2015 m. gegužės 12 d., antradienis

Jei ne „per barus“, tai „per... bažnyčias“



(Pažiūrėkit ir paklausykit, kas nematę/negirdėję)


Taip jau nutiko, kad šiais metais ne tik dariau gimtadienio datos paslėpimo eksperimentą, kurio išvadas išsamiai aprašiau Facebooke, bet ir nusprendžiau pasidaryti visai kitokią, asmeniškai sau special day – atsikėliau (savo noru ir niekieno neverčiama) ankstų rytą (reikia turėti omeny, kad tai buvo sekmadienis), susiruošiau ir išėjau į bažnyčią. Tiesa tokia, kad per 6 gyvenimo Vilniuje metus bažnyčioje nebuvau nė karto (ne ekskursiniais ar smalsumo sumetimais). Tokiu savo bažnyčios lankomumu išstatau save ne pagyroms ar pasmerkimui. 

Praleidžiant populiarius ir jau nuvalkiotais tapusius paistalus apie savo atskirą sugalvotą religiją, tikėjimą dievu, o ne bažnyčia ir pan. einu prie reikalo – visada laikiau save krikščione katalike. Ne dėl to, kad visokeriopai sutinku su visais skelbiamais religiniais kanonais, o dėl to, kad man patinka Jėzus. Jei raštai nemeluoja, jis buvo geras ir įdomus, gal kiek kontraversiškas ir į kraštutinumus linkęs žmogus (40 dienų pasninko dykumoj – really?). Dar man patinka, kad ši religija (kaip ir kelios kitos) neva nori puoselėti meilę ir gėrį žmonėms, sulaiko nuo keršto, už blogą skatina atsilyginti geru (čia jau truputį tricky, kiek iš tikro to nuolankumo ir nuoširdaus kito skruosto atsukimo, nes mes visi žinom, kaip pasiutusius, besiputojančius ir kumščiais besišvaistančius žmones erzina, kai kitas išlieka ramus ir taikus).

Dar man žiauriai patinka bažnyčios kaip seni, skirtingų architektūrinių stilių statiniai. Man, pilių, dvarų ir senų kapinių gerbėjai, bažnyčios nėra išimtis.

Su krikščionybe susiję ir nemažai man žiauriai mielų atsiminimų iš vaikystės/paauglystės laikų: giedojimas bažnyčios chore (nors neturiu aš balso, tikrai, ėjau dėl nerealių žmonių ir pačios idėjos – maldos giesmės forma), ėjimas patarnauti mišioms apsitaisius baltais rūbais (repeticijos bažnyčios šventoriuje, gėlių „barstymai“, šnibždėjimasis per mišias susėdus palei altorių. O dar ir saldainių už tai duodavo!), išvykos į jaunimo dienas (masinės mišios su keliais tūkstančių jaunimo, budėjimai bažnyčioje per naktį, šlovinimai, kalnų vaikščiojimai su žvakėmis ir deglais (net jei netyčia padegi sau plaukus – true story), piligriminiai žygiai pėsčiomis svilinant vasaros saulei, krikščioniškos stovyklos su amerikiečiais...). Daug labai labai gerų dalykų. Dėl jų buvau labai pamėgusi lankytis bažnyčioje. Kartais tiesiog paprastą vakarą ten nueidavau, kartais su drauge užsukdavom turėdamos labai savanaudiškų paskatų – pvz.: paprašyti gerų pažymių už 10 klasės egzaminus. :)

Anyway. Paskui tiesiog nustojau ten vaikščioti. Mama spėja, kad šitą norą išmušė priverstiniai dalyvavimai mišiose ir visokios papildomos pamokėlės ruošiantis sutvirtinimo sakramentui – juk į tai, kas privaloma, normalus paauglys sureaguoja atmetimo principu. Bet aš galvoju, kad dėl visko kaltos aplinkybės, dėl kurių pasikeitė mūsų parapijos kunigas, išsiskirstė choras, jaunimas nustojo dalyvauti Jaunimo dienose... Iš visų gerų dalykų liko tik jaukūs vakarai senoje medinėje bažnyčioje, per kurios vitražus besileidžianti saulė nutiesia spalvotas juostas išilgai senų ir n-kartų dažytų klauptų. To reginio ir jausmo negalėjau išsivežti į Vilnių tad taip viskas ir baigėsi.

O iš naujo prasidėjo (gal?) šiais metais. Tad per gimtadienį apsilankiau Petro ir Povilo bažnyčioje – didelėje, barokinėje ir prigrūstoje žmonių. Bendras vaizdas? Jei bažnyčios būtų muzika, tai šita būtų popsas – akinamai ryšku, prigrūsta tiek žmonių, tiek interjero detalių (ok ok, gi barokas). Nenuostabu, kad vidury mišių man ėmė svaigti galva – turėjau išeiti į vasario rytą ir pasėdėti ant apšalusių laiptų. Į tas mišias grįžau, bet į kitas sekantį savaitgalį – ne.

Kurį laiką padariusi pertrauką, Motinos dienos proga sugalvojau bažnyčioje apsilankyti vėl. Šįkart ieškojau ko nors naujo. Buvau girdėjusi, kad fainos mišios vyksta Bernardinų parapijoje. Ten ir nuėjau. Bendras įspūdis – poprokas: interjeras skurdus, bet nepalyginamai jaukesnis. Žmonių vėl labai daug. Kiek neįprasta, kad giesmės giedamos lotyniškai. Verdiktas – variantas neblogas, bet ieškom toliau.

Šį savaitgalį buvau šv. Onos bažnyčioje. Ji iš išorės tokia didelė man atrodė, o viduje – mažutė. Maniau, ar labiau tikėjausi, kad ji bus panašesnė į Švėkšnos bažnyčią, kuri taip pat neogotikinė, bet tokia visa paslaptinga, skendinti prietemoje... na, tokia gotiška. O ši, pasirodo, maža, šviesi, neperkrautai daili ir visai jauki. Ir žmonių ne per daugiausia. Tik jų amžiaus vidurkis – virš 60. Bet ne į žmones ėjau pažiūrėti. Jauna moteris žiauriai gražiai grojo vargonais, o labiausiai nustebino tai, kad išgirdau net 2 giesmes, kurias patys giedodavom. Kažkaip nostalgiškai ir gerai nuteikė, pasijaučiau kažkokia sava. Žodžiu, verdiktas – alternatyvus rokas. Kas yra šiaip žiauriai cool. Bet paieškas dar tęsiu, vien smalsumo vedama.

Žodžiu, kol vieni savaitgaliais vaikšto „per barus“ (iš patirties sakau, vis tiek visi keliai veda į „Piano Man“), aš vaikštau po bažnyčias. Tarp mūsų bendra tai, kad visi ieškom mums jaukios, „savos“ aplinkos, geros muzikos ir tinkamos publikos. O gal ieškom savęs. Ar kažko, ko tuo metu labai reikia...



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą