Ankstesniais metais su visais noriai bambėdavau ir skųsdavausi, kad visiška nesąmonė, jog Kalėdoms puoštis ir ruoštis visi kasmet pradeda vis anksčiau. Pritariamai linksėdavau, kad reikėtų sulaukti bent jau gruodžio.
O šiemet aš pakeičiau savo nuomonę ir tam yra labai aiški priežastis – aš suvokiau vieną dalyką.
Nesvarbu, kad per mėnesį vos kokius 2–3 vakarus po darbo važiuoju tiesiai namo ir nieko neveikiu. Nesvarbu, kaip diena užsibaigia, svarbu, kad pirmoji, ir didžiausia, jos dalis, nuo 6:20 iki 16.45 – išlieka tokia pati, tad, norint to ar ne, įsisuka rutinos mašina. Kai nuo pirmadienio 8:00 iki penktadienio 15.30 turi padaryti milijonus dalykų, nepastebi, kada lemputes ant lango įžiebia kaimynas, kada girliandom pasipuošia vaistinės laiptų turėklai, o ant RIMI vėl nutupia Kalėdų senelio rogės (šiemet jos vėl ten? O gal ne? Sorry, nepastebėjau...).
Dėl to nebepykstu, kad girliandom, kalėdine muzika ir kūčiukais bandoma lįsti į akis nuo lapkričio ar spalio, kaip šiemet padarė JYSK'as... Nes po kasdienybės darbų ir rūpesčių rūką ne taip lengva ir paprasta prasibrauti. Tik užaugusi (yeah, right, kaip sako A) ir su visais ryte stovėdama kamštyje pakeliui į darbą supratau, kad Kalėdas ĮMANOMA pražiopsoti: įmanoma pamiršti pakabinti girliandas, suprantama neturėti laiko planuoti ir iš anksto pirkti dovanas, tikėtina nerasti, kada iškepti bei padekoruoti kalėdinių meduolių, pažiūrėti lengvų šventinių filmų, išgerti kakavos su kūčiukais...
Na, aš bent jau turiu žmones, kurie mane priverčia pajusti Kalėdinę dvasią – šaunius kolegas, kurie papuošia kabinetą lemputėm, organizuoja kalėdinių žaisliukų dirbtuves bei vaišina kava su riešutų sirupu ir zefyriukais bei artimuosius (čia priskiriu ir draugus), kurie degina namie cinamono ir obuolių kvapo žvakes, išsiveda mane išgerti karšto vyno, kviečia šventinių pietų ir atakuoja klausimas, ko norėsiu Kalėdoms dovanų.
Jaučiate tą salsvą Delfi antraštės motyvo kvapelį?
Pajutote smilkstelint norą sužinoti, kas vagia tą laiką, o dar labiau – kodėl
tas atsakymas turėtų jus nustebinti? Jei taip – pliusas man. Ne – dar geriau,
gal tai reiškia, kad jūs jau išsiugdėte imunitetą šlamštui.
Bet kokiu atveju, kaip dažnai nutinka, toliau skaitydami
jūs nesužinosite atsakymo į klausimą, kurį žadėjo antraštė. Viso labo
paskaitysite apie mane, kas vagia mano laiką. Jei jūs tikrai neturite
svarbesnių reikalų – skaitykite toliau, gal mes turime šį tą bendro ir mano
patirtys padės jums susimąstyti. Jei neįdomu ir jaučiatės apgautas – eikite
pažiūrėti serialo, pascroll'inti Feisbuko ar parašyti pikto komentaro ir
negaiškite čia savo brangaus laiko. Nenoriu jo iš Jūsų vogti.
Taigi...
Jau kuris laikas iš manęs niekas neišgirsta
nusiskundimų, kaip įkyriai slenka savaitė, koks ilgas pirmadienis ir koks nepakenčiamai
lėtas antradienis. Tikrai. Laikas tiesiog lekia – darbo dienas matuoju
važiavimais iš darbo ir į jį, savaites – savaitgalio rytais, kuriuos pramiegu, mėnesius – veiklos
ataskaitomis darbe, metų laikus – rūbų sluoksnių skaičiumi. Kelionė į darbą,
kelionė iš darbo, kelionė į darbą... Rugsėjo ataskaita, spalio ataskaita, lapkričio
ataskaita... maikė, megztinis, liemenė, paltas, striukė... Taip ir bėga mano
dienos.
