Metas vienam metui

(Iš Pinterest)

Žinau, kad posakis „vienas metas“ realiai neegzistuoja. O jei ir egzistuoja – tai yra baisiai netaisyklingas išsireiškimas. Bet kuriuo atveju šiandien mano tinklaraščio gimtadienis ir jam sukanka būtent vienas metas.

Per gimtadienį žmonės gali būti savanaudžiai, nes tai jų šventė, jų diena. Tai mano blogo šventė, jo diena, tai apie jį ir pakalbėkim.

Per savo neilgą amžių – vieną metą – mano blogas ir aš paskelbėm 27 įrašus (po 2,25 įrašo per mėnesį). Buvo geresnių mėnesių (gegužė – 5 įrašai), buvo ir blogų (sausis, vasaris, kovas – 0 įrašų). Iš viso Juoda katė kosmose sulaukė 1834 puslapio peržiūrų. Populiariausias įrašas – Kvailėjimo fobija arba „o ką veikti dabar?“.

Kažkokiu būdu į mano tinklaraštį atklydo skaitytojai iš JAV, Rusijos, Norvegijos, Didžiosios Britanijos, Švedijos, Nyderlandų, Portugalijos, net Japonijos ir Indonezijos (???).

Turiu net 2 sekėjus! Bet žinau, kad nuolatinių skaitytojų yra daugiau. Gi pagrindinis jų srautas ateina iš Facebook'o. Ten ir sulaukiu daugiausia komentarų, asmeninių žinučių, padrąsinimų ar klausimų, kodėl neberašau, kai įvyksta didesnė pauzė. Išgirstu ir kritikos, kad kažkurie įrašai ne tokie smagūs ar įdomūs, kaip kiti. Viską priimu, vertinu ir labai džiaugiuosi.

Negaliu sakyti, kad ši statistika kažkokia WOW. Bet visas šis reikalas ir neskirtas visuomeninėms problemoms ar politinėms aktualijos spręsti, populiarumui auginti ir reklaminiams plotams parduoti. Nesitikiu, kad asmeniški mano pamąstymai bus įdomūs masėms. Kad apie tavo pirstelėjimą norėtų sužinoti visi, pirma turi ištekėti už Zvonkaus, įkurti silikoninių papų popgrupę arba apsikvailinti dirbant Seime. Bet man kol kas nereikia nei vieno iš jų. :)

Siekis judėti į priekį reikalauja ir kažkokių tikslų, ateities vizijos, planų. Aš tiesiog labai džiaugčiausi, jei galėčiau po metų vis dar čia užsukti ir pasidžiaugti bent jau padvigubėjusiais rezultatais – man daug nereikia. Erdvę mintims turiu – o kiek akių nori sneak'inti mano dalykus – jau nuo jūsų, mieli skaitytojai, priklauso. Tad ačiū, kad skaitot, komentuojat ir like'inat. Galėčiau sakyti, kad „gi rašau dėl savęs“, tai tiesa, bet nemeluosiu, man smagu, kai jūs paskaitot. O dar smagiau bus, jei ir kitą kartą užsuksit.

P. s. Jums nesivaidena, gimtadienis yra puikus laikas mažytėms permainoms. :)

Kas vagia Jūsų laiką? Atsakymas nustebins

(Pinterest)

Jaučiate tą salsvą Delfi antraštės motyvo kvapelį? Pajutote smilkstelint norą sužinoti, kas vagia tą laiką, o dar labiau – kodėl tas atsakymas turėtų jus nustebinti? Jei taip – pliusas man. Ne – dar geriau, gal tai reiškia, kad jūs jau išsiugdėte imunitetą šlamštui.

Bet kokiu atveju, kaip dažnai nutinka, toliau skaitydami jūs nesužinosite atsakymo į klausimą, kurį žadėjo antraštė. Viso labo paskaitysite apie mane, kas vagia mano laiką. Jei jūs tikrai neturite svarbesnių reikalų – skaitykite toliau, gal mes turime šį tą bendro ir mano patirtys padės jums susimąstyti. Jei neįdomu ir jaučiatės apgautas – eikite pažiūrėti serialo, pascroll'inti Feisbuko ar parašyti pikto komentaro ir negaiškite čia savo brangaus laiko. Nenoriu jo iš Jūsų vogti.

Taigi...

Jau kuris laikas iš manęs niekas neišgirsta nusiskundimų, kaip įkyriai slenka savaitė, koks ilgas pirmadienis ir koks nepakenčiamai lėtas antradienis. Tikrai. Laikas tiesiog lekia – darbo dienas matuoju važiavimais iš darbo ir į jį, savaites – savaitgalio rytais, kuriuos pramiegu, mėnesius – veiklos ataskaitomis darbe, metų laikus – rūbų sluoksnių skaičiumi. Kelionė į darbą, kelionė iš darbo, kelionė į darbą... Rugsėjo ataskaita, spalio ataskaita, lapkričio ataskaita... maikė, megztinis, liemenė, paltas, striukė... Taip ir bėga mano dienos.

Iš savęs pavogusi šiek tiek laiko prisėdau ir surašiau papunkčiui, kas yra tie manojo laiko grobikai:

Rutina. Tais tamsiais dabartiniais rytais viską darau taip automatiškai, kad slinkdama į stotelę kaskart turiu gerokai pasukti galvą ir prisiminti, ką suvalgiau pusryčiams, pasitikslinti, ar neišėjau su šlepetėmis ir pasitikrinti, ar tušu padailinau abi akis. Laimei, rutina ties tuo ir baigiasi...

Žmonės, blogąja prasme. Čia tie, per kuriuos vėluoja troleibusai, kurie zuikiauja, bet kontrolės tempiami lauk nenori išlipti, kurie nekelia savo telefono ragelių, kai jiems skambinu darbo reikalais, kurie lagina ir neatsiunčia galutinio teksto varianto, kurie suformuoja eiles „Arkoje“ per pietų pertrauką, kurie daug kalba, bet taip nieko ir nepasako...

Žmonės, gerąja prasme. Tie, su kuriais kad ir ką veiktum (ar nieko neveiktum), kad ir kur būtum laikas pralekia akimirksniu – valanda, vakaras, para – buvo ir nebėr.

Aš pati. Ilgiau pamiegot, pažiūrėt serialą arba du-tris, pascroll'inti Feisbuką, paskaitinėt tinklaraščius, papinterestint, painstagramint...

Bet iš esmės – kam man to laiko reikia? Ir šiaip, kas yra tas laikas, kurio tėkmę norisi pajusti? Atsakymą aš žinau. Man žiauriai patinka tos buvimo akimirkos. Tos suvokimo, kad esi čia ir dabar, minutės. Kas keisčiausia, tas jausmas aplanko ne tada, kai vyksta kas nors žiauriai cool, bet tada, kai sustoji ir nieko nedarai: spoksai pro langą važiuojančiame troleibuse, lauki žalio šviesoforo signalo, stypsai parduotuvėje prie kasos, sėdi poliklinikos koridoriuje, eini pėsčiom naktį iš kur nors, kai jau nebevažiuoja troleibusai, stabteli prie laiptinės ir neskubi eiti vidun, o pakeli galvą aukštyn ir pastebi, kaip neįtikėtinai žemai ir labai greitai plaukia lengvi balti debesys, pro kurių properšas pasirodo žvaigždės.

Kartais tos akimirkos gąsdina. Gąsdina elementariais egzistenciniais klausimais ir suvokimais, kad tu esi čia ir dabar, kad dalykai, kurių lauki/bijai/vengi, yra tokie nesvarbūs, nes ateis diena, kai tavęs nebebus, kai nieko nebebus ir tiek tau, tiek visiems kitiems bus elementariai dzin – nes gyvenimas tęsiasi, tik tu esi toks laikinas ir kažkoks pasimetęs, aukštesnės prasmės ieškantis šitoj gyvenimo skylėj, kur viskas iš tikro taip paprasta. Ir kur žaidimo taisyklės labai elementarios – gali mesti kauliuką, bėgti laukeliais ir siekti laimėti arba gali vaikščioti skersai po žaidimo lentą, sustoti kur ir kada nori ir tiesiog būti laimingas. Laimėti arba būti laimingam. Šaknis tai žodžio panaši, bet, oj, kaip prasmės skiriasi.

