2015 m. gegužės 7 d., ketvirtadienis

Kvailėjimo fobija arba "o ką veikti dabar?"



 (Pasiskolinta iš internetų geram tikslui)

Kaip praeitą kartą kad laukiau įkvėpimo, taip šį kartą – ketvirtadienio. Nes jau taip gražiai gavosi, kad 2-as įrašas pasirodė 2-adienį, o 3-ias – atitinkamai, savaitės vidury. Kol dar užtenka dienų savaitėje – nusprendžiau tai tęsti. Šiandien pasipasakosiu, kaip ir ko išsigandau atidavusi magistro darbą. (Bus mažiau ironijos ir šmaikštumo, nei ankstesniuose įrašuose, bet daugiau nostalgijos dar ne visai praėjusiems laikams.)

Prieš tai – truputis priešistorės. Jokia paslaptis, antri metai minu takelį nuo Kalnų parko stotelės palei Gedimino kalną, Bernardinų sodą ir dar nepasiekusi Onos bažnyčios staigiai suku į dešinę – nes ten durys iškart iš gatvės atsiveria į VU KF Žurnalistikos institutą. Vietą, kurioje per 2 metus sužinojau ne ką mažiau nei prieš tai per 4, o praktikos (gal ne tiek profesinės, kiek asmeninio tobulėjimo) įgijau daug daugiau. Iš tikro galiu pasakyti, kad nė akimirką per visą tą laiką nesigailėjau savo beveik ekspromtu per didžiausias baimes („noriu, labai labai noriu, bet jei nesugebėsiu...?“) padaryto sprendimo. Ir nors tai nebuvo mano pirmos vietos pasirinkimas, kaip ir bakalauro atveju, mane lydėjo sėkmingas skaičius 2. 

Per tuos du metus buvo visko: streso, baimių, panikos, iššūkių, bet tiek pat buvo ir pasitenkinimo tuos iššūkius įveiku, baimę stovėti prieš kamerą nugalėjus, įrodžius sau, kad galiu ir sugebu, nors tuo pati abejojau. Tad praeitą trečiadienį, vieną iš paskutinių kartų šiuo takeliu keliavau nunešti savo baigiamojo magistro darbo. Kol jis dar neapgintas, o diplomas ne mano rankose, negaliu dėti taško. Bet su paskaitom, seminarais ir atsiskaitymais jau baigta.

Taigi, po tokio nostalgiško nukrypimo ant gražaus ir tyro atsiminimo reikėtų užberti šiek tiek purvo. Nors paskutinis semestras studijose buvo daug įdomesnis, nei, pvz., 2-asis, bet viską sugadinau pati su savo motyvacijos stoka. Kaip žmogus, nugyvenęs šioje žemėje jau 25 metus, dar nelabai turėjau progos save suvokti kaip nors kitaip nei kaip mokinę ar studentę. Tad nekeista, kad baigiant 18-uosius mokslo metus savo gyvenime pradėjau stigti motyvacijos. Motyvacijos eiti į paskaitas, daryti užduotis, rašyti rašto darbus. Niekada nebuvau „nepavyzdinga studentė“ (nesakau, kad buvau ir pati pavyzdingiausia – nepadarydavau užduočių viena pirmųjų, bet visada laikydavausi deadline‘ų). Iki šių metų. 

Ne skolų nerinkau, bet pirmą kartą per visus metus naudojausi tuo, kad „šis dėstytojas nesakys nieko, jei truputį pavėluosiu nusiųsti darbą“, „šitas vis tiek bus užsiėmęs, tad neskaitys rytoj“, „šitam reikia tik gero pasiteisinimo ir nesupyks“ ir pan. NES TIESIOG NEBETURĖJAU MOTYVACIJOS. Trūko įkvėpimo ir buvau išbandžiusi visus prievartos sau būdus. Tiesiog fiziškai ir emociškai neįstengdavau atsiversti knygos, atsidaryti word‘o ar į paieškos sistemą suvesti reikiamus raktinius žodžius informacijos atkapstymui. Didžiavausi savimi, kad įveikiau magistro darbą (už tai iš esmės galiu būti dėkinga temai), nes buvo momentų, kai negalėjau įsivaizduoti savęs to padarant. Ypač šiais metais. Bet grįžtant į tai, kas įvyko magistrą pridavus... 

Nieko. Baisiausia, kad nieko neįvyko. Turbūt pasąmoningai mano smegenų ląstelės sugalvojo, kad dabar, pasibaigus oficialiems mokslams jos mirs iš žinių bado. Tokiu būdu jos padiktavo man naują dienotvarkę, niekuo nesiskiriančią nuo ankstesniosios, tik dabar valandos, kurios anksčiau buvo skirtos magistro rašymui, patapo darbo skelbimų ir motyvacinių laiškų rašymo valandomis, Coursera'os kursų peržiūros pusvalandžiais, knygų skaitymo minutėmis. Kitą dieną po magistro pridavimo pajutau fizinį poreikį aplankyti biblioteką. Ir ne tam, kad išsirinkčiau kokį lengvą skaitaliuką, nuotykių ar distopinį romaną, o ką nors iš ŠVIEČIAMOJO pobūdžio literatūros, kad ir kelionių, kad būtų pusiausvyra tarp pramogos ir žinių. Ar kažką apie didžiuosius filosofus ir filosofines mokyklas jaunimui, tokiam kaip aš, kuris su filosofija rimčiau susidūrė tik magistro metais, bet dega troškimu suabejoti visu pasauliu. 

P.s. stabtelėjau prie ezoterikos ir populiariosios psichologijos skyrių – nes jie greta vienas kito – bet negalėjau nesišypsoti, nes akys užkliūdavo už pačių keisčiausių pavadinimų, pvz., tokių kaip „Kaip tapti ragana?“. Tiesa, paėmusi tą knygą ir su ironiška šypsena pavarčiusi su siaubu suvokiau, kad ją kažkada JAU BUVAU pasiėmusi iš bibliotekos. Kai buvau kokių 12–13 metų, skaičiau „Harį Poterį“ ir, kaip daugelis vaikų, norėjau tapti kerėtoja. Tęsiant tą temą, pamenu, kaip vieną popietę po pamokų atsisėdusios ant suoliuko mano sode su drauge ant papuošalų piešėme runas ir nakčiai jas kasėme po žeme. Oh, yes, it‘s true. Ne, burtai nesuveikė, jei įdomu. Gal dėl to, kad runas piešėm su markeriais ant plastikinių karoliukų ir paskui jos labai greitai nusivalė nuo mūsų magiškų talismanų.

Žodžiu, grįžtu prie to, kad dabar pasąmoningai bijau, kad pabaigusi mokslus pradėsiu ženkliai kvailėti. Tai yra viena iš hipotezių. Antra, truputį labiau mane raminanti, sako, kad užsiimu tokiais dalykais tiesiog todėl, kad man jie, nors ir lavinantys, yra įdomūs, o dabar, pagaliau, atrasiu jiems laiko. Kaip ir, tikiuosi, šokiams, grafiniam dizainui, piešimui, rašymui ir kitiems geriems dalykams.

Pvz., gyvenimui.





1 komentaras:

  1. Very nice post. I just stumbled upon your blog and wished to
    say that I've really enjoyed surfing around your blog posts.
    After all I'll be subscribing to your feed and I hope you write again soon!

    Feel free to visit my weblog ... minuman berenergi aman

    AtsakytiPanaikinti