Metas vienam metui

(Iš Pinterest)

Žinau, kad posakis „vienas metas“ realiai neegzistuoja. O jei ir egzistuoja – tai yra baisiai netaisyklingas išsireiškimas. Bet kuriuo atveju šiandien mano tinklaraščio gimtadienis ir jam sukanka būtent vienas metas.

Per gimtadienį žmonės gali būti savanaudžiai, nes tai jų šventė, jų diena. Tai mano blogo šventė, jo diena, tai apie jį ir pakalbėkim.

Per savo neilgą amžių – vieną metą – mano blogas ir aš paskelbėm 27 įrašus (po 2,25 įrašo per mėnesį). Buvo geresnių mėnesių (gegužė – 5 įrašai), buvo ir blogų (sausis, vasaris, kovas – 0 įrašų). Iš viso Juoda katė kosmose sulaukė 1834 puslapio peržiūrų. Populiariausias įrašas – Kvailėjimo fobija arba „o ką veikti dabar?“.

Kažkokiu būdu į mano tinklaraštį atklydo skaitytojai iš JAV, Rusijos, Norvegijos, Didžiosios Britanijos, Švedijos, Nyderlandų, Portugalijos, net Japonijos ir Indonezijos (???).

Turiu net 2 sekėjus! Bet žinau, kad nuolatinių skaitytojų yra daugiau. Gi pagrindinis jų srautas ateina iš Facebook'o. Ten ir sulaukiu daugiausia komentarų, asmeninių žinučių, padrąsinimų ar klausimų, kodėl neberašau, kai įvyksta didesnė pauzė. Išgirstu ir kritikos, kad kažkurie įrašai ne tokie smagūs ar įdomūs, kaip kiti. Viską priimu, vertinu ir labai džiaugiuosi.

Negaliu sakyti, kad ši statistika kažkokia WOW. Bet visas šis reikalas ir neskirtas visuomeninėms problemoms ar politinėms aktualijos spręsti, populiarumui auginti ir reklaminiams plotams parduoti. Nesitikiu, kad asmeniški mano pamąstymai bus įdomūs masėms. Kad apie tavo pirstelėjimą norėtų sužinoti visi, pirma turi ištekėti už Zvonkaus, įkurti silikoninių papų popgrupę arba apsikvailinti dirbant Seime. Bet man kol kas nereikia nei vieno iš jų. :)

Siekis judėti į priekį reikalauja ir kažkokių tikslų, ateities vizijos, planų. Aš tiesiog labai džiaugčiausi, jei galėčiau po metų vis dar čia užsukti ir pasidžiaugti bent jau padvigubėjusiais rezultatais – man daug nereikia. Erdvę mintims turiu – o kiek akių nori sneak'inti mano dalykus – jau nuo jūsų, mieli skaitytojai, priklauso. Tad ačiū, kad skaitot, komentuojat ir like'inat. Galėčiau sakyti, kad „gi rašau dėl savęs“, tai tiesa, bet nemeluosiu, man smagu, kai jūs paskaitot. O dar smagiau bus, jei ir kitą kartą užsuksit.

P. s. Jums nesivaidena, gimtadienis yra puikus laikas mažytėms permainoms. :)

Nevėluok į kiną, ^%^^*&!

(Iš Pinterest)

Kinas. Kino. Kiną. Bet šįkart ne apie kiniečius – apie ekrane judančius paveikslėlius.

Startavo (jau ir įpusėjo) „Kino pavasaris“. Mano laukiamiausias kino festivalis, kuriam meilę, iš tikro, pajutau visai neseniai – vos pieš 3 metus, kai man, mokantis žurnalistikos magistre, užpildžius paraišką pavyko gauti studentišką akreditaciją. Į VISUS filmus. Tad daugiau nei savaitę kasdien po/prieš/vietoj paskaitų keliavau į „Vingį“. Ten, kaip niekur kitur, geriausiai jautėsi festivalio dvasia – galybė savanorių ir žiūrovų, keliolika veikiančių salių, kavos ir užkandžių barai, sėdmaišiai ir juose snaudžiantys n-tojo tądien filmo laukiantieji... Tada iš tikro pamilau šį kino teatrą – tuščią bei saulės užlietą dienos metu ir užtvindytą nekantrių žiūrovų sutemus. Nuo tada pamėgau eiti į kiną viena ir, pagal galimybes, dienos metu.

Šiemet su A iš anksto nusipirkome bilietus į 7 kino filmus. Iš jų jau spėjome pažiūrėti  4 – du „Vingyje“ bei po vieną „Pasakoje“ ir „Skalvijoje“. Be įdomių ir savotiškai išskirtinių filmų, šios peržiūros taip pat turėjo ir vieną ne tokį fainą bendrą dalyką – vėluojančius žiūrovus. Nors pati nepritariu ir dar vienam žiūrovų įpročiui – užkandžių triauškinimui ir kolos siurbčiojimui festivalių filmų peržiūros metu, bet dėl šito niekam negalėčiau priekaištauti. Užkandžius aš mėgstu, ir dar kaip, bet tik tada, kai žiūriu kokią popsinę komediją ar holivudinę veiksmo dramą.

Bet vėluojantys žiūrovai – visai kas kitą. Nevadinu vėluojančiais tų, kurie ateina reklamų peržiūros metu ir pakelia ant kojų visą sėdinčiųjų eilę. Viskas ok. Bet tie, kurie įsibrauna pro uždarytas duris ir užtrauktas užuolaidas praėjus 10 min. filmo, slenka per žmones iki savo vietų, kurios, kaip tyčia, būna salės viduryje, paskui ginčijasi, kad kažkas sėdi/laiko sudėtus daiktus jų vietose, pakelia dar kelis žmones, kurie turi persėsti į kitas vietas... Trūksta žodžių. O dar kai viskas vyksta eilėje prieš mane ekrane tuo metu veikėjams kalbant turkų kalba ir aš kažko nepamatau/neišgirstu – noriu juos aprėkti ir išvadinti gėdos neturinčiais, filmo kūrėjų bei žiūrovų negerbiančiais ^%^^*&.

Anksčiau kituose festivaliuose niekada nebuvau susidūrusi su tokia problema. Gal čia kažkokia nauja mada, apie kurią nežinau ir į peržiūras senamadiškai ateinu bent 15 min. anksčiau?

Bet kokiu atveju, skaitytojau, jei esi vienas iš tokių vėluojančių, tai žinok, kad mano akys tave budriai seką, o jei tau braunantis tarp sėdinčių žiūrovų kažkas skaudžiai spirs į koją, žinok, tai aš. Ir nė kiek už tai neatsiprašau. :P

 

Po 3 mėnesių tylos [pavasaris]

 

(Iš Pinterest)

Man visada patiko skaičius trys. Bet ne dėl to naują įrašą nusprendžiau parašyti praėjus 3 mėnesiams. O todėl, kad esu ypač nuo nuotaikos, oro, metų laiko, savaitės dienos, paros meto, mėnulio fazės, tuo momentu mėgstamos dainos melodijos, pietų meniu ir kitų panašių dalykų priklausomas žmogus.

Šaltasis metų laikas man buvo labai sunkus periodas. Iš šono žiūrint gal niekas to ir nepasakytų, bet taip jau nutiko, kad dažniausiai rugpjūtį pasireiškiančia „depresija“ šiemet aš „susirgau“ gruodį. Ir ji tęsėsi itin ilgai. Tai tokia visokeriopa apatija, kai paprasčiausiai nieko nesinori. Nieko, išskyrus miegą. O kai nemiegi – serialų žiūrėjimą ir tinklaraščių skaitymą. Paprasčiausiai nekantraudavau atlikti įvairias prievoles (darbą, sportą, valgį, skalbinių lankstymą, kambarių tvarkymą ir t.t.) ir sėdus prie kompo „atsijungti“. Jei ne A, bene vienintelis žmogus, su kuriuo tą laiką bendravau, buvau, kažkur ėjau ir kažką veikiau, tai niekas manęs nebūtų matęs ir, tikėtina, būtų paskelbę dingusia be žinios. Dingusia iš virtualios ir tikros socialinės erdvės.

Dar tuo metu nutiko visokių dalykų, nuo kurių taip pat priklausė mano nuotaika ir miego poreikis. Vienas iš jų – neskirtas viešinti, nes tai ne mano, o artimo žmogaus istorija. Kitas dalykas – darbas. Metų pradžia man buvo labai sunki. Viena iš priežasčių – stiprus mano imunitetas, nes kol vasarį vieni sirgo ir „mėgavosi“ ligos patalu namie, aš dirbau. Darbe, po darbo valandų, kartais iš namų ir net savaitgaliais tekdavo prisėsti vieną kitą skubų dalyką padaryti. Tada kovo viduryje aš palūžau. Dėl visko. Išsiverkiau miške ašarom laistydama samanas ir viską vėl pradėjau iš pradžių – po truputį, pamažu, ne įkyriai ir ne iš karto norėti: žmonių, pokalbių, gamtos, muzikos, saulės, gatvės, vėlyvų vakarų, skaitymo, rašymo. Veikimo.

Bandžiau atsibusti Naujų metų proga, „naują pradžią“ pradėti atėjus gimtadieniui, po to – pavasariui. Galų gale – Velykų prisikėlimui. Bet rašydama šį blogą buvau sau pasakiusi, tad tai nebus prievarta – kai pati tema ateis, tada bus ir įrašas. Bet užšalusiais keliais ir tamsoj temos nevaikšto. Reikėjo sulaukti pavasario... Ne kalendorinio ar astronominio, o, matyt, Kino pavasario...

Kodėl gerai (?), kad į miestą Kalėdos ateina vis anksčiau

 (Pinterest)

Ankstesniais metais su visais noriai bambėdavau ir skųsdavausi, kad visiška nesąmonė, jog Kalėdoms puoštis ir ruoštis visi kasmet pradeda vis anksčiau. Pritariamai linksėdavau, kad reikėtų sulaukti bent jau gruodžio.

O šiemet aš pakeičiau savo nuomonę ir tam yra labai aiški priežastis – aš suvokiau vieną dalyką.

Nesvarbu, kad per mėnesį vos kokius 2–3 vakarus po darbo važiuoju tiesiai namo ir nieko neveikiu. Nesvarbu, kaip diena užsibaigia, svarbu, kad pirmoji, ir didžiausia, jos dalis, nuo 6:20 iki 16.45 – išlieka tokia pati, tad, norint to ar ne, įsisuka rutinos mašina. Kai nuo pirmadienio 8:00 iki penktadienio 15.30 turi padaryti milijonus dalykų, nepastebi, kada lemputes ant lango įžiebia kaimynas, kada girliandom pasipuošia vaistinės laiptų turėklai, o ant RIMI vėl nutupia Kalėdų senelio rogės (šiemet jos vėl ten? O gal ne? Sorry, nepastebėjau...).

Dėl to nebepykstu, kad girliandom, kalėdine muzika ir kūčiukais bandoma lįsti į akis nuo lapkričio ar spalio, kaip šiemet padarė JYSK'as... Nes po kasdienybės darbų ir rūpesčių rūką ne taip lengva ir paprasta prasibrauti. Tik užaugusi (yeah, right, kaip sako A) ir su visais ryte stovėdama kamštyje pakeliui į darbą supratau, kad Kalėdas ĮMANOMA pražiopsoti: įmanoma pamiršti pakabinti girliandas, suprantama neturėti laiko planuoti ir iš anksto pirkti dovanas, tikėtina nerasti, kada iškepti bei padekoruoti kalėdinių meduolių, pažiūrėti lengvų šventinių filmų, išgerti kakavos su kūčiukais...

Na, aš bent jau turiu žmones, kurie mane priverčia pajusti Kalėdinę dvasią – šaunius kolegas, kurie papuošia kabinetą lemputėm, organizuoja kalėdinių žaisliukų dirbtuves bei vaišina kava su riešutų sirupu ir zefyriukais bei artimuosius (čia priskiriu ir draugus), kurie degina namie cinamono ir obuolių kvapo žvakes, išsiveda mane išgerti karšto vyno, kviečia šventinių pietų ir atakuoja klausimas, ko norėsiu Kalėdoms dovanų.

Jūs esat mano Kalėdos.

Net tada, kai aš būnu Jūsų Grinčas. ;)

Kas vagia Jūsų laiką? Atsakymas nustebins

(Pinterest)

Jaučiate tą salsvą Delfi antraštės motyvo kvapelį? Pajutote smilkstelint norą sužinoti, kas vagia tą laiką, o dar labiau – kodėl tas atsakymas turėtų jus nustebinti? Jei taip – pliusas man. Ne – dar geriau, gal tai reiškia, kad jūs jau išsiugdėte imunitetą šlamštui.

Bet kokiu atveju, kaip dažnai nutinka, toliau skaitydami jūs nesužinosite atsakymo į klausimą, kurį žadėjo antraštė. Viso labo paskaitysite apie mane, kas vagia mano laiką. Jei jūs tikrai neturite svarbesnių reikalų – skaitykite toliau, gal mes turime šį tą bendro ir mano patirtys padės jums susimąstyti. Jei neįdomu ir jaučiatės apgautas – eikite pažiūrėti serialo, pascroll'inti Feisbuko ar parašyti pikto komentaro ir negaiškite čia savo brangaus laiko. Nenoriu jo iš Jūsų vogti.

Taigi...

Jau kuris laikas iš manęs niekas neišgirsta nusiskundimų, kaip įkyriai slenka savaitė, koks ilgas pirmadienis ir koks nepakenčiamai lėtas antradienis. Tikrai. Laikas tiesiog lekia – darbo dienas matuoju važiavimais iš darbo ir į jį, savaites – savaitgalio rytais, kuriuos pramiegu, mėnesius – veiklos ataskaitomis darbe, metų laikus – rūbų sluoksnių skaičiumi. Kelionė į darbą, kelionė iš darbo, kelionė į darbą... Rugsėjo ataskaita, spalio ataskaita, lapkričio ataskaita... maikė, megztinis, liemenė, paltas, striukė... Taip ir bėga mano dienos.

Iš savęs pavogusi šiek tiek laiko prisėdau ir surašiau papunkčiui, kas yra tie manojo laiko grobikai:

Rutina. Tais tamsiais dabartiniais rytais viską darau taip automatiškai, kad slinkdama į stotelę kaskart turiu gerokai pasukti galvą ir prisiminti, ką suvalgiau pusryčiams, pasitikslinti, ar neišėjau su šlepetėmis ir pasitikrinti, ar tušu padailinau abi akis. Laimei, rutina ties tuo ir baigiasi...

Žmonės, blogąja prasme. Čia tie, per kuriuos vėluoja troleibusai, kurie zuikiauja, bet kontrolės tempiami lauk nenori išlipti, kurie nekelia savo telefono ragelių, kai jiems skambinu darbo reikalais, kurie lagina ir neatsiunčia galutinio teksto varianto, kurie suformuoja eiles „Arkoje“ per pietų pertrauką, kurie daug kalba, bet taip nieko ir nepasako...

Žmonės, gerąja prasme. Tie, su kuriais kad ir ką veiktum (ar nieko neveiktum), kad ir kur būtum laikas pralekia akimirksniu – valanda, vakaras, para – buvo ir nebėr.

Aš pati. Ilgiau pamiegot, pažiūrėt serialą arba du-tris, pascroll'inti Feisbuką, paskaitinėt tinklaraščius, papinterestint, painstagramint...

Bet iš esmės – kam man to laiko reikia? Ir šiaip, kas yra tas laikas, kurio tėkmę norisi pajusti? Atsakymą aš žinau. Man žiauriai patinka tos buvimo akimirkos. Tos suvokimo, kad esi čia ir dabar, minutės. Kas keisčiausia, tas jausmas aplanko ne tada, kai vyksta kas nors žiauriai cool, bet tada, kai sustoji ir nieko nedarai: spoksai pro langą važiuojančiame troleibuse, lauki žalio šviesoforo signalo, stypsai parduotuvėje prie kasos, sėdi poliklinikos koridoriuje, eini pėsčiom naktį iš kur nors, kai jau nebevažiuoja troleibusai, stabteli prie laiptinės ir neskubi eiti vidun, o pakeli galvą aukštyn ir pastebi, kaip neįtikėtinai žemai ir labai greitai plaukia lengvi balti debesys, pro kurių properšas pasirodo žvaigždės.

Kartais tos akimirkos gąsdina. Gąsdina elementariais egzistenciniais klausimais ir suvokimais, kad tu esi čia ir dabar, kad dalykai, kurių lauki/bijai/vengi, yra tokie nesvarbūs, nes ateis diena, kai tavęs nebebus, kai nieko nebebus ir tiek tau, tiek visiems kitiems bus elementariai dzin – nes gyvenimas tęsiasi, tik tu esi toks laikinas ir kažkoks pasimetęs, aukštesnės prasmės ieškantis šitoj gyvenimo skylėj, kur viskas iš tikro taip paprasta. Ir kur žaidimo taisyklės labai elementarios – gali mesti kauliuką, bėgti laukeliais ir siekti laimėti arba gali vaikščioti skersai po žaidimo lentą, sustoti kur ir kada nori ir tiesiog būti laimingas. Laimėti arba būti laimingam. Šaknis tai žodžio panaši, bet, oj, kaip prasmės skiriasi.

Apie žmogiškus santykius ir dar šį bei tą

(Pinterest)

Aš tikrai nesu iš tų, kuriems BŪTINAI reikia kitų žmonių. Na, žinote, yra tipas personų, kurios niekaip negali būti vienos. Jos geriau visur tamposi kartu savo dalbajobą berną arba vištą paną, slapta kenčia, nes nemyli ir yra nemylimi, ir už tai išgėrę duoda porą niuksų į galvą – tarsi tikėdamiesi tokiu būdu proto įkrėsti, kad kita pusė susivoktų ir juos paliktų. Nes patys neįstengia. Nes už viską labiau bijo likti vieni.

Dar yra tipas žmonių, kurie tiesiog negali būti vieni – negali vieni sėdėti prie staliuko kavinėje, bare, valgykloje, negali eiti į renginius, kiną, teatrą, pasivaikščioti, net po parduotuves, jei iš paskos niekas nesekioja. Tas „niekas“ gali bumbėti, nuolat nusišnekėti – vis vien, svarbiausia, kad kažkokia kompanija.

Aš ne tokia. Man patinka būti vienai. Mielai ir į renginius einu viena. Kartais net tyčia renkuosi taip daryti, kad išvengčiau visokių nemalonumų, kurių gali pridaryti kompanija: vėluos, pames bilietus, ne ten ateis, nepatiks renginys, burbės nepatenkintas dėl kažko ir t. t. Nesuprantu žmonių, kurie skundžiasi, kad kažkur nenuėjo, nes nerado su kuo. Mėgstu ir kompaniją, bet betkokia man netinka.

