(Pažiūrėkit ir paklausykit, kas nematę/negirdėję)
Taip
jau nutiko, kad šiais metais ne tik dariau gimtadienio datos paslėpimo
eksperimentą, kurio išvadas išsamiai aprašiau Facebooke, bet ir
nusprendžiau pasidaryti visai kitokią, asmeniškai sau special day – atsikėliau (savo
noru ir niekieno neverčiama) ankstų rytą (reikia turėti omeny, kad tai buvo
sekmadienis), susiruošiau ir išėjau į bažnyčią. Tiesa tokia, kad per 6 gyvenimo
Vilniuje metus bažnyčioje nebuvau nė karto (ne ekskursiniais ar smalsumo sumetimais). Tokiu savo bažnyčios
lankomumu išstatau save ne pagyroms ar pasmerkimui.
Praleidžiant populiarius ir jau nuvalkiotais tapusius paistalus apie „savo atskirą sugalvotą religiją“, „tikėjimą dievu, o ne bažnyčia“ ir pan. einu prie reikalo – visada laikiau save krikščione katalike. Ne dėl to, kad visokeriopai sutinku su visais skelbiamais religiniais kanonais, o dėl to, kad man patinka Jėzus. Jei raštai nemeluoja, jis buvo geras ir įdomus, gal kiek kontraversiškas ir į kraštutinumus linkęs žmogus (40 dienų pasninko dykumoj – really?). Dar man patinka, kad ši religija (kaip ir kelios kitos) neva nori puoselėti meilę ir gėrį žmonėms, sulaiko nuo keršto, už blogą skatina atsilyginti geru (čia jau truputį tricky, kiek iš tikro to nuolankumo ir nuoširdaus kito skruosto atsukimo, nes mes visi žinom, kaip pasiutusius, besiputojančius ir kumščiais besišvaistančius žmones erzina, kai kitas išlieka ramus ir taikus).
Praleidžiant populiarius ir jau nuvalkiotais tapusius paistalus apie „savo atskirą sugalvotą religiją“, „tikėjimą dievu, o ne bažnyčia“ ir pan. einu prie reikalo – visada laikiau save krikščione katalike. Ne dėl to, kad visokeriopai sutinku su visais skelbiamais religiniais kanonais, o dėl to, kad man patinka Jėzus. Jei raštai nemeluoja, jis buvo geras ir įdomus, gal kiek kontraversiškas ir į kraštutinumus linkęs žmogus (40 dienų pasninko dykumoj – really?). Dar man patinka, kad ši religija (kaip ir kelios kitos) neva nori puoselėti meilę ir gėrį žmonėms, sulaiko nuo keršto, už blogą skatina atsilyginti geru (čia jau truputį tricky, kiek iš tikro to nuolankumo ir nuoširdaus kito skruosto atsukimo, nes mes visi žinom, kaip pasiutusius, besiputojančius ir kumščiais besišvaistančius žmones erzina, kai kitas išlieka ramus ir taikus).
Dar
man žiauriai patinka bažnyčios kaip seni, skirtingų architektūrinių stilių
statiniai. Man, pilių, dvarų ir senų kapinių gerbėjai, bažnyčios nėra
išimtis.
Su
krikščionybe susiję ir nemažai man žiauriai mielų atsiminimų iš vaikystės/paauglystės
laikų: giedojimas bažnyčios chore (nors neturiu aš balso, tikrai, ėjau dėl
nerealių žmonių ir pačios idėjos – maldos giesmės forma), ėjimas patarnauti
mišioms apsitaisius baltais rūbais (repeticijos bažnyčios šventoriuje, gėlių „barstymai“,
šnibždėjimasis per mišias susėdus palei altorių. O dar ir saldainių už tai
duodavo!), išvykos į jaunimo dienas (masinės mišios su keliais tūkstančių jaunimo, budėjimai bažnyčioje per
naktį, šlovinimai, kalnų vaikščiojimai su žvakėmis ir deglais (net jei netyčia
padegi sau plaukus – true story), piligriminiai žygiai pėsčiomis svilinant
vasaros saulei, krikščioniškos stovyklos su amerikiečiais...). Daug labai labai gerų dalykų. Dėl jų buvau labai pamėgusi
lankytis bažnyčioje. Kartais tiesiog paprastą vakarą ten nueidavau, kartais su
drauge užsukdavom turėdamos labai savanaudiškų paskatų – pvz.: paprašyti gerų
pažymių už 10 klasės egzaminus. :)
Anyway.
