Metas vienam metui

(Iš Pinterest)

Žinau, kad posakis „vienas metas“ realiai neegzistuoja. O jei ir egzistuoja – tai yra baisiai netaisyklingas išsireiškimas. Bet kuriuo atveju šiandien mano tinklaraščio gimtadienis ir jam sukanka būtent vienas metas.

Per gimtadienį žmonės gali būti savanaudžiai, nes tai jų šventė, jų diena. Tai mano blogo šventė, jo diena, tai apie jį ir pakalbėkim.

Per savo neilgą amžių – vieną metą – mano blogas ir aš paskelbėm 27 įrašus (po 2,25 įrašo per mėnesį). Buvo geresnių mėnesių (gegužė – 5 įrašai), buvo ir blogų (sausis, vasaris, kovas – 0 įrašų). Iš viso Juoda katė kosmose sulaukė 1834 puslapio peržiūrų. Populiariausias įrašas – Kvailėjimo fobija arba „o ką veikti dabar?“.

Kažkokiu būdu į mano tinklaraštį atklydo skaitytojai iš JAV, Rusijos, Norvegijos, Didžiosios Britanijos, Švedijos, Nyderlandų, Portugalijos, net Japonijos ir Indonezijos (???).

Turiu net 2 sekėjus! Bet žinau, kad nuolatinių skaitytojų yra daugiau. Gi pagrindinis jų srautas ateina iš Facebook'o. Ten ir sulaukiu daugiausia komentarų, asmeninių žinučių, padrąsinimų ar klausimų, kodėl neberašau, kai įvyksta didesnė pauzė. Išgirstu ir kritikos, kad kažkurie įrašai ne tokie smagūs ar įdomūs, kaip kiti. Viską priimu, vertinu ir labai džiaugiuosi.

Negaliu sakyti, kad ši statistika kažkokia WOW. Bet visas šis reikalas ir neskirtas visuomeninėms problemoms ar politinėms aktualijos spręsti, populiarumui auginti ir reklaminiams plotams parduoti. Nesitikiu, kad asmeniški mano pamąstymai bus įdomūs masėms. Kad apie tavo pirstelėjimą norėtų sužinoti visi, pirma turi ištekėti už Zvonkaus, įkurti silikoninių papų popgrupę arba apsikvailinti dirbant Seime. Bet man kol kas nereikia nei vieno iš jų. :)

Siekis judėti į priekį reikalauja ir kažkokių tikslų, ateities vizijos, planų. Aš tiesiog labai džiaugčiausi, jei galėčiau po metų vis dar čia užsukti ir pasidžiaugti bent jau padvigubėjusiais rezultatais – man daug nereikia. Erdvę mintims turiu – o kiek akių nori sneak'inti mano dalykus – jau nuo jūsų, mieli skaitytojai, priklauso. Tad ačiū, kad skaitot, komentuojat ir like'inat. Galėčiau sakyti, kad „gi rašau dėl savęs“, tai tiesa, bet nemeluosiu, man smagu, kai jūs paskaitot. O dar smagiau bus, jei ir kitą kartą užsuksit.

P. s. Jums nesivaidena, gimtadienis yra puikus laikas mažytėms permainoms. :)

(Galbūt) Paskutinis įrašas apie studijas ir darbo paieškas

((Visiškai man nebūdingo tipo įrašas. Dar niekad nesu kažkokio žiniasklaidos straipsnio komentavusi raštu. Bet šitas labai jau asmeniškai mane lietė – kaip šviežią VU KF alumnę.))

 

(Iš Pinterest lobynų)

Įprastai nesu ištikima žiniasklaidos skaitytoja, daugelį popsinių naujienų sužinau iš portalų straipsnių antraščių. O šiaip tiesiog seku man įdomių žmonių rašliavas,  žurnalistų blogus. Anksčiau be A. T. skaitydavau tiek A. U. (iš konteksto turėtumėt suprasti, apie ką aš), tiek A. R. straipsnius, bet po kelių mėnesių pastebėjau, kad jei ir ne su viskuo sutinku A. R. tinklaraštyje, tai bent galiu straipsnius iki galo perskaityti nesusinervinusi. Užtad pamažu supratau, kad A. U. rašliavos ne man – jos skirtos tiems, iš kurių jose visai ne subtiliai juokiamasi. Bet kokios rašliavos, tokia ir auditorija. Tad  galų gale vien pamačiusi naujo straipsnio antraštę susinervindavau. Atėjo laikas ištrinti jį iš mano sekamųjų tarpo. Pastaruoju metu nebelabai kantriai perskaitau ir tai, ką rašo A. R. Ypač nepatiko vienas nesenas straipsnis. Aiškus kažkokių senų sąskaitų suvedinėjimas, į kurį nenoriu gilintis, bet...

