Apie praradimus ir atradimus

(O, kad vietoj ataugančių plaukų šaknų ant galvos būtų katinas. Visiška šiza. Taip jau būna.)

Nutiko vienas dalykas, dėl kurio šis tinklaraštis prarado veną įrašą. O istorija buvo tokia: kai darbe kurpiau straipsnį apie patarimus abiturientams, ką daryti ir ko ne, renkantis studijas, dar iki kalbinant pašnekovą į vieną, gal pusantro puslapio buvau išliejusi visas savo mintis – labai asmeniškas patirtis po 6 studijų metų.Tai sritis, kurią kažkiek išmanau. 

Po 12-os klasės egzaminų tikrai neįsivaizdavau kur atsidursiu – buvau viena iš tų, kurie susižavėjo skambiais studijų programų pavadinimais ir smegenis plaunančiais jų aprašymais. Mano paraiškoje buvo visko – nuo lietuvių filologijos iki archeologijos. Net nežiūrėjau studijų dalykų: naiviai svajojau, kaip pabaigusi filologiją rašysiu knygas arba po archeologijos kasinėsiu mumijas Egipte.

Neįstojau į savo pirmą pasirinkimą, bet mane paėmė VU KF. Dėl to vėliau nesigailėjau. Nė karto. Magistro metu pakeičiau studijų kryptį – leidybai iš manęs nepavyko padaryti verslininkės, ėjau link savo pašaukimo – rašymo – ir atsidūriau žurnalistikoje. Taigi, buvau viena iš tų abiturientų, kurie aklai šaudė. Laimei, pataikiau tobulai. Dukart.

Dabar savęs neįsivaizduoju jokioje kitoje srityje, tik komunikacijoje: žurnalistikoje, RsV, marketinge (nes marketingas – ne tik ekonomika). O kai iš istorijos gavau 100-uką ir visai neblogai pasisekė su kitais egzaminais, buvo tokių išminčių, kurie man prognozavo teisininkės ateitį. Galiu pasakyti tik tiek, kad su savo balu būčiau įstojusi į teisės vf, bet jau nebe tie laikai, kai visi gerai besimokantys stoja į teisę arba mediciną tik todėl, kad jų balai geri. Dabar egzistuoja ir tokie dalykas kaip laisva valia, teisė rinktis ir noras. :)

Grįžtam prie esmės. Tai va, 6 metus maliausi akademiniam pasauly kaip studentė, dabar maluosi kaip darbuotoja ir patirties kažkiek tikrai turiu. Visą tą patirtį buvau savam stiliuj išliejus į word‘o puslapį, kuris, mano nelaimei, kažkur dingo. Ištryniau? Arba elementariai pasiklydo tarp kompiuterių, prie kurių dirbau, kai IT eilinį kartą tvarkė kokią nors mano kompo problemą. Dievaži, dirbu dar tik mėnesį, o IT pas mane lankėsi kokius 20 kartų. Tiesa tokia, kad technologijos su manim nesutaria, o aš su jom irgi nelabai draugauju. Arba gal esu kokia radioaktyvi? Man esant netoliese stringa kompiuterių valdymai, spausdintuvai vietoje raidžių spausdina kvadratukus...

Žodžiu, nebus patarimų abiturientams. Bus 2 dalykai: nuogąstavimas ir pasitaisymas.

Nuogąstavimas. Pavasario pradžioje išgyvenau labai gerą laiką. Čia tas etapas, kuris sekė po to blogojo, kai diagnozavau sau psichologinių problemyčių rinkinėlį. Po tos diagnozės sekė savigyda – buvo labai geras laikas – toks savęs suvokimo, supratimo, susitaikymo. Permainos (kad ir kokios jos geros bebūtų), išmušė mane iš tų vėžių. Vėl nebesuprantu, ką darau, kodėl sakau tai, ko nenoriu, kodėl grįžtu prie tų kvailų minčių, įsitikinimu ir įvertinimų. Kažkokios paaugliškos simpatijos ir situacijos, kuriose, jei rūkyčiau, eičiau parūkyti. Kažkoks perspaustas iš nulio sukurtas stresas. Netvarka kambaryje, spintoje ir galvoje. Negerai. Ir nors dabar mano laimės baterija yra įkrauta maždaug iki 85–90 proc., tie likę procentai yra labai svarbūs. Reikia grįžti į vėžias. Ir mažiau miegoti, nes pramiegu DALYKUS.

(Graži daina, kuria tikiu.)

Pasitaisymas. Kaip visada pabaigai – nelabai rimtai. Anksčiau jau buvau rašiusi, kaip nustojau sekti A. Užkalnio blogą. Tai va, prieš kelias savaites „unfollow“ paspaudžiau ir A. Račui. Bet kai susidūrėm RIMI daržovių skyriuj prie pomidorų, trumpai pasigrūmėm dėl to paties plastikinio maišelio ir jis man tą maišelį atidavė, beigi, labai maloniai nusišypsojo, aš pasijaučiau kažkaip kalta ir pradėjau vėl sekti jo blogą.

...ir toliau 14-ta mėnesio diena man yra kažkoks chaosas. Ir toliau tarp rimto ir saldaus renkuosi daug cukraus. Ir toliau vietoj buvimo suaugusiu žmogumi renkuosi tą užsilikusį vidinį kompleksuotą paauglį... O vietoj harmoningos melodijos – roką.

D‘oh, kaip pasakytų Houmeris. Irnekitaip.