Paskui tiesiog nustojau ten vaikščioti. Mama spėja, kad šitą norą išmušė
priverstiniai dalyvavimai mišiose ir visokios papildomos pamokėlės ruošiantis
sutvirtinimo sakramentui – juk į tai, kas privaloma, normalus paauglys
sureaguoja atmetimo principu. Bet aš galvoju, kad dėl visko kaltos aplinkybės,
dėl kurių pasikeitė mūsų parapijos kunigas, išsiskirstė choras, jaunimas
nustojo dalyvauti Jaunimo dienose... Iš visų gerų dalykų liko tik jaukūs
vakarai senoje medinėje bažnyčioje, per kurios vitražus besileidžianti saulė nutiesia
spalvotas juostas išilgai senų ir n-kartų dažytų klauptų. To reginio ir jausmo
negalėjau išsivežti į Vilnių tad taip viskas ir baigėsi.
O
iš naujo prasidėjo (gal?) šiais metais. Tad per gimtadienį apsilankiau Petro ir
Povilo bažnyčioje – didelėje, barokinėje ir prigrūstoje žmonių. Bendras
vaizdas? Jei bažnyčios būtų muzika, tai šita būtų popsas – akinamai ryšku,
prigrūsta tiek žmonių, tiek interjero detalių (ok ok, gi barokas). Nenuostabu,
kad vidury mišių man ėmė svaigti galva – turėjau išeiti į vasario rytą ir
pasėdėti ant apšalusių laiptų. Į tas mišias grįžau, bet į kitas sekantį
savaitgalį – ne.
Kurį
laiką padariusi pertrauką, Motinos dienos proga sugalvojau bažnyčioje apsilankyti
vėl. Šįkart ieškojau ko nors naujo. Buvau girdėjusi, kad fainos mišios vyksta
Bernardinų parapijoje. Ten ir nuėjau. Bendras įspūdis – poprokas: interjeras skurdus,
bet nepalyginamai jaukesnis. Žmonių vėl labai daug. Kiek neįprasta, kad giesmės
giedamos lotyniškai. Verdiktas – variantas neblogas, bet ieškom toliau.
Šį
savaitgalį buvau šv. Onos bažnyčioje. Ji iš išorės tokia didelė man atrodė, o
viduje – mažutė. Maniau, ar labiau tikėjausi, kad ji bus panašesnė į Švėkšnos
bažnyčią, kuri taip pat neogotikinė, bet tokia visa paslaptinga, skendinti
prietemoje... na, tokia gotiška. O ši, pasirodo, maža, šviesi, neperkrautai
daili ir visai jauki. Ir žmonių ne per daugiausia. Tik jų amžiaus vidurkis –
virš 60. Bet ne į žmones ėjau pažiūrėti. Jauna moteris žiauriai gražiai grojo
vargonais, o labiausiai nustebino tai, kad išgirdau net 2 giesmes, kurias patys giedodavom. Kažkaip nostalgiškai ir gerai nuteikė, pasijaučiau kažkokia sava. Žodžiu, verdiktas – alternatyvus
rokas. Kas yra šiaip žiauriai cool. Bet paieškas dar tęsiu, vien smalsumo vedama.
Žodžiu,
kol vieni savaitgaliais vaikšto „per barus“ (iš patirties
sakau, vis tiek visi keliai veda į „Piano Man“), aš vaikštau
po bažnyčias. Tarp mūsų bendra tai, kad visi ieškom mums jaukios, „savos“
aplinkos, geros muzikos ir tinkamos publikos. O gal ieškom savęs. Ar kažko, ko tuo metu labai reikia...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą