2015 m. birželio 24 d., trečiadienis

Visokios mintys apie aplinkosaugą, lietų, R. R. Martino pamokas ir toleranciją... vampyrams



(Iš Pinterest)

 
Per paskutines dvi savaites mano galvoje apsilankė keletas keistų minčių. Didžiausius perlus čia ir pažersiu:


Ne visai logiški pamąstymai apie tai, kur link eina aplinkosauga:

Vieną ketvirtadienį važiuodama namo iš darbo mačiau, kaip žmogus nešėsi dviratį. Pagalvoju, kad jis galėtų būti kokios naujoviškos rūšies aplinkosaugos mados auka: taip saugo gamtą, kad net nevažiuoja dviračiu, kad padangos nesidėvėtų. 


Kas būna, kai paryčiais važiuoji namo:

Praeitą šeštadienį su A. išvažiavom į miestą dviračiais. Kol kultūringai lankėm  maršruto „Piano man--> La Birra-->Piano manpunktus, netikėtai pradėjo aušti, o su aušra – lyti. Nieko nepadarysi,  važiuoti namo tai reikėjo, kad ir per lietų. Smagus pirmas kartas, sakyčiau. Važiuojant dviračiu, kuris, įtariu, kėsinasi mane nužudyti, panorau mokėti važiuoti nelaikydama rankomis vairo vien tik dėl to, kad galėčiau padaryti TAIP. Na, gal dar ir sušukti KAŽKĄ PANAŠAUS. Ar truputį kukliau, pvz.:  I'm the queen of Žirmūnai. Deja, nemoku važiuoti dviračiu nesilaikydama. O jei ir mokėčiau, nežinau, ar išdrįsčiau tai padaryti ant dviračio, kuris, įtariu, kėsinasi mane nužudyti...


Šitos mintys aplankė po GoT finalinio epizodo:

Kai Varnos priėjusios suvarė po durklą į juodus Džono Snow kailius („For the watch“) aš ne tik pagalvojau apie Julijų Cezarį ir Bruto išdavystę. Man dar atėjo mintis apie tai, ko „moko“ R. R. Martinas savo kūriniu. O gi būti kvailiu, bailiu, prisitaikėliu, išdaviku, žudiku arba... numirėliu. Apart tų dažnų šešto plano aktorių mirčių, kas gi daugiausia tame seriale mirė? Ogi drąsūs, teisingi, sąžiningi, geri veikėjai. Na, ir gražūs: Robas, Talisa, Ygritte, Shae, didvilkiai... :)
Gerai, gal ne tiek moko, kiek atkreipia dėmesį į vidutinybių visuomenę. Kur, išskyrus retus atvejus, kortas sumaišo minia vidutinybių, kurioms vadovauja bailiausias, bet rėksmingiausias, dar kokį keistą nukrypimą turintis kvailys. Čia jau sąsajų su realybe nedarysiu, pasidarykit patys.




Šviežiausia mintis apie per daug tolerantišką visuomenę:

Pastaruoju metu pažiūrėjau nedaug filmų, bet 2 buvo iš šių metų „Kino pavasario“ repertuaro ir abu apie vampyrus: „What We Do in the Shadows“ ir „A Girl Walks Home Alone at Night“. Vienas – siaubo komedija (aš gal labiau pavadinčiau „super fun juodojo humoro ar absurdo komedija“, o kitas – tipo siaubiakas (aš, kaip nemėgstanti siaubiakų, šitą visiškai nebaisų filmą pavadinčiau „neįprasta drama“). Bet ne dėl filmų rekomendacijų čia rašau. Peržiūrėjusi šiuos filmus pagalvojau apie tai, kaip čia vaizduojami vampyrai. Visiškai ne kaip pavojingi mistiniai padarai. Labiau kaip prie visuomenės bandantys prisitaikyti marginalai. Ir kas svarbiausia – visada randantys žmogišką kompaniją, noriai padedančią integruotis į jiems nelabai suprantamą visuomenę. Nenoriu čia imti lyginti vampyrų su tautinėm, seksualinėm ar kitokiom mažumom, bet sąmonėj man atsirado būtent tokia paralelė. Visuomenė pasidarė tokia tolerantiška, kad priverstinai į savo gretas bando integruoti net mistines pabaisas. Skamba ironiškai, nelogiškai ir labai kvailai, bet kai žiūrėsit naujausius filmus/serialus apie vampyrus – atkreipkit dėmesį į vyraujantį požiūrį į juos: „Jie irgi (buvo) žmonės, kas, kad padarė klaidų (nužudė 1–2 ar šimtą keturiolika žmonių). Atleiskim jiems, supraskim ir gyvenkim draugiškai“. 

Ir pabaigai... emociškai labai stipria scena iš A Girl Walks Home Alone at Night“ (bet ji stipri tik žiūrint visą filmą, o ne šitą ištrauką, anyway, paspauskit play, gros White Lies“).






2015 m. birželio 6 d., šeštadienis

(Galbūt) Paskutinis įrašas apie studijas ir darbo paieškas


((Visiškai man nebūdingo tipo įrašas. Dar niekad nesu kažkokio žiniasklaidos straipsnio komentavusi raštu. Bet šitas labai jau asmeniškai mane lietė – kaip šviežią VU KF alumnę.))

 
(Iš Pinterest lobynų)


Įprastai nesu ištikima žiniasklaidos skaitytoja, daugelį popsinių naujienų sužinau iš portalų straipsnių antraščių. O šiaip tiesiog seku man įdomių žmonių rašliavas,  žurnalistų blogus. Anksčiau be A. T. skaitydavau tiek A. U. (iš konteksto turėtumėt suprasti, apie ką aš), tiek A. R. straipsnius, bet po kelių mėnesių pastebėjau, kad jei ir ne su viskuo sutinku A. R. tinklaraštyje, tai bent galiu straipsnius iki galo perskaityti nesusinervinusi. Užtad pamažu supratau, kad A. U. rašliavos ne man – jos skirtos tiems, iš kurių jose visai ne subtiliai juokiamasi. Bet kokios rašliavos, tokia ir auditorija. Tad  galų gale vien pamačiusi naujo straipsnio antraštę susinervindavau. Atėjo laikas ištrinti jį iš mano sekamųjų tarpo. Pastaruoju metu nebelabai kantriai perskaitau ir tai, ką rašo A. R. Ypač nepatiko vienas nesenas straipsnis. Aiškus kažkokių senų sąskaitų suvedinėjimas, į kurį nenoriu gilintis, bet...

Kaip VU absolventė, šiai mokslo įstaigai puoselėju šiltus jausmus (ne be reikalo, tuoj paaiškinsiu, kodėl), tad nebuvo smagu skaityti kas ten prirašyta. Ypač apie gerb. D. Jastramskį, iš kurio mokytis teko ne vieną semestrą ir kuris paliko (ne tik man, bet ir daugeliui kurso draugų) labai išmintingo, protingo, intelektualaus ir, svarbiausia, išsilavinusio ir savo sritį išmanančio, žmogaus įspūdį.

Šitame įraše nenoriu prieštarauti A. R. (ne mano kompetencijai su autoritetais ginčytis :), bet kaip ką tik pabaigusi ne straipsnyje minėtas, bet kitas KF siūlomas panašaus tipo magistro studijas pasidalinsiu savo įspūdžiais iš pirmų lūpų ir ką pirmos (ar antros, jei skaičiuosime kontaktinius lęšius) akys matė.

Straipsnyje kabinamasi už to, kad studijų aprašyme meluojama, jog studijos gali parengti redaktorius, apžvalgininkus ar pan... Jau seniai kiekvienas jaunas žmogus suvokia, kad nebūtinai tą dirbsi, ką baigsi. Beje, tarp straipsnyje išvardintų asmenų yra pvz. filosofijos absolventų, kurie įvardijami kaip apžvalgininkai. O tai kodėl filosofijos studijų apraše neminima, kad jose ruošiami apžvalgininkai, o pvz. fizikos fakultete – politikai? Kodėl? Ar studentai neturi teisės žinoti???

Ir šiaip man pasirodė keista kabinėtis prie studijų programos aprašymo. Normalūs bet kurio universiteto/kolegijos studentai ir absolventai žino (ar laikui bėgant patys supranta), kad tokie aprašymai yra visiška reklama, kurios tikslinė auditorija – mokyklą baigę mokiniai. Įprastai  bakalaurą baigęs studentas jau neturėtų tikėti vien studijų aprašymu, o privalėtų ieškoti daugiau info, rašyti laiškus administracijai ar pešti įspūdžius iš tų, kurie ten studijuoja. Kodėl straipsnyje į bakalaurus žiūrima kaip į naivias reklamos aukas? Aš jų vietoje įsižeisčiau...

Mano asmenine nuomone, bakalauras jau moka skirti, kaip sakoma, pelus nuo grūdų. O jei koks nemoka ir aklai viskuo tiki, tai aš jam BŪTINAI siūlau stoti į žurnalistikos magistrą. Nes po 2 metų studijų jam atsivers akys, kritinio mąstymo čakros, blaivaus proto trečioji akis. Nepabijosiu prisipažinti – tų dalykų magistro studijos išmokė mane pačią (tarp tų mokytojų buvo ir  A. Vaišnys,  D. Jastramskis, M. Martišius). Po bakalauro dar jaučiausi (ir buvau) naivus vaikas, tikintis gėriu ir dažniausiai kukliai linksintis, kai kas nors paklausia „ar viskas aišku? ar taip gerai?“. Žurnalistikos magistro studijos išmokė mane klausinėti, abejoti, ieškoti atsakymų ir kažkokios tiesios pačiai, rinkti faktus, juos lyginti, analizuoti, daryti išvadas, diskutuoti, argumentuoti, reikšti  nuomonę ir nebijoti, jei ji skiriasi nuo daugumos. Išmokė ir daug teorinių dalykų, kaip ir visur kitur, bet jų čia nevardinsiu. Po paskaitų nuolat grįždavau įkvėpta – tų žmonių, kurie ten dėstė. Priešingai nei bakalaure, išmokau nepriimti visko, kas sakoma, kaip neginčijamos tiesos. Bet dalykus atsirinkti taip pat išmokė antros pakopos studijos. Ne viskas buvo tobula, tačiau, bet kokiu atveju, pliusai stipriai nusvėrė minusus ir aš drąsiai rekomenduoju šias studijas savo pažįstamiems.

((Ne, niekas manęs neprašė parašyti gražių žodžių. Taip, aš truputį pykstu ant magistro gynimų proceso ir procedūros. Bet tai tik vienas iš minusėlių toje pliusų jūroje.))

Dabar paklausykit gražios dainos, atsipūskit, nes toliau bus apie linksmesnius dalykus savam stiliuj...



Birželio pradžioje pradėjau intensyviai ieškoti darbo. Kol dar rašiau bakalaurą vis prisėsdavau prie skelbimų, išsiųsdavau vieną kitą CV į man įdomesnę potencialią darbo vietą. Dažniausiai jokio atsakymo nesulaukdavau. Kaip sakant – „į niekur“ skriedavo tie mano CV ir motyvaciniai elektroniniai paukšteliai.

Apsigynus magistro darbą mano tikslas nr. 1 tapo vyro darbo paieška. Birželio pirmąją sėdau ir išsiunčiau 2 laiškus. Tos savaitės vidury po 1 pokalbio ir 2 praktinių užduočių gavau darbo pasiūlymą. Į darbo vietą, kurios iš tiesų labai norėjau, nors save buvau nuteikusi nieko daug nesitikėti ir žvelgti į viską kaip į repeticiją ateičiai. 

„Kur mano paslaptis?“ – paklausite Jūs. „Visą savaitę namie nebuvo karšto vandens,“ – atsakysiu aš. Nes daugiau jokių keistenybių nepastebėjau: rodos, siunčiau tą patį CV, nuoširdžiai atsidėjusi sėdėjau prie motyvacinių... Užtad pirmą kartą savo darbo paieškų istorijoje prieš eidama į pokalbį spiegiau vonioje ant plaukų pildama ledinį vandenį. Po tokio nevykusio dušo pavaikščiojau kelias minutes galvą apvyniojusi rankšluosčiu, bet tebejaučiau tą ledinę srovę savo pakaušiu. (Net dabar ją jaučiu vos pagalvojusi) Brrr...  Reikėjo kažkaip gelbėti šąlančius plaukų svogūnėlius, tad arbatos puodelių pagalba palaisčiau juos drungnu vandeniu.

Tokia tad mano darbo paieškų paslaptis – šalto ir šilto vandens ritualai plaukams prieš kiekvieną darbo pokalbį. Išbandyta, patikrinta, veikia. :)