Iš savęs pavogusi šiek tiek laiko prisėdau ir
surašiau papunkčiui, kas yra tie manojo laiko grobikai:
Rutina. Tais
tamsiais dabartiniais rytais viską darau taip automatiškai, kad slinkdama į
stotelę kaskart turiu gerokai pasukti galvą ir prisiminti, ką suvalgiau
pusryčiams, pasitikslinti, ar neišėjau su šlepetėmis ir pasitikrinti, ar tušu
padailinau abi akis. Laimei, rutina ties tuo ir baigiasi...
Žmonės,
blogąja prasme. Čia tie, per kuriuos vėluoja troleibusai, kurie zuikiauja,
bet kontrolės tempiami lauk nenori išlipti, kurie nekelia savo telefono
ragelių, kai jiems skambinu darbo reikalais, kurie lagina ir neatsiunčia
galutinio teksto varianto, kurie suformuoja eiles „Arkoje“ per pietų pertrauką,
kurie daug kalba, bet taip nieko ir nepasako...
Žmonės,
gerąja prasme. Tie, su kuriais kad ir ką veiktum (ar nieko neveiktum), kad
ir kur būtum laikas pralekia akimirksniu – valanda, vakaras, para – buvo ir
nebėr.
Aš pati.
Ilgiau pamiegot, pažiūrėt serialą arba du-tris, pascroll'inti Feisbuką,
paskaitinėt tinklaraščius, papinterestint, painstagramint...
Bet iš esmės – kam man to laiko reikia? Ir šiaip,
kas yra tas laikas, kurio tėkmę norisi pajusti? Atsakymą aš žinau. Man žiauriai
patinka tos buvimo akimirkos. Tos suvokimo, kad esi čia ir dabar, minutės. Kas
keisčiausia, tas jausmas aplanko ne tada, kai vyksta kas nors žiauriai cool, bet
tada, kai sustoji ir nieko nedarai: spoksai pro langą važiuojančiame
troleibuse, lauki žalio šviesoforo signalo, stypsai parduotuvėje prie kasos, sėdi
poliklinikos koridoriuje, eini pėsčiom naktį iš kur nors, kai jau nebevažiuoja
troleibusai, stabteli prie laiptinės ir neskubi eiti vidun, o pakeli galvą
aukštyn ir pastebi, kaip neįtikėtinai žemai ir labai greitai plaukia lengvi
balti debesys, pro kurių properšas pasirodo žvaigždės.
Kartais tos akimirkos gąsdina. Gąsdina
elementariais egzistenciniais klausimais ir suvokimais, kad tu esi čia ir
dabar, kad dalykai, kurių lauki/bijai/vengi, yra tokie nesvarbūs, nes ateis
diena, kai tavęs nebebus, kai nieko nebebus ir tiek tau, tiek visiems kitiems
bus elementariai dzin – nes gyvenimas tęsiasi, tik tu esi toks laikinas ir
kažkoks pasimetęs, aukštesnės prasmės ieškantis šitoj gyvenimo skylėj, kur viskas
iš tikro taip paprasta. Ir kur žaidimo taisyklės labai elementarios – gali
mesti kauliuką, bėgti laukeliais ir siekti laimėti arba gali vaikščioti skersai
po žaidimo lentą, sustoti kur ir kada nori ir tiesiog būti laimingas. Laimėti arba
būti laimingam. Šaknis tai žodžio panaši, bet, oj, kaip prasmės skiriasi.
Aš tikrai nesu iš tų, kuriems BŪTINAI reikia kitų žmonių. Na, žinote, yra tipas personų, kurios niekaip negali būti vienos. Jos geriau visur tamposi kartu savo dalbajobą berną arba vištą paną, slapta kenčia, nes nemyli ir yra nemylimi, ir už tai išgėrę duoda porą niuksų į galvą – tarsi tikėdamiesi tokiu būdu proto įkrėsti, kad kita pusė susivoktų ir juos paliktų. Nes patys neįstengia. Nes už viską labiau bijo likti vieni.
Dar yra tipas žmonių, kurie tiesiog negali būti vieni – negali vieni sėdėti prie staliuko kavinėje, bare, valgykloje, negali eiti į renginius, kiną, teatrą, pasivaikščioti, net po parduotuves, jei iš paskos niekas nesekioja. Tas „niekas“ gali bumbėti, nuolat nusišnekėti – vis vien, svarbiausia, kad kažkokia kompanija.
Aš ne tokia. Man patinka būti vienai. Mielai ir į renginius einu viena. Kartais net tyčia renkuosi taip daryti, kad išvengčiau visokių nemalonumų, kurių gali pridaryti kompanija: vėluos, pames bilietus, ne ten ateis, nepatiks renginys, burbės nepatenkintas dėl kažko ir t. t. Nesuprantu žmonių, kurie skundžiasi, kad kažkur nenuėjo, nes nerado su kuo. Mėgstu ir kompaniją, bet betkokia man netinka.
Dar būna tokių, kurie paniškai bijo būti vieni su savimi. Aš tikrai nežinau, kodėl taip būna. Jie bijo minčių, kurios jiems lenda į galvą vienumoje? Kokios tai mintys? Nejaukios? Baugios? Liūdnos? Savidestrukcinės? Aš net neįsivaizduoju...
Kiek save atsimenu, norėjau ir mėgau būti viena. Niekad nebuvau antisociali, atsiskyrėlė ar weirdo, man nepavykdavo tokiai būti net savo noru. Vienaip ar kitaip vis atsirasdavo bent vienas žmogus, rodantis iniciatyvą bendrauti. Nežinau, gal aš atrodau draugiška, patikima ar...? Ką aš žinau.
Gerai atsimenu, kai man buvo gal 16 metų, porą savaičių praleidau Kauno klinikų ligoninėje. Pamenu, kad labai nenorėjau su niekuo susidraugauti. Tiesiog. Norėjau gyventi ramiai – eiti pusryčiauti, po to į visokias procedūras, pratimus ir pan. viena, su niekuo nekalbėti, kad iš mandagumo netektų domėtis kito žmogaus, kurį matau pirmą ir paskutinį kartą, gyvenimu. Nepavyko.
Manau, kad man lengva būti su savimi, nes aš savimi pasitikiu. Ne ta prasme, kaip apie žmogų, būna, kad sako „o, šitas savimi pasitiki“, nea, gal teisingiau būtų išsireikšti – aš savimi pasikliauju. Mano mintys, jausmai, idėjos gali būti tik mano, galiu jomis pasidalinti su kitais – priklauso nuo noro, tačiau, kad ir kokios jos būtų – priimu, bandau suprasti, kas ir kodėl, kaip. Puikiai sugebu save motyvuoti, atleisti, suprasti, paguosti, įkvėpti. Kai taip kalbu, gal truputį kvepia šizofrenija, bet...
Anyway, manau, kad prie to labai prisidėjo rašymas.
Rašymas bet kokia forma – dienoraščio, eilėraščių, miniatiūrų, laiškų – padeda susidėlioti mintis, tai tarsi bendravimas su savimi, net jei tas tekstas paskui keliauja pas kitus. Rašytinė minčių išraiška jas materializuoja ir pasąmonėje. Nes prieš parašydamas mintį, turi rasti ją išreiškiančius žodžius. Juos atrinkdamas tarsi savaime sutinki su tuo, pripažįsti tai, ką rašai. Susitaikai, priimi, supranti. Nes už tave paskui kalba tekstas, todėl turi būti atsakingas jį dėliodamas. Atsakingas prieš save. Turi savimi pasikliauti.
Man rašymas suteikia vidinę ramybę, harmoniją. Kaip kiti ją pasiekia medituodami ar melsdamiesi, aš pasiekiu rašydama. Vos tik pradedu jausti galvoje chaosą – žinau, ką reikia daryti. Rašytirašytirašyti.
Šiaip nesigiriant, o labiau dėkojant dievams, karmai, likimui, žvaigždėms ar man gimstant įdomiai išsidėsčiusioms planetoms, galiu pasakyti, kad man sekasi. Ne tokia sėkme, kaip įspūdingos pergalės, laimėjimai loterijose ar gerų temų ištraukimas egzamino metu. Labiau ta prasme, kad aš gyvenu gyvenimą, pilną tokios ramybės, kurios linki kunigas per mišias ir laimingi parapijonys vienas kitam, kai jiems suteikiama legali proga pagaliau pasižvalgyti po bažnyčią ir atsisukus atgal pažiūrėti, kas atėjo. Ši ramybė susijusi su didelių sukrėtimų, tiek vidinių (emocinių), tiek išorinių (karai, marai, nelaimės), išvengimu.
Kartais man sekasi ir tose kitose sėkmėse. Esu laimėjusi visokių CD diskų, knygų, papuošalų, bilietų į koncus, esu radusi pinigų – ne tik lietuviškų, bet ir švediškų, kartais atsiduriu laiku ir vietoje. Pvz., išlipu iš automobilio Rygos vidury ir randu po kojom sidabrinę apyrankę ar auskarą laiptinėje – nesiginu, būna. Būna ir nematerialių sėkmių. Bet tuo per daug nepiktnaudžiauju ir nesinaudoju – stengiuosi, jei įmanoma, tą sėkmę sukaupti ir pasitelkti tada, kai tikrai labai noriu laimėti. Ir, kadangi retai tą sėkmę naudoju, atvejai, kai kasdienybėje man nepasiseka, sukelia mini šoką (ar mikroinfarktą, kaip pasakytų A). Tokį natūralų ir nesuvaidintą nustebimą – kaip tai suprasti?
Idėją šiam susimąstymui, o kartu ir įrašui, iššaukė labai konkretus atsitikimas. Prieš porą savaičiųvyko LUX kino dienos ir FC Vingy vyko nemokamos filmų, kurie varžosi dėl Europos Parlamento LUX kino apdovanojimo, peržiūros. Pirmadienį patyriau konkretų sėkmės pavyzdį – atvažiavau į Vingį anksčiau, bet nežinojau, kad įėjimui reikalingi bilietai. Tik jau pradėjus įleidinėti žmones į salę pastebėjau šį dalyką. Bet bilietą gavau, nors daug žmonių taip ir liko už durų. Užtad į filmą, į kurį dar labiau norėjau patekti ir jau žinojau „žaidimo taisykles“, kitą dieną neliko vietų. Tą akimirką, kai prieš mane eilėje stovinčios merginos ėmė įkalbinėti apsauginį, kad leistų pasėdėti salėje ant laiptukų ir man atėjo supratimas, kad bilietų nebėra, pajutau keistą jausmą, dėl kurio pačiai pasidarė gėda – „kaip tai nėra bilietų MAN?“. Susierzinau. Labiausiai dėl to, kad supratau save suvokianti kaip kažką išskirtino, kam visada turi užtekti bilietų, vietos, prizų ir kitų gerų dalykų net nesistengiant.
Žodžiu, šis visiškai elementarus įvykis, kuris nutiko dar masei žmonių, atėjusių vėliau, mane paveikė išskirtinai netikėtai. Ir esmė tokia, kad aš šis nutikimas mane pamokė ne to, kad „va, būna, kad ir tau nesiseka“, bet to, kad „why the helltu manai, kad esi geresnė už kitus?“. Ir tai dar ne viskas... Tada pyst, kaip man būna tokiais atvejais, kitos dienos lryte.lt pasirodo skaitalas apie „5 visiškai nepakenčiamus Zodiako ženklus“. Sąrašo antroje pozicijoje puikuojasi Vandeniai su faktu, kad „daugelis negali pakęsti Vandenių už tai, kad jie apie save pernelyg geros nuomonės [...] jie visada save laiko truputėlį geresniais už kitus“. Kaip su pirštu į nosį (išsireiškimas „su pirštu į akį“ man visad atrodė labai žiaurus ir skausmingas). Jau kažkada rašiau apie atsitiktinumus ir ženklų stebėjimus savo gyvenime. Še, prašau, dar vienas pavyzdys.
Kas nutiko po to? Ogi susimąsčiau, koks geras vadybininkas yra mano angelas-sargas, kadangi jis nerealiai suvadybina man tokias gyvenimo situacijas, kuriose lengvai praslystu, išsisuku iš dalykų, atsiduriu laiku ir vietoje, išvengiu nemalonumų per daug nieko nedarydama. Nu nerealus jis, nu! Ir negaliu pykti, kai retkarčiais kas nors nesigauna, kaip noriu. Gi jam irgi reikia laisvadienių. :)
Aš esu iš tų žmonių, kurie yra labai išradingi
galvodami sau pasiteisinimus, kai nenori kažko daryti. Esu pasiekusi
tokį levelį, kad kartais pavyksta
apgauti net sąžinę – taip nusiteikti, kad net ji patiki, kad mes čia viską žiauriai gerai darom, t. y. nedarom.
Mano pasiteisinimai prasideda nuo tipinių „Jau
šiandien padariau tą ir aną tai galiu kitko nedaryti...“ ir baigiasi „Blogas
ženklas ryte nerasti vienodų kojinių (taip, tai nutinka ne tik vyrams) –
šiandien nieko naujo/svarbaus/rimto negaliu daryti...“. Šita pasiteisinimų
sistema tobulai veikia vakarais ir savaitgaliais. Pats populiariausias pasiteisinimas yra „Darbe
visą dieną kalbėjau/rašiau/skaičiau, esu pavargusi, tad ištižimas lovoj prie kompo – daugiau nei pateisinama, tai –
privaloma“. Taip nebūna visada, bet šaltuoju (tamsiuoju) metų laiku tai tampa opia problema.
Viso šito esmė tokia, kad dažniau darau ką noriu
(arba nedarau nieko prasmingo), o ne ką reikėtų (pvz.: pasigaminti
rytojui pietus, susitvarkyti namus, išsiskalbti, parašyti pažadėtą straipsnį,
išsirinkti naujus akinius ir t.t.). Bet daryti „ką nori“ irgi yra žiauriai sunku, kai dažnai nežinai kas
tai. :)
Apie moteris vyrai dažnai sako, kad jos pačios
nežino ko nori. Už visas kalbėti negaliu – bet mano atveju tai visiška tiesa.
Ir jei vyrai mano, kad čia jiems sunku su tokiom moterim, tai jie net
neįsivaizduoja, kaip pačios moterys turi jaustis. Įsivaizduok – tiesiog nežinai
ko nori. Tragedija.
Visa laimė, kad aš bent jau žinau, ko nenoriu. Tą
tai pajaučiu net plaukų šaknimis ir savęs negaliu apgauti. Viskas užsiblokuoja,
nieko negaliu padaryti. Čia kaip su razinom varškės apkepe – geriau kantriai
medituosiu su šakute išrankiodama ir kraudama jas į bokštą lėkštės pakrašty nei
suvalgysiu bent vieną. Negaliu, nenoriu, nedarysiu, fe. Net nežinau, iš kur atsiranda many tiek kvailo užsispyrimo, nes
paprastai nesinaudoju tuo žemaitišku genu – kam būti užsispyrusiai ir kažką
daryti, jei gali sugalvoti pasiteisinimą ir to nedaryti (žr. įrašo pradžią).
Gana dažnai aš apsimetu, kad žinau, ko noriu, ir
veikiu ekspromtu – darau/sakau tai, kas tuo momentu šauna į galvą. Nors po to
persigalvoju ar suprantu, kokia nesąmonė įvyko, užsispyrusi laikausi savo –
neva, taip turėjo būti, nes to norėjau.
Iš tikro manau, kad nesu beviltiška. Kažkaip tikiu,
kad suvokimas ko noriu kažkur giliai manyje slypi, tik turiu išmokti jį atrasti.
Kartais vėl grįžtu prie tų minčių, kurios buvo aplankiusios pavasarį, kai daugkasbuvoblogai. Tuos visokius transcendentinius
shit. Nes, nu, pasitaiko, kai atsibundu kažkur, tarkim, minioj vidury konco ir būna tas wtf momentas: ką aš čia – šitam bare, mieste, šitoj planetoj –
darau? WTF, ar aš tikrai to noriu?
