2015 m. balandžio 29 d., trečiadienis

Apie psichologines problemas, kosmosą, ženklus ir... vienaragius


 (Ne mano, geram tikslui pasiskolinta iš internetų)

 

Po pirmų dviejų įrašų, kurių temos pasidiktavo pačios, kurį laiką laukiau. Laukiau kol gims kokia protinga, aprašymo verta mintis. Negimė. Laukiau įkvėpimo. Na tokio, kai visu kūnu pajauti - esi įkvėptas - griebi kas po ranka: tušinuką, kompiuterį, telefono tačskryno neegzistuojančius klavišus, apgraužtą (ne mano) pieštuką... ir rašai. Nes mintys teka, liejasi, skrenda, tik spėk gaudyti. Nieko panašaus. Įkvėpimas taip ir neatėjo. 

"Tai ką dabar darysiu?", - mąstau sau nuliūdus biški (ne per daug). - "Nejau blogas taip ir mirs, sulaukęs vos poros įrašų?" Tada pagalvojau (iš tikro tai ne tada, o dabar rašydama viską galvoju), DAR KARTĄ, kodėl pradėjau čia rašyti? Ne tam, kad skelbčiau apie žemės drebėjimus Nepale, kad gvildenčiau politines manipuliacijas Ukrainoje, ieškočiau išeities iš ekonominių krizių ar dalinčiausi 12 žingsnių burokėlių dieta. NE. O gi dėl to. Dėl ko? Ogi šiaip sau. Kad prie progos parašinėčiau ką nors neprotingo apie save. Tai va, pasipasakosiu, kokios keistenybės vyksta. Bet į tiesiai - per aplinkui.

Prieš beveik daug laiko, vienu iš tų vakarų, kai susėdusios prie arbatos puodelių virtuvėje su kambariokėm diskutavom kokia nors nejaukia, šiurpia ar baisia tema (visi mūsų pokalbiai virtuvėje prasideda pokalbiais apie kasdienybę, kurie perauga į ką nors tamsaus ar pesimistiško ir užsibaigia juokingais Youtube vaizdeliais), įsikalbėjom apie depresijas, psichologinius sutrikimus (?) ir pan. Aš buvau viena iš tų, sau diagnozavusių ūmias psichologines problemas (apie tai plačiau gal kurį kitą kartą). Nesu iš tų veiklių žmonių, kurie iš karto kažko imasi. Tad pagyvenau taip dar šiek tiek, o kai pradėjo ateidinėti pavasaris, žmonės pradėjo laimingėti, nusprendžiau ir aš kažką daryti, kažką keisti. 

Pirma į galvą atėjusi mintis privertė mane pačią prunkščioti. Dar tada, kai prieš maždaug 3 metus dirbau "Pegase", mano valdžioje buvo skyrelis, kurio niekas nemėgo, iš tų knygų dažnai šaipėsi ir apskritai visą tą kampą vadino kosmosu (how ironic is that?). O tas kosmosas glaudė būrį visokių keistuolių: vienuolių, kurie pardavinėjo Ferrarius, Sai Babas, moteris, kurios galvoja per daug ir vyrus, kurie myli kales, hiromantus, Apokalipsės pranašus ir... vienaragius. Smagi kompanija. Šis skyrius man išties patiko ir nenorėjau kito. Užtad jame esanti literatūra atrodė mažų mažiausiai juokinga. Visokie "šviesūs keliai į save", "sielos porų valymai" ir "čakrų skalavimai" atrodė visiška nesąmonė. Tad kai diagnozavusi sau puokštę psichologinių problemų dar užsinorėjau paskaityti kažką iš kosmoso skyriaus, supratau, kad kažkas tikrai ne taip. Ne taip, tik neaišku: su ankstesniąją ar dabartine manim. 

Šiaip esu išsiugdžiusi neblogą savisaugos programą - kai man kas nors nesiseka, nesunkiai save įtikinu, kad taip turėjo būti, kad man ne ten vieta, ne tai skirta, tai ne mano kelias ir kažkas tai žino geriau, mane veda ir parodo, kai pasiklystu ar ne ten suku. Iš to išplaukia, kad kartais tikiu nuorodom (ne tom, kurios rodo, kiek minučių iki artimiausios MAXIMOS). Pagaunu kasdienybėje "apsireiškiančius ženklus". Kad būtų suprantamiau, savo kosmines klajones paaiškinsiu paprastu pavyzdžiu: eini gatve, pamatai, kaip žmogus valgo šokoladinius ledus. Jokios reakcijos. Tada važiuoji troleibusu, jam sustojus priešais raudoną šviesoforą žioplinėdamas pro langą pastebi milžinišką naujų šokoladinių ledų iškabą. Hm. Tada eini į parduotuvę pirkti batono ir žiūri - akcija šokoladiniams ledams. Taip kasdienybėje mums apsireiškia reklamščikų brukami ženklai ir tu esi priverstas nusipirkti tų su****ų šokoladinių ledų. 

Bet būna, kad panašiu metodu veikia kiti dalykai. Tad grįžtant prie populiariosios psichologijos knygų... Kilo mintis kažką tokio paskaityti ir BAM kambariokė užsiminė, kad vieną tokią knygą skaito. Tada aš atradau vieno žmogaus tinklaraštį, kuris, pasirodo, domisi visokiais ezoteriniais ir dvasiniai dalykais. O praėjusį šeštadienį draugo gimtadienyje turėjau labai neįprastą ir, gaila, kad trumpą pokalbį su vienu iki tol nepažįstamu, bet įdomiu žmogumi. Apie ką? O gi apie dvasinius dalykėlius, religijas ir vidinius nušvitimus. Ne tiksliai apie tai, ten buvo subtiliau, bet esmė tokia. O išvados dar kitokios - VISOKIE ŽENKLAI APLINK rodo man kryptį - tiesia pūkuotą letenėlę Pegasiško kosmoso link, sako, eik ir paskaityk, išsivalyk savo čakras ir prasikrapštyk apmusijusią trečiąją akį. Pff... Gerai jau, ne visai taip. Bet esmė, kad REIKIA. Jei jau viskas aplink rodo, kad reikia, tai reikia. Reikia paskaityti kažką apie dvasinius reikalus. Ar bent jau iš populiariosios savimotyvacinės psichologijos pusės. Beliko sunkiausias darbas - išsirinkti ką (any tips?).

O moralas šios istorijos toks - jei tu neini pas kosmosą, tai kosmosas ateina pas tave: psichologinių problemų, tinklaraščio arba gyvo žmogaus pavidalu. O gal tai išeis į naudą? Gal vėl pradėsiu tikėti vienaragiais? :)


2015 m. balandžio 21 d., antradienis

Tinklaraščių istoriografija arba "kitokio mąstymo" kompleksas

(Iš Pinterest)

Pirmą savo blogą pradėjau rašyti paauglystėje, jei gerai pamenu, buvau 15-16 metų. Panašiai tada, kai namuose atsirado pirmas kompiuteris, pradėjau fotografuoti, rengtis juodais rūbais, klausyti rock'o, nusipirkau kerzus ir įklimpau į RPG forumus. Jį įkurdinau blogas.lt, nes tada šis buvo, kaip sako mano žiūrimo serialo herojė, super top super fashion. Kelios draugės iš "juodai besirengiančiųjų ratelio" tada susikūrėme po tinklaraštį - pilną painių, depresovų paverkšlenimų iliustruotų laidotuvių outfit'us dėvinčiais žmonėmis. Aplinkiniai vadino mus gotėmis, metalistėmis ar tiesiog banglėmis, kaip tada šaukdavo visus, kurių rūbai ne iš to paties turgaus. 
Dėl anksčiau minėtų pirmojo tinklaraščio savybių jį teko ištrinti. Po kelių įvykių, kurių nebūtina čia minėti, mus pradėjo sieti su sektomis, vadinti satanistėmis, o mūsų tinklaraščiai dar labiau stiprino tokį įvaizdį... Tai atrodytų nieko tokio, jei veiksmo vieta nebūtų gūdus mažas provincijos miestelis, kuriame, nieko keisto, visi viską žino ir vieni kitus pažįsta. Tušti gandai ir nepagrįsti plepalai pasiekė artimus ir svarbius žmones, tad "Nakties dukros" blogą teko panaikinti ir pasitraukti į pogrindį.

Antrą tinklaraštį tuo pačiu slapyvardžiu, bet visai anonimiškai (niekam iš pažįstamų nežinant), pradėjau rašyti 2007 m. pradžioje. "Degantys sparnai" interneto sąvartyne gyvuoja iki šiol. Keista, bet atsiminiau net prisijungimo duomenis. Dar labiau nustebau radusi virš 90 patikros reikalaujančių komentarų, gaila, tik reklaminių, siūlančių internete nusipirkti antidepresantų ar viagros. Oh, well. 
Antro tinklaraščio etapas buvo iš esmės tų pačių depresovų paistalų tąsa. Na gerai, kai kurios minetiūros man ir dabar visai susiskaito, o metaforų išradingumas - kartais nustebina. Iš šio blogo evakavausi 2008 m. pabaigoje. 

2009 m., įstojusi į VU ir ruošdamasi išvykti į sostinę, naujus internetinius namus radau čia, blogger'yje. Tų metų vasaros pabaigoje atsirado "Mėnulių alėja" - vis dar anonimiškas blogas. Klestint tinklaraštininkų kultui, aš jaučiausi visiškas oldschool'as blogąja prasme. Kol naujos blogosferos žvaigždės rašė apie politines ir visuomenines aktualijas bei dalijosi savo spintos turiniu, aš anonimiškai metaforomis kodavau kasdienybę, populiarumo nesiekiau, dažnai dingdavau keliems mėnesiams, paskui - vėl, kaip katinas po morčiaus, grįždavau. Per 6 metus nepavyzdingo rašymo susikaupė lygiai 90 skaitytojų. Not bad, kai pagalvoji, atsižvelgiant į tai, kiek (ne)dėjau pastangų.

Bet kodėl vis slėpiausi? Juk galėjau pasireklamuoti savo Facebook'o draugams, sulaukti komentarų ir like'ų. Kalta buvo baimė (ji mano bff visose gyvenimo srityse). Prieš maždaug trejus metus ilgaamžį "nakties dukros" slapyvardį pagaliau pakeičiau į savo tikrą vardą (bet jis nieko nepasako, kas 5-a Lietuvoj mano bendravardė). Prieš 2 metus įkėliau tikrą savo nuotrauką (aha, bet iš nugaros). Ir tik visai neseniai ten įsikūrė 2/3 mano tikro veido.

Kodėl dabar atsirado "Juoda katė kosmose"? Visiškai dėl manęs pačios. Nesakau, kad "rašau sau". Viešų tinklaraščių niekas nerašo sau. Rašo, kad kiti skaitytų. "Sau" rašoma popieriniuose dienoraščiuose, notebook'uose, word'uose.  

Tad kodėl rašau kitiems dėl savęs pačios? NES. Paauglystėje, buvo populiaru kartoti, kad "nerūpi, ką apie mane mano aplinkiniai". Tiesa, man niekad nerūpėjo, ką aplinkiniai galvoja apie mano išvaizdą ar aprangą, nes su rūbais ir aksesuarais mėgau (ir kartais vis dar patinka) paeksperimentuoti. Bet dėl viso kito ilgą laiką melavau kitiems ir, svarbiausia, sau. Man tikrai rūpėjo, ką apie mane galvoja kiti, ypač suaugusieji: mokytojai, tėvai, giminės, nepažįstamieji. Net per daug, kai kada. Mano tinklaraštiniai pamąstymai visiškai nesisiejo su to žmogaus, kuriuo prieš visus rodžiausi, įvaizdžiu. (Aha, aš žmogus, dėvintis daug kaukių, so?).

Kas pasikeitė? Vieną dieną mane tiesiog už***so, kad žmonės mane mato tik iš vienos pusės: olimpiadose dalyvaujančią pavyzdingą mokinę, dešimtukininkę, kuri gerai rašo rašinius, žaidžia šachmatais ir šaškėmis, lanko meno mokyklą, visur stengiasi būti pirma, geriausia. Žodžiu, tobulumo maniakę. O juk turiu ir kitą pusę. Niekad nebuvau atviras žmogus. Nemėgau, o ir dabar privengiu kalbėti apie save. Žodžiu, vieną dieną mane už***so. Ką tą dieną padariau? O gi nieko. 

Tada praėjo ~7 metai ir sukūriau šį tinklaraštį. 

6 metai sostinėje iš manęs baigia išvaryti "kitokio mąstymo" kompleksą. Juk čia svarbu, GYVYBIŠKAI BŪTINA išsiskirti, būti unikaliam, mąstyti kuo originaliau, akis badyti savo išvaizda, elgesiu, pomėgiais, darbais, mąstymu. Žodžiu, čia palanki terpė auginti savitumą, kurį tiek metų sėkmingai slopinau. Tad jei jau galiu nepažįstamajam penktadienio naktį (reikia paminėti - visiškai blaivi) pasakoti apie savo gyvenimą, kodėl mintimis nepasidalinus su žmonėmis, kurie daug arčiau manęs? Artimiausi gal nieko neįprasto čia neras; nebent mažiau sarkazmo ir juodojo humoro, kurį taip mėgstu realybėje. Bet yra daug kitų. Tikėtina tų, kuriems visiškai nerūpi ir kurie neskaitys. Bet čia suteikiu jiems progą. O progos jau toks dalykas, kad nori naudokis, nori - ne. 

Tad šis tinklaraštis yra terapija, savipsichoanalizė (?), savigyda dar neaprašytais populiariosios psichologijos knygos metodais, kitas žingsnis vaduojantis iš paauglystėje įsivaryto "kitokio mąstymo" komplekso.

Nepažadu, kad visko nemesiu, nepažadu, kad bus įdomu, nepažadu, kad nedingsiu mėnesiui ar dviem. Visi žinom tas kates - daro ką, kaip ir kada nori. :)

(P. s. Jei yra didvyrių, visą šį reikalą perskaičiusių iki galo, pasižymėkit kaip nors pabaigoje - pagirsiu. ;) )




2015 m. balandžio 16 d., ketvirtadienis

Kodėl katė ir kodėl kosmose?


(Paveikslėlis iš Pinterest)

Nesijaučiu, kad turėčiau aiškintis. Bet pasiaiškinsiu neleisdama niekam susidaryti klaidingo įspūdžio:

"Katė" ne todėl kad socmarketinge tai yra populiarus ginklas susirinkti daug laikų. Katė yra mano spirit animal. Mes turim tiek daug bendro: gyvenimo būdą (šiuo metu manasis susideda iš miego ir maisto), laisvalaikio pomėgius (eiti pasivaikščioti po vieną), įpročius (miegoti dienomis ir "siautėti" naktimis), santykius su žmonėmis (tada, kai to norim). Iš šių keturkojų vis dar mokausi po*****o ir "medžioklės".

"Kosmose" ne todėl, kad šie printai kurį laiką buvo itin populiarūs ant rūbų ir vėliau kažkaip  susisiejo su hipsteriaisNope. Gyvenimas yra kosmosas. Ir jei tu ne kosmonautas ar žvaigždė, o juoda katė - tikrai nekažką.

Žodžiu, mane praskipino, kai visiems dalijo gyvenimo išgyvenimo vadovėlius. Ir kol visi aplink kyla karjeros laiptais, kuria šeimas ir augina vaikus, aš bandau to išmokti žiūrėdama serialus ir filmus, einu pasivaikščioti paupiu, šoku užsimerkusi, stebiu keleivius troleibusuose, laukiu vasaros audrų ir alyvų žydėjimo.

Kaip katei kosmose man kyla daug kvailų klausimų apie logiškus ir nelabai gyvenimo dėsnius. Tai apie juos ir šis blogas. Žodžiu, apie gyvenimą. Kosmose.