Apie ką daugiau, jei ne apie socialinius tinklus

(Iš Pinterest)

Socialiniai tinklai bando įvaryti man nepilnavertiškumo kompleksą. Ne dėl įprastų priežasčių, kai pažįstamų/nepažįstamų nuotraukos rodo keliones, vakarėlius ar išskirtinį gyvenimo būdą, kuriuo aš negaliu pasimėgauti. Ne, šįkart ne tai. Pats faktas, kad nenaudoju kažkokio socialinio tinklo verčia mane jaustis nepilnaverte.

Kai kam nors pasakau, kad nemėgstu socialinių tinklų, feisbuko (kaip ir telefono bei visokių epsų) daugelis rimtai į tai nežiūri. Taip sakyti (o tuo pačiu metu aktyviai visą tai naudoti) dabar jau net nebemadinga, o tiesiog įprasta. Galima gi imti ir išsitrinti, jei jau taip nemėgsti – galėtų pasakyti kas nors. Negaliu, nes šiais laikais tiesiog labai sunku be feisbuko – tai ne tik patogi ir bene pagrindinė priemonė bendrauti su tam tikromis žmonių grupėmis, pvz.: buvusiais grupiokais, bendrų interesų (klubų ar kitų veiklų, kuriose dalyvauju) turinčiais žmonėmis, stebėti įvykius ir renginius, net ieškoti darbo ar sugyventinių buto nuomai. Dabar ir draugai, atsiuntę pakvietimą į renginį, nesivargina atskirai apie jį pranešti telefonu ar kitomis priemonėmis – taigi feisbuke viskas parašyta.

Ką jau bekalbėti apie į feisbuką įkeliamos informacijos vertę, kuri veikia kaip koks vietinis ir labai personalizuotas naujienų portalas – aišku, kas su kuo susituokė, susilaukė vaikų, išvyko į kitą šalį, pakeitė gyvenamąją vietą, darbą, plaukų spalvą... Man asmeniškai šiuos faktus įdomiau žinoti apie draugus, nei O-lia-lia pupytes, Zvonkes, Pikul ir kitus.

Dabar ir pokalbį realiame gyvenime lengviau palaikyti, naudojant frazę, kurios prieš 10 metų nebuvo: Feisbuke mačiau, kad tu...?

(Yra grupių, kurias radau ir į kurių koncertą nuėjau tik feisbuko dėka.)

Iš tikro feisbukas yra geras dalykas, nes veikia „vieno langelio“ principu – iš čia gali pasiekti draugus, naujienų portalus, parduotuves, renginius... – iš tikro žiauriai patogu. Atsiradus feisbuko pokalbiams amžiams atsisveikinau su Skype – kam man dar viena atskira pokalbių programa? Rečiau užsuku ir į naujienų portalus – pagrindines žinias matau savo naujienų fyde. Nereikia sekti ir milijono mėgstamų aktorių, grupių, prekinių ženklų ir kt. internetinių svetainių, nes... VISKAS YRA ČIA, FEISBUKE. Bet man nereikia to aiškinti – visi, kas turi priėjimą prie šio įrašo, jį rado per feisbuką, tad patys gerai viską žino.

Grįžtant prie nepilnavertiškumo... Pastaruoju metu šį kompleksą jaučiu dėl to, kad nenaudoju Instagram. Buvo laikai, kai žiauriai norėjau šią programėlę turėti – buvo ir laikai, kai įsivaizdavau, kad fotografija ir aplinkos matymas vaizdais mano gyvenime gali pakeisti rašymą. Bet tada (ir dabar) turėjau Windows Phone‘ą, prie kurio populiarios programėlės pritaikomos, hm, švelniai tariant, negreit. Kai galų gale kažkas sukūrė ne kažkokią Instagram alternatyvą, kurios niekas iš mano draugų nenaudoja, bet normalią programėlę, Pictastic, kurios dėka galiu jungtis prie visų turimos Instagram, visa ta populiarumo banga jau buvo nuslūgusi, o ir mano noras – seniai praėjęs. Vis dėlto, prieš kurį laiką susikūriau paskyrą, kad galėčiau sekti kelis mėgstamus užsienio mados ir stiliaus tinklaraštininkus bei šiaip kelias asmenybes. O kai peržvelgiu savo telefone sukauptus vaizdelius, užimančius atmintį, vėl kyla noras pabandyti.