Kaip VU absolventė, šiai mokslo įstaigai puoselėju šiltus jausmus (ne be reikalo, tuoj paaiškinsiu, kodėl), tad nebuvo smagu skaityti kas ten prirašyta. Ypač apie gerb. D. Jastramskį, iš kurio mokytis teko ne vieną semestrą ir kuris paliko (ne tik man, bet ir daugeliui kurso draugų) labai išmintingo, protingo, intelektualaus ir, svarbiausia, išsilavinusio ir savo sritį išmanančio, žmogaus įspūdį.

Šitame įraše nenoriu prieštarauti A. R. (ne mano kompetencijai su autoritetais ginčytis :), bet kaip ką tik pabaigusi ne straipsnyje minėtas, bet kitas KF siūlomas panašaus tipo magistro studijas pasidalinsiu savo įspūdžiais iš pirmų lūpų ir ką pirmos (ar antros, jei skaičiuosime kontaktinius lęšius) akys matė.

Straipsnyje kabinamasi už to, kad studijų aprašyme meluojama, jog studijos gali parengti redaktorius, apžvalgininkus ar pan... Jau seniai kiekvienas jaunas žmogus suvokia, kad nebūtinai tą dirbsi, ką baigsi. Beje, tarp straipsnyje išvardintų asmenų yra pvz. filosofijos absolventų, kurie įvardijami kaip „apžvalgininkai“. O tai kodėl filosofijos studijų apraše neminima, kad jose ruošiami apžvalgininkai, o pvz. fizikos fakultete – politikai? Kodėl? Ar studentai neturi teisės žinoti???

Ir šiaip man pasirodė keista kabinėtis prie studijų programos aprašymo. Normalūs bet kurio universiteto/kolegijos studentai ir absolventai žino (ar laikui bėgant patys supranta), kad tokie aprašymai yra visiška reklama, kurios tikslinė auditorija – mokyklą baigę mokiniai. Įprastai  bakalaurą baigęs studentas jau neturėtų tikėti vien studijų aprašymu, o privalėtų ieškoti daugiau info, rašyti laiškus administracijai ar pešti įspūdžius iš tų, kurie ten studijuoja. Kodėl straipsnyje į bakalaurus žiūrima kaip į naivias reklamos aukas? Aš jų vietoje įsižeisčiau...

Mano asmenine nuomone, bakalauras jau moka skirti, kaip sakoma, pelus nuo grūdų. O jei koks nemoka ir aklai viskuo tiki, tai aš jam BŪTINAI siūlau stoti į žurnalistikos magistrą. Nes po 2 metų studijų jam atsivers akys, kritinio mąstymo čakros, blaivaus proto trečioji akis. Nepabijosiu prisipažinti – tų dalykų magistro studijos išmokė mane pačią (tarp tų mokytojų buvo ir  A. Vaišnys,  D. Jastramskis, M. Martišius). Po bakalauro dar jaučiausi (ir buvau) naivus vaikas, tikintis gėriu ir dažniausiai kukliai linksintis, kai kas nors paklausia „ar viskas aišku? ar taip gerai?“. Žurnalistikos magistro studijos išmokė mane klausinėti, abejoti, ieškoti atsakymų ir kažkokios tiesios pačiai, rinkti faktus, juos lyginti, analizuoti, daryti išvadas, diskutuoti, argumentuoti, reikšti  nuomonę ir nebijoti, jei ji skiriasi nuo daugumos. Išmokė ir daug teorinių dalykų, kaip ir visur kitur, bet jų čia nevardinsiu. Po paskaitų nuolat grįždavau įkvėpta – tų žmonių, kurie ten dėstė. Priešingai nei bakalaure, išmokau nepriimti visko, kas sakoma, kaip neginčijamos tiesos. Bet dalykus atsirinkti taip pat išmokė antros pakopos studijos. Ne viskas buvo tobula, tačiau, bet kokiu atveju, pliusai stipriai nusvėrė minusus ir aš drąsiai rekomenduoju šias studijas savo pažįstamiems.

((Ne, niekas manęs neprašė parašyti gražių žodžių. Taip, aš truputį pykstu ant magistro gynimų proceso ir procedūros. Bet tai tik vienas iš minusėlių toje pliusų jūroje.))

Dabar paklausykit gražios dainos, atsipūskit, nes toliau bus apie linksmesnius dalykus savam stiliuj...

Birželio pradžioje pradėjau intensyviai ieškoti darbo. Kol dar rašiau bakalaurą vis prisėsdavau prie skelbimų, išsiųsdavau vieną kitą CV į man įdomesnę potencialią darbo vietą. Dažniausiai jokio atsakymo nesulaukdavau. Kaip sakant – „į niekur“ skriedavo tie mano CV ir motyvaciniai elektroniniai paukšteliai.

Apsigynus magistro darbą mano tikslas nr. 1 tapo vyro darbo paieška. Birželio pirmąją sėdau ir išsiunčiau 2 laiškus. Tos savaitės vidury po 1 pokalbio ir 2 praktinių užduočių gavau darbo pasiūlymą. Į darbo vietą, kurios iš tiesų labai norėjau, nors save buvau nuteikusi nieko daug nesitikėti ir žvelgti į viską kaip į repeticiją ateičiai. 

„Kur mano paslaptis?“ – paklausite Jūs. „Visą savaitę namie nebuvo karšto vandens,“ – atsakysiu aš. Nes daugiau jokių keistenybių nepastebėjau: rodos, siunčiau tą patį CV, nuoširdžiai atsidėjusi sėdėjau prie motyvacinių... Užtad pirmą kartą savo darbo paieškų istorijoje prieš eidama į pokalbį spiegiau vonioje ant plaukų pildama ledinį vandenį. Po tokio nevykusio dušo pavaikščiojau kelias minutes galvą apvyniojusi rankšluosčiu, bet tebejaučiau tą ledinę srovę savo pakaušiu. (Net dabar ją jaučiu vos pagalvojusi) Brrr...  Reikėjo kažkaip gelbėti šąlančius plaukų svogūnėlius, tad arbatos puodelių pagalba palaisčiau juos drungnu vandeniu.

Tokia tad mano darbo paieškų paslaptis – šalto ir šilto vandens ritualai plaukams prieš kiekvieną darbo pokalbį. Išbandyta, patikrinta, veikia. :)

 

Kvailėjimo fobija arba "o ką veikti dabar?"

 (Pasiskolinta iš internetų geram tikslui)

Kaip praeitą kartą kad laukiau įkvėpimo, taip šį kartą – ketvirtadienio. Nes jau taip gražiai gavosi, kad 2-as įrašas pasirodė 2-adienį, o 3-ias – atitinkamai, savaitės vidury. Kol dar užtenka dienų savaitėje – nusprendžiau tai tęsti. Šiandien pasipasakosiu, kaip ir ko išsigandau atidavusi magistro darbą. (Bus mažiau ironijos ir šmaikštumo, nei ankstesniuose įrašuose, bet daugiau nostalgijos dar ne visai praėjusiems laikams.)

Prieš tai – truputis priešistorės. Jokia paslaptis, antri metai minu takelį nuo Kalnų parko stotelės palei Gedimino kalną, Bernardinų sodą ir dar nepasiekusi Onos bažnyčios staigiai suku į dešinę – nes ten durys iškart iš gatvės atsiveria į VU KF Žurnalistikos institutą. Vietą, kurioje per 2 metus sužinojau ne ką mažiau nei prieš tai per 4, o praktikos (gal ne tiek profesinės, kiek asmeninio tobulėjimo) įgijau daug daugiau. Iš tikro galiu pasakyti, kad nė akimirką per visą tą laiką nesigailėjau savo beveik ekspromtu per didžiausias baimes („noriu, labai labai noriu, bet jei nesugebėsiu...?“) padaryto sprendimo. Ir nors tai nebuvo mano pirmos vietos pasirinkimas, kaip ir bakalauro atveju, mane lydėjo sėkmingas skaičius 2. 

Per tuos du metus buvo visko: streso, baimių, panikos, iššūkių, bet tiek pat buvo ir pasitenkinimo tuos iššūkius įveiku, baimę stovėti prieš kamerą nugalėjus, įrodžius sau, kad galiu ir sugebu, nors tuo pati abejojau. Tad praeitą trečiadienį, vieną iš paskutinių kartų šiuo takeliu keliavau nunešti savo baigiamojo magistro darbo. Kol jis dar neapgintas, o diplomas – ne mano rankose, negaliu dėti taško. Bet su paskaitom, seminarais ir atsiskaitymais jau baigta.

Taigi, po tokio nostalgiško nukrypimo ant gražaus ir tyro atsiminimo reikėtų užberti šiek tiek purvo. Nors paskutinis semestras studijose buvo daug įdomesnis, nei, pvz., 2-asis, bet viską sugadinau pati su savo motyvacijos stoka. Kaip žmogus, nugyvenęs šioje žemėje jau 25 metus, dar nelabai turėjau progos save suvokti kaip nors kitaip nei kaip mokinę ar studentę. Tad nekeista, kad baigiant 18-uosius mokslo metus savo gyvenime pradėjau stigti motyvacijos. Motyvacijos eiti į paskaitas, daryti užduotis, rašyti rašto darbus. Niekada nebuvau „nepavyzdinga studentė“ (nesakau, kad buvau ir pati pavyzdingiausia – nepadarydavau užduočių viena pirmųjų, bet visada laikydavausi deadline‘ų). Iki šių metų. 

Ne skolų nerinkau, bet pirmą kartą per visus metus naudojausi tuo, kad „šis dėstytojas nesakys nieko, jei truputį pavėluosiu nusiųsti darbą“, „šitas vis tiek bus užsiėmęs, tad neskaitys rytoj“, „šitam reikia tik gero pasiteisinimo ir nesupyks“ ir pan. NES TIESIOG NEBETURĖJAU MOTYVACIJOS. Trūko įkvėpimo ir buvau išbandžiusi visus prievartos sau būdus. Tiesiog fiziškai ir emociškai neįstengdavau atsiversti knygos, atsidaryti word‘o ar į paieškos sistemą suvesti reikiamus raktinius žodžius informacijos atkapstymui. Didžiavausi savimi, kad įveikiau magistro darbą (už tai iš esmės galiu būti dėkinga temai), nes buvo momentų, kai negalėjau įsivaizduoti savęs to padarant. Ypač šiais metais. Bet grįžtant į tai, kas įvyko magistrą pridavus... 

Nieko. Baisiausia, kad nieko neįvyko. Turbūt pasąmoningai mano smegenų ląstelės sugalvojo, kad dabar, pasibaigus oficialiems mokslams jos mirs iš žinių bado. Tokiu būdu jos padiktavo man naują dienotvarkę, niekuo nesiskiriančią nuo ankstesniosios, tik dabar valandos, kurios anksčiau buvo skirtos magistro rašymui, patapo darbo skelbimų ir motyvacinių laiškų rašymo valandomis, Coursera'os kursų peržiūros pusvalandžiais, knygų skaitymo minutėmis. Kitą dieną po magistro pridavimo pajutau fizinį poreikį aplankyti biblioteką. Ir ne tam, kad išsirinkčiau kokį lengvą skaitaliuką, nuotykių ar distopinį romaną, o ką nors iš ŠVIEČIAMOJO pobūdžio literatūros, kad ir kelionių, kad būtų pusiausvyra tarp pramogos ir žinių. Ar kažką apie didžiuosius filosofus ir filosofines mokyklas jaunimui, tokiam kaip aš, kuris su filosofija rimčiau susidūrė tik magistro metais, bet dega troškimu suabejoti visu pasauliu. 

P.s. stabtelėjau prie ezoterikos ir populiariosios psichologijos skyrių – nes jie greta vienas kito – bet negalėjau nesišypsoti, nes akys užkliūdavo už pačių keisčiausių pavadinimų, pvz., tokių kaip „Kaip tapti ragana?“. Tiesa, paėmusi tą knygą ir su ironiška šypsena pavarčiusi su siaubu suvokiau, kad ją kažkada JAU BUVAU pasiėmusi iš bibliotekos. Kai buvau kokių 12–13 metų, skaičiau „Harį Poterį“ ir, kaip daugelis vaikų, norėjau tapti kerėtoja. Tęsiant tą temą, pamenu, kaip vieną popietę po pamokų atsisėdusios ant suoliuko mano sode su drauge ant papuošalų piešėme runas ir nakčiai jas kasėme po žeme. Oh, yes, it‘s true. Ne, burtai nesuveikė, jei įdomu. Gal dėl to, kad runas piešėm su markeriais ant plastikinių karoliukų ir paskui jos labai greitai nusivalė nuo mūsų magiškų talismanų.

Žodžiu, grįžtu prie to, kad dabar pasąmoningai bijau, kad pabaigusi mokslus pradėsiu ženkliai kvailėti. Tai yra viena iš hipotezių. Antra, truputį labiau mane raminanti, sako, kad užsiimu tokiais dalykais tiesiog todėl, kad man jie, nors ir lavinantys, yra įdomūs, o dabar, pagaliau, atrasiu jiems laiko. Kaip ir, tikiuosi, šokiams, grafiniam dizainui, piešimui, rašymui ir kitiems geriems dalykams.

Pvz., gyvenimui.