Metas vienam metui

(Iš Pinterest)

Žinau, kad posakis „vienas metas“ realiai neegzistuoja. O jei ir egzistuoja – tai yra baisiai netaisyklingas išsireiškimas. Bet kuriuo atveju šiandien mano tinklaraščio gimtadienis ir jam sukanka būtent vienas metas.

Per gimtadienį žmonės gali būti savanaudžiai, nes tai jų šventė, jų diena. Tai mano blogo šventė, jo diena, tai apie jį ir pakalbėkim.

Per savo neilgą amžių – vieną metą – mano blogas ir aš paskelbėm 27 įrašus (po 2,25 įrašo per mėnesį). Buvo geresnių mėnesių (gegužė – 5 įrašai), buvo ir blogų (sausis, vasaris, kovas – 0 įrašų). Iš viso Juoda katė kosmose sulaukė 1834 puslapio peržiūrų. Populiariausias įrašas – Kvailėjimo fobija arba „o ką veikti dabar?“.

Kažkokiu būdu į mano tinklaraštį atklydo skaitytojai iš JAV, Rusijos, Norvegijos, Didžiosios Britanijos, Švedijos, Nyderlandų, Portugalijos, net Japonijos ir Indonezijos (???).

Turiu net 2 sekėjus! Bet žinau, kad nuolatinių skaitytojų yra daugiau. Gi pagrindinis jų srautas ateina iš Facebook'o. Ten ir sulaukiu daugiausia komentarų, asmeninių žinučių, padrąsinimų ar klausimų, kodėl neberašau, kai įvyksta didesnė pauzė. Išgirstu ir kritikos, kad kažkurie įrašai ne tokie smagūs ar įdomūs, kaip kiti. Viską priimu, vertinu ir labai džiaugiuosi.

Negaliu sakyti, kad ši statistika kažkokia WOW. Bet visas šis reikalas ir neskirtas visuomeninėms problemoms ar politinėms aktualijos spręsti, populiarumui auginti ir reklaminiams plotams parduoti. Nesitikiu, kad asmeniški mano pamąstymai bus įdomūs masėms. Kad apie tavo pirstelėjimą norėtų sužinoti visi, pirma turi ištekėti už Zvonkaus, įkurti silikoninių papų popgrupę arba apsikvailinti dirbant Seime. Bet man kol kas nereikia nei vieno iš jų. :)

Siekis judėti į priekį reikalauja ir kažkokių tikslų, ateities vizijos, planų. Aš tiesiog labai džiaugčiausi, jei galėčiau po metų vis dar čia užsukti ir pasidžiaugti bent jau padvigubėjusiais rezultatais – man daug nereikia. Erdvę mintims turiu – o kiek akių nori sneak'inti mano dalykus – jau nuo jūsų, mieli skaitytojai, priklauso. Tad ačiū, kad skaitot, komentuojat ir like'inat. Galėčiau sakyti, kad „gi rašau dėl savęs“, tai tiesa, bet nemeluosiu, man smagu, kai jūs paskaitot. O dar smagiau bus, jei ir kitą kartą užsuksit.

P. s. Jums nesivaidena, gimtadienis yra puikus laikas mažytėms permainoms. :)

Apie ką daugiau, jei ne apie socialinius tinklus

(Iš Pinterest)

Socialiniai tinklai bando įvaryti man nepilnavertiškumo kompleksą. Ne dėl įprastų priežasčių, kai pažįstamų/nepažįstamų nuotraukos rodo keliones, vakarėlius ar išskirtinį gyvenimo būdą, kuriuo aš negaliu pasimėgauti. Ne, šįkart ne tai. Pats faktas, kad nenaudoju kažkokio socialinio tinklo verčia mane jaustis nepilnaverte.

Kai kam nors pasakau, kad nemėgstu socialinių tinklų, feisbuko (kaip ir telefono bei visokių epsų) daugelis rimtai į tai nežiūri. Taip sakyti (o tuo pačiu metu aktyviai visą tai naudoti) dabar jau net nebemadinga, o tiesiog įprasta. Galima gi imti ir išsitrinti, jei jau taip nemėgsti – galėtų pasakyti kas nors. Negaliu, nes šiais laikais tiesiog labai sunku be feisbuko – tai ne tik patogi ir bene pagrindinė priemonė bendrauti su tam tikromis žmonių grupėmis, pvz.: buvusiais grupiokais, bendrų interesų (klubų ar kitų veiklų, kuriose dalyvauju) turinčiais žmonėmis, stebėti įvykius ir renginius, net ieškoti darbo ar sugyventinių buto nuomai. Dabar ir draugai, atsiuntę pakvietimą į renginį, nesivargina atskirai apie jį pranešti telefonu ar kitomis priemonėmis – taigi feisbuke viskas parašyta.