Dar būna tokių, kurie paniškai bijo būti vieni su savimi. Aš tikrai nežinau, kodėl taip būna. Jie bijo minčių, kurios jiems lenda į galvą vienumoje? Kokios tai mintys? Nejaukios? Baugios? Liūdnos? Savidestrukcinės? Aš net neįsivaizduoju...

Kiek save atsimenu, norėjau ir mėgau būti viena. Niekad nebuvau antisociali, atsiskyrėlė ar weirdo, man nepavykdavo tokiai būti net savo noru. Vienaip ar kitaip vis atsirasdavo bent vienas žmogus, rodantis iniciatyvą bendrauti. Nežinau, gal aš atrodau draugiška, patikima ar...? Ką aš žinau.

Gerai atsimenu, kai man buvo gal 16 metų, porą savaičių praleidau Kauno klinikų ligoninėje. Pamenu, kad labai nenorėjau su niekuo susidraugauti. Tiesiog. Norėjau gyventi ramiai – eiti pusryčiauti, po to į visokias procedūras, pratimus ir pan. viena, su niekuo nekalbėti, kad iš mandagumo netektų domėtis kito žmogaus, kurį matau pirmą ir paskutinį kartą, gyvenimu. Nepavyko.

Manau, kad man lengva būti su savimi, nes aš savimi pasitikiu. Ne ta prasme, kaip apie žmogų, būna, kad sako „o, šitas savimi pasitiki“, nea, gal teisingiau būtų išsireikšti – aš savimi pasikliauju. Mano mintys, jausmai, idėjos gali būti tik mano, galiu jomis pasidalinti su kitais – priklauso nuo noro, tačiau, kad ir kokios jos būtų – priimu, bandau suprasti, kas ir kodėl, kaip. Puikiai sugebu save motyvuoti, atleisti, suprasti, paguosti, įkvėpti. Kai taip kalbu, gal truputį kvepia šizofrenija, bet...

Anyway, manau, kad prie to labai prisidėjo rašymas.

Rašymas bet kokia forma – dienoraščio, eilėraščių, miniatiūrų, laiškų – padeda susidėlioti mintis, tai tarsi bendravimas su savimi, net jei tas tekstas paskui keliauja pas kitus. Rašytinė minčių išraiška jas materializuoja ir pasąmonėje. Nes prieš parašydamas mintį, turi rasti ją išreiškiančius žodžius. Juos atrinkdamas tarsi savaime sutinki su tuo, pripažįsti tai, ką rašai. Susitaikai, priimi, supranti. Nes už tave paskui kalba tekstas, todėl turi būti atsakingas jį dėliodamas. Atsakingas prieš save. Turi savimi pasikliauti.

Man rašymas suteikia vidinę ramybę, harmoniją. Kaip kiti ją pasiekia medituodami ar melsdamiesi, aš pasiekiu rašydama. Vos tik pradedu jausti galvoje chaosą – žinau, ką reikia daryti. Rašytirašytirašyti.

Todėl ir rašau.

Apie tai, koks geras vadybininkas yra mano angelas-sargas

(Pinterest)

Šiaip nesigiriant, o labiau dėkojant dievams, karmai, likimui, žvaigždėms ar man gimstant įdomiai išsidėsčiusioms planetoms, galiu pasakyti, kad man sekasi. Ne tokia sėkme, kaip įspūdingos pergalės, laimėjimai loterijose ar gerų temų ištraukimas egzamino metu. Labiau ta prasme, kad aš gyvenu gyvenimą, pilną tokios ramybės, kurios linki kunigas per mišias ir laimingi parapijonys vienas kitam, kai jiems suteikiama legali proga pagaliau pasižvalgyti po bažnyčią ir atsisukus atgal pažiūrėti, kas atėjo. Ši ramybė susijusi su didelių sukrėtimų, tiek vidinių (emocinių), tiek išorinių (karai, marai, nelaimės), išvengimu.

