Apie tai, koks geras vadybininkas yra mano angelas-sargas

(Pinterest)

Šiaip nesigiriant, o labiau dėkojant dievams, karmai, likimui, žvaigždėms ar man gimstant įdomiai išsidėsčiusioms planetoms, galiu pasakyti, kad man sekasi. Ne tokia sėkme, kaip įspūdingos pergalės, laimėjimai loterijose ar gerų temų ištraukimas egzamino metu. Labiau ta prasme, kad aš gyvenu gyvenimą, pilną tokios ramybės, kurios linki kunigas per mišias ir laimingi parapijonys vienas kitam, kai jiems suteikiama legali proga pagaliau pasižvalgyti po bažnyčią ir atsisukus atgal pažiūrėti, kas atėjo. Ši ramybė susijusi su didelių sukrėtimų, tiek vidinių (emocinių), tiek išorinių (karai, marai, nelaimės), išvengimu.

Kartais man sekasi ir tose kitose sėkmėse. Esu laimėjusi visokių CD diskų, knygų, papuošalų, bilietų į koncus, esu radusi pinigų – ne tik lietuviškų, bet ir švediškų, kartais atsiduriu laiku ir vietoje. Pvz., išlipu iš automobilio Rygos vidury ir randu po kojom sidabrinę apyrankę ar auskarą laiptinėje – nesiginu, būna. Būna ir nematerialių sėkmių. 

Bet tuo per daug nepiktnaudžiauju ir nesinaudoju – stengiuosi, jei įmanoma, tą sėkmę sukaupti ir pasitelkti tada, kai tikrai labai noriu laimėti. Ir, kadangi retai tą sėkmę naudoju, atvejai, kai kasdienybėje man nepasiseka, sukelia mini šoką (ar mikroinfarktą, kaip pasakytų A). Tokį natūralų ir nesuvaidintą nustebimą – kaip tai suprasti? 

Idėją šiam susimąstymui, o kartu ir įrašui, iššaukė labai konkretus atsitikimas. Prieš porą savaičių vyko LUX kino dienos ir FC Vingy vyko nemokamos filmų, kurie varžosi dėl Europos Parlamento LUX kino apdovanojimo, peržiūros. Pirmadienį patyriau konkretų sėkmės pavyzdį – atvažiavau į Vingį anksčiau, bet nežinojau, kad įėjimui reikalingi bilietai. Tik jau pradėjus įleidinėti žmones į salę pastebėjau šį dalyką. Bet bilietą gavau, nors daug žmonių taip ir liko už durų. 

Užtad į filmą, į kurį dar labiau norėjau patekti ir jau žinojau „žaidimo taisykles“, kitą dieną neliko vietų. Tą akimirką, kai prieš mane eilėje stovinčios merginos ėmė įkalbinėti apsauginį, kad leistų pasėdėti salėje ant laiptukų ir man atėjo supratimas, kad bilietų nebėra, pajutau keistą jausmą, dėl kurio pačiai pasidarė gėda – „kaip tai nėra bilietų MAN?“. Susierzinau. Labiausiai dėl to, kad supratau save suvokianti kaip kažką išskirtino, kam visada turi užtekti bilietų, vietos, prizų ir kitų gerų dalykų net nesistengiant.

Žodžiu, šis visiškai elementarus įvykis, kuris nutiko dar masei žmonių, atėjusių vėliau, mane paveikė išskirtinai netikėtai. Ir esmė tokia, kad aš šis nutikimas mane pamokė ne to, kad „va, būna, kad ir tau nesiseka“, bet to, kad „why the hell tu manai, kad esi geresnė už kitus?“. Ir tai dar ne viskas... Tada pyst, kaip man būna tokiais atvejais, kitos dienos lryte.lt pasirodo skaitalas apie „5 visiškai nepakenčiamus Zodiako ženklus“. Sąrašo antroje pozicijoje puikuojasi Vandeniai su faktu, kad „daugelis negali pakęsti Vandenių už tai, kad jie apie save pernelyg geros nuomonės [...] jie visada save laiko truputėlį geresniais už kitus“. Kaip su pirštu į nosį (išsireiškimas „su pirštu į akį“ man visad atrodė labai žiaurus ir skausmingas). Jau kažkada rašiau apie atsitiktinumus ir ženklų stebėjimus savo gyvenime. Še, prašau, dar vienas pavyzdys. 

Kas nutiko po to? Ogi susimąsčiau, koks geras vadybininkas yra mano angelas-sargas, kadangi jis nerealiai suvadybina man tokias gyvenimo situacijas, kuriose lengvai praslystu, išsisuku iš dalykų, atsiduriu laiku ir vietoje, išvengiu nemalonumų per daug nieko nedarydama. Nu nerealus jis, nu! Ir negaliu pykti, kai retkarčiais kas nors nesigauna, kaip noriu. Gi jam irgi reikia laisvadienių. :)

Jei ne „per barus“, tai „per... bažnyčias“

(Pažiūrėkit ir paklausykit, kas nematę/negirdėję)

Taip jau nutiko, kad šiais metais ne tik dariau gimtadienio datos paslėpimo eksperimentą, kurio išvadas išsamiai aprašiau Facebooke, bet ir nusprendžiau pasidaryti visai kitokią, asmeniškai sau special day – atsikėliau (savo noru ir niekieno neverčiama) ankstų rytą (reikia turėti omeny, kad tai buvo sekmadienis), susiruošiau ir išėjau į bažnyčią. Tiesa tokia, kad per 6 gyvenimo Vilniuje metus bažnyčioje nebuvau nė karto (ne ekskursiniais ar smalsumo sumetimais). Tokiu savo bažnyčios lankomumu išstatau save ne pagyroms ar pasmerkimui. 

Praleidžiant populiarius ir jau nuvalkiotais tapusius paistalus apie „savo atskirą sugalvotą religiją“, „tikėjimą dievu, o ne bažnyčia“ ir pan. einu prie reikalo – visada laikiau save krikščione katalike. Ne dėl to, kad visokeriopai sutinku su visais skelbiamais religiniais kanonais, o dėl to, kad man patinka Jėzus. Jei raštai nemeluoja, jis buvo geras ir įdomus, gal kiek kontraversiškas ir į kraštutinumus linkęs žmogus (40 dienų pasninko dykumoj – really?). Dar man patinka, kad ši religija (kaip ir kelios kitos) neva nori puoselėti meilę ir gėrį žmonėms, sulaiko nuo keršto, už blogą skatina atsilyginti geru (čia jau truputį tricky, kiek iš tikro to nuolankumo ir nuoširdaus kito skruosto atsukimo, nes mes visi žinom, kaip pasiutusius, besiputojančius ir kumščiais besišvaistančius žmones erzina, kai kitas išlieka ramus ir taikus).

Dar man žiauriai patinka bažnyčios kaip seni, skirtingų architektūrinių stilių statiniai. Man, pilių, dvarų ir senų kapinių gerbėjai, bažnyčios nėra išimtis.

Su krikščionybe susiję ir nemažai man žiauriai mielų atsiminimų iš vaikystės/paauglystės laikų: giedojimas bažnyčios chore (nors neturiu aš balso, tikrai, ėjau dėl nerealių žmonių ir pačios idėjos – maldos giesmės forma), ėjimas patarnauti mišioms apsitaisius baltais rūbais (repeticijos bažnyčios šventoriuje, gėlių „barstymai“, šnibždėjimasis per mišias susėdus palei altorių. O dar ir saldainių už tai duodavo!), išvykos į jaunimo dienas (masinės mišios su keliais tūkstančių jaunimo, budėjimai bažnyčioje per naktį, šlovinimai, kalnų vaikščiojimai su žvakėmis ir deglais (net jei netyčia padegi sau plaukus – true story), piligriminiai žygiai pėsčiomis svilinant vasaros saulei, krikščioniškos stovyklos su amerikiečiais...). Daug labai labai gerų dalykų. Dėl jų buvau labai pamėgusi lankytis bažnyčioje. Kartais tiesiog paprastą vakarą ten nueidavau, kartais su drauge užsukdavom turėdamos labai savanaudiškų paskatų – pvz.: paprašyti gerų pažymių už 10 klasės egzaminus. :)