Pradžiai turėjau mintį vykdyti kažkada jau porą kartų išbandytus iššūkius – Photo a day. Tiek darant nuotraukas pagal paskirtas užduotis, tiek paprastai, fiksuojant įdomiausius dienos įvykius. Deja, abiem šiems projektams buvo lemta žlugti – ištvėriau vos 2–3 dienas. Pagrindinė priežastis – netobulai veikianti mobilioji programėlė, dėl kurios kartais nuotraukas kelti, jas aprašinėti ir tagus dėti tekdavo po 4–5 kartus vis iš naujo. Mano kantrybė tikrai ne geležinė. Labiau popierinė.

Dabar turiu minčių grįžti (ar tiksliau – pradėti) naudoti Instagram. Tad esami ir būsimi draugai, pasidalinkit savo paskyrom ir keiskimės gražiais kasdienybės vaizdais. Manęs ieškokit agneaugust. 

Nemanau, kad tai pabaiga. Nujaučiu, kad toliau turėtų ateiti Twitter‘io eilė... :/ Tas spaudimas iš socialinių tinklų ir aplinkos... Ak, kaip sunku gyventi 21-ame amžiuje...

Apie mano gyvenimo žmones arba save, kaip antisocialią

 (Pasiskolinta geram tikslui iš Pinterest)

Labai dažnai galvoju apie žmones. Apie visokius: matytus prasilenkiant gatvėje ar sėdint bare, tuos, su kuriais kalbėjau ar tylėjau, kol jie kalbėjo. Arba tylėjo. Tuos, su kuriais daugiau nesusitikau. Tyčia, kad nesugadinčiau prisiminimų. Arba netyčia, nes nebuvo viskas taip, kaip filmuose. Tuos, kurių nemačiau metus, du, penkis ar daugiau. Brangius sau ir širdžiai artimus, kurie nutolo fiziškai. Arba emociškai. Gal ir dvasiškai. Žmones, kuriuos buvau seniai pamiršusi, tik netyčia jų veidus ar vardus  užmačiau senose nuotraukose ar draugės draugo facebook‘uose. Tuos, kurių pasiilgau, bet jie niekad to nesužinos. Tuos, kurie iš mano gyvenimo išėjo dramatiškai ir tuos, kurie išbluko atminty pamažu, po truputį. Tuos, kuriuos turiu drauguose socialiniuose tinkluose ir retkarčiais pasidairau jų anketose tam, kad sužinočiau, kaip jiems sekasi. Bet neparašau. Beveik niekada neparašau.

Aš labai sunkiai ištrinu žmones iš prisiminimų, man nesiseka paprastai nutraukti emocinių ryšių. Bet užtad lengvai pavyksta atsiriboti nuo jų sutraukant komunikacinį ar (kaip tai taisyklingiau ir aiškiau įvardyti?), fizinį (?) (ne, kažkas ne taip) ryšį. Žodžiu, man labai lengva nebendrauti, bet labai sunku negalvoti.

Esu iš tų, kurie vadovaujasi žiauriai paviršutiniška mintimi – „nerašysiu pirma, jei norės – patys parašys“. Taip elgiuosi ne vedama kokių nors kvailų principų, o veikiau jausdamasi tam tikra prasme nereikalinga, nes atitolusi. Tarkim yra žmogus, draugas ar draugė, su kuriuo seniau labai fainai bendravom, bet tada nutiko gyvenimas – skirtingi miestai, gal net šalys, skirtingos aplinkos, veiklos, žmonės... Kas iš to, kad dabar parašysiu, paklausiu, kaip sekasi? Juk žinau, kad sulauksiu mandagaus ir paviršutiniško atsakymo – tokio, kokį parašyčiau pati. Nesvarbu, kaip gerai ar artimai bendravom – daug laiko praėjo, daug žmonių po manęs atėjo ir išėjo, daug bendrų prisiminimų išbluko. Galų gale – suaugom abu/abi. Ar bent paaugom. Nebe tas.

„Labas. Kaip sekasi? Šimtas metų! Kaip gyvuoji? Kas naujo???“.

„Labas! Tikrai šimtas metų! Aj nieko, va dirbu po truputį. O kaip tu? Kaip tau sekasi?“.

„Aj ir aš nieko. Va, mokslus pasibaigiau.“

Dar pora mandagių frazių. Muilo, oro ir kiti burbulai, kiekvienam pagal skonį. Apie nieką. Niekaip. Kažkelintas priminimas sau, kodėl nemėgstu rašyti seniai gyvai nesutiktiems žmonėms.

Dar aš esu labai senamadiškas žmogus – nemalu telefonu, lengvai išgyvenu vakarą (ar net dienų dienas) ne tik nepasitikrinusi facebook'o, bet ir nepažiūrėjusi į telefoną (jei tik turiu kitos formos laikrodį). Nemėgstu susirašinėti jokiomis formomis – sms, el. laiškais, facebook'o žinutėmis. Skype jau seniai nenaudoju, net slaptažodžio neprisimenu. Galiu prisiversti naudotis internetine bendravimo forma tik labai ribotą laiką. Tie, kas mane gerai pažįsta, žino, kad galiu neatrašyti dieną, savaitę, mėnesį, pusę metų, niekad. Galiu atsakyti į laišką gyvai, kai susitinkame. Arba ne, jei galų gale taip ir nesusimatome. 

Gyvas bendravimas man yra viskas. Jei nėra galimybės bendrauti gyvai – tada ir nutinka dalykai, apie kuriuos rašiau pradžioje. Žmogus lieka mano mintyse, facebook'o draugo ar telefono numerio pavidalu internete, mano prietaisuose. Man žmonių reikia čia ir dabar. Ne socialiniame tinkle, ne telefone, ne skype, ne forume, youtube, tinklaraštyje, komentare, like paspaudime. ČIA. Ir dabar. Blogiausiu atveju rytoj ar kitą savaitę. Bet gyvo. Kitaip – sunkiai kas gausis.

Šitą įrašą labiausiai norėčiau paskirti žmonėms, kurie bent kartą yra pagalvoję, kodėl jiems neparašau. Arba neatrašau. Gal po to seka mintys, kad juos pamiršau, kad jie man nerūpi, nes aš nepasivarginu paspausti kelių kompiuterio klavišų ir sukurpti jiems žinutės. Sorry, negaliu, nes man sunku pūsti tuščių plepalų oro/muilo burbulus. Man reikia tikrų dalykų ir gyvų pokalbių, o ne kelių mandagybių, apsikeitimo formaliomis frazėmis.

Skiriu šį įrašą tiems anksčiau minėtiems žmonėms, bet ne todėl, kad pasiaiškinčiau. Ne, noriu jiems pasakyti tokį dalyką: kai sėdžiu šiuolaikiškų žmonių kompanijoj, kurie iš rankų neišleidžia smartfounų, jiems panirus į ekrano šviesą aš nustoju kalbėti. Tiesiog nutylu. Nematau reikalo kalbėti su žmogumi, kuris tuo metu bendrauja su kažkuo kitu. Aš kantriai ir be priekaištų palaukiu, kol jie grįš į mūsų pokalbį. O tuo metu, kol tyliu, aš galvoju apie jus – apie visus tuos kada nors savo sutiktus žmones. Ypač apie tuos, kurių žiauriai pasiilgau, bet nebebendrauju. Tuos, su kuriais augau ir kieme žaidžiau „Robiną Hudą“, ėjau į mokyklą ar po pamokų namo, su kuriais lankiau būrelius, važiavau į ekskursijas/varžybas/olimpiadas, sėdėjau koridoriuje ir laukiau gitaros pamokos/šokių būrelio/poezijos pavasario/karnavalo pasirodymo repeticijos, su kuriais kūrėm ir filmavom savo filmukus, ėjom prie ežero/į parką/pas mane į namus arbatos, su kuriais ėjau į paskaitas, reguliariai važiavau troleibusu, kartu gyvenau, lankiau bendrus foto ar kitus klubus, sėdėjau kavinėje/lauke/koridoriuje/valgykloje per laisvas paskaitas, su kuriais dirbau ir vadovei nematant plepėjau apie serialus, dalykus ir gyvenimą, su kuriais dalinausi pietumis, taxu ar kelione pėsčiomis namo... Apie tuos, kartą matytus gatvėje, troleibuse, universitete, bare; tuos, su kuriais kalbėjau ar tylėjau, kol jie kalbėjo. Arba tylėjo. Tuos, su kuriais daugiau nesusitikau. Ar neparašiau. Beveik arba niekada neparašiau.

 (Ir kaip gi be muzikos...?)