Prikaupiau daug juodraščių, kuriems jau seniai buvo laikas atsidurti čia, bet vis kažkaip pritrūkdavo valandų toj dienoj... Vienas iš jų – apie tai, kur ir kaip gyvenu. :)
(Iš Pinterest)
Aš gyvenu Šiaurės miestelyje ir tuoj papasakosiu, kodėl man ten patinka.
Šiaurės miestelyje gyventi gerai, nes nuo ten viskas sąlyginai netoli: centras, senamiestis, dalis VU ir VGTU pastatų, „Akropolis“ (pfff...), Bernardinų sodas ir Kalnų parkas. Ką jau bekalbėti apie strategiškai puikiai išsidėsčiusias paprastam mirtingajam reikalingas vietas, kurios Šiaurės miestelyje pasiekiamos pėsčiomis – RIMI, Senukai, Swedbank, McDonalds, Mados angaras, Alaus studija, upė, dviračių takas...
Šiaurės miestelyje (ar konkrečiau ten, kur gyvenu aš) yra nemažai kačių: jos tave palydi grįžtančią vėlai vakare namo, abejingai sekioja akimis didingai žvelgdamos iš (antro) aukšto, apšnypščia ryte pasisveikindamos, ar perbėga visos tokios juodos per kelią taip, kad visai dienai susimąstytum, geras tai ženklas ar nelabai.
Šiaurės miestelyje nutinka visokių keistų dalykų. Iki šiol maniau, kad keistenybės vyksta tik Užupyje, bet pasirodo – ne. Vieną rytą eidama į darbą mačiau į medį atremtas baltas duris. Tiesiog. Jokių remonto pėdsakų aplink, jokių žmonių. Tiesiog baltos durys į medį – gal vedančios į Triušio olą, o gal Narniją (gi durys gali būti ir spintos). Būčiau išbandžiusi, bet vėlavau į troleibusą.
Šiaurės miestelyje po nakties dingsta arba atsiranda pastatai. Išaušus vienam rytui pasigedau daržovėmis prekiavusio kioskelio. Tiesa, netrukus šiek tiek tolėliau po kitos nakties išdygo naujoviška ir didesnė beveik parduotuvėlė, į kurią ir persikėlė daržovės. O ką gi daugiau daryti vargšei pardavėjai – ateini ryte su tašėm pomidorų ir kopūstų, žiū, kiosko nebėr. Kaip naglai jį kažkas per naktį pasisavino, taip naglai imi ir įsikraustai į tą naują stiklinę vitrininę mini parduotuvėlę.
Naujausias update‘as – po nakties iš rugpjūčio 17 d. į 18 d. paslaptingai dingo Šiaurės miestelio stotelė. Kadangi asmeniškai išgyvenau šią netektį, kai ketinau ryte nuo vėjo prisiglausti po ne itin jaukiu jos stogu, bet pastarojo neradau, kreipiuosi ieškodama ką nors žinančių ar mačiusių, kas jai nutiko. Stotelė gana įprasta – maždaug 2 m aukščio, kokių 3 m pločio, mėlyna, su stogeliu, paskutinį kartą ant dešinės sienos turėjo „Išvirkščio pasaulio“ filmo reklamą. Šiaurės miestelio Rytinių kelionių į darbą klubas ir pasišiaušęs balandis, kuris pastarąjį mėnesį ten gyveno – labai liūdi ir išgyvena nerimą optimistiškai tikėdamiesi, kad ji dar sugrįš.
Šiaurės miestelyje liūdna nebūna. Taip, kaip kad nebūna rūšiavimui skirtų konteinerių patogiose vietose.
Ir kaip gi įrašas be dainos...
...dainos, kurią nushazam'inau nuo Bernardinų sodo fontano.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą