2015 m. liepos 23 d., ketvirtadienis

Apie draugus ir žmones




(Iš Pinterest)


Aš pati sau nusibodau rašydama apie studijas. Nors jos buvo didelė dalis mano gyvenimo iki šiol, o nuo šiol dar didesnė, nes labai jau tiesiogiai susijusi su mano naujuoju darbu. Ir, tiesą pasakius, apie studijas kalbėti dabar populiaru. Gal ir ne tiek, kiek apie a. a. Žaliojo tilto balvonus. Bet šį karta ne apie mokslą ir ne apie darbą. Ir net ne apie sovietinį palikimą. Apie vieną idėją, užgimusią, surprise surprise, vieną naktį su mažiau miego.

Idėja kilo galvojant apie Facebook‘o draugus. Kuriuos eilinį kartą prašlaviau, nes stengiuosi laikyti jų skaičių ties 300. Nemanau, kad daugiau žmonių telpa mano gyvenime – tiek realiame, tiek virtualiame. Taigi, neišvengiamas darbas unfriend‘inant friend‘ą yra paskutinis žvilgsnis jam į akis... ar pikseliais išreikštą jo atvaizdą. 


Būna taip, kad laikai kokį žmogų savo drauguose ir niekaip nesiryžti paspausti „nebedraugauti“, nors realiai suvoki, kiek mažai tikimybės susitikti ar pasikalbėti su juo dar kartą. Kodėl? Nes susitikom vieno vakaro pokalbiui, šokiui, pasivaikščiojimui, vienam vakarėliui, darbui ar tiesiog studijavom, lankėm klubus bei užsiėmimus ar kursus, trumpai kartu dirbom. Bet negali ištrinti nors tu ką. Kodėl? O todėl, kad tau atrodo, kad neišnaudojai galimybės – pažinties su įdomiu žmogumi. Taip tikrai nebūna kaskart. Oj ne. Bet manau, jog visi žinom tą jausmą, kai tau kažkoks žmogus yra įdomus. Ir net sunku pasakyti kodėl, nes į šią kategoriją patenka įvairiausių tipažų asmenys – veiklūs ir tingūs, geriečiai iri nenaudėliai, „degantys“ ir paslaptingi. Net ir tie, kurie erzina, bet negali pasakyti kodėl, dėl to būtina, tiesiog gyvybiškai būtina, išsiaiškinti, kodėl? 
Taigi, galvodama apie tokius žmones pagalvojau apie projektą. Apie žmonių projektą – nuosavą ir labai asmenišką. Pagalvojau, kad norėčiau žmonėms, kuriuos mažai pažįstu, bet jie man pasirodė įdomūs, išsiųsti laiškus ir pakviesti į susitikimą. Ne, ne kokį tai pasimatymą, nes tarp tų žmonių yra abiejų lyčių asmenų, ir šiaip čia žmonių, o ne „Aklų pasimatymų ar „Meilės trikampių“ projektas. Taigi, pakviesti į susitikimą vietoje, kuri jiems patinka ir tiesiog pasikalbėti – apie juos, gyvenimą, Žaliojo tilto skulptūras, naujų skonių „Sumersbay“, GoT finalą, kosmosą ar kita, kas įdomu jiems. Ir man.

 
(Buvo keli rytai, kai mintyse skambėjo toks soundtrack'as)


Koks viso to tikslas? Žinot posakį, kad geriau gailėtis to, ką padarei, nei to, ko nepadarei? Tai va. Rezultate nebeturėčiau kaskart stabčioti prie to žmogaus, žvelgti į jo pikselines akis ir galvoti – „ką gi man su tavim daryti, draugauti ar nebedraugauti?“.

Ar taip padarysiu? Čia jau kitas klausimas. O atsakymas – jei nepritrūks drąsos. Drąsa mane užklumpa labai netikėtais gyvenimo atvejais – kartais darbe, o kartais parduotuvėje, būna ji pasirodo lietingą dieną arba pirmadienį aplanko su energijos pliūpsniu ir meile visam pasauliui. Žodžiu.

P. s. Jei mane kas tokioj situacijoj pakviestų susitikti tai nusivesčiau tą asmenį prie savo pamėgto skaitymo suoliuko „Bernardinų sode“ arba į Bernardinų kapines Užupy. Tiesiog.



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą