Po 3 mėnesių tylos [pavasaris]

 

(Iš Pinterest)

Man visada patiko skaičius trys. Bet ne dėl to naują įrašą nusprendžiau parašyti praėjus 3 mėnesiams. O todėl, kad esu ypač nuo nuotaikos, oro, metų laiko, savaitės dienos, paros meto, mėnulio fazės, tuo momentu mėgstamos dainos melodijos, pietų meniu ir kitų panašių dalykų priklausomas žmogus.

Šaltasis metų laikas man buvo labai sunkus periodas. Iš šono žiūrint gal niekas to ir nepasakytų, bet taip jau nutiko, kad dažniausiai rugpjūtį pasireiškiančia „depresija“ šiemet aš „susirgau“ gruodį. Ir ji tęsėsi itin ilgai. Tai tokia visokeriopa apatija, kai paprasčiausiai nieko nesinori. Nieko, išskyrus miegą. O kai nemiegi – serialų žiūrėjimą ir tinklaraščių skaitymą. Paprasčiausiai nekantraudavau atlikti įvairias prievoles (darbą, sportą, valgį, skalbinių lankstymą, kambarių tvarkymą ir t.t.) ir sėdus prie kompo „atsijungti“. Jei ne A, bene vienintelis žmogus, su kuriuo tą laiką bendravau, buvau, kažkur ėjau ir kažką veikiau, tai niekas manęs nebūtų matęs ir, tikėtina, būtų paskelbę dingusia be žinios. Dingusia iš virtualios ir tikros socialinės erdvės.

Dar tuo metu nutiko visokių dalykų, nuo kurių taip pat priklausė mano nuotaika ir miego poreikis. Vienas iš jų – neskirtas viešinti, nes tai ne mano, o artimo žmogaus istorija. Kitas dalykas – darbas. Metų pradžia man buvo labai sunki. Viena iš priežasčių – stiprus mano imunitetas, nes kol vasarį vieni sirgo ir „mėgavosi“ ligos patalu namie, aš dirbau. Darbe, po darbo valandų, kartais iš namų ir net savaitgaliais tekdavo prisėsti vieną kitą skubų dalyką padaryti. Tada kovo viduryje aš palūžau. Dėl visko. Išsiverkiau miške ašarom laistydama samanas ir viską vėl pradėjau iš pradžių – po truputį, pamažu, ne įkyriai ir ne iš karto norėti: žmonių, pokalbių, gamtos, muzikos, saulės, gatvės, vėlyvų vakarų, skaitymo, rašymo. Veikimo.

Bandžiau atsibusti Naujų metų proga, „naują pradžią“ pradėti atėjus gimtadieniui, po to – pavasariui. Galų gale – Velykų prisikėlimui. Bet rašydama šį blogą buvau sau pasakiusi, tad tai nebus prievarta – kai pati tema ateis, tada bus ir įrašas. Bet užšalusiais keliais ir tamsoj temos nevaikšto. Reikėjo sulaukti pavasario... Ne kalendorinio ar astronominio, o, matyt, Kino pavasario...

Kas vagia Jūsų laiką? Atsakymas nustebins

(Pinterest)

Jaučiate tą salsvą Delfi antraštės motyvo kvapelį? Pajutote smilkstelint norą sužinoti, kas vagia tą laiką, o dar labiau – kodėl tas atsakymas turėtų jus nustebinti? Jei taip – pliusas man. Ne – dar geriau, gal tai reiškia, kad jūs jau išsiugdėte imunitetą šlamštui.

Bet kokiu atveju, kaip dažnai nutinka, toliau skaitydami jūs nesužinosite atsakymo į klausimą, kurį žadėjo antraštė. Viso labo paskaitysite apie mane, kas vagia mano laiką. Jei jūs tikrai neturite svarbesnių reikalų – skaitykite toliau, gal mes turime šį tą bendro ir mano patirtys padės jums susimąstyti. Jei neįdomu ir jaučiatės apgautas – eikite pažiūrėti serialo, pascroll'inti Feisbuko ar parašyti pikto komentaro ir negaiškite čia savo brangaus laiko. Nenoriu jo iš Jūsų vogti.

Taigi...

Jau kuris laikas iš manęs niekas neišgirsta nusiskundimų, kaip įkyriai slenka savaitė, koks ilgas pirmadienis ir koks nepakenčiamai lėtas antradienis. Tikrai. Laikas tiesiog lekia – darbo dienas matuoju važiavimais iš darbo ir į jį, savaites – savaitgalio rytais, kuriuos pramiegu, mėnesius – veiklos ataskaitomis darbe, metų laikus – rūbų sluoksnių skaičiumi. Kelionė į darbą, kelionė iš darbo, kelionė į darbą... Rugsėjo ataskaita, spalio ataskaita, lapkričio ataskaita... maikė, megztinis, liemenė, paltas, striukė... Taip ir bėga mano dienos.

Iš savęs pavogusi šiek tiek laiko prisėdau ir surašiau papunkčiui, kas yra tie manojo laiko grobikai:

Rutina. Tais tamsiais dabartiniais rytais viską darau taip automatiškai, kad slinkdama į stotelę kaskart turiu gerokai pasukti galvą ir prisiminti, ką suvalgiau pusryčiams, pasitikslinti, ar neišėjau su šlepetėmis ir pasitikrinti, ar tušu padailinau abi akis. Laimei, rutina ties tuo ir baigiasi...

Žmonės, blogąja prasme. Čia tie, per kuriuos vėluoja troleibusai, kurie zuikiauja, bet kontrolės tempiami lauk nenori išlipti, kurie nekelia savo telefono ragelių, kai jiems skambinu darbo reikalais, kurie lagina ir neatsiunčia galutinio teksto varianto, kurie suformuoja eiles „Arkoje“ per pietų pertrauką, kurie daug kalba, bet taip nieko ir nepasako...

Žmonės, gerąja prasme. Tie, su kuriais kad ir ką veiktum (ar nieko neveiktum), kad ir kur būtum laikas pralekia akimirksniu – valanda, vakaras, para – buvo ir nebėr.

Aš pati. Ilgiau pamiegot, pažiūrėt serialą arba du-tris, pascroll'inti Feisbuką, paskaitinėt tinklaraščius, papinterestint, painstagramint...

Bet iš esmės – kam man to laiko reikia? Ir šiaip, kas yra tas laikas, kurio tėkmę norisi pajusti? Atsakymą aš žinau. Man žiauriai patinka tos buvimo akimirkos. Tos suvokimo, kad esi čia ir dabar, minutės. Kas keisčiausia, tas jausmas aplanko ne tada, kai vyksta kas nors žiauriai cool, bet tada, kai sustoji ir nieko nedarai: spoksai pro langą važiuojančiame troleibuse, lauki žalio šviesoforo signalo, stypsai parduotuvėje prie kasos, sėdi poliklinikos koridoriuje, eini pėsčiom naktį iš kur nors, kai jau nebevažiuoja troleibusai, stabteli prie laiptinės ir neskubi eiti vidun, o pakeli galvą aukštyn ir pastebi, kaip neįtikėtinai žemai ir labai greitai plaukia lengvi balti debesys, pro kurių properšas pasirodo žvaigždės.

Kartais tos akimirkos gąsdina. Gąsdina elementariais egzistenciniais klausimais ir suvokimais, kad tu esi čia ir dabar, kad dalykai, kurių lauki/bijai/vengi, yra tokie nesvarbūs, nes ateis diena, kai tavęs nebebus, kai nieko nebebus ir tiek tau, tiek visiems kitiems bus elementariai dzin – nes gyvenimas tęsiasi, tik tu esi toks laikinas ir kažkoks pasimetęs, aukštesnės prasmės ieškantis šitoj gyvenimo skylėj, kur viskas iš tikro taip paprasta. Ir kur žaidimo taisyklės labai elementarios – gali mesti kauliuką, bėgti laukeliais ir siekti laimėti arba gali vaikščioti skersai po žaidimo lentą, sustoti kur ir kada nori ir tiesiog būti laimingas. Laimėti arba būti laimingam. Šaknis tai žodžio panaši, bet, oj, kaip prasmės skiriasi.