Ką jau bekalbėti apie į feisbuką įkeliamos informacijos vertę, kuri veikia kaip koks vietinis ir labai personalizuotas naujienų portalas – aišku, kas su kuo susituokė, susilaukė vaikų, išvyko į kitą šalį, pakeitė gyvenamąją vietą, darbą, plaukų spalvą... Man asmeniškai šiuos faktus įdomiau žinoti apie draugus, nei O-lia-lia pupytes, Zvonkes, Pikul ir kitus.

Dabar ir pokalbį realiame gyvenime lengviau palaikyti, naudojant frazę, kurios prieš 10 metų nebuvo: Feisbuke mačiau, kad tu...?

(Yra grupių, kurias radau ir į kurių koncertą nuėjau tik feisbuko dėka.)

Iš tikro feisbukas yra geras dalykas, nes veikia „vieno langelio“ principu – iš čia gali pasiekti draugus, naujienų portalus, parduotuves, renginius... – iš tikro žiauriai patogu. Atsiradus feisbuko pokalbiams amžiams atsisveikinau su Skype – kam man dar viena atskira pokalbių programa? Rečiau užsuku ir į naujienų portalus – pagrindines žinias matau savo naujienų fyde. Nereikia sekti ir milijono mėgstamų aktorių, grupių, prekinių ženklų ir kt. internetinių svetainių, nes... VISKAS YRA ČIA, FEISBUKE. Bet man nereikia to aiškinti – visi, kas turi priėjimą prie šio įrašo, jį rado per feisbuką, tad patys gerai viską žino.

Grįžtant prie nepilnavertiškumo... Pastaruoju metu šį kompleksą jaučiu dėl to, kad nenaudoju Instagram. Buvo laikai, kai žiauriai norėjau šią programėlę turėti – buvo ir laikai, kai įsivaizdavau, kad fotografija ir aplinkos matymas vaizdais mano gyvenime gali pakeisti rašymą. Bet tada (ir dabar) turėjau Windows Phone‘ą, prie kurio populiarios programėlės pritaikomos, hm, švelniai tariant, negreit. Kai galų gale kažkas sukūrė ne kažkokią Instagram alternatyvą, kurios niekas iš mano draugų nenaudoja, bet normalią programėlę, Pictastic, kurios dėka galiu jungtis prie visų turimos Instagram, visa ta populiarumo banga jau buvo nuslūgusi, o ir mano noras – seniai praėjęs. Vis dėlto, prieš kurį laiką susikūriau paskyrą, kad galėčiau sekti kelis mėgstamus užsienio mados ir stiliaus tinklaraštininkus bei šiaip kelias asmenybes. O kai peržvelgiu savo telefone sukauptus vaizdelius, užimančius atmintį, vėl kyla noras pabandyti.

Pradžiai turėjau mintį vykdyti kažkada jau porą kartų išbandytus iššūkius – Photo a day. Tiek darant nuotraukas pagal paskirtas užduotis, tiek paprastai, fiksuojant įdomiausius dienos įvykius. Deja, abiem šiems projektams buvo lemta žlugti – ištvėriau vos 2–3 dienas. Pagrindinė priežastis – netobulai veikianti mobilioji programėlė, dėl kurios kartais nuotraukas kelti, jas aprašinėti ir tagus dėti tekdavo po 4–5 kartus vis iš naujo. Mano kantrybė tikrai ne geležinė. Labiau popierinė.

Dabar turiu minčių grįžti (ar tiksliau – pradėti) naudoti Instagram. Tad esami ir būsimi draugai, pasidalinkit savo paskyrom ir keiskimės gražiais kasdienybės vaizdais. Manęs ieškokit agneaugust. 

Nemanau, kad tai pabaiga. Nujaučiu, kad toliau turėtų ateiti Twitter‘io eilė... :/ Tas spaudimas iš socialinių tinklų ir aplinkos... Ak, kaip sunku gyventi 21-ame amžiuje...