Pavasarį, kai dariau turą po bažnyčias ir šiaip
daugiau laiko praleisdavau su savo mintimis, buvau pasiekusi tą trumpą
nušvitimą – savęs supratimą ir užtikrintumą savo poelgiais. Gal kokią savaitę. Bet
baigėsi magistras, atsirado darbas, vasara, pramogos ir aš su užsidegimu
įsisukau į tą sūkurį ir su palengvėjimu atsidusau, kai nebeliko laiko tai savianalizei,
nes laisvą laiką skyriau koncertams, susitikimams, žmonėms, ekskursijoms,
kultūrai ir visokiems kitokiems nemąstymams.
Galų gale – miegui. Po ilgo laiko suvokiau jo vertę ir svarbą.
Vienas žmogus, kuris feisbuke nuolat dalijasi išminties perlais, buvo pasipostinęs tokią frazę: „Nė vienas iš
tikrųjų save pažinęs neapsidžiaugė“. Hm.
Gal išties savianalizė yra dalinai saviapgaulė. Tu tikiesi, kad save atrasi, suprasi ir viskas bus geriau. Bet niekada negali būti garantuotas, kas dar savaime iškils į paviršių. ...nes ne viskam galima sugalvoti pasiteisinimą.
Aš
nebetikiu įkvėpimais. Tikiu minčių perkrova, kai reikia jas išlieti. Bet tai
nėra įkvėpimas. Tad negaliu teisintis jo nebuvimu dėl to, kad kurį laiką buvau
nutolusi nuo tinklaraščio rašymo.
Blogo
temas iki šiol man pavyzdingai diktavo kasdienybė – dalykai, nutikimai mano
aplinkoje. Kartais – visiškos smulkmenos. Tad ta pauzė paprasčiausiai reiškė,
kad aš užsimerkiau akivaizdiems nutikimams arba tiesiog miegojau veikiama
vaistų ir peršalimo iššauktos temperatūros, kurios buvimo negaliu įrodyti, mat
neturiu termometro.
Bet
sirgau. Sirgau nerašymu. Kas mane kankino ne mažiau už kosulį. Tokį kosulį, kai
ryte iškosėji į saują savo grūdėtą varškę su braškėmis. Arba sėdi kino teatre
užsimerkusi, burnoje – trys skirtingos mėtinės pastilės ir vis tiek taip kutena
gerklę, kad ašaros tiesiog pliaupia skruostais.
Dėl
nerašymo dar galėčiau apkaltinti žmones, kurie iš manęs laukia naujų įrašų,
klausdami, apie ką bus kitas. Bet jei neklaustų – irgi negerai būtų. Jie mano
spaudėjai ir motyvatoriai tuo pačiu metu. Jie kelia mano įrašams kartelę,
lygina, kuria lūkesčius, kuriuos aš, matyt, turėčiau pateisinti. Hm. Turbūt
reikėtų su tuo susitaikyti – kaip viešo įrašų publikavimo pasekme.
Žodžiu,
dalykai, kurie pastaruoju metu vyksta aplink mane, verčia mane susimąstyti
giliau nei įprasta. Ko aš visiškai nenoriu daryti. Todėl įsijungiu serialą,
išeinu į mišką arba tiesiog užsimetu seną gerą paauglystės punkrock‘ą, kad ir
The Offspring – „Self esteem“, for example. Arba kažką ir Sum 41. Nes taip jau
man yra – kai ausyse kažkas rėkia, aš galiu ramiai apie nieką negalvoti.
Dar
pastaruoju metu jaučiu itin didelį poreikį tvarkyti(s) – tas užgriozdintas pakampes
po lova, dėžučių prifarširuotas pastales, spintą. Galvą. Pastarojoje daugiausia
šlamšto. Kartais taip norėtųsi, kad ten „siaustų“ rudeninių spalvotų lapų
vėtros, šviestų pavakario saulė, tokia, kokia šviečia man važiuojant iš darbo,
ir grotų The Killers – „My List“. Pastaruoju metu tai yra tobuliausia būsena,
kurią galiu pasiekti. Mano asmeninė meditacija.
Kadangi
šis įrašas jau tapo minčių kratiniu, pratęsiu tai aptardama dar vieną
nesusijusią temą. Visai neseniai ne tik sau, bet ir garsiai aplinkiniams pripažinau naują
faktą – aš ne nemėgstu žmonių, aš jų bijau. Anksčiau sakydavau, kad nemėgstu.
Paskui taip sakyti pasidarė kažkodėl labai populiaru. Hipster shit. Tad dabar
aš teigiu, kad žmonių bijau. Nea, bijau visai ne taip isteriškai, kaip bekojų
kirmėlių ir ne taip paniškai, kaip būti užrakinta metaliniame narve ir pusiau
užkasta į žemę kažkur krūmuose. Bijau to, kaip tie žmonės gali mane paveikti ir
pakeisti.
Aš
galiu bendrauti su bet kokiais žmonėmis. Esu mandagi, paslaugi ir galiu
neblogai susitvardyti net kalbėdama su visiškais debilais. Kažkurią dieną
kolegei darbe išdėsčiau savo „asmeninių pergalių“ filosofiją. Kai sugebu
nuraminti agresyvų žmogų – laikau tai „asmenine pergale“, komunikacijos
triumfu, muahahaha. Kai po nepasitenkinimu pradėto pokalbio priverčiu pašnekovą
man padėkoti ir palinkėti geros dienos – laikau asmenine pergale. Kai išsirėkęs
jis kartu su manim nusijuokia – asmeninė pergalė – check. Labai tikėtina, kad
nuėjęs tolėliau/padėjęs telefono ragelį jis mane išvadins pačiais mieliausiais
keiksmažodžiais. Aš jį suprantu, nes mintyse jam atsakysiu tuo
pačiu. :)
Aišku,
visi atvejai nesibaigia asmeninėmis pergalėmis. Kai kurie baigiasi drebančiomis rankomis ir tvirtai suspaustais kumščiais, kad suvaldyčiau veiksmus, už kuriuos
po to tektų valgyti pusryčius už grotų.
Taigi,
aš galiu bendrauti su daug kuo. Bet žmones arti prisileidžiu itin retai. Bent
jau emociškai. Su tuo labai susijusi jų baimė. Čia pasitelkim tokią metaforą –
jei mano vidinis pasaulis būtų namas, tai žmonės aplink mane būtų svečiai,
kurie gali įeiti į labai skirtingas patalpas ir padėti ten daiktus.
Vieniems
leidžiama tik pastovėti ant laiptų – tų aš nebijau. Man vienodai, kas stovi mano
kieme, jiems vienodai, kur stovėti. Kiti gali užeiti į koridorių. Jų aš irgi
nebijau. Tie, kas užeina į namo (namo/mano – gražus raidžių žaismas) vidų – jau kita situacija. Jie gali atnešti
kažkokias praktines dovanas – praskaidrinti mano kasdienybę, aplinką, man
padėti, mokyti, pralinksminti. Jų ir jų daiktų aš galiu pasigesti laikinai, nes
jie pakeičiami naujais gan nesunkiai. Užeinantys į pagrindinius kambarius yra
labai skirtingi žmonės. Tokios pat skirtingos yra ir jų dovanos. Jie gali
teikti man jaukumą, šilumą, draugystę, vidinę ramybę, paramą, pasitikėjimą. Jų
dovanos – kaip kažkas to, ko labai seniai norėjai ir tau žūtbūt reikėjo. Kai
toks žmogus sugalvoja išeiti ir išsineša savo dovaną – būna sunku, nes jo
pamainą rasti nelengva. Arba neįmanoma.
Ir
dar yra antras namo aukštas. Ta palėpė, kurioj visokių dalykų užgrūsta. Ten
užeiti nėra lengva: laiptai aplūžę, nestabilūs, reikia raktų nuo daugybės
spynų. Be to, ten nėra įdomu kiekvienam, tad reikia turėti ir išskirtinio noro
ten patekti. Ten daug voratinklių, gyvena keletas šikšnosparnių, raišas katinas,
pora vaiduoklių. Sako, galima rasti ir vieną kitą skeletą spintoje. Ten svečių
itin mažai, bet jie tokie, kuriuos savanaudiškai norisi užrakinti ir
neišleisti. Kai tokie svečiai nori išeiti – skauda fiziškai. Ir nieko negali
padaryti. Jie išsineša ne tik tai, ką atnešė, jie išsineša ir daiktus iš
palėpės. Mano daiktus.
Čia
yra labai aiški iliustracija, kodėl aš bijau žmonių. Ir kodėl tiek daug iš jų
taip ir lieka stovėti prieangy.