Anyway. Paskui tiesiog nustojau ten vaikščioti. Mama spėja, kad šitą norą išmušė priverstiniai dalyvavimai mišiose ir visokios papildomos pamokėlės ruošiantis sutvirtinimo sakramentui – juk į tai, kas privaloma, normalus paauglys sureaguoja atmetimo principu. Bet aš galvoju, kad dėl visko kaltos aplinkybės, dėl kurių pasikeitė mūsų parapijos kunigas, išsiskirstė choras, jaunimas nustojo dalyvauti Jaunimo dienose... Iš visų gerų dalykų liko tik jaukūs vakarai senoje medinėje bažnyčioje, per kurios vitražus besileidžianti saulė nutiesia spalvotas juostas išilgai senų ir n-kartų dažytų klauptų. To reginio ir jausmo negalėjau išsivežti į Vilnių tad taip viskas ir baigėsi.

O iš naujo prasidėjo (gal?) šiais metais. Tad per gimtadienį apsilankiau Petro ir Povilo bažnyčioje – didelėje, barokinėje ir prigrūstoje žmonių. Bendras vaizdas? Jei bažnyčios būtų muzika, tai šita būtų popsas – akinamai ryšku, prigrūsta tiek žmonių, tiek interjero detalių (ok ok, gi barokas). Nenuostabu, kad vidury mišių man ėmė svaigti galva – turėjau išeiti į vasario rytą ir pasėdėti ant apšalusių laiptų. Į tas mišias grįžau, bet į kitas sekantį savaitgalį – ne.

Kurį laiką padariusi pertrauką, Motinos dienos proga sugalvojau bažnyčioje apsilankyti vėl. Šįkart ieškojau ko nors naujo. Buvau girdėjusi, kad fainos mišios vyksta Bernardinų parapijoje. Ten ir nuėjau. Bendras įspūdis – poprokas: interjeras skurdus, bet nepalyginamai jaukesnis. Žmonių vėl labai daug. Kiek neįprasta, kad giesmės giedamos lotyniškai. Verdiktas – variantas neblogas, bet ieškom toliau.

Šį savaitgalį buvau šv. Onos bažnyčioje. Ji iš išorės tokia didelė man atrodė, o viduje – mažutė. Maniau, ar labiau tikėjausi, kad ji bus panašesnė į Švėkšnos bažnyčią, kuri taip pat neogotikinė, bet tokia visa paslaptinga, skendinti prietemoje... na, tokia gotiška. O ši, pasirodo, maža, šviesi, neperkrautai daili ir visai jauki. Ir žmonių ne per daugiausia. Tik jų amžiaus vidurkis – virš 60. Bet ne į žmones ėjau pažiūrėti. Jauna moteris žiauriai gražiai grojo vargonais, o labiausiai nustebino tai, kad išgirdau net 2 giesmes, kurias patys giedodavom. Kažkaip nostalgiškai ir gerai nuteikė, pasijaučiau kažkokia sava. Žodžiu, verdiktas – alternatyvus rokas. Kas yra šiaip žiauriai cool. Bet paieškas dar tęsiu, vien smalsumo vedama.

Žodžiu, kol vieni savaitgaliais vaikšto „per barus“ (iš patirties sakau, vis tiek visi keliai veda į „Piano Man“), aš vaikštau po bažnyčias. Tarp mūsų bendra tai, kad visi ieškom mums jaukios, „savos“ aplinkos, geros muzikos ir tinkamos publikos. O gal ieškom savęs. Ar kažko, ko tuo metu labai reikia...