2015 m. rugpjūčio 31 d., pirmadienis

Apie spintos turinį, muziką ir jos ekspertus

 (Iš Pinterest)

Jei kas nors paprašytų manęs įvardinti mano aprangos stilių – paprastai to padaryti negalėčiau. Tai toks sudėtingas klausimas, dėl kurio galima valandai susimąstyti, paskui užvesti aršią diskusiją (su pačia savimi), susiparinti, trenkti durimis (žinoma, spintos) ir amžinai išeiti (už šios temos ribų).

Niekad nelaikiau savęs madinga ar turinčia stilių. Trendinių rūbų neįperku, be to, mane jie erzina. Stilius yra nuoseklus dalykas, o ko jau ko, bet nuoseklumo mano aprangoje yra mažiausiai. Rūbų spintose pas mane kaip parduotuvėje galima rasti visko: romantiškų gėlėtų suknelių, oficialių kostiumėlių ir marškinukų tiek pat kiek odinių, juodų ir kniedėmis puoštų dalykų. Batų lentynos – ne išimtis. Yra visko nuo rožinių balerinų iki Dr. Martens kerzų, nuo inkariukų iki raudonų aukštakulnių. Man patinka rengtis skirtingų stilių rūbais: tiek juos maišyti ir derinti tarpusavyje, tiek įsijausti į tam tikrą vaidmenį išlaikant vieno kažkurio stiliaus taisykles. Rūbai man visada buvo žaidimas, o jų derinimas – savotiška kūryba.

 (Iš Pinterest)

Panašiai yra ir su muzika. Toli gražu negaliu sakyti, kad klausau visko. Bet man visada sunku įvardinti grupes, kurias mėgstu. Mano playliste karaliauja grupių pavadinimai ir atlikėjų vardai, apie kuriuos nieko nežinau, tik konkrečią vieną dainą. Visada mėgau muziką, bet tik paauglystėje man buvo svarbu viską žinoti apie kažkokį atlikėją. Dabar leidžiu muzikai kalbėti už save. Ir naujus albumus siunčiuosi gana retai. Tegul pačios dainos mane susiranda. Ir tai labai dažnai įvyksta filmų, serialų, Spotify ir M1+ (arba MAXIMA, Piano Man, Bernardinų fontano...) pagalba. Yra žmonių, kurie kartais atsiunčia man neblogų dainų. :) :) :)

Man patinka atrasti naujas dainas, klausyti jas kelias savaites, o po to, kai nebegaliu pakęsti įgrisusio skambesio, uždaryti į 2015 m. atitinkamo mėnesio aplanką. Ir tiek.

Žinoma, turiu keletą dainų, kurios nuo paauglystės yra pačios mėgstamiausios ir jų niekas negali išmesti iš topo (ne eilės tvarka):


















Top 8 forever and ever. Nesikeičia nuo kokių 15–16 metų, kai jas atradau. Gal dėl to ir nesikeičia, kad per daug atsiminimų...

Ir tik 1 grupę iš čia minimų galėčiau pripažinti kaip šiuo metu vieną iš savo mėgstamiausių.

Dėl to mane erzina, kai žmonės klausia, kokias grupes klausau. Neklausau aš grupių, aš dainas klausau. Jei po filmo „I Origins“ negaliu atsiklausyti Radiohead Motion Picture Soundtrack, bet nežinau nei vieno jų albumo pavadinimo? Jei kažkada perklausiau visus The Smashing Pumpkins ir The Cure albumus, bet negaliu išvardinti šių grupių narių vardų? Jei telefone turiu seną Papa Roach albumą, bet neturiu žalio supratimo, ką jie veikia ir kuria dabar? Tai klausau aš šių grupių, ar ne?

Kai klausia „ką klausau?“ dar nėra taip baisu, jei klausimas neskamba iš muzikos eksperto lūpų. Nes tie ekspertai turi labai jau didelį polinkį būti vieno žanro, siauros jo srities ir vos kelių grupių, kurių jie klauso, išmanytojai. Esmė tame, kad jie žino, kas yra geriausia pasaulio muzika, o tu ne. Jie būtinai pasakys pavadinimus grupių, kurių tu nežinai ir tuo didžiuosis. O jei tu netyčia išvardinsi grupes, apie kurias nėra girdėję jie – reiškia, kad klausai nesąmonių, kurių niekas nežino. Net neketinu veltis į diskusijas su tokiais išmanėliais. Tokiems dažniausiai pasakau poros grupių, kurias jie yra girdėję, pavadinimus, jie iškart gali mane pasmerkti, nurašyti mano muzikinį skonį, pasipuikuoti savuoju ir DONE. Galim judėti tolyn, prie kitos temos.


Taip padarykim ir šįkart. 

2015 m. rugpjūčio 27 d., ketvirtadienis

Apie ką daugiau, jei ne apie socialinius tinklus


(Iš Pinterest)


Socialiniai tinklai bando įvaryti man nepilnavertiškumo kompleksą. Ne dėl įprastų priežasčių, kai pažįstamų/nepažįstamų nuotraukos rodo keliones, vakarėlius ar išskirtinį gyvenimo būdą, kuriuo aš negaliu pasimėgauti. Ne, šįkart ne tai. Pats faktas, kad nenaudoju kažkokio socialinio tinklo verčia mane jaustis nepilnaverte.

Kai kam nors pasakau, kad nemėgstu socialinių tinklų, feisbuko (kaip ir telefono bei visokių epsų) daugelis rimtai į tai nežiūri. Taip sakyti (o tuo pačiu metu aktyviai visą tai naudoti) dabar jau net nebemadinga, o tiesiog įprasta. Galima gi imti ir išsitrinti, jei jau taip nemėgsti – galėtų pasakyti kas nors. Negaliu, nes šiais laikais tiesiog labai sunku be feisbuko – tai ne tik patogi ir bene pagrindinė priemonė bendrauti su tam tikromis žmonių grupėmis, pvz.: buvusiais grupiokais, bendrų interesų (klubų ar kitų veiklų, kuriose dalyvauju) turinčiais žmonėmis, stebėti įvykius ir renginius, net ieškoti darbo ar sugyventinių buto nuomai. Dabar ir draugai, atsiuntę pakvietimą į renginį, nesivargina atskirai apie jį pranešti telefonu ar kitomis priemonėmis – taigi feisbuke viskas parašyta.

Ką jau bekalbėti apie į feisbuką įkeliamos informacijos vertę, kuri veikia kaip koks vietinis ir labai personalizuotas naujienų portalas – aišku, kas su kuo susituokė, susilaukė vaikų, išvyko į kitą šalį, pakeitė gyvenamąją vietą, darbą, plaukų spalvą... Man asmeniškai šiuos faktus įdomiau žinoti apie draugus, nei O-lia-lia pupytes, Zvonkes, Pikul ir kitus.

Dabar ir pokalbį realiame gyvenime lengviau palaikyti, naudojant frazę, kurios prieš 10 metų nebuvo: Feisbuke mačiau, kad tu...?

(Yra grupių, kurias radau ir į kurių koncertą nuėjau tik feisbuko dėka.)


Iš tikro feisbukas yra geras dalykas, nes veikia „vieno langelio“ principu – iš čia gali pasiekti draugus, naujienų portalus, parduotuves, renginius... – iš tikro žiauriai patogu. Atsiradus feisbuko pokalbiams amžiams atsisveikinau su Skype – kam man dar viena atskira pokalbių programa? Rečiau užsuku ir į naujienų portalus – pagrindines žinias matau savo naujienų fyde. Nereikia sekti ir milijono mėgstamų aktorių, grupių, prekinių ženklų ir kt. internetinių svetainių, nes... VISKAS YRA ČIA, FEISBUKE. Bet man nereikia to aiškinti – visi, kas turi priėjimą prie šio įrašo, jį rado per feisbuką, tad patys gerai viską žino.

Grįžtant prie nepilnavertiškumo... Pastaruoju metu šį kompleksą jaučiu dėl to, kad nenaudoju Instagram. Buvo laikai, kai žiauriai norėjau šią programėlę turėti – buvo ir laikai, kai įsivaizdavau, kad fotografija ir aplinkos matymas vaizdais mano gyvenime gali pakeisti rašymą. Bet tada (ir dabar) turėjau Windows Phone‘ą, prie kurio populiarios programėlės pritaikomos, hm, švelniai tariant, negreit. Kai galų gale kažkas sukūrė ne kažkokią Instagram alternatyvą, kurios niekas iš mano draugų nenaudoja, bet normalią programėlę, Pictastic, kurios dėka galiu jungtis prie visų turimos Instagram, visa ta populiarumo banga jau buvo nuslūgusi, o ir mano noras – seniai praėjęs. Vis dėlto, prieš kurį laiką susikūriau paskyrą, kad galėčiau sekti kelis mėgstamus užsienio mados ir stiliaus tinklaraštininkus bei šiaip kelias asmenybes. O kai peržvelgiu savo telefone sukauptus vaizdelius, užimančius atmintį, vėl kyla noras pabandyti.

Pradžiai turėjau mintį vykdyti kažkada jau porą kartų išbandytus iššūkius – Photo a day. Tiek darant nuotraukas pagal paskirtas užduotis, tiek paprastai, fiksuojant įdomiausius dienos įvykius. Deja, abiem šiems projektams buvo lemta žlugti – ištvėriau vos 23 dienas. Pagrindinė priežastis – netobulai veikianti mobilioji programėlė, dėl kurios kartais nuotraukas kelti, jas aprašinėti ir tagus dėti tekdavo po 45 kartus vis iš naujo. Mano kantrybė tikrai ne geležinė. Labiau popierinė.

Dabar turiu minčių grįžti (ar tiksliau – pradėti) naudoti Instagram. Tad esami ir būsimi draugai, pasidalinkit savo paskyrom ir keiskimės gražiais kasdienybės vaizdais. Manęs ieškokit agneaugust




Nemanau, kad tai pabaiga. Nujaučiu, kad toliau turėtų ateiti Twitter‘io eilė... :/ Tas spaudimas iš socialinių tinklų ir aplinkos... Ak, kaip sunku gyventi 21-ame amžiuje...



2015 m. rugpjūčio 24 d., pirmadienis

Apie gyvenimą Šiaurės miestelyje

 Prikaupiau daug juodraščių, kuriems jau seniai buvo laikas atsidurti čia, bet vis kažkaip pritrūkdavo valandų toj dienoj... Vienas iš jų – apie tai, kur ir kaip gyvenu. :)

(Iš Pinterest)

Aš gyvenu Šiaurės miestelyje ir tuoj papasakosiu, kodėl man ten patinka.

Šiaurės miestelyje gyventi gerai, nes nuo ten viskas sąlyginai netoli: centras, senamiestis, dalis VU ir VGTU pastatų, „Akropolis“ (pfff...), Bernardinų sodas ir Kalnų parkas. Ką jau bekalbėti apie strategiškai puikiai išsidėsčiusias paprastam mirtingajam reikalingas vietas, kurios Šiaurės miestelyje pasiekiamos pėsčiomis – RIMI, Senukai, Swedbank, McDonalds, Mados angaras, Alaus studija, upė, dviračių takas...

Šiaurės miestelyje (ar konkrečiau ten, kur gyvenu aš) yra nemažai kačių: jos tave palydi grįžtančią vėlai vakare namo, abejingai sekioja akimis didingai žvelgdamos iš (antro) aukšto, apšnypščia ryte pasisveikindamos, ar perbėga visos tokios juodos per kelią taip, kad visai dienai susimąstytum, geras tai ženklas ar nelabai.

Šiaurės miestelyje nutinka visokių keistų dalykų. Iki šiol maniau, kad keistenybės vyksta tik Užupyje, bet pasirodo – ne. Vieną rytą eidama į darbą mačiau į medį atremtas baltas duris. Tiesiog. Jokių remonto pėdsakų aplink, jokių žmonių. Tiesiog baltos durys į medį – gal vedančios į Triušio olą, o gal Narniją (gi durys gali būti ir spintos). Būčiau išbandžiusi, bet vėlavau į troleibusą.

Šiaurės miestelyje po nakties dingsta arba atsiranda pastatai. Išaušus vienam rytui pasigedau daržovėmis prekiavusio kioskelio. Tiesa, netrukus šiek tiek tolėliau po kitos nakties išdygo naujoviška ir didesnė beveik parduotuvėlė, į kurią ir persikėlė daržovės. O ką gi daugiau daryti vargšei pardavėjai – ateini ryte su tašėm pomidorų ir kopūstų, žiū, kiosko nebėr. Kaip naglai jį kažkas per naktį pasisavino, taip naglai imi ir įsikraustai į tą naują stiklinę vitrininę mini parduotuvėlę.

Naujausias update‘as – po nakties iš rugpjūčio 17 d. į 18 d. paslaptingai dingo Šiaurės miestelio stotelė. Kadangi asmeniškai išgyvenau šią netektį, kai ketinau ryte nuo vėjo prisiglausti po ne itin jaukiu jos stogu, bet pastarojo neradau, kreipiuosi ieškodama ką nors žinančių ar mačiusių, kas jai nutiko. Stotelė gana įprasta – maždaug 2 m aukščio, kokių 3 m pločio, mėlyna, su stogeliu, paskutinį kartą ant dešinės sienos turėjo „Išvirkščio pasaulio“ filmo reklamą. Šiaurės miestelio Rytinių kelionių į darbą klubas ir pasišiaušęs balandis, kuris pastarąjį mėnesį ten gyveno – labai liūdi ir išgyvena nerimą optimistiškai tikėdamiesi, kad ji dar sugrįš.

Šiaurės miestelyje liūdna nebūna. Taip, kaip kad nebūna rūšiavimui skirtų konteinerių patogiose vietose.

Ir kaip gi įrašas be dainos...
...dainos, kurią nushazam'inau nuo Bernardinų sodo fontano.




2015 m. rugpjūčio 6 d., ketvirtadienis

Kai randi save ne ten, kur palikai





Kiekvienas naujas dalykas atneša naujų dalykiukų. Pastaruoju metu daugiausia dalykiukų man atnešė „Granatos“: pradedant dar viena rožine apyranke ir nauja muzika playlist‘e ir baigiant naujais pažįstamais ir naujom patirtim. Dėl rožinės apyrankės viskas aišku. Kokia nauja muzika? Dalis jos bus pamėtyta šitam įraše, va tokiu būdu:




Kalbant apie naujus pažįstamus... Jų kiekis buvo atvirkščiai proporcingas pokalbių, kuriuos mes apturėjome ilgiui. Ir šitoje visai ne matematinėje, o granatinėje lygtyje beveik visada figūravo nežinomieji. Nes klausti vardo – taip nuvalkiota ir nebūtina. Kur kas įdomiau (ir čia jau pereinama prie naujų patirčių) iškart apsikabinti, užsiropšti ant pečių ir toosinti grojant Beissoul, pogintis per Ba., žiūrėti į (rudas) akis grojant DJ pusę 6 ryto, nešti svetimą megztinį, nupirkti kažkam sidro, apžiūrinėti tattoo, diskutuoti apie gyvenimą, atiduoti paskutinį tualetinį popierių tam, kuriam jo labiau reikia... :) :) :) Ir visą tai smulkmenos. Bet tokios, dėl kurių smagu, kad jos buvo.




„Granatos“ buvo visiška „Bliuzų“ priešingybė. Jei „Bliuzai“ buvo chill‘as, tai Granatos – nesibaigiantis toosas, prasidėjęs dar neperėjus bilietų tikrinimo punkto; jei „Bliuzai“ buvo vasaros karštis, tai „Granatų“ metu išgyvenom visus metų laikus (nuo deginimosi pievoje šalia palapinės, iki vilnonių kojinių miegant, nuo saulėto, bet šaltoko ryto, iki lietpalčių reikalaujančios darganos); jei „Bliuzai“ buvo maudynės ežere, tai „Granatos“ buvo plaukų plovimas ant kalno naudojant 1,5 l bambeliukus; jei „Bliuzai“ buvo patogus ir ilgas miegas miškelyje, tai „Granatos“ – kelių valandų pogulis kalno šlaite, nuolat slystant žemyn ir truputį į kairę. O visa kita – muzikamuzikamuzika.



...ir...