdais. Manęs ieškokit agneaugust. 

Nemanau, kad tai pabaiga. Nujaučiu, kad toliau turėtų ateiti Twitter‘io eilė... :/ Tas spaudimas iš socialinių tinklų ir aplinkos... Ak, kaip sunku gyventi 21-ame amžiuje...

Apie gyvenimą Šiaurės miestelyje

 Prikaupiau daug juodraščių, kuriems jau seniai buvo laikas atsidurti čia, bet vis kažkaip pritrūkdavo valandų toj dienoj... Vienas iš jų – apie tai, kur ir kaip gyvenu. :)

(Iš Pinterest)

Aš gyvenu Šiaurės miestelyje ir tuoj papasakosiu, kodėl man ten patinka.

Šiaurės miestelyje gyventi gerai, nes nuo ten viskas sąlyginai netoli: centras, senamiestis, dalis VU ir VGTU pastatų, „Akropolis“ (pfff...), Bernardinų sodas ir Kalnų parkas. Ką jau bekalbėti apie strategiškai puikiai išsidėsčiusias paprastam mirtingajam reikalingas vietas, kurios Šiaurės miestelyje pasiekiamos pėsčiomis – RIMI, Senukai, Swedbank, McDonalds, Mados angaras, Alaus studija, upė, dviračių takas...

Šiaurės miestelyje (ar konkrečiau ten, kur gyvenu aš) yra nemažai kačių: jos tave palydi grįžtančią vėlai vakare namo, abejingai sekioja akimis didingai žvelgdamos iš (antro) aukšto, apšnypščia ryte pasisveikindamos, ar perbėga visos tokios juodos per kelią taip, kad visai dienai susimąstytum, geras tai ženklas ar nelabai.

Šiaurės miestelyje nutinka visokių keistų dalykų. Iki šiol maniau, kad keistenybės vyksta tik Užupyje, bet pasirodo – ne. Vieną rytą eidama į darbą mačiau į medį atremtas baltas duris. Tiesiog. Jokių remonto pėdsakų aplink, jokių žmonių. Tiesiog baltos durys į medį – gal vedančios į Triušio olą, o gal Narniją (gi durys gali būti ir spintos). Būčiau išbandžiusi, bet vėlavau į troleibusą.

Šiaurės miestelyje po nakties dingsta arba atsiranda pastatai. Išaušus vienam rytui pasigedau daržovėmis prekiavusio kioskelio. Tiesa, netrukus šiek tiek tolėliau po kitos nakties išdygo naujoviška ir didesnė beveik parduotuvėlė, į kurią ir persikėlė daržovės. O ką gi daugiau daryti vargšei pardavėjai – ateini ryte su tašėm pomidorų ir kopūstų, žiū, kiosko nebėr. Kaip naglai jį kažkas per naktį pasisavino, taip naglai imi ir įsikraustai į tą naują stiklinę vitrininę mini parduotuvėlę.

Naujausias update‘as – po nakties iš rugpjūčio 17 d. į 18 d. paslaptingai dingo Šiaurės miestelio stotelė. Kadangi asmeniškai išgyvenau šią netektį, kai ketinau ryte nuo vėjo prisiglausti po ne itin jaukiu jos stogu, bet pastarojo neradau, kreipiuosi ieškodama ką nors žinančių ar mačiusių, kas jai nutiko. Stotelė gana įprasta – maždaug 2 m aukščio, kokių 3 m pločio, mėlyna, su stogeliu, paskutinį kartą ant dešinės sienos turėjo „Išvirkščio pasaulio“ filmo reklamą. Šiaurės miestelio Rytinių kelionių į darbą klubas ir pasišiaušęs balandis, kuris pastarąjį mėnesį ten gyveno – labai liūdi ir išgyvena nerimą optimistiškai tikėdamiesi, kad ji dar sugrįš.

Šiaurės miestelyje liūdna nebūna. Taip, kaip kad nebūna rūšiavimui skirtų konteinerių patogiose vietose.

Ir kaip gi įrašas be dainos...

...dainos, kurią nushazam'inau nuo Bernardinų sodo fontano.

Kai randi save ne ten, kur palikai

Kiekvienas naujas dalykas atneša naujų dalykiukų. Pastaruoju metu daugiausia dalykiukų man atnešė „Granatos“: pradedant dar viena rožine apyranke ir nauja muzika playlist‘e ir baigiant naujais pažįstamais ir naujom patirtim. Dėl rožinės apyrankės viskas aišku. Kokia nauja muzika? Dalis jos bus pamėtyta šitam įraše, va tokiu būdu:

Kalbant apie naujus pažįstamus... Jų kiekis buvo atvirkščiai proporcingas pokalbių, kuriuos mes apturėjome ilgiui. Ir šitoje visai ne matematinėje, o granatinėje lygtyje beveik visada figūravo nežinomieji. Nes klausti vardo – taip nuvalkiota ir nebūtina. Kur kas įdomiau (ir čia jau pereinama prie naujų patirčių) iškart apsikabinti, užsiropšti ant pečių ir toosinti grojant Beissoul, pogintis per Ba., žiūrėti į (rudas) akis grojant DJ pusę 6 ryto, nešti svetimą megztinį, nupirkti kažkam sidro, apžiūrinėti tattoo, diskutuoti apie gyvenimą, atiduoti paskutinį tualetinį popierių tam, kuriam jo labiau reikia... :) :) :) Ir visą tai smulkmenos. Bet tokios, dėl kurių smagu, kad jos buvo.

„Granatos“ buvo visiška „Bliuzų“ priešingybė. Jei „Bliuzai“ buvo chill‘as, tai Granatos – nesibaigiantis toosas, prasidėjęs dar neperėjus bilietų tikrinimo punkto; jei „Bliuzai“ buvo vasaros karštis, tai „Granatų“ metu išgyvenom visus metų laikus (nuo deginimosi pievoje šalia palapinės, iki vilnonių kojinių miegant, nuo saulėto, bet šaltoko ryto, iki lietpalčių reikalaujančios darganos); jei „Bliuzai“ buvo maudynės ežere, tai „Granatos“ buvo plaukų plovimas ant kalno naudojant 1,5 l bambeliukus; jei „Bliuzai“ buvo patogus ir ilgas miegas miškelyje, tai „Granatos“ – kelių valandų pogulis kalno šlaite, nuolat slystant žemyn ir truputį į kairę. O visa kita – muzikamuzikamuzika.

...ir...