Kartais man sekasi ir tose kitose sėkmėse. Esu laimėjusi visokių CD diskų, knygų, papuošalų, bilietų į koncus, esu radusi pinigų – ne tik lietuviškų, bet ir švediškų, kartais atsiduriu laiku ir vietoje. Pvz., išlipu iš automobilio Rygos vidury ir randu po kojom sidabrinę apyrankę ar auskarą laiptinėje – nesiginu, būna. Būna ir nematerialių sėkmių. 

Bet tuo per daug nepiktnaudžiauju ir nesinaudoju – stengiuosi, jei įmanoma, tą sėkmę sukaupti ir pasitelkti tada, kai tikrai labai noriu laimėti. Ir, kadangi retai tą sėkmę naudoju, atvejai, kai kasdienybėje man nepasiseka, sukelia mini šoką (ar mikroinfarktą, kaip pasakytų A). Tokį natūralų ir nesuvaidintą nustebimą – kaip tai suprasti? 

Idėją šiam susimąstymui, o kartu ir įrašui, iššaukė labai konkretus atsitikimas. Prieš porą savaičių vyko LUX kino dienos ir FC Vingy vyko nemokamos filmų, kurie varžosi dėl Europos Parlamento LUX kino apdovanojimo, peržiūros. Pirmadienį patyriau konkretų sėkmės pavyzdį – atvažiavau į Vingį anksčiau, bet nežinojau, kad įėjimui reikalingi bilietai. Tik jau pradėjus įleidinėti žmones į salę pastebėjau šį dalyką. Bet bilietą gavau, nors daug žmonių taip ir liko už durų. 

Užtad į filmą, į kurį dar labiau norėjau patekti ir jau žinojau „žaidimo taisykles“, kitą dieną neliko vietų. Tą akimirką, kai prieš mane eilėje stovinčios merginos ėmė įkalbinėti apsauginį, kad leistų pasėdėti salėje ant laiptukų ir man atėjo supratimas, kad bilietų nebėra, pajutau keistą jausmą, dėl kurio pačiai pasidarė gėda – „kaip tai nėra bilietų MAN?“. Susierzinau. Labiausiai dėl to, kad supratau save suvokianti kaip kažką išskirtino, kam visada turi užtekti bilietų, vietos, prizų ir kitų gerų dalykų net nesistengiant.

Žodžiu, šis visiškai elementarus įvykis, kuris nutiko dar masei žmonių, atėjusių vėliau, mane paveikė išskirtinai netikėtai. Ir esmė tokia, kad aš šis nutikimas mane pamokė ne to, kad „va, būna, kad ir tau nesiseka“, bet to, kad „why the hell tu manai, kad esi geresnė už kitus?“. Ir tai dar ne viskas... Tada pyst, kaip man būna tokiais atvejais, kitos dienos lryte.lt pasirodo skaitalas apie „5 visiškai nepakenčiamus Zodiako ženklus“. Sąrašo antroje pozicijoje puikuojasi Vandeniai su faktu, kad „daugelis negali pakęsti Vandenių už tai, kad jie apie save pernelyg geros nuomonės [...] jie visada save laiko truputėlį geresniais už kitus“. Kaip su pirštu į nosį (išsireiškimas „su pirštu į akį“ man visad atrodė labai žiaurus ir skausmingas). Jau kažkada rašiau apie atsitiktinumus ir ženklų stebėjimus savo gyvenime. Še, prašau, dar vienas pavyzdys. 

Kas nutiko po to? Ogi susimąsčiau, koks geras vadybininkas yra mano angelas-sargas, kadangi jis nerealiai suvadybina man tokias gyvenimo situacijas, kuriose lengvai praslystu, išsisuku iš dalykų, atsiduriu laiku ir vietoje, išvengiu nemalonumų per daug nieko nedarydama. Nu nerealus jis, nu! Ir negaliu pykti, kai retkarčiais kas nors nesigauna, kaip noriu. Gi jam irgi reikia laisvadienių. :)