(Pasiskolinta iš internetų geram tikslui)
Kaip
praeitą kartą kad laukiau įkvėpimo, taip šį kartą – ketvirtadienio. Nes jau
taip gražiai gavosi, kad 2-as įrašas pasirodė 2-adienį, o 3-ias – atitinkamai,
savaitės vidury. Kol dar užtenka dienų savaitėje – nusprendžiau tai tęsti.
Šiandien pasipasakosiu, kaip ir ko išsigandau atidavusi magistro darbą. (Bus
mažiau ironijos ir šmaikštumo, nei ankstesniuose įrašuose, bet daugiau
nostalgijos dar ne visai praėjusiems laikams.)
Prieš
tai – truputis priešistorės. Jokia paslaptis, antri metai minu takelį nuo Kalnų
parko stotelės palei Gedimino kalną, Bernardinų sodą ir dar nepasiekusi Onos
bažnyčios staigiai suku į dešinę – nes ten durys iškart iš gatvės atsiveria į VU KF
Žurnalistikos institutą. Vietą, kurioje per 2 metus sužinojau ne ką mažiau nei
prieš tai per 4, o praktikos (gal ne tiek profesinės, kiek asmeninio
tobulėjimo) įgijau daug daugiau. Iš tikro galiu pasakyti, kad nė akimirką per
visą tą laiką nesigailėjau savo beveik ekspromtu per didžiausias baimes („noriu,
labai labai noriu, bet jei nesugebėsiu...?“) padaryto sprendimo. Ir nors tai
nebuvo mano pirmos vietos pasirinkimas, kaip ir bakalauro atveju, mane lydėjo
sėkmingas skaičius 2.
Per tuos du metus buvo visko: streso, baimių, panikos,
iššūkių, bet tiek pat buvo ir pasitenkinimo tuos iššūkius įveiku, baimę stovėti
prieš kamerą nugalėjus, įrodžius sau, kad galiu ir sugebu, nors tuo pati
abejojau. Tad praeitą trečiadienį, vieną iš paskutinių kartų šiuo takeliu
keliavau nunešti savo baigiamojo magistro darbo. Kol jis dar neapgintas, o diplomas – ne mano rankose, negaliu dėti taško. Bet su paskaitom, seminarais ir atsiskaitymais jau baigta.
Taigi,
po tokio nostalgiško nukrypimo ant gražaus ir tyro atsiminimo reikėtų užberti šiek tiek purvo. Nors paskutinis semestras studijose buvo daug įdomesnis, nei, pvz., 2-asis, bet viską sugadinau pati su savo motyvacijos stoka. Kaip žmogus,
nugyvenęs šioje žemėje jau 25 metus, dar nelabai turėjau progos save suvokti
kaip nors kitaip nei kaip mokinę ar studentę. Tad nekeista, kad baigiant 18-uosius
mokslo metus savo gyvenime pradėjau stigti motyvacijos. Motyvacijos eiti į
paskaitas, daryti užduotis, rašyti rašto darbus. Niekada nebuvau „nepavyzdinga studentė“
(nesakau, kad buvau ir pati pavyzdingiausia – nepadarydavau užduočių viena pirmųjų,
bet visada laikydavausi deadline‘ų). Iki šių metų.
Ne skolų nerinkau, bet pirmą
kartą per visus metus naudojausi tuo, kad „šis dėstytojas nesakys nieko, jei
truputį pavėluosiu nusiųsti darbą“, „šitas vis tiek bus užsiėmęs, tad neskaitys
rytoj“, „šitam reikia tik gero pasiteisinimo ir nesupyks“ ir pan. NES
TIESIOG NEBETURĖJAU MOTYVACIJOS. Trūko įkvėpimo ir buvau išbandžiusi visus
prievartos sau būdus. Tiesiog fiziškai ir emociškai neįstengdavau atsiversti
knygos, atsidaryti word‘o ar į paieškos sistemą suvesti reikiamus raktinius
žodžius informacijos atkapstymui. Didžiavausi savimi, kad įveikiau magistro darbą (už tai iš esmės galiu būti dėkinga temai),
nes buvo momentų, kai negalėjau įsivaizduoti savęs to padarant. Ypač šiais
metais. Bet grįžtant į tai, kas įvyko magistrą pridavus...
Nieko.
Baisiausia, kad nieko neįvyko. Turbūt pasąmoningai mano smegenų ląstelės
sugalvojo, kad dabar, pasibaigus oficialiems mokslams jos mirs iš žinių bado.
Tokiu būdu jos padiktavo man naują dienotvarkę, niekuo nesiskiriančią nuo
ankstesniosios, tik dabar valandos, kurios anksčiau buvo skirtos magistro
rašymui, patapo darbo skelbimų ir motyvacinių laiškų rašymo valandomis,
Coursera'os kursų peržiūros pusvalandžiais, knygų skaitymo minutėmis. Kitą dieną
po magistro pridavimo pajutau fizinį poreikį aplankyti biblioteką. Ir ne tam,
kad išsirinkčiau kokį lengvą skaitaliuką, nuotykių ar distopinį romaną, o ką
nors iš ŠVIEČIAMOJO pobūdžio literatūros, kad ir kelionių, kad būtų pusiausvyra tarp
pramogos ir žinių. Ar kažką apie didžiuosius filosofus ir filosofines mokyklas
jaunimui, tokiam kaip aš, kuris su filosofija rimčiau susidūrė tik magistro
metais, bet dega troškimu suabejoti visu pasauliu.
P.s.
stabtelėjau prie ezoterikos ir populiariosios psichologijos skyrių – nes jie
greta vienas kito – bet negalėjau nesišypsoti, nes akys užkliūdavo už pačių
keisčiausių pavadinimų, pvz., tokių kaip „Kaip tapti ragana?“. Tiesa, paėmusi tą knygą ir su ironiška šypsena pavarčiusi su siaubu suvokiau, kad ją
kažkada JAU BUVAU pasiėmusi iš bibliotekos. Kai buvau kokių 12–13 metų,
skaičiau „Harį Poterį“ ir, kaip daugelis vaikų, norėjau tapti kerėtoja. Tęsiant
tą temą, pamenu, kaip vieną popietę po pamokų atsisėdusios ant suoliuko mano
sode su drauge ant papuošalų piešėme runas ir nakčiai jas kasėme po žeme. Oh,
yes, it‘s true. Ne, burtai nesuveikė, jei įdomu. Gal dėl to, kad runas piešėm
su markeriais ant plastikinių karoliukų ir paskui jos labai greitai nusivalė
nuo mūsų magiškų talismanų.
Žodžiu,
grįžtu prie to, kad dabar pasąmoningai bijau, kad pabaigusi mokslus pradėsiu
ženkliai kvailėti. Tai yra viena iš hipotezių. Antra, truputį labiau mane
raminanti, sako, kad užsiimu tokiais dalykais tiesiog todėl, kad man jie,
nors ir lavinantys, yra įdomūs, o dabar, pagaliau, atrasiu jiems laiko. Kaip
ir, tikiuosi, šokiams, grafiniam dizainui, piešimui, rašymui ir kitiems geriems
dalykams.
Pvz., gyvenimui.
Pvz., gyvenimui.
Very nice post. I just stumbled upon your blog and wished to
AtsakytiPanaikintisay that I've really enjoyed surfing around your blog posts.
After all I'll be subscribing to your feed and I hope you write again soon!
Feel free to visit my weblog ... minuman berenergi aman