Nevėluok į kiną, ^%^^*&!

(Iš Pinterest)

Kinas. Kino. Kiną. Bet šįkart ne apie kiniečius – apie ekrane judančius paveikslėlius.

Startavo (jau ir įpusėjo) „Kino pavasaris“. Mano laukiamiausias kino festivalis, kuriam meilę, iš tikro, pajutau visai neseniai – vos pieš 3 metus, kai man, mokantis žurnalistikos magistre, užpildžius paraišką pavyko gauti studentišką akreditaciją. Į VISUS filmus. Tad daugiau nei savaitę kasdien po/prieš/vietoj paskaitų keliavau į „Vingį“. Ten, kaip niekur kitur, geriausiai jautėsi festivalio dvasia – galybė savanorių ir žiūrovų, keliolika veikiančių salių, kavos ir užkandžių barai, sėdmaišiai ir juose snaudžiantys n-tojo tądien filmo laukiantieji... Tada iš tikro pamilau šį kino teatrą – tuščią bei saulės užlietą dienos metu ir užtvindytą nekantrių žiūrovų sutemus. Nuo tada pamėgau eiti į kiną viena ir, pagal galimybes, dienos metu.

Šiemet su A iš anksto nusipirkome bilietus į 7 kino filmus. Iš jų jau spėjome pažiūrėti  4 – du „Vingyje“ bei po vieną „Pasakoje“ ir „Skalvijoje“. Be įdomių ir savotiškai išskirtinių filmų, šios peržiūros taip pat turėjo ir vieną ne tokį fainą bendrą dalyką – vėluojančius žiūrovus. Nors pati nepritariu ir dar vienam žiūrovų įpročiui – užkandžių triauškinimui ir kolos siurbčiojimui festivalių filmų peržiūros metu, bet dėl šito niekam negalėčiau priekaištauti. Užkandžius aš mėgstu, ir dar kaip, bet tik tada, kai žiūriu kokią popsinę komediją ar holivudinę veiksmo dramą.

Bet vėluojantys žiūrovai – visai kas kitą. Nevadinu vėluojančiais tų, kurie ateina reklamų peržiūros metu ir pakelia ant kojų visą sėdinčiųjų eilę. Viskas ok. Bet tie, kurie įsibrauna pro uždarytas duris ir užtrauktas užuolaidas praėjus 10 min. filmo, slenka per žmones iki savo vietų, kurios, kaip tyčia, būna salės viduryje, paskui ginčijasi, kad kažkas sėdi/laiko sudėtus daiktus jų vietose, pakelia dar kelis žmones, kurie turi persėsti į kitas vietas... Trūksta žodžių. O dar kai viskas vyksta eilėje prieš mane ekrane tuo metu veikėjams kalbant turkų kalba ir aš kažko nepamatau/neišgirstu – noriu juos aprėkti ir išvadinti gėdos neturinčiais, filmo kūrėjų bei žiūrovų negerbiančiais ^%^^*&.

Anksčiau kituose festivaliuose niekada nebuvau susidūrusi su tokia problema. Gal čia kažkokia nauja mada, apie kurią nežinau ir į peržiūras senamadiškai ateinu bent 15 min. anksčiau?

Bet kokiu atveju, skaitytojau, jei esi vienas iš tokių vėluojančių, tai žinok, kad mano akys tave budriai seką, o jei tau braunantis tarp sėdinčių žiūrovų kažkas skaudžiai spirs į koją, žinok, tai aš. Ir nė kiek už tai neatsiprašau. :P

 

Kai randi save ne ten, kur palikai

Kiekvienas naujas dalykas atneša naujų dalykiukų. Pastaruoju metu daugiausia dalykiukų man atnešė „Granatos“: pradedant dar viena rožine apyranke ir nauja muzika playlist‘e ir baigiant naujais pažįstamais ir naujom patirtim. Dėl rožinės apyrankės viskas aišku. Kokia nauja muzika? Dalis jos bus pamėtyta šitam įraše, va tokiu būdu:

Kalbant apie naujus pažįstamus... Jų kiekis buvo atvirkščiai proporcingas pokalbių, kuriuos mes apturėjome ilgiui. Ir šitoje visai ne matematinėje, o granatinėje lygtyje beveik visada figūravo nežinomieji. Nes klausti vardo – taip nuvalkiota ir nebūtina. Kur kas įdomiau (ir čia jau pereinama prie naujų patirčių) iškart apsikabinti, užsiropšti ant pečių ir toosinti grojant Beissoul, pogintis per Ba., žiūrėti į (rudas) akis grojant DJ pusę 6 ryto, nešti svetimą megztinį, nupirkti kažkam sidro, apžiūrinėti tattoo, diskutuoti apie gyvenimą, atiduoti paskutinį tualetinį popierių tam, kuriam jo labiau reikia... :) :) :) Ir visą tai smulkmenos. Bet tokios, dėl kurių smagu, kad jos buvo.

„Granatos“ buvo visiška „Bliuzų“ priešingybė. Jei „Bliuzai“ buvo chill‘as, tai Granatos – nesibaigiantis toosas, prasidėjęs dar neperėjus bilietų tikrinimo punkto; jei „Bliuzai“ buvo vasaros karštis, tai „Granatų“ metu išgyvenom visus metų laikus (nuo deginimosi pievoje šalia palapinės, iki vilnonių kojinių miegant, nuo saulėto, bet šaltoko ryto, iki lietpalčių reikalaujančios darganos); jei „Bliuzai“ buvo maudynės ežere, tai „Granatos“ buvo plaukų plovimas ant kalno naudojant 1,5 l bambeliukus; jei „Bliuzai“ buvo patogus ir ilgas miegas miškelyje, tai „Granatos“ – kelių valandų pogulis kalno šlaite, nuolat slystant žemyn ir truputį į kairę. O visa kita – muzikamuzikamuzika.

...ir...

Rožiniai Bliuzai, SESE, SU GIMTADIENIU ir linkėjimai ieškantiems betmeno

 (Iš Pinterest. Nevogiau, tik pasiskolinau.)

Ši savaitė man buvo rožinė. Totally PINK. Savaitės tematiką padiktavo Bliuzo naktų apyrankė.

((Offtopic'as: labai norėjau pamatyti didelį, piktai atrodantį ir oda (tikiuosi, kad ne kito kokio metalisto) apsitempusį baikerį su ta rožine Bliuznakčių apyranke. Mačiau atskirą aikštelę motociklams, net mačiau ir pačių motociklų, bet baikerių – ne. Įtariu, su jų nematomumu kažkaip susijusi apyrankių spalva...)

Taigi. Antradienį nusidažiau nagus rožine spalva. Kad prie apyrankės tiktų (nes tokia jau tradicija mano – kaupti festų apyrankes visą vasarą ir nusiimti paskutinę rugpjūčio dieną). Trečiadienį užsidėjau marškinius su rožinėm gėlėm ir net rožinius batelius apsiaviau. Ketvirtadienį pabudau su galvoje skambančia PINK daina:

 (Toks sick klipas... <3)

That‘s REALLY weird. Eidama į darbą ją net užsileidau paklausyti. Apskritai manau, kad jei galvoje skamba kažkokia daina, tai čia yra organizmo reakcija į poreikį. Na, kaip troškulys ar alkis. O poreikius reikia tenkinti. Dar kyla klausimas „kodėl“? TODĖL. 

P. s. dar keisčiau, kad būtent TĄ dainą grojo, kai grįžusi iš darbo įsijungiau M1+ (WTF??? Tokie sutapimai kartais mane gąsdina – gi negaliu visada suprasti likimo siunčiamų ženklų...).

O grįžtant prie Bliuzų temos... Tiek man, tiek I. ir G., su kuriais keliavom, šie Bliuzai buvo pirmas kartas. Ir sakyčiau, kad labai vykęs. Prisvilęs tik nuo saulės nudegusios nugaros pavidalu. O šiaip Bliuzai man pasirodė:

Chill out‘o festivalis. Turbūt pirmą kartą buvau tokiam atsipūtusiam festivaly (arba buvau tokia atsipūtusi festivaly) – nuostabus oras, kuris vertė pirmą šeštadienio pusę vartytis prie ežero ir nesuskaičiuojamai kartų minti takelį ežeras-pledas-ežeras-pledas-ežeras-ežeras-pledas, muzika, draugai, per pirmą naktį išsikrovęs telefonas – viskas, ko reikia tobulam atsijungimui nuo išorinio pasaulio. Tokia chill out‘o ir laimės oazė...

No pressure festivalis. Koncertai? Viena scena – no pressure kažkur spėti, vėluoti, praleisti, neišgirsti. Vietos daug – nori sėdėk tolėliau ant pleduko ir gurkšnok... kažką, ką nori gurkšnoti..., nori stovėk antroj daly minios, kur kiti stovikai stovi, eik į vidurį ir siūbuok arba grūskis į priekį ir tūsink. Vietos daug, galimybių daug – vėl – no pressure.

Don‘t care festivalis. Gerąja prasme. Mes abi su I. tą dvasią greit pajutom. Čia tau ne Karklė, kai turi dėvėti mėnesį planuotus outfit'us, prieš tai tobulai apkepti soliariume ir iš palapinės išlįsti TIK su tobulu makiažu ir nepriekaištingai suveltų plaukų aka „ką tik atsikėliau, oj ne, tikrai ne valandą rišausi plaukus“ šukuosena.

Festivalis su žmonėmis-priedais. Žmonėmis-festivalių priedais aš laikau tokius individus, be kurių negali įvykti joks festivalis (na, gali, bet jie vis tiek visada būna): apsirengę pliušinių žaislų kombinezonais (net kai lauke +33C), kokiu nors būdu išsipurvinę (dažniausiai tai būna išsivolioję purve po lietaus, bet šiemet buvo balti... dažai?), aukštalipių (čia tos, kur sėdi savo bičams ant sprando – visom prasmėm – ir užstoja vaizdą į sceną), miegalių (miegančių rytą, dieną, vakare; palapinėje, pusiau palapinėje, šalia palapinės, pakrantėje, miške, šalia miško, mašinoje (pvz.: kojomis aukštyn)), draugą pametusių (– Rokai, kur tu, Rokaiiii??? Balsas iš kitos pusės: – Nėr čia burokų...), žmonės su šunimis arba wanna-have-dog žmonės, kurie tempia ką nors prisirišę prie virvutės. Na, pvz. kolos bambalį...

 (Šitie nučiuožę vyrukai grojo Bliuzuose!!!)

Batų festivalis. Palikti batai, pamesti batai, rasti batai, atnešti batai, skraidantys batai...

Intelektualių pokalbių festivalis.  – O kokia merginos dalis svarbiausia: kojos, papai ar užpakalis? arba – Kokio skonio tabakas geriausias? (iš šito paryčiais nugirsto pokalbio sužinojau, kad vyšninis tabakas kvepia tik šalia esantiems, o juodųjų serbentų ne tik kvepia, bet ir rūkant skonis jaučiasi).

Baisiausio smėlio festivalis. Smėlis prie Lūksto ežero yra toks, koks neturi būti smėlis – juodas, karštas ir labai labai šiurkštus.

Bet šiaip iš esmės Bliuzai buvo osom. Visas savaitgalis toks buvo, nes po festo sekė jūra, dar daugiau saulės, serbentai naktį, ežeras, aršios žuvytės, lietus ir truputis žaibų. Tą superinį laiką visą savaitę dar primena henna ant rankos. Tokia truputį netobula, apgadinta, bet nereali. Nes netobuli, bet mieli dalykai ir būna nerealiausi. :)

O pabaigai... SESE, SU GIMTADIENIU. TU PATI FAINIAUSIA!

(Specialiai TAU, sese)

P.S. Vaikinuk, kuris buvai prie manęs priėjęs Bliuzuose ir klausei, ar ne aš pernai vilkėjau Betmeno kostiumą – linkiu tau surasti savąją betmenę. ;)

Papildyta: atėjo penktadienis ir aš supratau likimo siunčiamą ženklą.